Nauja kaimynų pažintis

Konferencijoje apie tarpukario knygos mokslą

Konferencijoje vyravusią atmosferą geriausiai atspindi Vroclavo universiteto prof. Krzysztofo Migońio žodžiai – žinodami sovietmečio patirtį, mes iš naujo susipažįstame vieni su kitais. Dalyviai išgirdo naujas pavardes, įvairius požiūrius ir interpretacijas. Buvo įdomu klausyti latvių ir estų pranešimų, nes, palyginus su rusais ar baltarusiais, dėl kalbos barjero jų patirtis mums mažiau žinoma.

Per dvi konferencijos dienas buvo išklausyta 19 pranešimų. Dauguma pranešėjų kalbėjo apie savo šalių patirtį, Europoje sklidusių idėjų įtakas jų kraštiečių darbams.

Eglė Akstinaitė

Pirmąjį pranešimą apie Rytų Europos knygotyros ypatumus ir nacionalinių mokslo mokyklų formavimąsi skaitė prof. K. Migońis. Pranešėjas išskyrė Rusijos, Ukrainos ir Lenkijos tarpukario pasiekimus, pabrėžė XIX a. Vilniaus, carinės Rusijos okupuotos Lietuvos miesto, kuriame kūrė lenkų mokslininkai, fenomeną (Joachimo Lelewelio, Aleksandro Bohatkiewicziaus darbai). Taip pat kėlė klausimus apie mokytojų ir mokinių santykius bei idėjų recepciją, kuri susijusi su pasaulinės istorijos ir kultūros istorija, įvairių teorinių modelių taikymu, knygotyros ryšiais su kitomis disciplinomis.

Kituose pranešimuose apibūdintos konkrečių šalių problemos. Axelis E. Walteris pristatė Karaliaučiaus knygotyros mokyklą, Natalija K. Lelikova aptarė bendrus šio mokslo raidos etapus, šnekėjo apie rusų knygotyros mokyklos specifiką bei kryptis XX a. trečiajame dešimtmetyje. Larisa J. Dovnar pabrėžė knygotyros sąsajas su baltarusių tautiniu judėjimu. Po Agnieszkos Łuszpak pranešimo apie tarpukario Vilniaus knygos mokslo lenkiškąjį paveldą, išgirdus Joachimo Lelewelio, Aleksandro Bohatkiewicziaus, Adamo Łysakowskio, Tadeuszo Turkowskio, Ludwiko Abramowicziaus, Michało Brensztejno pavardes, kilo diskusijos dėl lenkiškojo ir lietuviškojo paveldo.

Viesturs Zanders gausiai iliustruotais pavyzdžiais pristatė Latvijos tarpukario knygininkystės tyrimų autorius, tematiką, publikacijas ir leidinius. Gunta Jaunmuktane išsamiau aptarė bibliografą Kārlį Eglę (1887–1974 m.) ir jo leistą žurnalą Latvių knyga.

Aile Möldre ir Tiiu Reimo pristatė Estijos knygos mokslo istoriografiją ir šaltinius 1918–1944 metais. Jų pranešimą papildė Signe Jantson, pasakojusi apie žymiausius ir produktyviausius pirmosios XX a. pusės estų knygos istorijos tyrėjus Richardą Antiką ir Friedrichą Puksoo.

Pranešimą apie tarybinės Karelijos suomiškąją okupaciją ir jos knygų bei archyvų karo grobį Antrojo pasaulinio karo metais pristatė Ilkka Mäkinenas.

Lietuvą atstovavo 9 pranešėjai iš Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Kauno technologijos universiteto bibliotekos.

A. Navickienė savo pranešime kalbėjo apie aplinkybes, kuriomis buvo įkurta Bibliologijos katedra, aptarė veiklą, kėlė klausimą, ar jos atsiradimas buvo atsitiktinis, ar dėsningas knygotyros mokslo ir studijų raidos reiškinys. Pagrindinė pranešimo išvada – tarpukario Lietuvoje knygotyros mokykla nors ir nesukūrė originalios koncepcijos, bet pasiekė europinį lygį. Arvydas Pacevičius pranešime apie metodologines knygotyros ir istorijos mokslų sankirtas knygos mokslo padėtį šiuo laikotarpiu vertino atsargiau – atlikti gausūs, bet padriki tyrinėjimai, palyginus su istorijos mokslu, trūko refleksijos.

Julija Čepytė pranešime apie bibliografijos klasifikavimo idėjas prieškario Lietuvoje teigė, kad kelių specialistų pastangomis plėtojant bibliografiją, pagrindinį dėmesį teko skirti praktikai. Bibliografijos klasifikavimo idėjos buvo negausios, daugiau galima kalbėti apie klasifikavimo idėjų sklidimą iš Vakarų ir Rytų, nei naujų generavimą. Lietuvos knygotyrininkai ir bibliografai rinkosi rusų mokslininkų darbus, tačiau ne dėl politinių, o dėl mokslinių simpatijų. Pasaulinio bibliografijos klasifikacinio proceso tikrosios refleksijos, kuri pasireikštų analize, kritika – nebuvo.

Keletas pranešimų buvo skirti konkretiems asmenims. Domas Kaunas labai išsamiai pristatė iš lietuviškosios istoriografijos puslapių beveik išnykusio spaudos veikėjo, bibliofilo Vilhelmo Gaigalaičio (1870–1945 m.) gyvenimą ir darbus. Jolitos Steponaitienės pranešimas – apie istorijos, etnografijos, baltistikos tyrinėtoją, pirmąjį valstybinės bibliotekos direktorių, turėjusį didelę asmeninę biblioteką Eduardą Volterį (1856–1941 m.), iš jo įvairiapusės veiklos išskiriant knygotyrinius ir bibliografinius darbus. Bibliofilijos tematikai priklauso ir Almos Braziūnienės pranešimas apie bibliofilo kūrybinę erdvę Lietuvos Respublikoje. Eglė Akstinaitė skaitė pranešimą apie tarpukario Lietuvos knygos istorijos tyrimų vertinimą prof. Levo Vladimirovo (1912–1999 m.) darbuose, apibūdindama lietuvių knygotyros mokyklos idėjų refleksiją, knygos istorijos tyrimų tematikos formavimosi lauką, marksizmo ideologijos įtaką. Ivetos Jakimavičiūtės pranešimas skirtas mažai tyrinėtai lietuvių knygotyros biografistikos problemai, tiksliau – jos šaltiniams.

Paskutinį pranešimą konferencijoje perskaitė Nijolė Lietuvninkaitė apie knygos mokslo istorijos paminklus Kaune. Tai tapo įžanga į vėliau vykusias ekskursijas po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejų bei Adelės ir Pauliaus Galaunių namus–muziejų.

Visi konferencijoje skaityti pranešimai bus publikuoti 2007 m. Knygotyros mokslo darbų tome. Tuomet turėsime puikią galimybę ne tik susipažinti, bet ir paanalizuoti bei palyginti kaimyninių šalių knygotyrinkų darbus su savaisiais.