Jonas Jablonskis žymių užsienio kalbininkų akiratyje
Arnoldas PIROČKINAS
Metais kitais vėliau J. Jablonskio sintaksės darbais yra nemaža pasinaudojęs ir juos gražiai įvertinęs žymus vokiečių kalbotyros atstovas Ernstas Frenkelis (Fraenkel, 1881–1957) savo istorinės sintaksės studijoms. 1926 ir 1928 m. Kaune leistame humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje Tauta ir žodis jis vokiškai išspausdino monografiją Lietuvių kalbos linksnių sintaksė, o 1929 m. Heidelberge atskira knyga – Lietuvių kalbos polinksnių ir prielinksnių sintaksę. Pirmoji monografija 1928 m. Kaune išėjo dar kaip žurnale skelbto teksto atspaudas, taip pat knyga. Jos Įvade E. Frenkelis labai palankiai atsiliepė apie J. Jablonskio sintaksės darbus:
„Kaip naujosios rašomosios kalbos didžiausios vertės medžiagos rinkiniai, antra vertus, yra skirsniai apie linksnių vartojimą Jablonskio (pseudonimas Rygiškių Jonas) Lietuvių kalbos gramatikoje, 2 leid., Kaunas, 1922, p. 53 ir kt. To paties autoriaus Lietuvių kalbos sintaksės, deja, tėra pirmoji dalis (Seinai, 1911), kurioje išimtinai nagrinėjama sakinio sintaksė. Tačiau man didžiai yra pravertę skirsniai apie sakinio dalis ir jų įvairovę, apie dalyvius, gerundijus [?], bendratis ir t. t. (p. 19 ir kt). Jablonskio didžiai vertingi veikalai parašyti praktikos požiūriu, bet jo tiksliais naujosios rašomosios kalbos vartosenos, kuri susidarė naujausiu laiku, apibūdinimais dėkingai naudosis kiekvienas tyrėjas“1.
F. Frenkelis dar nespėjo pasinaudoti tais pačiais 1928 m. išėjusioje J. Jablonskio knygoje Linksniai ir prielinksniai sukaupta gausia vertinga medžiaga ir tiksliomis išvadomis. Tai jis padarė antrojoje studijoje. Čia jis nurodo: „Iš kitų rinkinių, suprantama, man ypač naudingi apstūs pavyzdžiai iš Jablonskio gramatikos, taip pat iš jo Linksnių ir prielinksnių (Kaunas, 1928)“.
Nors abiejų lietuvių kalbos sintaksės tyrėjų tikslai buvo skirtingi, vis dėlto būtų verta kada plačiau panagrinėti jų mokslinių darbų santykį: kuo pasinaudojo E. Frenkelis, ir, antra vertus, patikrinti, ar kiek nors į jo pirmosios studijos pirmąją dalį atsižvelgė J. Jablonskis rašydamas paskutinį savo sintaksės veikalą Linksnius ir prielinksnius.
Tais pačiais 1929 m., kaip ir E. Frenkelis, vokiečių kalbininkas Eduardas Hermanas (1859–1950; apie jį žr. A. Sabaliauskas, cit. veik., p. 209–211) išleido specialiai lietuvių bendrinės kalbos atsiradimui ir dabartinei būklei skirtą studiją Lietuvių bendrinė kalba kaip bendrosios kalbotyros problema2. Joje, be kita ko, sakoma, kad lietuvių bendrinė kalba turi gana tikslią gimimo datą: „Ji [bendrinė kalba] remiasi dabartine rašomąja kalba, kuri 1883 m. prasideda pasirodžius Aušrai“ (p. 67). Mums, kurie suvokiame J. Jablonskio veiklą kaip esmingai nulėmusią lietuvių bendrinės kalbos raidą, E. Hermano samprotavimai ir sugretinimai gali pasirodyti daugiau deklaratyvūs, negu tikslūs. Autorius J. Jablonskį lygina su vokiečių XVIII a. rašytoju ir mokslininku Johanu Kristofu Gotšedu (Gottsched), kuris veikale Vokiečių kalbos meno pagrindimas pagal geriausių praeito ir dabartinio amžiaus rašytojų pavyzdžius (1748 m.) deklaravo, kad kalbos idealas yra leksikos ir sintaksės struktūros atrankos dalykiškumas (Sachlichkeit), paprastumas (Einfachkeit), aiškumas (Klarheit). J. K. Gotšedas, kaip XVIII a. klasicizmo (pseudoklasicizmo) principų griežtas šalininkas, reikalavo viską kalboje reguliuoti ir racionaliai grįsti. Vėliau iš šių jo nuostatų yra tyčiojęsis Gotholdas Efraimas Lesingas (Lessing, 1729–1781), taip pat Audros ir veržimosi rašytojai Vokietijoje.
Kad būtų akivaizdesnis J. Jablonskio gretinimas su J. K. Gotšedu, pateikiame kelias 107 p. esančias ištraukas. Pirmiausia sakoma: „Gana neįprastai didelė buvo ir tebėra profesoriaus Jablonskio įtaka. Ji tuo labiau didesnė, kad Jablonskis savo gramatikos veikalais daug metų, netgi nuo prieškario laikų, stengiasi nustatyti normas“. Toliau, išvardijęs J. Jablonskio knygas, taip apibūdina jo panašumą į minėtą vokiečių klasicizmo adeptą: „Jablonskio nuostatas galima lyginti su Gotšedo [nuostatomis], kaip jas nurodo Burdachas jubiliejiniame Zauerio rinkinyje; bet jo įtaka dar didesnė. Tai, ką Jablonskis nustato esant teisinga, pagal savo prigimtį daugeliu atžvilgių yra tas pats, ką Giuntertas (Grunfragen der Sprachwissenschaft, p. 126) yra sakęs apie šnekamąją kalbą: jai „dažnai turi būti dirbtinai išgalvojamos (ersonnen werden müssen) taisyklės, kad kalbančiajam būtų įsakoma, kas teisinga, o kas klaidinga“ (p. 107)3.
Ši tirada rodo, kad autorius, vadovaudamasis visai kitokiomis vokiečių (tą patį tiktų sakyti apie prancūzų ar tuo labiau anglų) bendrinės kalbos formavimosi ypatybėmis, gana paviršutiniškai suvokė lietuvių bendrinės kalbos susidarymo ir tolesnės raidos mechanizmą, o kartu jam liko svetima J. Jablonskio vaidmens tame procese esmė. To nesuvokimo pagrindine priežastimi reikėtų laikyti tai, kad E. Hermanas lietuvių bendrinę kalbą nagrinėjo izoliuotą nuo kitų XIX a. susiformavusių bendrinių kalbų. Jeigu jis nebūtų išleidęs iš akių serbų – chorvatų, slovakų, čekų, pagaliau norvegų antrosios bendrinės kalbos lansmolo kūrimo, tikriausiai būtų atsargiau kalbėjęs apie J. Jablonskio taisyklių savavališkumą ir tų taisyklių primetimą bendrinei kalbai. J. Jablonskis savo taisykles vedė iš vidinės lietuvių kalbos ir jomis priešinosi išoriniam poveikiui, o J. K. Gotšedas kalbai stengėsi teikti proto, logikos pagimdytas taisykles.
Kas matė šių abiejų kalbos normintojų skirtumą, tas neskubėjo primesti J. Jablonskiui nenatūralių pastangų piršti savo, ne kalbos taisykles. Tada ir visa J. Jablonskio norminamoji veikla rodėsi kitoje šviesoje, kaip ją, pavyzdžiui, matė žymusis latvių kalbotyros šulas Janis Endzelynas. Apskritai latviai atidžiai sekė savo kaimynų ir artimiausių kalbos gentainių lietuvių kalbotyros raidą, o kartu ir J. Jablonskio dideles pastangas ją kreipti tinkama linkme. Tačiau apie latvių dėmesį lietuvių kalbai ir kalbininkams reikėtų atskiro rašinio. Tad čia pasitenkiname tik didžiausio jų kalbos tyrėjo, niekada nebuvusio lietuvių kalbos nuošalyje, atsiliepimais apie J. Jablonskį, randamais viename jo straipsnių – Kova dėl kalbos kultūros Lietuvoje, kuris buvo 1935 m. išspausdintas žurnale Ceļi (Keliai)4.
Šioje didelėje ir gana įžvalgioje bei išsamioje lietuvių bendrinės kalbos panoramoje keliais atvejais taip pat minimas J. Jablonskis. Antai pačioje straipsnio pradžioje, kur apibūdinama dėl pavergėjų persekiojimų susidariusi nepaprastai sunki kalbos būklė Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, kada atsiradusi lietuvių bendrinė kalba negalėjo laisvai plėtotis ir buvo stelbiama rusų, lenkų bei vokiečių kalbų, J. Endzelynas taip vertino J. Jablonskio pradėtą kalbos norminimą: „Laimė, jau praeito amžiaus pabaigoje lietuvių kalbos dirvoje ėmė darbuotis apytikriai prieš penkerius metus [t. y. 1930 m.– A. P.] miręs kalbininkas Jonas Jablonskis. Būdamas klasikinių kalbų mokytojas Jelgavos, vėliau Talino gimnazijoje, jis tuo pačiu metu stropiai darbavosi su gimtąja lietuvių kalba ir taip pat šį darbą tęsė vėliau, kada dėl savo tautinės veiklos neteko valdiškos vietos Taline ir vos įstengė parūpinti lėšų pragyventi sau ir šeimai; jis tęsė tai ir tada, kai neteko sveikatos, neįstengdamas daugiau vaikščioti, o vėliau net rašyti, tad galėjo tiktai savo mintis diktuoti. Tiek iš senųjų tekstų, tiek iš gyvųjų tarmių jis turėjo surinkęs daug vertingos medžiagos, bet darbavosi daugiau dėl raštų kalbos puoselėjimo, negu kalbos istorijos. Kada pasidarė galima, jis mokė lietuvių kalbos tiek gyvu žodžiu kaip mokytojas, o vėliau (Kaune) kaip profesorius bei tam tikslui rengtuose kursuose, tiek raštu, rašydamas ir kelias gramatikas, ir monografijas apie įvairius kalbos dalykus. Ir mokė ne vien teoriškai, bet taip pat taisė kitų parašytų rankraščių kalbą, padėjo kurti mokslo terminologiją“ (263–264).
Toliau J. Endzelynas užsimena, kad J. Jabloskis jau 1893 m. Varpe ėmęs teikti raidę ū, kad būtų skiriamas trumpasis balsis [u] nuo ilgojo [u:], bet tam siūlymui atsirado priešininkų, net Varpas raidę ū įsivedė tik 1903 m. (p. 265).
Iš čia pacituotų ištraukų galima aiškiai spręsti, kad J. Endzelynas didžiai vertino J. Jablonskio kalbinę veiklą ir suvokė ją smarkiai trukdžiusias nelemtas aplinkybes: caro valdžios persekiojimus, sunkų pedagogo darbą ir anksti jį ištikusią ligą. Tad dabar, turėdamas prieš akis paties J. Endzelyno atsiliepimą, laikau savo pareiga paprieštarauti Jono Kabelkos teiginiui, kuriuo nekritiškai kadaise patikėjau, kad latvių kalbininkas smerkęs J. Jablonskį nenorėjus dirbti mokslo darbo5. Čia kažkoks nesusipratimas. Negali būti, kad toks tiesus žmogus ir įžvalgus mokslininkas, 1935 m. taip pakiliai („Laimė, jau...“) įvertinęs J. Jablonskį ir aiškiai pripažinęs jo sunkias gyvenimo sąlygas, 1939 m. per paskaitas studentams ar net privačiame pokalbyje jį smerktų, jog nenorėjęs dirbti mokslinio darbo.
Įdomiai ir prasmingai J. Jablonskio kalbinę veiklą yra vertinęs lenkų kalbininkas Janas Otrembskis (Otrębski) 1958 m. išleistame Lietuvių kalbos gramatikos pirmajame tome. Jo skyrelyje Lietuvių bendrinės kalbos atsiradimas6 apžvelgęs sudėtingą lietuvių raštų kalbos raidą, atvedusią XIX a. devintajame dešimtmetyje prie bendrinės kalbos, jis ypač iškėlė Frydricho Kuršaičio darbų reikšmę. „Jie įtvirtino suvokimą, – rašo kalbininkas, – kad lietuvių literatūrinė kalba jau egzistuoja ir kad ji net turi savo gramatiką bei žodyną, kuriuos parengė tikras lietuvių kalbos žinovas, tikras lietuvis“ (p. 58). Kadangi dauguma lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvių buvo zanavykai, kalbantys šnekta, artima Prūsų Lietuvos literatūrinei kalbai, reprezentuojamai Šleicherio ir Kuršaičio darbuose, tai jiems buvę nesunku pripažinti ją trokštama bendrine literatūrine kalba. Šiai Prūsų lietuvių literatūrinei kalbai, kad ji taptų bendrąja kalba, visų pirma trūkę tiktai vieno dalyko – „tai atitinkamos leksikos, ypač tokios, kuri tenkintų naujųjų laikų kultūrinius poreikius ir būtų laisva, kiek tai įmanoma, nuo svetimųjų elementų. Taigi reikėjo įvesti nemažą skaičių naujų žodžių, kurie, iš vienos pusės, užpildytų esančias spragas, o iš antros, taigi pakeistų žodžius, išsiskiriančius savo svetimumu, ypač tuos, kurie nepriklauso vadinamajai tarptautinių žodžių grupei. To uždavinio ėmėsi naujai atsiradusi inteligentija. Iš jos ypač išsiskyrė ir amžius truksiantį atminimą užsitarnavo Jonas Jablonskis, reiškęsis daugiausia kaip P. Kriaušaitis ir Rygiškių Jonas, dažniausiai vadinęsis pastaruoju slapyvardžiu (Rygiškiai – tai kaimas Griškabūdžio parapijoje, Šakių apskr.)“ (p. 59). Taigi J. Otrembskis visoje J. Jablonskio kalbinėje veikloje į pirmą vietą iškėlė jo pastangas kurti bendrinei kalbai reikalingą ir deramą žodyną. Lietuvių ir kitų tautų kalbininkai, kad ir užsimindavo apie J. Jablonskio nuopelnus šioje srityje, jų taip ryškiai nėra pabrėžę. Iš tikrųjų, bent iki kokių 1920 metų, su J. Jablonskiu niekas kitas šiuo atžvilgiu negalėjo lygintis.
J. Otrembskis taip pat nenutylėjo, kad lietuvių bendrinės kalbos formavimasis apėmė ir sintaksės norminimą. „Šis uždavinys, – teigia lenkų kalbininkas, – kaip tik išimtinai užgulė Jono Jablonskio pečius. Ją [sintaksę. – A. P.] jis išdėstė su tikru išmanymu dviejose knygose: Lietuvių kalbos sintaksė (1911) ir Linksniai ir prielinksniai, jų vartojimas mūsų kalboje (1928)“ (p. 60–61).
Aptardamas lietuvių rašybą, kuri susiformavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kaip žinoma, didelėmis J. Jablonskio pastangomis (jo vardas čia neminimas), J. Otrembskis ypač pabrėžė kaip svarbią inovaciją ilgojo balsio [u:] žymėjimą specialia raide ū. O juk tai irgi atkakliai įgyvendintos J. Jablonskio nuostatos rezultatas! Ypač į akis krinta toks tada įvykdytai lietuvių rašybai duotas J. Otrembskio pagyrimas: „Taip reformuotas raidynas pasidarė ne tiktai labiau skirtingas nuo lenkų raidyno, bet ir labiau moksliškas, kai vietoj dviejų raidžių dviem atvejais įvesta po vieną: sz, cz > š, č“ (p. 61–62). Tad galėtume pagrįstai sakyti, kad apskritai lietuvių raidynas pasidarė moksliškesnis ir J. Jablonskio pastangomis.
Pati paskutinė lietuvių bendrinės lietuvių kalbos gramatinė ir rašybinė būsena, J. Otrembskio teigimu, buvusi „kodifikuota Lietuviškos kalbos gramatikoje, kurią sudarė J. Jablonskis, pasirašęs pseudonimu P. Kriaušaitis. Tilžė, 1901; 2-rą tos gramatikos leidimą publikavo Jablonskis 1922 m., vardu Lietuvių kalbos gramatika, pasinaudojęs pseudonimu Rygiškių Jonas“ (p. 62).
Čia žymusis baltistas kiek suklydo: 1922 m. gramatika yra 1919 m. gramatikos antrasis leidimas. Ši klaidelė rodo, kad net labai gerai pažįstančiam lietuvių kalbą ir jos mokslą žmogui ne visada pavyksta būti tiksliam. Galėtume kiek pasiginčyti ir dėl vieno kito teiginio apie lietuvių bendrinę kalbą, bet apskritai iš J. Otrembskio nurodytų bruožų susidarome nuomonę, jog žymiausias lenkų baltistas didžiai vertino mūsų žymiausio bendrinės kalbos tvarkytojo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje nuveiktą darbą.
Nors jau viena proga esu minėjęs dar mūsų atminime vaisingai dirbusio rusų kalbininko, ypač nusipelniusio baltistikai, prof. Vladimiro Toporovo atsiliepimą apie J. Jablonskį, vis dėlto šio nuoširdaus lietuvių tautos bičiulio ir kalbos gynėjo nuomonės pakartojimas tebūnie ir priminimas, kad jo netekome prieš penkerius metus, 2005 m. gruodžio 5 d., palyginti dar pajėgaus ir darbingo (gimęs 1928 m. liepos 5 d.). V. Toporovas visą laiką brangino lietuvių kalbą, o protestuodamas dėl Vilniuje 1991 m. sausio 13 d. įvykdytų žudynių, atsisakė jam skirtos TSRS valstybinės premijos. Nors V. Toporovo interesų sritis buvo tolimi baltų ir slavų kalbų bendrieji periodai, išnykusi prūsų kalba ir kitos panašios senovės problemos, bet jo nuomonė apie J. Jablonskį labai svari. O ją išreikšti jis turėjo progos 1987 m. balandžio 18 d. laiške rašančiam šias eilutes. Nebuvau su žymiuoju kalbininku pažįstamas. Pagal to meto disertacijų gynimo tvarką išsiuntinėjau daugiau nei šimtą savo rengiamos ginti daktaro (dabar habil. daktaro) disertacijos išplėstinių autoreferatų. Iš tos daugybės adresatų atsiliepimą atsiuntė man vienui vienas V. Toporovas. Teigiamai įvertinęs mano disertaciją ir tuo sustiprinęs man viltis, jog gynimas baigsis sėkmingai, profesorius laiško pabaigoje apibūdino ir J. Jablonskį. Apibūdinimas gana trumpas, bet išreikštas subtiliomis rusų kalbos frazėmis, tad vertimas į lietuvių kalbą gali skambėti ne taip sodriai. Vis dėlto reikia ryžtis pateikti visuomenei vertimą: „Šiuo metu aišku, kad Jablonskis – ne tiktai figūra, priklausanti lietuvių kultūrai, bet ir vienas įžymiųjų Europos veikėjų lingvistinio švietimo, kurio esmė – sukurti naują kalbos visuomeninės būties (literatūrinės) statusą“.
Šiame apibūdinime ypač svarbu, kad V. Toporovas, turėdamas tik pluoštelį autoreferate esančių duomenų, ryžtingai įjungia J. Jablonskį į Europos lingvistų, esmingai nulėmusių savo tautinių bendrinių kalbų formavimąsi, tarpą. Taigi J. Jablonskis atsiduria plejadoje, kuriai pradžią davė vokietis Martynas Liuteris ir paskui priklausė daug XIX a. naujo kalbų statuso kūrėjų: čekas Josefas Dobrovskis (Dobrovský), serbas Vukas Stefanovičius Karadžičius (Karadžić), slovakas Liudovytas Štūras (Štúr), naujosios norvegų bendrinės kalbos kūrėjas Ivaras Osenas (Aasen), slovėnas Jernėjus Bartolomėjus Kopitaras (Kopitar) ir kt. Tokiam reikšmingam J. Jablonskio kalbinės veiklos įvertinimui nei lietuvių, nei ankstesni užsienio kalbininkai lyg ir nebuvo pasirengę. Jiems visiems J. Jablonskis tebuvo lokalinis kalbos normintojas, o kai kuriems net ne mokslininkas, tik uolus kalbos praktikas.
Čia apžvelgti ne visi užsienio kalbininkai, kurie šiaip ar taip yra atsiliepę apie J. Jablonskį. Jų skaičius kur kas didesnis. Tačiau minimų lingvistų sprendimai yra svarbiausi ir įdomiausi, žadinantys mintis gilintis į paliestus mūsų kalbininko veiklos aspektus. Reikia viltis, kad ateityje atsiras kam tai padaryti.
Nuotraukose:
Jonas Jablonskis 1890 m., kada, dirbdamas Mintaujos berniukų gimnazijoje, pradėjo lietuvių bendrinės kalbos norminamąją veiklą ir bendravo su Karliu Miūlenbachu
Karlis Miūlenbachas (1853–1916). J. Jablonskio kolega 1889–1895 m. Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje
1 E. Fraenkel. Syntax der litauischen Kasus: Atspausdinta iš Tautos ir žodžio IV ir V knygų. – K.: Valstybės spaustuvė, 1928. – p. 5.
2 E. Hermann. Die litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft // Nachrichten der Gesellschaft der Wissenchaften zu Göttingen. Philologisch – historische Klasse, 1929, Hf. 1. – S. 65–125.
3 Citatoje minimi vokiečių filologai Augustas Burdachas (Burdach, 1895–1936), Augustas Zaueris (Sauer, 1855–1926) ir Hermanas Giuntertas (Hermann Güntert).
4 Cituojama iš: J. Endzelīns. Darbu izlase. III. 2 daļa. – Rīga, 1980. – p. 263–368
5 Žr. A. Piročkinas. J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas. 1904–1930. – Vilnius: Mokslas, 1978. –
p. 252.
6 J. Otrębski. Gramatyka języka litewskiego. Tom. 1. Wiadomości wstępne. Nauka o głoskach. – Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. – P. 55–63.
