Dėl mokslininko misijos
Kiek turime mažų universitetų…
Jeigu instituto tyrėjas nedirba aukštojoje mokykloje, bet rengia doktorantus institute, tai valstybės užduotį atlieka – jis save realizuoja rengdamas naujus tyrėjus. Jeigu instituto funkcija tik tokia, tai turime pripažinti, kad institutas atlieka tarsi mažo universiteto misiją. Tenka susitaikyti su mintimi, kad Lietuvoje turime dar daugiau universitetų, nei įvardijama oficialiai. Bet ar tai racionalu?
Šią įdomybę taip pat reikėtų aptarti kaip antrąją problemą.
Neturintieji doktorantūros teisės…
Jeigu institutas nerengia daktarų arba rengia tik vieną kitą ir tokio instituto tyrėjas nedėsto aukštojoje mokykloje, tai kokia valstybės investicijų į tokį institutą ar jo padalinį prasmė? Nebent tokia, kad instituto mokslininkai turi daugiau laiko savo kompetenciją panaudoti dalyvaudami tarptautinėse mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) programose, vykdydami ūkio subjektų MTEP užsakymus, dalyvaudami konkursuose pagal LVMSF vykdomas programas. Tik ar tai realu, nes vargu ar ta kompetencija yra labai aukšta, jeigu jie savęs nerealizuoja rengdami mokslininkus. Kyla klausimas, kokia tokių institutų misija valstybėje?
Žiūrint iš valstybės pozicijų, klausimas pakankamai prasmingas. Valstybė tiesiogiai finansuodama universitete atliekamus mokslinius tyrimus (pačių mokslininkų norimos tematikos), taip pat finansuoja mokslininkų kompetencijos, kuri panaudojama studijų procese, palaikymą.
Valstybė, finansuodama mokslinius tyrimus institutų norimose kryptyse, grįžtamo efekto gali ir negauti, jeigu instituto mokslininkas nedirba su studentais ar negauna užsakymų iš šalies.
Tai trečioji problema, pagal svarbumą gal net reikšmingiausia.
Pirmoji problema
Sprendžiant pirmąją problemą – universitetų ir institutų mokslininkų nelygybės gaunant atlyginimą iš valstybės biudžeto, atžvilgiu, pirma mintis, šaunanti į galvą – gana paprasta. Logiška būtų apjungti universitetų ir institutų atitinkamoje kryptyje ar tematikoje dirbantį potencialą ir jam išleidžiamas valstybės biudžeto lėšas.
Pliusai: suvienodėja tyrėjų sąlygos; sumažėja senųjų universiteto mokslininkų studijų krūviai; jiems atsiranda daugiau laiko ir galimybių užsiimti moksliniais tyrimais, didinti savo mokslinę kompetenciją, dalyvauti tarptautinėse programose, vykdyti MTEP užsakymus. Buvę instituto mokslininkai tampa tikrais dėstytojais, atsidedančiais mokslui ir studijoms. Efektyviai besitvarkantys administratoriai gali lanksčiau panaudoti krypties potencialą: geriems pedagogams sudaromos galimybės daugiau dėstyti studentams, o labiau orientuotiems į mokslinius tyrimus – realizuoti savo mokslinę potenciją.
Minusai: pablogėja instituto mokslininkų sąlygos – jie praranda turėtą išskirtinumą ir galimybes. Blogo (tendencingo, netoliaregiško) administravimo atveju kyla pavojus, kad sutelkti finansiniai ištekliai (ypač kol jų trūksta) bus panaudoti neteisingai, atsisakant dalies tyrėjų, vėl paliekant didelius studijų krūvius ir neskiriant pakankamo dėmesio keliant dėstytojų mokslinę kompetenciją. Kadangi sprendimai pagal dabartinę valdymo sistemą turi atitikti daugumos valią, tikriausiai bus atsisakyta atėjusiųjų (priimtųjų) iš šalies (institutų).
Kokie dar aptariamos nelygybės panaikinimo variantai svarstytini? Universitetų mokslo institutų (juridinių asmenų) schema? Vargu! Praktika parodė, kad politikams sutikus tokių institutų tarybose daugumą atiduoti pačių institutų išrinktiems nariams, sąlygos integracijai ir potencialo koncentracijai nebuvo sukurtos. Galima diskutuoti, gal tokių institutų tarybose daugumą atiduoti universitetų atstovams. Manau, kad tai vestų į jau aprašytą (apjungimo) tą patį rezultatą, tik jį gautume vėliau. Tokie juridiškai savarankiški (kad ir universiteto) institutai, patys formuojantys tematikas su savo biudžetu, etatais, aprašytos nelygybės sąlygų nenaikina.
Kita diskusijų kryptis – tarpuniversitetiniai tyrimų centrai, kuriuose metus ar dvejus tik moksliniais tyrimais galėtų užsiimti universitetų dėstytojai. Bet ar tai logiška. Šią galimybę saviesiems galėtų suteikti ir patys universitetai, jeigu tik turėtų lėšų ir galėtų sau leisti tokią prabangą.
Tose kryptyse, kuriose nėra reikalinga brangi tyrimų įranga, logiška būtų kurti vadinamuosius priešakinių tyrimų centrus, turinčius lėšų, patalpas, administraciją ir galėtų kviestis žymiausius užsienio ir šalies mokslininkus, tam tikram laikotarpiui suteiktų jiems gerai apmokamą kūrybos vietą, darbingą aplinką, galimybę dirbti patiems ir rengti jaunus tyrėjus.
Kalbant apie savo tematikoje dirbančių tyrėjų statuso ir galimybių suvienodinimo problemą, logiškiausia būtų apsvarstyti institutų ar jų padalinių integravimo į universitetus galimybes ir būdus, kartu sprendžiant universitetų vidinio valdymo problemas.
Bus daugiau
1 http://www.lrv.lt/main.php?cat=302&gr=5&d=3003
2 http://www.lmt.lt/STUDIJOS/TEKSTAS/VB_PB_studija.doc
