Dėl mokslininko misijos

Albertas ŽALYS

Kontekstas

Visuomenėje vis girdime diskusijas apie mokslininkų vaidmenį valstybėje, jų veiklos įtaką gyvenimo materialinei gerovei, socialinei aplinkai, dvasiniam ir fiziniam saugumui… Gal mokslininkai vien savo kultūrine, socialine, šviečiamąja veikla ir įtaka atlieka savo misiją?

Pastaruoju metu, ypač svarstant Europos galimybes atlaikyti konkurenciją su JAV, Pietryčių Azija, kitais labai sparčiai besivystančiais pasaulio regionais, daug dėmesio skiriama pragmatiškajam mokslo vertės aspektui – kiek mokslas gali padėti verslui ir pramonei toje konkurencijoje. Kalbos apie tą tiesiogiai apčiuopiamą mokslo vertę, jo įtaką verslo atsinaujinimui ypač suaktyvėjo, Briuselio valdininkams ir politikams pradėjus ieškoti realių būdų, kaip iš jau seniai deklaruojamų Lisabonos strategijos šūkių pasiekti bent kokį realų rezultatą.

Lietuvoje taip pat imta ieškoti naujų poveikio mechanizmų ir svertų, kad mokslininkų intelektas įvairiapusiškiau tarnautų visuomenei. Lietuvos nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje atsirado nemažai nuostatų, susijusių su bandymais suartinti mokslą su verslu. Ateina nemenka Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama tam, kad šalies ūkis taptų labiau konkurencingas, Lietuvos žmonių pragyvenimo lygis priartėtų prie ES vidurkio. Kaip vienas svarbiausių variklių pabrėžiama mokslo reikšmė, dedamos viltys į jo galimybių panaudojimą. Kartu kalbama apie mechanizmų, svertų sudėliojimą, kad tas variklis veiktų ir kuo mažesnė milijardinių mokslui skiriamų lėšų dalis nueitų tuštiems apsisukimams palaikyti.

Čia norisi prisiminti Pasaulio banko ekspertų 2003 m. išvadas dėl Lietuvos žengimo žinojimo visuomenės keliu įvertinimo studijoje1 ir Lietuvos mokslo tarybos siūlymus2 , juose ypač daug kalbama apie galimybes Lietuvos mokslo potencialą panaudoti racionaliau ir efektyviau. Tikriausiai metas prie tų pasiūlymų grįžti. Šios galimybės darosi dar aktualesnės nagrinėjant Lietuvos mokslo institutų perspektyvą, lyginant jų ir universitetų raidą. Žinant, kad mokslo prestižas Lietuvoje nėra aukštas, kad finansavimui ir jo formom toli iki norimų, vis dėlto tenka konstatuoti, kad jaunimo pritraukimo, mokslinės produkcijos augimo prasme padėtis universitetuose geresnė.

Šiame procesų, tendencijų, diskusijų kontekste ir noriu atkreipti dėmesį į vieną mažai diskutuojamą temą – mokslininko universitete ir mokslininko institute statuso pragmatišką skirtumą. Išsakydamas savo asmeninę nuomonę, kartu noriu paprovokuoti besidominčiuosius pateikti savo argumentus, poziciją. Turėkime mintyje, kad svarstant Lisabonos, struktūrinių fondų panaudojimo strategijas, diskutuojama ir dėl mokslo potencialo koncentravimo, naujų mokslinių tyrimų finansavimo mechanizmų įvedimo, sistemos ir atskirų institucijų vidinio valdymo pertvarkos, Lietuvos technologijos instituto (institutų) steigimo.

Universiteto pašaukimas

Nenaudojant skambių žodžių apie universiteto misiją, galima sakyti, kad pagrindinis universiteto pašaukimas – rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, tyrėjus, kurti naujas mokslo žinias ir žinojimą (idėjas, inovacijas, technologijas ir pan.) perduoti visuomenei ir pramonei. Visavertis universitetas turi vykdyti savo misiją šiais trimis aspektais.

Taigi universiteto mokslininkai (tyrėjai) save, savo kompetenciją visuomenei gali perduoti, grąžinti dviem būdais: save „atiduodami“ studentams bei spręsdami visuomenės, verslo mokslines problemas. Kita vertus, studijos ir mokslas neatskiriami, universitetuose moksliniai tyrimai visada bus vykdomi.

Kokia institutų misija

Lietuva iš sovietinių laikų paveldėjo institutų sistemą, kuri atitiko anos valstybės politiką, poreikius, ir iš esmės jos nepertvarkė, jeigu neminėtume kelių žinybinių mokslo institutų, kurie nebegaudami karinės pramonės užsakymų ir valstybės biudžeto subsidijų buvo susmulkinti, dauguma jų padalinių privatizuoti ir galiausiai institutų likučiai likviduoti. Privatizuotieji jų padaliniai, nežiūrint deklaracijų užsiimti mokslo rezultatų įgyvendinimu, iš esmės pakeitė savo veiklos pobūdį.

Matydami, kaip dabartiniai valstybės ar universitetų mokslo institutai mažėja ir sensta žymiai greičiau nei universitetai (išskyrus nebent Biotechnologijos institutą), nedelsiant turime ieškoti būdų, kaip panaudoti juose esantį mokslinį potencialą, jo galimybes nukreipti aktualių šaliai mokslinių problemų sprendimo link, perduoti savo patirtį jaunimui.

Nenorėčiau užaštrinti mokslo finansavimo problematikos, tai atskira tema. Esu įsitikinęs, kad ir būsimo padidinto finansavimo sąlygomis išliks dabartinių institutų paskirties problema. Dėl jų misijos valstybėje turi būti aiškiai apsispręsta, nes kylančios ir vėl rimstančios diskusijos dėl jų reformavimo, neskaitant kosmetinių pertvarkymų, pasibaigusių „kepurių perkabinimu“, niekur neveda. Pasak konferencijoje Lietuvos mokslas ir pramonė kalbėjusio Vilniaus universiteto rektoriaus Benedikto Juodkos, tas neapsisprendimas yra tiesiog „sadizmas institutų atžvilgiu“.

Šiuo metu galima išskirti kelias pagrindines institutuose sukaupto ir minimaliai iš valstybės biudžeto palaikomo potencialo realizavimo kryptis. Pirma, institutai vykdo Vyriausybės patvirtintų krypčių mokslinius tyrimus. Bet, pripažinkime, kad tas kryptis formuluoja patys institutai ir po tam tikrų formalių procedūrų jos atsiduria LR Vyriausybės nutarime. Antra, stiprieji moksline prasme institutai rengia mokslininkus – kartu su universitetais vykdo doktorantūros studijas. Trečia, tie, kurie pajėgūs – dalyvauja tarptautinių mokslo programų projektuose, vykdo ūkio subjektų, valstybinių institucijų mokslo užsakymus. Ketvirta, per Lietuvos valstybinį mokslo ir studijų fondą (LVMSF) vykdo konkurso būdu laimėtus projektus. Penkta, didelė dalis institutų mokslininkų dalyvauja studijų procese – dėsto aukštosiose mokyklose. Tokiu atveju institutas ne tik savo mokslininkų kompetenciją, bet dažnai ir laboratorinę įrangą panaudoja bakalaurų ir magistrantų rengimui.

Taigi lyg ir aišku, kodėl valstybei prasminga finansuoti mokslo institutus. Pirmiausia tam, kad Lietuvoje būtų daugiau tyrėjų (ne tik dirbančių universitetuose), nes institutų tyrėjai kuria mokslinę produkciją (prisideda prie pasaulinio pažinimo, žinių kūrimo), jų kompetencija yra arba gali būti panaudota. Antra, kadangi institutų mokslininkai nėra taip užimti studijų procese, kaip dirbantys universitete, jie gali aktyviau dalyvauti tarptautinėse mokslo programose ir vykdyti mokslinius tyrimus iš ES (ir Lietuvos) piliečių suneštų pinigų. Jeigu institutų mokslininkai nelaimėtų konkursų ir finansavimo, tai tie pinigai į Lietuvą ir neateitų. Taip pat institutų mokslininkai turi daugiau galimybių vykdyti ūkio subjektų užsakymus.

Bet ar realybė tokia paprasta ir aiški? Ar tikrai tokia institutų misija?

Universiteto ir instituto mokslininko panašumai ir skirtumai

Universiteto mokslininkas savo kompetencijai palaikyti vykdo mokslinius tyrimus kaip ir instituto tyrėjas tos tematikos, kuri „arčiau jo širdies“, darbuose.

Universiteto mokslininkas rengia specialistus, instituto tyrėjas neretai taip pat rengia specialistus (tyrėjus). Dalyvavimo tarptautinėse programose, konkursuose, mokslo užsakymų vykdymo pagal LVMSF programas sąlygos universitetų ir institutų mokslininkams yra beveik tos pačios.

Formaliai viskas gerai. Skirtumas tas, kad dažniausiai instituto mokslininkas visą laiką skiria mokslinei veiklai, o universiteto kolega – du trečdalius atlyginimo gauna už dėstymą, trečdalį – už mokslinę veiklą. Šiuo atveju turime fiksuoti pakankamai akivaizdų skirtumą ir nelygybę.

Nelygybė

Kodėl instituto tyrėjas už savo mokslinę kompetenciją, įgytą vykdant tyrimus institute, perduodamas studentams gali gauti papildomą atlyginimą, o universiteto mokslininkas, taip pat perduodantis savo kompetenciją studentams, to negauna. Taigi kodėl universiteto dėstytojas negali turėti etato ar jo dalies institute už tai, kad jis taip pat dalyvauja žinių kūrime?

Galima ginčytis, kad universiteto mokslininkas gali dalį savo produkcijos kurti institute ar bent jau deklaruoti instituto vardu ir gauti už tai papildomą atlyginimą, bet praktikoje to beveik nebūna. Laiko nuo paskaitų lieka mažai ir mokslinės produkcijos dažnas universiteto dėstytojas neturi tiek daug, kad galėtų ją skelbti be universiteto afiliacijos. Ir institutai gaunamų biudžeto asignavimų nėra linkę dalytis su kitų institucijų atstovais, juo labiau, kad ir biudžeto asignavimai (po tradicinių planuojamų skirti biudžeto lėšų gludinimų, nuimant nuo tų, kuriems pagal rezultatus turėtų tekti daugiau, ir pridedant tiems, kuriems dėl mokslinių tyrimų rezultatų lėšos turėtų sumažėti) tiesiškai nepriklauso nuo mokslinių rezultatų. Šiuo požiūriu instituto mokslininkas yra geresnėje padėtyje. Pastaraisiais metais išaugus studentų skaičiui, aukštosiose mokyklose tiesiog trūksta dėstytojų, nepaisant to, kad universiteto mokslininko studijų krūviai yra maksimalūs (tuo pačiu apribojamos jų, kaip mokslininkų, tobulėjimo galimybės). Dėl tos priežasties ir universiteto mokslininko galimybės dirbti kitose aukštosiose mokyklose ne visada toleruojamos.

Šią nelygybę vadinkime pirmąja problema (tai nereiškia, kad ji svarbiausia).