Rinkta svetur, bet Lietuvai

Vaclovo Dargužo kartografijos rinkinys

Virginija Galvanauskaitė,
Vilniaus universiteto bibliotekos
Retų spaudinių skyriaus vedėja

Vaclovas Dargužas (Andreas Hofer) – Šveicarijoje gyvenęs lietuvių kolekcininkas, visada labai domėjęsis ne tik Lietuvos valstybės kultūra, istoriniais dokumentais, bet ir sukaupęs didelį žemėlapių, kuriuose paminėtas Lietuvos vardas, rinkinį. Gyvendamas toli nuo Lietuvos savo veikla, darbais ar kitokiais būdais stengėsi rodyti, kad jis yra lietuvis, be galo mylintis savo Tėvynę...

Vaclovas Dargužas gimė 1920 m. sausio 6 d. Voveriškiuose (Šiaulių valsčius). Baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją, tačiau dėl karo studijas teko nutraukti. 1944 m. birželį V. Dargužas pasitraukė iš Lietuvos. 1945 m. pavasarį atvykęs į Šveicariją ir gavęs Amerikos lietuvių stipendiją, pradėjo studijuoti Berno universitete. Baigęs mokslus, tame pačiame universitete dirbo vyr. asistentu, dėstytojavo, 1949 m. apgynė daktaro disertaciją. Nuogąstaudamas dėl artimųjų ir savo saugumo 1951 m. V. Dargužas pakeitė pavardę į Andreas Hofer. Atsisakęs mokslininko karjeros V. Dargužas pasirinko veterinarijos gydytojo praktiko kelią. 1957 m. įkūrė kliniką ir ilgą laiką jai vadovavo. V. Dargužas mirė 2009 m. spalio 22 d. ir palaidotas gimtinėje, Šiauliuose.

Dr. V. Dargužo darbai ir veikla neliko nepastebėti – jie buvo atitinkamai įvertinti – 1990 m. birželio 20 d. dr. V. Dargužui suteikiamas Vilniaus universiteto globėjo vardas. 1991 m. spalio 11 d. jam pirmajam jau Nepriklausomoje Lietuvoje suteikiamas Vilniaus universiteto Garbės daktaro vardas. Už nuopelnus Lietuvai 1998 m. dr. V. Dargužas apdovanojamas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, jo žmona Ruth Hofer 2004 metais – Vytauto Didžiojo ordino medaliu.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas senosios kartografijos fondas yra didžiausias Lietuvoje – apie 10 000 vnt. žemėlapių ir atlasų. Tai neįkainojamas europinio lygio kultūros paveldas. Atskira kolekcija čia saugomas ir 1983 m. universiteto bibliotekai padovanotas dr. Vaclovo Dargužo žemėlapių rinkinys (133 vnt., iš jų 3 atlasai). Manoma, kad jo rinkinio pagrindą sudarė Lietuvos diplomato Jurgio Šaulio (1879–1948) žemėlapių kolekcija, įsigyta po pastarojo mirties, vėliau pildyta senaisiais žemėlapiais iš įvairių Europos aukcionų, antikvariatų ir mugių. Kolekcijoje, pradėtoje kaupti dar jaunystės laikais, surinkti kartografijos raidą atspindintys Lietuvos ir kitų šalių XV–XX a. žemėlapiai.

Šiandien labai sunku pasakyti, kiek ir kokių žemėlapių būta J. Šaulio kolekcijoje, nes jokie nuosavybės ženklai ar kiti žymėjimai žemėlapiuose neįrodo priklausomybės šiam asmeniui. To negalėjo nurodyti ir pats dr. V. Dargužas, nes jo rinkinys pamažu pildėsi įvairiais žemėlapiais, pirktais aukcionuose ar antikvariatuose. Pasak dr. Almos Braziūnienės, „V. Dargužo žemėlapiai buvo sudėti į 16 aplankų, juos grupuojant teminiu principu pagal šalis (matyt, taip jie įsigyti iš J. Šaulio)“ (Knygotyra. Nr. 36, 42 p.). Atidžiau panagrinėjus žemėlapių klasifikavimo principus, galėtume teigti, jog jie buvo sudėti į aplankus nesilaikant nei chronologijos, nei tematikos, nei, pagaliau, formato matmenų. Iš korespondencijos ar pokalbių (ilgą laiką su dr. V. Dargužu bendravo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė) paaiškėjo, kad J. Šaulio dukra Birutė kartu su visais žemėlapiais perdavė ir tuščius kartoninius aplankus. Įsigytą vertingą kartografijos kolekciją V. Dargužas norėjo tinkamai paruošti ilgalaikiam saugojimui: žemėlapiai buvo paklijuoti drobele, pritvirtintos juostelės įsegimui ir atsitiktine tvarka sudėti į B. Šaulytės perduotus aplankus. Norėdami užtikrinti gerą žemėlapių fizinę būklę, rekomendavus aukščiausios kategorijos restauratorei-ekspertei Zitai Šliogerienei ir gavus raštišką dr. V. Dargužo sutikimą, visi jo kolekcijos žemėlapiai buvo išsegti iš rūgštaus popieriaus aplankų ar išimti iš rėmų. Dabar jie, kaip vientisas rinkinys, saugomi pagal formatą, kaip to reikalauja kartografinės medžiagos saugojimo standartai (Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija. 2005 m. gruodžio 16 d.).

Kokio dydžio yra dr. V. Dargužo kartografijos kolekcija ir kaip ją būtų galima klasifikuoti? Rugpjūčio 8 d. daktaro našlė Ruth Hofer perdavė dar kelis vertingus XVI-XVII a. žemėlapius. Tokiu būdu jo rinkinys pasipildė įdomiais ir retais Lietuvos (Kauno, Biržų), Baltarusijos (Gardino) miestovaizdžiais, žemėlapiais bei Vilniaus miesto planu. Dabar šį rinkinį sudaro 133 vienetai: 125 pavadinimų žemėlapiai ir 3 atlasai. Kolekcijos apimtis skiriasi nuo ankstesnių įvairiuose šaltiniuose minimų skaičių. Priežastys, kodėl tas žemėlapių skaičius taip kinta, labai aiškiai išdėstytos anksčiau paminėtame A. Braziūnienės straipsnyje Knygotyra. Galbūt tiksliausia būtų neskirstyti šių žemėlapių pagal pavadinimus ar egzempliorius, nes dviejų vienodų tikrai niekada ir nerasime – vieni turi kokį nors rankraštinį įrašą, kiti skiriasi spalviniu aspektu, treti – teritoriniu žymėjimu ir pan. Todėl dėl savo ypatybių senoji kartografija, kaip ir leidiniai iki XVIII a., turėtų būti surašomi vienetais, o ne pavadinimais.

Dr. V. Dargužo kartografijos rinkinį galėtume grupuoti pagal autorius, leidimo duomenis, t. y. pagal vietą ir laikotarpį. Nors kartografijoje toks reiškinys, kaip autorystė, yra labai ginčytinas dalykas. Labai retai tyrinėtojai gilinasi į konkretaus žemėlapio tikrąjį autorių, t. y., dailininką, graverį, ir autorystė dažniausiai priskiriama spaustuvininkui, leidėjui, jų šeimoms ar knygyno savininkui. Taip atsitinka turbūt todėl, kad garsiausi XVI–XVIII a. Europos leidėjai, kaip antai, G. Mercatorius, G. Braunas ir F. Hogenbergas, J. B. Homannas ir daugelis kitų, yra ir žymūs kartografai. Šie ir dar daug kitų to meto žinomų kartografų jau yra tapę kartografijos „klasikais“, todėl jų autoryste niekas net neabejoja, nepaisant to, kad jų žemėlapiai buvo perspausdinami po keletą kartų iš tų pačių klišių, keitėsi tik nežymios detalės ir leidėjai. O ką daryti su mažiau žinomais ir retai publikuotais žemėlapiais? Kaip antai, V. Dargužo kolekcijoje yra labai įdomių miestovaizdžių – Kauna, Birzae, Grodna ir pan. Kas jų autorius? Šaltiniuose galima aptikti tik vokiečių leidėjo Jakobo Koppmayerio pavardę. Tie miestų vaizdai priklausė jo leistam veikalui Theatrum cosmographico... (Augsburg: gedruckt und verlegt durch Jacob Koppmayer, 1686). Bet ar tikrai jis šių žemėlapių autorius? Tai mes juos „priskiriame“ J. Koppmayeriui ir autoriaus pavardę rašome į laužtinius skliaustus. Paprasčiau yra su kitų vokiečių leidėjų Gabrielio Bodenehrio, Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo miestų vaizdais, nes šie leidėjai buvo ir žemėlapių ar vaizdų raižytojai. Paminėti reikėtų ir garsųjį 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio autorių M. K. Radvilą-Našlaitėlį (1549–1616). Jo žemėlapio sumažintų kopijų ir kitų variantų yra ir V. Dargužo kolekcijoje (3 vnt.; vieną kolekcininkas yra padovanojęs Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijai). Šio žemėlapio autoryste niekas net neabejoja, o ir tradiciškai jau nusistovėję, kad autorius yra būtent M. K. Radvila, nors jis tik užsakė žemėlapį ir finansavo jo leidimą. Iš tikrųjų patį žemėlapį piešė ir raižė kartografas Tomas Makovskis (1575–1630). Samprotauti ir diskutuoti apie daugelio žemėlapių autorystę būtų galima daug ir ilgai, tačiau tai neesminis dalykas. Svarbiausia, kad juos visus galima pagal vienokius ar kitokius kriterijus sugrupuoti, nes tikėtina, kad dr. V. Dargužo kartografijos kolekcija daugiau jau nebesipildys. Todėl šiandien labai paprasta visą šio lietuvių globėjo rinkinį sugrupuoti pagal tam tikrus kriterijus.

Pirmiausia, visus žemėlapius suskirstykime pagal autorius. Norėčiau paminėti tik keletą garsesnių šio rinkinio autorių ir leidėjų – H. Schedelį (1 vnt.), S. Herbersteiną (1 vnt.), S. Münsterį (2 vnt.), G. Brauną ir F. Hogenbergą (3 vnt.), G. Mercatorių (3 vnt.), J. W. Blaeu (2 vnt.), N. Sansoną (2 vnt.), G. Bodenehrį (3 vnt.), F. de Witą (3), G. Delisle´į (3 vnt.), T. Lotterį (4 vnt.), T. Mayerį (7 vnt.), J. B. Homanną (7 vnt.) – ir kitus, kurių žemėlapių šioje kolekcijoje yra po 1–2 vienetus.

Žemėlapius pagal leidimo vietą suskirstyčiau taip: Vokietija, garsėjanti žymių kartografų ir leidėjų tėvyne – 75 vnt. (Niurnbergas – 27 vnt.; Augsburgas – 17 vnt.; Berlynas – 13 vnt.; Frankfurtas prie Maino – 7 vnt.; Kelnas – 3 vnt. ir kt.); Nyderlandai (Amsterdamas), garsių leidėjų kalvė – 30 vnt.; po keletą žemėlapių Lenkijoje (Varšuva, Gdanskas) – 8 vnt.; Italijoje (Venecija) – 5 vnt.; Šveicarijoje (Bazelis, Bernas) – 5 vnt. ir kt.

Priimtiniausia ir patogiausia kartografijos klasifikacija pagal chronologiją, t. y. pagal leidimo metus: XV a. – 1 vnt.; XVI a. – 8 vnt.; XVII a. – 32 vnt.; XVIII a. – 63 vnt. ir XIX–XX a. – 29 vnt.

Dr. V. Dargužo rinkinys labai įdomus teminiu principu – be jokios abejonės dominuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos žemėlapiai (apie 98 vnt., į kuriuos įeina ir šiose teritorijose esantys miestų vaizdai), taip pat po keletą Rusijos (apie 13 vnt.), Prūsijos, Livonijos, Skandinavijos ir kitų kraštų žemėlapių. Akivaizdu, kad V. Dargužo tikslas buvo kaupti daugiausia tik su Lietuva susijusią kartografinę medžiagą, o kiti į šį rinkinį patekę žemėlapiai galėjo būti „paveldėti“ su J. Šaulio kolekcija. Žinoma, didžioji dalis kolekcijoje esančių Lietuvos-Lenkijos žemėlapių nėra naujiena tyrinėtojams ir mokslininkams. Jų, gal tik kitų leidimų, galima rasti Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomuose atlasuose: antai žemėlapis Littaw yra iš vokiško H. Schedelio Liber Chronicarum... 1493 metų leidimo, V. M. Coronelli´o Polonia yra iš kito jo Atlante... leidimo, S. Münsterio Lenkijos vaizdai yra iš kitų Bazelyje leistų Cosmographia... lotyniškų ir prancūziškų leidimų (1567; 1575) ir pan. Įdomūs ir vertingi yra D. F. Sotzmanno, F. L. Schrötterio labai detalūs Prūsijos topografiniai žemėlapiai bei didelio formato topografiniai Lietuvos žemėlapiai, leisti Berlyne po 1915 metų.

Dr. V. Dargužo, lietuvio, gyvenusio Šveicarijoje, dovanota kartografijos kolekcija yra pirmasis tikslingai kauptas, vientisas žemėlapių rinkinys, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Antrą didelę žemėlapių (331 vnt.) ir knygų kolekciją padovanojo kunigas monsinjoras Vincas Mincevičius (1915–1992), lietuvis, gyvenęs Italijoje. Taigi, Vilniaus universiteto biblioteka gali didžiuotis dviem dosnių kolekcininkų dovanotais rinkiniais, kuriais gali naudotis specialistai, istorikai, kultūros darbuotojai ir kitų sričių tyrinėtojai ar šiaip besidomintys senąja kartografija. Tikėtina, jog dr. V. Dargužo kartografijos rinkinys susilauks mokslininkų dėmesio – jie ras reikiamos medžiagos savo darbams.