Permainų vėjuose (2)

Ar tokie filologai bus stipresni?

Manau, kad taip jie pirmiausia bus mažiau unifikuoti, geriau prisitaikę prie besikeičiančio pasaulio. Kai kam tai galės būti tiesiog įdomumo dėlei gautas išsilavinimas – juk kitų specialybių studentai irgi galėtų rinktis mūsų siūlomus modulius.

Bet tam reikia ir geros nuovokos, kad tuščiai nebūtų iššvaistytas studijų laikas.

Be abejonių, reikia ir labai sąmoningo studento. To mes ir tikimės iš savo studentų. Tarkime, būsimasis ekonomistas arba tarptautininkas gal rengiasi dirbti musulmonų kraštuose. Kas jam trukdo pasirinkti kartu ir modulį Arabų kalba, visuomenė, kultūra? Jeigu tokį modulį pasidarytume, taptume reikalingi ir kitiems fakultetams. Būtent tai ir būtų tikroji pertvarka.

Tik kur čia naujovė, argi ne taip dirba daugelis universitetų? Kad ir pagal „Socrates/Erasmus“ programą.

Taip, mūsų fakultetui (ir universitetui) – tai naujovė. Tikriausiai būtent tai ir įrodo reformų stygių ir būtinumą. Mums reikia prisitaikyti prie to, kas vyksta visame pasaulyje. Kodėl to ligi šiol nedarėme, man sunku pasakyti.

Prisiminėme Erasmus mainų programą. Suprantu, kai anglistai išvažiuoja į Anglijos universitetus. Bet štai noriu lituanistą išsiųsti vienam semestrui pagal šią mainų programą. O jis privalo laikytis mūsų programos. Tarkime, šį semestrą fakultete skaitomas lietuvių kalbos sintaksės kursas, o mūsų studentas tuo metu išvažiuoja į kurį nors Čekijos universitetą, ten susirenka 20 kreditų. Mums teks juos užskaityti ir šiam studentui išduoti lietuvių filologijos diplomą (be lietuvių kalbos sintaksės). Tai koks iš jo tada lietuvių kalbos specialistas? Deja, šiandien taip vyksta. Daug ką turėtume kitaip daryti.

Kartais girdžiu pasvarstymus, kad iš 160 kreditų pagrindinei specialybei palikus 100–120 kreditų – neužteks geram specialistui parengti. Tačiau niekas netrukdo tuos 60 kreditų pasirinkti taip pat iš filologijos. Štai tada tapsime humanitarinio išsilavinimo teikėjai, o kaip žmogus jį panaudos – jo reikalas.

Humanitarika – valstybės vidaus reikalas

Iš dalies lyg ir pradedame, štai pasikvietėme vieną Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytoją, vienas kitas projektas asmeninių ryšių forma atliekamas su kai kurių tiksliųjų disciplinų dėstytojais.

Įvairiuose konkursuose skatinamas tarpdisciplininis bendradarbiavimas.

Gal vykdant konkursus pavyktų išlaikyti ir daugiau fakulteto dėstytojų?

Kyla dvi didelės problemos. Pirmoji – patys žmonės. Jeigu dėl dalykinės specialistų kompetencijos netenka abejoti, tai vis dar vyrauja klasikinio tipo mokslininko tipas, kuris įpratęs turėti konkrečią darbo vietą ir dirbti tradiciškai. Jis gali padaryti daug naudingų darbų, prirašyti gerų knygų, bet jeigu jam reikės lakstyti po firmeles, po fondus, prirašyti krūvas pareiškimų ir popierių, dar prie viso to parašyti finansinius projektus ir ataskaitas… Ne kiekvienas mūsų dėstytojas tai sugeba ir apskritai nenori to daryti – neliks gi laiko mokslui.

Antras lazdos galas – patys fondai. Jų vadovai nelabai suvokia humanitarinių mokslų specifiką. Filologiniai mokslai ne visada orientuoti tik į pasaulinį mokslą, bet į labai konkrečią visuomenę. Jeigu esu informatikas ar fizikas, tai skelbtis kur nors Silikono slėnyje man yra garbės ir prestižo reikalas. Tačiau baltistui garbės reikalas išsispausdinti ne kur nors kitur, o būtent Vilniuje, nes čia yra šios mokslo krypties pasaulinis centras. Užsienio baltistai jaučiasi labai pagerbti, jeigu jų straipsnis pasirodo Vilniaus universitete leidžiamame žurnale Baltistica. Tačiau mūsų mokslo formalistai to nesupranta ir kartais užsienio spaudoje paskelbtus straipsnius vertina labiau. Labai nesunkiai galima išsispausdinti straipsnį apie kokias raseiniškių priegaides kokiame nors Vokietijos žurnale. Tik ten niekam tas straipsnelis nebus įdomus, vargu ar jį kas skaitys ir tai jokia vertybė – svetur tokį straipsnį išsispausdinti.

Bet mes nukrypome nuo europinių fondų, apie kuriuose ir norėjau pasakyti savo nuomonę. Europiniai fondai remia projektus, kurie orientuoti į visos Europos visuomenę – ekonomikos plėtrą, darbo jėgos pokyčius ir panašius reikalus. O humanitarika yra mūsų visuomenės vidaus reikalas. Tokius tyrimus, kurie siejasi su specialistų kokybės gerinimu, tarpdalykinius, į vertimą, užsienio kalbų mokymą, tekstynų lingvistiką orientuotus projektus tie tarptautiniai fondai gal ir parems, bet vargu ar didesnę perspektyvą turės, pvz., lietuvių kalbos dialektologiniai tyrinėjimai. Todėl ir manau, kad nuo fundamentinių lituanistinių tyrimų tarptautiniai fondai yra pernelyg toli. Aišku, įvairiai gudraujama, bandoma lituanistinius projektus pateikti neįprastais aspektais, tada kartais ir pavyksta laimėti konkursus. Bet tai ne sistema.

Lietuvos valstybės įsteigti fondai taip pat truputį nerimti. Štai Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Kai paskelbiamas metų projektų konkursas, tai juk iki sausio 1 d. būtų gerai žinoti, ką dirbsi ateinančiais metais. Ne, tik nuo sausio vidurio iki vasario vidurio priimamos paraiškos, iki vasaros pradžios bus svarstomos ir, galbūt, liepą sužinosime, kad gausime paramą. Po vasaros atostogų grįžę imsimės darbo. Gerai, jeigu 20 tūkst. litų – išleisti bus nesunku. O jeigu gausime 300 tūkst. litų ir atsiskaityti reikės iki gruodžio 20 dienos? Pinigų stinga, o įsisavinti neįmanoma. Tokiomis aplinkybėmis sunku kalbėti apie galimybę filologams verstis iš projektų vykdymo.

Šiandien filologai reikalingi, apskritai filologine veikla jie verčiasi neprastai. Įsidarbinimas geresnis nei daugelio kitų mokslo krypčių atstovų. Bet tai nėra pakelta iki institucinio lygmens, viskas paremta daugiau privačia iniciatyva. Kaip tai susieti su dėstymu, mokslo tiriamuoju darbu? Kaip įtraukti į tą veiklą studentus? Kaip pasisamdyti geriausius pasaulyje lektorius? Kaip pasiekti, kad iš universitetų neišsilakstytų paskutiniai entuziastai? Žvilgtelėkime į lektorių algalapius ir praeis noras apskritai priartėti prie šios sistemos. Problemų kamuolys labai didelis. Tikiuosi, Filologijos fakultetas pribrendo šioms problemos spręsti. Kuo viskas baigsis, ateitis parodys.

Etatų mažėja

Tai tik suinteresuotų ir neaiškių tikslų turinčių asmenų keliamas triukšmelis. Kaip jau sakiau, reformos imtis buvome priversti dėl visiškai objektyvių priežasčių.

Pirmiausia, finansavimo stoka. Pagal ministerijos patvirtintą finansavimo formulę fakultetui priklauso 12 studentų vienas dėstytojas: 1400 studentų / 12 = 119 dėstytojų. Reformos pradžioje buvo 150 etatų (taigi, per daug). Turint galvoje ir nuolat nevykdomą numatytą finansavimą, etatų turi mažėti dar daugiau.

Antra, vidinės disproporcijos. Maždaug 130-čiai studentų vokiečių filologai turi 10 dėstytojų etatų, o slavų filologai turėjo reformos pradžioje 24 etatus – tai neteisinga ir, matyt, palikta iš anų laikų. Šiuo metu slavų filologų liko 17 etatų. Kadangi slavų filologijoje didesnė programų įvairovė, tokia disproporcija jau beveik priimtina (turint galvoje, kad dar liko keletas etatų, kurie palikti trumpam laikui iki pensijos ir kuriems nebus skelbiami konkursai, kai žmonės išeis).

Reformuojant fakultetą ir kitose katedrose etatų mažėjo (Polonistikos centre sumažėjo 2 etatais, Baltistikos katedroje – 2,5 etato, Klasikinės filologijos – 2 etatais ir t. t.). Sujungus dvi slavistų katedras, nors sumažėjo 7 etatais, palikti fakultetą teko tik 3 dėstytojams. Baltistikos katedroje paliko fakultetą irgi 3 dėstytojai. Taigi, visokios kalbos apie kai kurių specialybių skriaudimą yra visiškai be pagrindo. Kitos katedros elgėsi kitaip, pavyzdžiui, polonistai sutarė sumažinti užimamų etatų dalis, todėl sumažėjo jų etatų, bet ne žmonių, skaičius.

Dar eskaluojamas Rusų filologijos katedros pavadinimo klausimas. Pavadinimas Slavistikos katedra buvo pasirinktas dėl visiško vykdomų programų atitikimo (čekų, serbų, rusų, kroatų filologijos). Istoriniai motyvai palikti Rusų filologijos katedros pavadinimą yra be pagrindo, nes 1803 m. įkurta katedra buvo vadinama Slavų raštijos katedra. Reformuojamų slavų katedrų viduje irgi nebuvo vieningo sutarimo dėl pavadinimo. Šiuo metu katedra vadinama Slavistikos katedra, tačiau jei bus didelis noras ir pakankama argumentacija, prie šio klausimo galima sugrįžti po metų ir grąžinti Rusų filologijos katedros pavadinimą – fakulteto vadovybei tai ne principinis klausimas.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas