„Jaunas, jaunas mėnulieli, dangaus, žemės karalieli“…

Irena Karalienė
Vilniaus pedagoginio universiteto
Prancūzų filologijos ir didaktikos
katedros dėstytoja

 Vaivorykšte suspindo autentiškų baltų apeigų grožis

Sostinės Menų Spaustuvėje „Naujasis Teatras“ režisierius Egidijus Mažintas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Lina Karaliūtė, choreografai Sergejus Jerpyliovas ir Vladas Usovas, šviesų dailininkas Nerijus Mačiulaitis pakvietė į rudens premjerą, senovinių apeigų ir ritualų spektaklį „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro mokiniai Jelena Pantiuchova ir Mantas Zemleckas, taip pat Vilniaus pedagoginio universiteto absolventai Svetlana Laima Zemleckienė ir Artūras Bardzilauskas, aktoriai, turintys regos negalią. Spektaklyje gausu etninių papročių, autentiškų užkalbėjimo scenų, vieno iš baltų Dievo sūnaus – Perkūno iššaukimo ir aukojimo apeigos, tėvelio Mėnulio ir Dievo dukrytės Saulės pagarbinimo ritualų, buitinės kaimiškosios magijos seansų, gydymo per atstumą, telepatijos, dvasių ir dievų iškvietimo formulių. Iš tiesų, po pirmojo spektaklio veiksmo, Perkūno garbinimo ir kvietimo ritualo, senamiestyje nugriaudėjo įspūdingų žaibų ir blyksnių puokštė.

Po spektaklio užkalbinau „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“ scenarijaus autorių ir režisierių VPU doc. dr. E. Mažintą, senovinių kultūrų žinovą ir praktiką, kuris, pagautas geros premjerinės nuotaikos, paporino: „Mūsų spektaklį galėjo kviesti Rusija, kankinama sausros ir ugnies. Juk kažkada mūsų žyniai padėjo rusams žiemą ant Čiudo ežero iškviesti žaibus (Perkūną) ir tuo pribaigti žymiai stipresnę švedų kariuomenę. Neretai šaipomasi, kad mūsų protėviai, žyniai, didieji kunigaikščiai, karo vadai garbino Perkūną, o juk Dzeusas yra ne kas kita, kaip tas pats Perkūnas. Pažvelkite, kiek studijų, monografijų dešimtimis kalbų parašyta apie Dzeusą, o apie Perkūną Lietuvoje – nė vienos. Mūsų protėviai, skirtingai nuo graikų, su dievais bendraudavo ne kalno papėdėje, o kalno viršūnėje. Senovės graikų vyrai garbino savo dievus (moterys šiuos spektaklius stebėdavo per atstumą), kurdami jiems odes, dramas, giesmes. Mūsų protėvių tekstai ir bendravimas su dievais visados vyko kitaip. Ritualinėse apeigose šalia vyrų visada būdavo moterys – vaidilutės, būrėjos, žiniuonės, grūdų barstytojos. Tai rodo, kokia pažangi ir moderni kultūra – gamtadievystė. Pagoniška baltų religija greičiau yra žinojimas, kardinaliai besiskiriantis nuo slavų, graikų, romėnų, Afrikos ir kt. tautų. Mūsų protėviai niekada nebijojo kviesti dvasių ir dievų į ritualus prie aukuro ugnies ir mėgindavo su jais pakalbėti, paaiškinti, pakeisti nuomonę apie įvykius bei įtakoti jų eigą. Pažvelkite į J. Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“ – centre Vytautas mojuoja kardu, o žynys-kunigaikštis Jogaila šaukiasi pagoniškųjų Dievų pagalbos ir malonės. Štai lenkams ir atsakymas: Jogaila karvedys ir gamtadievystės žynys, krikštą priėmęs savo ketvirtą dešimtmetį, kuomet žmogus yra beveik susiformavęs ir jam sunku išsivaduoti iš paveldo patirčių, priimti naują Dievą. Kaip sakė prof. J. Greimas: „Mūsų protėviai į karus vesdavosi ne tik Dievų pulkus, bet ir protėvių vėles, visus žinomus vėlių pasaulio gyventojus kovai su užpuolikais“. Išsklaidyti debesis ir prisišaukti lietų mokėdavo net piemenukai (skanduotės, įvairios sutartinės iššaukdavo gamtos pokyčius), o žyniai galėdavo ir mokėdavo pakviesti žaibus, audras ir kitas gamtos išdaigas. Man, kaip mokslininkui, labai svarbi praktinė veikla, todėl esu nuolatinio ieškojimo kelyje“.

Kaip su savo aktoriais dirba profesionalus muzikinių renginių režisierius? Visus spektaklius E. Mažintas kuria pagal savo scenarijus, išskyrus pagal komp. I. Kalmano operetę „Monmartro žibuoklė“, 2006 m. pastatytą kabaretą „Karambolina“ (Daugpilio valstybinis dramos teatras). Net ir repetuodamas su latvių artistais režisierius prirašė daug prancūziškų papročių kupinų scenų, sukūrė dialogus.

Režisierius įsitikinęs, kad pasaka – „tai užšifruotoje metaforos formoje paslėpta protėvių gyvenimiškoji patirtis, o padavimas – tai senovės kartų gyvenimo pasąmonės projekcija“. Yra nuomonių, kad pasaka – tai svajonė apie nepaprastą ir būtinai laimingą gyvenimą. Nuo 2005 m. jis dirba taikydamas „pasakos terapiją“, kuri ypač populiari Vakaruose („pasakų terapijos“ koncepcijos pagrindus XX a. formavo K. G. Jungas, E. Fromas, fon Francas, E. Bernas, V. Mejerholdas, N. Pezeškianas, M. Osorina, J. Vachtangovas, B. Betelheimas ir kt.).

Režisierius E. Mažintas patrauklia forma siekia supažindinti esamus ir būsimus scenos artistus, socialinius pedagogus, laisvalaikio renginių organizatorius, auklėtojus, studentus, mokytojus, moksleivius, neįgaliuosius, aukštųjų mokyklų dėstytojus, darbuotojus ir kitus, „remiantis lietuvių epų, sakmių, padavimų, mitų herojų elgesiu stebėtis, pažinti ir vystyti kūrybišką vaizduotę, bei įveikti sunkumus“. Repeticijų metu vyksta kūrybiškas senosios lietuvių kultūros pažinimas, mokymas bei artistų psichodiagnostikos, pedagoginės korekcijos ir asmenybės adaptacijos visuomenėje ar kolektyve procesų ugdymas bei geriausių asmenybės bruožų stiprinimas, paslėptų problemų (baimių, nepasitikėjimo, nedrąsos) įveikimas. Negatyvaus elgesio modeliai darbo procese keičiami pozityviais. Pasak E. Mažinto, „pasakos terapijoje“ sukaupta keliolikos tūkstančių metų patirtis. Keitėsi kartos, o su pasakų, legendų burtininkais, herojais visuomenės ateitį siejo tokie žinomi asmenys kaip Jėzus Kristus, Mozė, Buda, A. Linkolnas, L. Trockis, Gandis, generolas Frankas, V. Leninas, B. Musolinis, Vytautas Didysis, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, o daktaras j. Basanavičius savo tautiečius netgi kvietė sugrįžti prie prigimtinio lietuvių tikėjimo dievų Olimpo, kuris niekuo nenusileido Atėnams. Su senoviniais lietuvių padavimais, mitais, legendomis susiję lietuvių kunigaikščiai kūrė savo nepriklausomos valstybės ateitį. Ir kaip matome, tai jiems neblogai sekėsi. Pvz., diktatorius A. Hitleris svajojo atkartoti druidų žynio Merlino žygius ir gana aršiais metodais siekė „pasaulio burtininko“ krivūlės titulo. Komp. R. Vagnerio (R. Wagner) mitologiniai siužetai Vokietijos piliečius skatino lygiuotis į kuriamų operų herojų – pagoniškų germaniškų dievų ir deivių – panteoną. To paties savo dramose ir poezijoje siekė poetas Maironis, komp. V. Klova operoje „Pilėnai“, komp. J. Karnavičius operoje „Gražina“, poetas A. Mickevičius poemoje „Konradas Valenrodas“, rašytojas V. Krėvė dramoje „Skirgaila“, rašytojai P. Vaičiūnas, V. Pietaris, J. Marcinkevičius ir kt. Nuo 1997 m. Sankt Peterburge (Rusija) veikia Pasakos Terapijos institutas, kurio durys atvertos vaikams, suaugusiems ir specialistams. Čia savo kvalifikacijas kelia pedagogai, psichologai, defektologai, meninių bei pedagoginių kolektyvų meno vadovai, universitetų bei aukštųjų mokyklų dėstytojai.

Todėl senųjų pagoniškų apeigų ir ritualų specialistas, teatrologijos daktaras E. Mažintas su „Naujuoju teatru“ lieka ištikimas „gydančios pasakos terapijos“ dėsniams, tradiciškai spektaklyje atsigręžia į senovinę lietuvių mitologiją, kuri, anot Maestro, „yra okultinė, paslėpta“. Akivaizdu, jog „Naujojo teatro“ artistams Vilniuje parodytame spektaklyje „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“ pavyko pademonstruoti daugelį poelgių modelių, jie turėjo galimybę išgyventi duotoje etninėje terpėje, „pergyventi, įsijausti“ į kuriamų herojų kailius ir įgyti naujų kūrybinių impulsų. Taip pat socializacijos procese išvengti problemų, adaptuotis šalyje, bendruomenėje ir „pasakos terapija“ įveikti kai kuriuos sveikatos sutrikimus. Tokiame spektaklyje būtų sudėtinga atskirti aktorių mėgėją nuo profesionalo, nes apeigose nesugadinti vaidybinių klišių jaunieji artistai neturi netikrų, dirbtinų sceninių štampų, kurių taip sunku išvengti šiek tiek teatrinės duonos ragavusiam žmogui. Dar senovėje neįgalūs žmonės buvo laikomi turinčiais ypatingų galių – ne tik gydyti, bet ir apeigose padėti bendrauti su Dievais. Todėl E. Mažinto spektaklyje vaidino aklieji arba gana stiprią regos negalią turintys jaunieji atlikėjai.

Sėkmės Jums, jaunieji talentingieji „Naujojo teatro“ artistai, ir toliau sėkmingai vaidinkite nacionalinės scenos veikaluose, užpildydami spragą itin kosmopolitišką veiklą vystančių nūdienos teatrų panoramoje.

Pagrindinius vaidmenis atliko: Svetlana Laima Zemleckienė (Didžioji Vilkė, Ldk Gedimino žmona Jaunė), Petras Liubinas (Dvigalvis žynys Žaltys ir Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas), Kamilė Gudmonaitė (Vaidilutė Birutė), Edmundas Vaitelis (Žynys Lizdeika), Artūras Bardzilauskas (Amžinasis Lokys, Ldk Gedimino brolis Žvalgantis), Lina Dragūnaitytė (Briedė ir Ldk Gedimino duktė Aldona), Akvilė Vervičkaitė (Vaidilutė kanklininkė, dvariškė), Rasa Balsytė (Lūšis ir Ldk Jaunės sesuo), Jelena Pantiuchova ir Inga Janulienė (Gulbė ir DK Gedimino dvaro tarnaitė), Mantas Zemleckas (Ldk Kęstutis). Muzikiniame spektaklyje „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“ pasakojama apie Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeimą. Apsupti gamtos, žvėrių paskutiniai Europos pagonys (aisčiai, prūsai, jotvingiai, lietuviai, kuršiai, gudai, sėliai) buvo aukštos kultūros žmonės: iš žvaigždžių ir delno mokėjo skaityti likimą, burti, kerėti, turėjo labai gausias ir darbščias šeimas. Buvo aktyvūs, net priešų apsuptyje sugebėdavo išlaikyti savo kalbą, papročius, tradicijas, etnosą.

Gali atrodyti, kad „pasakų terapija“ orientuota į vaikus, bet taip nėra. Suaugusieji, orūs ir rimti, solidūs įvairių šalių vadovai, valstybės pareigūnai, praeityje ir dabartyje domisi ir įkvėpimo bei vadybinių, kūrybinių sprendimų semiasi iš savo tautų pasakų, siužetų ir padavimų.

Scenos iš spektaklių