Kaziuko mugės širdis plazda Marilės dainose

Šios temos imtis paskatino pastarosiomis savaitėmis niuktelėję Lietuvos ir Lenkijos politikų veidai: įprastas giedras šypsenas pradėjo keisti susirūpinimas. Laikraščių antraštės ir televizinių diskusijų dalyvių retorika rodo, kad strateginės partnerės viena kitai turi vis daugiau pretenzijų, o tai reiškia, kad nesusikalbėjimo vis daugės, o geranoriškumo gali vis mažėti. Abėcėlinės pavardžių rašymo problemos daliai Lietuvos lenkų tampa principu, rodančiu, kad žodžių junginyje „Lietuvos lenkai“ vis svarbesnis akcentas tenka sąvokai „lenkai“, o ne „Lietuvos“. Kelias, vedantis į niekur, nes kiekvienos rungtyniaujančios šalies tariama pergalė šiame ginče gali reikšti tik viena – ne problemos sprendimą, bet naujų kūrimą. Visai nestrategiškas mąstymas. Net ir „Mažeikių naftos“ transformacija į „Orlen Lietuva“, turėjusi sustiprinti bendrus Lietuvos ir Lenkijos ekonominius interesus, parodė, kad ekonominė bendratis gali būti tokia pat netvari ir pavaldi interesų skersvėjams, kaip ir pavardžių rašymo taisyklės.

Kai nesusikalba politikai, reikia prisiminti paprastą žmogų. Politikai, kaip ir sunkmečiai, ateina ir praeina, bet yra ir nepraeinančių dalykų. Šis rašinys apie juos.

Kelioninis lagaminas – „vilniukų“ simbolis

2009 m. per patį rugpjūčio karštį (10–15 d.), kai daugelis kaitros išvargintų tautiečių kaitinosi pajūrio kopose ar ilsėjosi užmiesčio sodybose, sostinėje vyko Pirmasis pasaulinis „vilniukų“ suvažiavimas. „Vilniukai“ – tai Vilniaus ir Vilnijos lenkai, kurie čia gyveno tarp abiejų pasaulinių karų, o po Antrojo pasaulinio karo buvo priversti palikti savo gimtą ar įprastą gyvenamąją vietą ir išvykti į Lenkiją. Pirmąją pasitraukėlių bangą sudarė 170 tūkst. lenkų ar save vadinusių lenkais. Vėliau dar 80 tūkst. lenkų apleido Vilnių ir buvusį Vilniaus kraštą – kas priverstas, o kas santykine sėkme laikydamas galimybę apleisti ant žmonių kaulų socializmą statančios šalies „rojų“. Tai vienas iš ryžtingų Stalino pradėtosios tautų politikos mostų, kurio politinių siekių ir pasekmių dabar nesiimsime nagrinėti. Tam tikra prasme tai geopolitinė drama, kai ant kelioninių lagaminų buvo susodinta ketvirtis milijono lenkų ar lenkuojančių Vilniaus ir Vilnijos gyventojų. Kelioninis lagaminas tapo savotišku „vilniukų“ simboliu. Šiandien „vilniukai“ gyvena išsiblaškę po įvairias pasaulio šalis.

Galima skaičiuoti, kiek į atsilaisvinusias vietas suvažiavo lietuvių ir kitų tautų žmonių iš įvairiausių Tarybų Sąjungos vietų, ko daugiau įvyko – Vilniaus lituanizacijos ar rusifikacijos? Jeigu per aukštąsias mokyklas Vilnius lietuvėjo, tai per statomus naujus pramonės ir kitokio pobūdžio ūkinius darinius gan akivaizdžiai rusifikavosi. Stigo darbininkų, jie atvežti iš kitų sąjunginių respublikų. Visuotinis žmonių išvietinimas ir maišymas, prasidėjęs su karo bėgliais, tęsėsi ir po karo, tapo tarptautiniu geopolitiniu reiškiniu. Potsdamo konferencijos sprendimu Lenkijai atiteko Gdanskas, Ščecinas, Vroclavas. Ten gyvenę vokiečiai buvo deportuoti, o į jų vietą buvo atkelti lenkų tautybės gyventojai iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos. Istorijos ironija: ir prievarta deportuotieji, ir savo noru į jų vietą atvežtieji vienodai neteko savo šaknų, ryšio su gimtine ir toliau gyveno su buvusio ir nesugrąžinamo gyvenimo nostalgija. Tą nostalgiją galima buvo išvysti „vilniukų“ akyse, kai tik jie pasakodavo prisiminimus, o juos dar labiau aštrino suvažiavimo dienomis surengtos parodos ekspozicija, su iškalbingomis nuotraukomis ir vyresnės kartos „vilniukams“ tokiais pažįstamais kiekvienos išvietintos šeimos kelioniniais atributais, kuriems buvo lemta tapti eksponatais. Nuo nostalgijos dar niekas neišrado veiksmingų vaistų.

Visa tai galėtų būti atskirų tyrinėjimų ir publikacijų tema, bet šio mūsų rašinio tikslas kuklesnis – per daug neklimpstant į socialinės ar atskiro individo psichologijos gelmenis, pristatyti bent vieną konkretų „vilniukų“ suvažiavimo dalyvį. Mūsų pasirinkimas „Mokslo Lietuvai“ gal ne visai įprastas personažas – ryški lenkų estrados žvaigždė, Lenkijos popmuzikos pirmoji ledi dainininkė Marilė Rodovič (Maryla Rodowicz). Nesunkiai galėtume rasti pateisinimą savo pasirinkimui, nes visa, kas sudaro įvairias žmogaus gyvenimo reiškimosi sritis, yra svarbu ir reikšminga, o ypač jei paliečia ir kitus žmones. Marilė yra ne šiaip dainininkė, bet reiškinys, toli prašokęs įprastas Lenkijos popkultūros ribas. Per savo muzikinį gyvenimą įrašė daugiau kaip 600 dainų, išleido daugiau nei 20 muzikos albumų Lenkijoje, po vieną Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir Rusijoje. Tarp jų yra auksinių ir platininių.

Radavičių (Rodovičių) giminės šaknys

2006 m. rugsėjį Marilė Rodovič koncertavo Vilniuje. Po koncerto į užkulisius užėjo dainininkei nepažįstamas vyriškis ir prisistatė: Žilvinas Radavičius, istorijos mokytojas. Paskui paklausė, ar Marilė turi Lietuvoje giminių tarp Radavičių. Ji nežinojo, o Žilvinas Radavičius pasakė: „Jaučiu, kad esi mūsiškė“. Paaiškino, kad Radavičiai Lietuvoje ir Radavičiai Lenkijoje yra tos pačios giminės šakos.

Kaip nustatė Žilvinas, Radavičių (Rodovičių) giminės šaknys siekia XV a. antrąją pusę, gal ir ankstesnius laikus. Simboliškai giminės pradininku laikomas Vaitkus, kuris taip įvardytas Žemaitijos žemės teismo (1673 09 24) ir Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo dokumentuose (1835 01 23). Pavardė atsirado iš baltiškos kilmės asmenvardžių Rodis, Radas, Rudaitis, Rodevičius. Seniausias aptiktas Rodžio pasirašytas dokumentas datuotas 1491 metais. XVI a. viduryje šios giminės atstovai vadinosi Rudaičiais, Rodevičiais. 1581 m. minimas Jasas Rodevičius, o 1579 m. jo sūnus Jurgis.

LDK šios giminės asmenys ėjo tijūnų, iždininkų ir kitas pareigas. 1799 m. Radavičių bajorystė patvirtinta Lietuvos gubernijos bajorų deputatų susirinkime, kur šiai giminei patvirtintas herbas „Rudnica“. Herbą galima išvysti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio Bernardinų bažnyčiai dovanotuose vitražuose.

XIX a. Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų deputatų susirinkimuose ne kartą iš naujo patvirtinta Radavičių giminės bajorystė. 1835 m. Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimas Radavičių giminei patvirtino herbą „Liubič“, o 1837 m. grąžino herbą „Rudnica“. XIX a. šių pavardžių asmenis galima rasti tarp 1863 m. sukilėlių, lietuvybės gynėjų, kunigų. Daug šios giminės atstovų Lenkijoje žinomi kaip žymūs kultūros ir visuomenės veikėjai, antihitlerinio pogrindžio, Varšuvos sukilimo 1944 m. dalyviai. Yra žuvusių nacių koncentracijos stovyklose ir sovietų enkavedistų nužudytų Katynėje.

Dvidešimtmetis jaunuolis Janas Rodovičius (slapyvardis „Anoda“) 1944 m. kovėsi Varšuvos sukilėlių gretose, o žuvo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pradžioje. Varšuvoje yra šio patrioto vardu pavadinta alėja. Lenkijos antihitlerinio pogrindžio dalyvės Marijos Rodovič (slapyvardis „Malgožata“) vardu pavadinta viena Augustavo apylinkių mokykla.

Remdamasis archyvine medžiaga, senaisiais aktais ir istorine literatūra Žilvinas Radavičius parengė preliminarią Radavičių pirmos šakos ir Radavičių-Šimkavičių giminės genealogijos schemą bei pareiškė apie giminės suvienijimą. Kartu pabrėžė, kad tai tik tyrinėjimų pradžia, nes nuolat pavyksta rasti vis naujų šaltinių apie giminės praeitį. Įdomu, kad nerado jokių lenkų istoriko Jano Ciechanovičiaus (Ciechanowicz) teiginį patvirtinančių įrodymų, kad Radavičių giminė kilusi iš Žalgirio mūšyje kryžiuočių pusėje kovojusio riterio Rodowitz Heinrich, Schleiser.

Tuo paieškos nesibaigė. Ž. Radavičius ėmėsi veiklos, mėgindamas įrodyti, kad Marilė tikrai yra su Lietuva susijusios giminės atstovė. Archyvuose ieškojo jam rūpimų dokumentų, važinėjo po parapijas, kur iš bažnytinių knygų krikšto įrašų stengėsi išsiaiškinti visa, ką galima rasti apie Radavičius ar Rodovičius. Marilė jam nebuvo pagalbininkė, kadangi apie tėvo giminę, taigi Rodovičių pavardės asmenis, ne kažin ką galėjo pasakyti. Mat jos tėvai buvo išsiskyrę, Marilė liko gyventi su motina ir apie tėvo giminę beveik nieko nežinojo.

Ž. Radavičius sugebėjo „prisikasti“ iki XVI amžiaus ir išsiaiškinti, kad jo spėjimas pasitvirtino: tai bendros giminės atšakos. Giminės ištakų paieška jau susidomėjo ir Marilė, susipažino su Varšuvoje gyvenančiais Rodovičiais. Iš jų sužinojo apie Stanislovą Rodovičių, kuris Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje sukonstravo pogrindinę radijo stotį, per kurią 1939–1944 m. palaikė ryšį su Londone esančia Lenkijos emigracine vyriausybe. Marilė tvirtina, kad tą radijo stotį Rodovičius pats ir sukonstravo. Vokiečiai nustatė siųstuvą, bet sumaniai užmaskuotas veikė, jo vis nepavykdavo rasti.

Kai Marilė pradėjo domėtis savo giminės šaknimis, idėjų nestokojantis Žilvinas Radavičius jau buvo ėmęsis naujos iniciatyvos, kuria susidomėjo ir Marilė. Lietuvių Radavičių ir lenkų Rodovičių lėšomis ir pastangomis nutarta Pranciškaus Asyžiečio Bernardinų bažnyčioje Vilniuje atkurti sunaikintą XVIII a. antros pusės Šv. Didako altorių. Kodėl būtent šioje bažnyčioje? Todėl, kad Radavičiams tai labai artima ir brangi bažnyčia. Bernardinų sodas ir nazaretiečių vienuolės – tai neatsiejama jų prieškario ir karo metų gyvenimo dalis.

Jau atstatytas Šv. Didako altorius

Radavičių ir Rodovičių giminės atstovai pritarė Žilvino Radavičiaus idėjai atstatyti Pranciškaus Asyžiečio Bernardinų bažnyčioje Vilniuje sunaikintą XVIII a. antros pusės Šv. Didako altorių ir taip patvirtino, kad šios giminės šakų Lietuvoje ir Lenkijoje suvienijimas nėra tik skambi deklaracija, bet remiasi ir puikiais kultūros projektais. 1949 m. komunistams uždarius bažnyčią buvo sunaikintas Šv. Didako altorius, neišliko vitražai, daug kitų meno ir kultūros paveldo vertybių. Atėjo metas atkurti. Jau anksčiau buvo įgyvendinta pirmoji Žilvino Radavičiaus idėja – atstatyti Bernardinų bažnyčios vitražus. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Jonas Ragauskas, tuo metu dar buvęs Vilniaus krašto bajorų vadu, parodė organizacinius gebėjimus ir trys bažnyčios vitražai buvo atstatyti.

Naujasis dviejų šalių bendros giminės projektas skirtas Lietuvos Tūkstantmečiui ir Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) 800-osioms metinėms paminėti. Projekto pagrindiniu organizatoriumi Lietuvoje tapo Žilvinas Radavičius, o koordinatoriumi Lenkijoje – Janas Rodovičius (Jan Rodowicz). Tai pirmas toks projektas Lietuvoje, tikėsimės, ne paskutinis. Pavyzdys parodytas, o pasekėjų turėtų atsirasti ir daugiau, bent jau to tikisi šios kilmingos giminės atstovai Lietuvoje ir Lenkijoje.

Tokio projekto svarbos neteko ilgai įrodinėti Marilei Rodovič, ji tai priėmė kaip savaime suprantamą ir būtiną dalyką: juk prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje Vilniaus bernardinų bažnyčioje jos mama priėmė Pirmąją komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Bažnyčioje meldėsi Marilės tėvai ir seneliai, netoliese esančiose Bernardinų kapinėse amžino poilsio atgulė jos senelis. O kiek apie šią bažnyčią ir su ja susijusius įvykius Marilei yra pasakojusi jos močiutė!

Atstatytojo Šv. Didako altoriaus šventinimo ceremonija ir pristatymo visuomenei iškilmės vyko 2009 m. rugpjūčio 13 dieną ir tapo reikšmingu Pirmojo „vilniukų“ suvažiavimo akcentu. Iškilmėse dalyvavo Jo Ekscelencija Lenkijos Respublikos ambasadorius Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski), dainininkė Marilė Rodovič su vyru ir sūnumi, lietuvių aktorius ir skaitovas Tomas Vaisieta, poetė Inga Krukauskienė, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis ir kiti garbingi svečiai. Altoriaus šventinimo apeigas atliko pranciškonas kunigas Algirdas Malakauskis OFM, bažnyčios choras giedojo Grigališkojo choralo giesmes.

Pašventinus altorių, Lenkijos Respublikos ambasadorius Janušas Skolimovskis pasveikino šios puikios iniciatyvos organizatorius, Janui Rodovičiui įteikė Lenkijos gynybos ministro pasirašytą įsakymą dėl jo senelio Stanislavo Rodovičiaus (Stanisław Rodowicz), Katynėje žuvusio kankinio mirtimi, karinio laipsnio po mirties pakėlimo.

Dailininkė iš Lenkijos Vanda Rodovič (Wanda Rodowicz) Marilei Rodovič ir Žilvinui Radavičiui įteikė nutapytus jų portretus. Po renginio vyko Lietuvos Radavičių ir Lenkijos Rodovičių giminės susitikimas, kuriame buvo aptariamos tolesnės giminės abiejų šakų projektinės bendradarbiavimo galimybės.

Jeigu jau Marilė Rodovič dalyvavo Pirmajame pasaulio „vilniukų“ suvažiavime, tai kiek ji jaučiasi „vilniuke“?

Visa jos vaikystė, kaip pati Marilė sako, tekėjo po Vilniaus ženklu, nes šį miestą pažino dar jame nebuvusi. Marilės močiutė, kalbėjusi lenkiškai su tuo vilnietišku akcentu, kurį atvažiavusieji iš Lenkijos bemat pajunta, buvo virtualių ekskursijų po Vilnių vadovė, kuri Marilę ir supažindino su Vilniaus gatvėmis, bažnyčiomis ir įžymybėmis. Kai dabar Vilniuje Marilė išgirsta tą mielą jos širdžiai savitos vilnietiškos lenkų kalbos akcentą, tai ją bemat nukelia į močiutės pasakojimų laikus. Nė karto nebuvusi Vilniuje, augo su Vilniaus sakme iš močiutės lūpų, pažinojo visas šio įstabaus miesto, koks gali būti tik pasakojimuose, gatves ir skers-gatvius, ir, aišku, bažnyčias: Bernardinų ir Šv. Dvasios, Katedros. Visiems laikams į atmintį įstrigo tokie gatvių vardai kaip Garbarska (Odminių), Niemecka (Vokiečių), Wileńska (Vilniaus), Wielka (Didžioji). Visa tai tapo miesto ir jos pačios dvasios topografija. Dabar, kai buvodama Vilniuje išgirsta tą vietos lenkų šneką, Marilei tampa šilta ir miela krūtinėje, nes primena vaikystėje patirtus prisiminimus iš močiutės.

Priėjome tą pasakojimo ribą, kai laikas tarti žodį kitą apie Marilės tėvus ir gimines Vilniuje. Marilės močiutė, mamos mama, buvo kilusi iš Lydos. Kita močiutė, tėvo motina, kilusi iš Tulos, buvo rusė. Marilė tvirtina, kad todėl gerai jaučianti slavų sielą, jai artimos ir rusų dainos. Dainuodama net ir vakarietiškus hitus, juos permiežia „rytų siela ir ilgesiu“ – taip jaučia pasaulį.

Marilės mama gimė Vilniuje, mokėsi Seserų nazariečių gimnazijoje. 17 metų ištekėjo. Tai buvo priverstinės vedybos, nes tokio amžiaus merginas Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai darbams veždavo į Vokietiją. Ištekėjusių moterų nevežė, tad būsimoji Marilės mama paskubėjo ištekėti už Viktoro Rodovičiaus, kuris buvo baigęs teisę ir biologiją, prieš karą buvo asistentas Stepono Batoro universitete.

Senelis iš mamos pusės buvo grimuotojas Pohuliankos teatre (dabar Rusų dramos teatras J. Basanavičiaus gatvėje). Marilės senelis iš tėvo pusės Vladislovas Rodovičius savo kilme buvo žemaitis, tai, regis, išsiaiškino Žilvinas Radavičius. Vilniuje jis buvo vaistininkas ir visa šeima buvo farmacininkai. Senelio brolis Janas Didžiojoje gatvėje turėjo vaistinę „Pod Łabędziem“ („Po gulbe“). Pokario metais visi Rodovičių giminės nariai iš Vilniaus persikraustė į Lenkiją.

Atvažiuodavusi į Vilnių koncertuoti Marilė ateidavo prie tos vaistinės ir ilgesingai žvelgdavo į baltąją gulbę vitrinoje – vaistinės „Gulbė“ simbolį. Per visą sovietmetį sugebėta išsaugoti vaistinės pavadinimą ir simbolį, darbuotojai nė už ką nesutiko atsisveikinti su ta gulbe, nors Marilė ir labai norėjo įsigyti. Dabar neliko nei senojo pavadinimo, nei gulbės.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Radavičių ir Rodovičių giminės lėšomis atkurtas Šv. Didako altorius (Vilniaus bernardinų bažnyčia)

Bendrą Lietuvos Radavičių ir Lenkijos Rodovičių giminės projektą pristato Žilvinas Radavičius

Griausmasvaidis Tomas Vaisieta priminė mūsų tautų šlovingos istorijos laikus

Marilė – garsi lenkų popatlikėja Marilė Rodovič, istorikas Žilvinas Radavičius (kairėje) ir pranciškonas kunigas Algirdas Malakauskis OFM