Dėl kvalifikacinių reikalavimų (mokslo laipsniai ir atestacija)

Prof. Juozas VAITKUS

Prabėgo 15 metų nuo to laiko, kai pradėjome kurti savitą, lietuvišką mokslo kvalifikacijos ir atestacijos sistemą ir pasiekėme, kad Konstitucinis Teismas svarsto, ar tai, kas sukurta, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Visuomenės balsas gali būti išgirstas pavarčius interneto svetaines www.bernardinai.lt, www.delfi.lt, www.omni.lt, www.balsas.lt. Įsiklausius į šiuos atsiliepimus ir prisimenant visą nueitą kelią būtų galima parodyti, kad „gerais norais kelias ir į pragarą grįstas“, arba sukurti šiokią tokią kriminalinę istoriją. Be to skaitydami įvairias nuomones, galime pajausti, kaip mėgstama dėl mūsų problemų kaltinti sovietinę sistemą.

Pirminiame etape buvo siūlymų (taip pat šio straipsnio autoriaus) grįžti prie ikikarinės Lietuvos atestacijos tvarkos, ją iš esmės tobulinti ir suderinti su egzistuojančia sovietine sistema. Skaitytojams, kurie nesigilino į tolimos ir artimos praeities kvalifikacines sistemas, ar yra pamiršę, priminsiu, nes dažnai skundžiamasi, kad turime per daug to, kas buvo sovietinėje sistemoje. Šią dažnai minimą sovietinę sistemą žinau labai gerai: 5 metus buvau mokslinių laipsnių teikimo tarybos nariu, 5 metus – mokslų daktaro disertacijų gynimo tarybos moksliniu sekretoriumi ir 10 metų jos pirmininku.

Ikikarinėje Lietuvoje buvo pripažįstama, kad baigęs doktorantūrą ir apgynęs daktaro disertaciją mokslininkas yra išmokytas dirbti mokslinį darbą ir gauna teisę savarankiškai vykdyti mokslinius tyrimus. Jam atlikus naują tyrinėjimų ciklą ir paskelbus mokslinį straipsnį(ius) buvo vykdoma habilitacijos procedūra, kurios metu jos siekiantis mokslininkas įrodydavo atliktų tyrimų vertę ir svarbą. Pripažinus habilitaciją teigiama, jam buvo suteikiama teisė dirbti docentu. Tokia kvalifikacijos eiga yra iki šiol daugelyje Europos šalių. Docento kelias iki profesoriaus pozicijos buvo susietas su mokslinio ir pedagoginio darbo kokybiniais reikalavimais bei tokios vietos būtinumu universitete.

Sovietinė sistema pasižymėjo daugiapakope atestacija: aspirantūros (taip vadinosi dabartinė doktorantūra, o doktorantūra vadinosi specialiomis atostogomis, kurios suteikiamos II mokslo laipsnio mokslų daktaro disertacijai parengti) metu reikėjo apginti disertaciją, kurioje buvo reikalaujama atskleisti naujus dėsningumus savo mokslo šakoje ir juos apginti ne tik taryboje bet ir tos mokslo šakos centre (vadinamoje „vedančioje organizacijoje“). Mokslų kandidato laipsnį suteikdavo universiteto (aukštosios mokyklos) speciali mokslo taryba. Vėliau, pastebėjus kad krinta disertacijų lygis, Aukščiausioji atestacijos komisija prie SSRS Ministrų tarybos (VAK‘as) sukūrė Specializuotas tarybas prie universitetų (aukštojo mokslo institucijų), kuriose dirbo aukštus mokslinius pasiekimus turintys mokslininkai. Tačiau šis suteiktas laipsnis įsigaliodavo tik patvirtintas VAK‘e (kurio ekspertai patikrindavo, ar disertacijos lygis yra pakankamas). Jei mokslų kandidatas siekė docento vietos, jis turėjo atspausdinti mokslinių darbų jau po disertacijos apgynimo, ir, katedrai rekomendavus, fakulteto bei universiteto tarybos slaptai balsuodavo ar galima jį rekomenduoti docento pareigoms eiti. Jei buvo pritarta, tai dokumentus patikrindavo VAK‘as ir suteikdavo docento vardą. Galima būtų teigti, kad docento vardas buvo suteikiamas po procedūros, tolygios buvusiai ikikarinėje Lietuvoje.

Siekiantis aukštesnės kvalifikacijos mokslininkas turėdavo parengti mokslų daktaro disertaciją, kurios pagrindinis reikalavimas: sukurti ar reikšmingai išplėtoti naują šaką mokslų kryptyje, ir ją apginti ne tik Specializuotoje mokslų daktaro disertacijų gynimui VAK‘o sudarytoje taryboje, bet ir „vedančioje organizacijoje“. Mokslų daktaro laipsnį suteikdavo tik VAK‘as Specializuotai tarybai rekomendavus. Jei mokslų daktaras siekė profesoriaus pozicijos, tada jis vėl turėdavo atspausdini mokslinių darbų jau po disertacijos apgynimo, parašyti vadovėlį ar mokymo priemonių, ir, katedrai rekomendavus, fakulteto bei universiteto tarybos slaptai balsuodavo ar mokslininką galima rekomenduoti profesoriaus pareigoms eiti. Jei būdavo pritariama, tai dokumentus patikrindavo VAK‘as ir suteikdavo profesoriaus vardą.

Taigi matome, kad mokslinių laipsnių teikimo procedūra buvo sudėtinga, kelti aukšti kokybiniai reikalavimai, egzistavo keliapakopė patikros sistema. Kas buvo ydinga toje sistemoje: šios tvarkos „sovietiškumas“ pasireiškė tuo, kad į Specializuotos tarybos vadovybę privaloma tvarka buvo įtraukiami partinės ir profesinės sąjungos organizacijų atstovai. Jų nuomonė, užfiksuota protokoluose, VAK‘ui būtų buvusi labai reikšminga. Lietuvoje veikusiose tarybose šie atstovai nebuvo ideologiniai darbuotojai. Jais buvo skiriami žymūs mokslininkai, atitinkantys tarybos mokslinę kryptį.

Po tokio įvado galima kritiškai įvertinti, kokią sistemą turime dabar, t. y. ko atsisakėme ir ką sukūrėme.

1. Nepriėmėme ikikarinėje Lietuvoje veikusios sistemos (kur matyta, kad docento pareigoms eiti reikėtų įrodinėti, kad esi kažką savarankiškai dirbdamas nuveikęs. Baisu ir nepadoru!). Pripažinome, kad negalime išlikti sovietinėje mokslinių laipsnių sistemoje, todėl pirmos mokslininko pakopos laipsnį pavadinome daktaru (dr.), o antrajai pakopai įvardinti sukūrėme ko gero niekur pasaulyje neegzistavusį (nežinau tokios šalies, kurioje toks būtų buvęs, nors dabar yra sutinkamas) habilituoto daktaro laipsnį. Turėjome pasirinkimą: vienose valstybėse yra tik viena mokslo laipsnių pakopa, tačiau nemažai valstybių turi dvipakopę laipsnių sistemą. Kai kur pirma pakopa PhD, antra – dr., kitur pirma pakopa dr., o antroji – HDR (habilituotas tyrimų direktorius), dar kitur antra pakopa DrSc (mokslų daktaras).

2. Atsisakėme sovietinės specifikos: tarybų (fakulteto, universiteto, instituto, disertacijų gynimo), partinės ir profesinės sąjungos organizacijų atstovų.

3. Atsisakėme:

a) VAK‘o idėjos;

b) aiškių kokybinių reikalavimų abiejų pakopų disertacijoms;

c) disertacijų svarstymo kitame mokslo centre;

d) slapto balsavimo (vėliau gražintas);

e) reikalavimo, kad disertacijos mokslinis vadovas, pateikęs atsiliepimą apie disertaciją ir disertantą, netenka teisės dalyvauti disertacijos svarstyme (t. y. gelbėti disertantą, jei jis „skęsta“, net priešingai, suteikėme teisę vadovui net pirmininkauti disertacijos gynimo tarybai, tiesa, jei jis neturi bendrų publikacijų su disertantu);

f) specializuotų tarybų ir jas kuriame kiekvienai disertacijai (juokiamasi, kad disertacijos ginamos „grupėje draugų“, nes jei disertacija silpna, lengviau nesutikti dalyvauti gynime, prisidengus užimtumu, negu įrodinėti, kad darbą dar per anksti ginti, ar jame yra klaidų);

g) oponentų antrosios pakopos – habil. dr. disertacijos bei vėliau sugalvotos habilitacijos;

h) pažymėti, kas priklauso autoriui, o kas – bendraautoriams bendrose mokslinėse publikacijose.

4. Sukūrėme niekur neegzistuojančią kokybinių reikalavimų sistemą: vienose mokslų šakose juos sunku įvykdyti, o kitose dešimteriopas viršijimas pripažįstamas „normaliu“ darbu.

5. Sukūrėme sudėtingesnę biurokratinę sistemą (ir vos nepripažinome, kad oponentai teikia paslaugas ir jas reikia pirkti vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu), kurioje neliko išorinės patikros.

6. Panaikinome galimybę atimti mokslinius laipsnius ar vardus, jeigu jie buvo suteikti nesilaikant nustatytų vyriausybinių reikalavimų.

7. Atlikdami mokslinių laipsnių analizę kitose šalyse geriausiu atveju tik šiek tiek iškreipiame teisybę, nutylint, kodėl toje valstybėje priimta viena ar kita sistema, kaip ji suderinta su visa pareigybių ir kitų mokslo organizacinių pareigybių užėmimo tvarka.

Apibendrinant tenka dar nepamiršto Dviračio žinių herojaus žodžiais pripažinti, kad „vaizdelis nekoks“.

Ką daryti? Geriausia būtų, jei ramiai pripažintume, kad valstybės vaikystės ir paauglystės amžiuje pridarėme klaidų, ir dabar, kada Konstitucinis teismas dar mąsto, kaip spręsti Vyriausybės priimtų dokumentų atitikimą Konstitucijai, o visa Europa svarsto, kaip pagerinti doktorantūrą baigusių mokslininkų kokybę ir padidinti mokslininkų sugebančių spręsti problemas skaičių, pasiūlytume tokius kvalifikacinių ir atestacijos dokumentų pakeitimus, kad į svarbiausią vietą būtų iškelta darbo kokybė, o atestacijoje – mokslininko atitikimas jo mokslo šakos ar pareigybės misijai.

Bus daugiau