Permainų vėjuose (2)

Pradžia Nr. 3

Vasario 1-ąją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete užbaigtas pirmasis reformos etapas, nelaukta net rugsėjo 1-osios, t. y. datos, kai turėtų būti pradėta šalies aukštojo mokslo reforma. Kalbindami Filologijos fakulteto paskirtąjį dekaną doc. dr. Antaną Smetoną, tikimės skaitytojus iš pirmų lūpų supažindinti su darbais, kurie artimiausiu metu numatyti fakultete.

Pradėta nuo finansinės tvarkos įvedimo

Atėjau ne iš peties kirsti, bet įvesti pirmiausia finansinę tvarką. Imdamasis dekano pareigų gerai suvokiau, kad turėsiu daryti ir kai kuriuos labai nepopuliarius sprendimus. Visą ligšiolinę pertvarką nuo praėjusio rudens aš pavadinčiau dar ne reforma, o finansinių reikalų sutvarkymu. Finansai yra toks dalykas, kurį privalome susitvarkyti ir šventai laikytis. Jeigu egzistuoja finansų ribos, tai institucijos pareiga tų ribų neperžengti. Pastaraisiais metais į tai nebuvo reikiamai atsižvelgiama, o mums teks. Jei valstybei atrodo, kad fakultetui turi užtekti 3 mln. litų per metus, iš tiek ir teks gyventi. Ir taškas. Jokių apeliacijų. Kas su tuo nesutinka ir mano, kad valstybė neteisi – keisti padėtį yra numatyti keli būdai: kolektyvinė sutartis, profsąjungos, streikas ir pan. Mes, filologijos dėstytojai, atrodo, iki to dar nepribrendome. Greičiau pribręs, manau, studentai. Vadinasi, leisime pinigų tiek, kiek nustatyta valstybės dabar. Tai akivaizdu. Kai Senate svarstoma, kiek reiks vėl pridėti filologams, filosofai, istorikai ar teisininkai klausia: o kodėl ne jiems? Ir aš juos suprantu, juk negalima visą laiką gyventi kitų sąskaita. Šioje vietoje teks įvesti tvarką, kad ir kokia negailestinga ji būtų.

Kokį siūlysite tvarkos įvedimo mechanizmą?

Tikroji reforma prasidės nuo vasario 1 d., pirmasis reformos žingsnis bus dekano rinkimai. Kol kas esu skirtasis dekanas, o fakultete dekanas turi būti išrinktas. Žinoma, gali manęs ir neišrinkti, bet tada bus kitas žmogus. Ką jau pavyko nuveikti, fakulteto darbuotojai mato, kuria kryptimi suku fakultetą – taip pat regi. Balotiruodamasis į dekanus pateiksiu Filologijos fakulteto viziją, pasistengsiu išdėstyti savo nuostatas.

Visi dėstytojai yra konkursiniai. Žiūrėsime, kiek fakultetui reikia etatų, į tuos etatus skelbsime konkursus ir tas vietas dėstytojai užims pagal konkurso rezultatus. Gali laimėti ne vien mūsų fakulteto dėstytojai – konkursai atviri. Kiek reikės etatų – svarstymo ir diskusijų objektas. T. y., turime nustatytą maksimalią ribą, bet sutvarkius programas, galima pradėti kalbėti apie etatų taupymą. Tada galėsime arba didinti algas, arba mažinti krūvius, arba išlaikyti mokslininkų etatus. Spręs fakulteto Taryba.

Arba štai studijų programos. Jeigu į jas priėmėme studentus, tai jas reikės baigti, ir tie dėstytojai turės jas užbaigti, net jei nelaimėtų konkursų. Jeigu žmogui iki pensijos liko metai ar kiek daugiau, tai būtų nežmoniška jo atsisakyti. Sudarysime su jais atitinkamas sutartis, kad ir jiems būtų gerai, ir kad fakultetui nebūtų naštos. Prof. V. Daujotytė-Pakerienė buvo teisi, kai reformos apmatuose reikalavo įrašyti papildomą sakinį: kad viskas būtų daroma humanizmo dvasia. Tokie ir panašūs etatų tvarkymo „galiukai“ tęsis dar porą metų.

Modulinės sistemos link

Panagrinėjęs Vakarų (ir ne vien jų) patirtį siūlysiu fakultetui pereiti prie modulinių studijų. Jų supratimas įvairiuose universitetuose skiriasi, bet gal praverstų laikytis bendrosios linijos. Turint galvoje, kad humanitarinis išsilavinimas savaime yra vertybė, universali vertybė ir kitų studijų krypčių atstovams, bet kurios žmogaus veiklos rimtas pagrindas, neturėtume bijoti ir mes, filologai, pereiti prie modulių. Du trečdalius kreditų sudarytų specialybės modulis (pagrindinis kursas), trečdalis kreditų galėtų būti laisvai pasirenkami moduliai.

Iš filologijos disciplinų?

Ne tik, bet iš bet kurių laisvai pasirenkamų sričių: informatikos, chemijos, ekonomikos ir t. t. Jeigu žmogus studijuoja literatūrą, o baigęs studijas norėtų atidaryti savo knygynėlį, tai verkiant jam būtini ekonomikos pagrindai. Juk žinome, kad ne visai linksmai baigiasi kai kurių filologų mėginimai imtis knygų prekybos verslo. Štai Marijos Šlapelienės arba Panevėžio knygynai. Jiems vadovavo ne tik intelektualai, bet ir, mūsų laikų žodžiais, puikūs vadybininkai, verslininkai. Ir tai mes kažkodėl užmirštame. Toks studijų modelis neuždraudžia būti ir „grynam“ filologui, gilintis būtent į humanitarines specialybes ne vien kituose fakultetuose, bet ir mūsiškiame. Kitų aukštųjų mokyklų patirtis rodo, kad apie 80 proc. studentų renkasi tos pačios krypties studijų modulius, vadinasi grynųjų filologų nepristigsime. Jeigu bus studijuojama lietuvių literatūra, niekas netrukdys pasirinkti papildomą kalbotyros modulį arba kokį meno istorijos modulį. Ir nebūtinai mūsų universitete – galima ir užsienyje.