FIAT LUX sakome Vilniaus pedagoginiam universitetui

Šie pirmieji Šventojo Rašto žodžiai – Tebūnie šviesa! – kaip niekad tinka Vilniaus pedagoginio universiteto jubiliejaus proga. 2010 metai VPU – ypatingi. Savo 75-metį svarbiausioji šalies pedagogų rengimo Alma mater pasitiko pakiliai, kaip ir dera, nors jaunatviškos dvasios ir polėkio čia niekada nestinga. Savo dalyką gali išmanyti puikiausiai, bet be polėkio, nusiteikimo, ypatingos dvasinės dermės puikaus pedagogo nebus. Nebent geras, bet šiuo atveju kalbame apie mokinių pagarbą ir meilę pelnantį mokytoją. Vargu ar įmanoma sukurti tokias studijų programas, kurių laikantis būtų masiškai rengiami tokie išskirtiniai pedagogai, nebent būtų išrastas talentų klonavimo būdas. Tikriausiai išrastas nebus, nes pagal pačią talento apibrėžtį jis negali būti tiražuojamas. Tai fenomenas, ypatinga išskirtinybė. Dermės tarp būtinų išmokstamų žinių kiekio ir asmens kūrybinio mąstymo ugdymo ieškojo ir kitus ieškoti pratino mūsų žymioji pedagogė, viena iš Atgimimo sąjūdžio ir švietimo politikos iniciatorių habil. dr. Meilė Lukšienė. Simboliška ir labai teisinga, kad būtent nuo šios asmenybės ir prasidėjo svarbiausi Vilniaus pedagoginio universiteto 75-mečio jubiliejaus renginiai.

Svarbūs renginiai vyko ir anksčiau: gegužės 8 d. vyko universiteto amžininko akademinio choro Ave vita 75 metų sukakčiai paminėti surengtas jubiliejinis koncertas, o lapkričio 10 d. šventiškai paminėta Pasaulinė mokslo diena ir pristatyta nauja prof. Liubomiro Kulvieco (1928 01 16–1995 01 07) knyga „Fragments on History of Physics and Mathematics“. Vyko jubiliejui skirtos VPU sportininkų varžybos, dėstytojų mokslo darbų ir dailės dėstytojų kūrybinių darbų parodos. Vis dėlto svarbiausi ir reikšmingiausi jubiliejaus renginiai vyko lapkričio 18 ir 19 dienomis, tarytum siekiant praskaidrinti vėlyvo rudens dangaus niūrastį. Atrodo, kad šį kartą Pedagoginį universitetą palaikė ir gamtos jėgos, padovanojusios neįprastai šiltas šiam metų laikui dienas.

Kad reforma taptų žmogaus asmenybės virsmu

Vis dėlto, svarbiausi renginiai prasidėjo nuo Nacionalinės mokslinės konferencijos „Laiko iššūkiai Lietuvos švietimui“, o jos įvadiniu akcentu tapo Meilės Lukšienės auditorijos atidarymas. Skulptoriaus Leono Žuklio sukurtuoju Meilės Lukšienės bareljefu pažymėtoji 302-oji auditorija pasirinkta neatsitiktinai: joje prieš du dešimtmečius M. Lukšienė pristatė Lietuvos švietimo pertvarkos koncepciją, skaitė paskaitą. Tokiu būdu Lietuvos pedagogikos ir edukologijos minčiai svarbi asmenybė įprasminta jau du dešimtmečius vykstančioje švietimo pertvarkos erdvėje.

Tokie žymenys yra labai reikalingi, bet, dar svarbiau, kaip M. Lukšienės idėjos įgyvendintos ir įgyvendinamos. Juk ši išties nepaprasta moteris buvo tapusi švietimo reformos simboliu, visos pertvarkos epicentru. „Tai buvo švietimo politikos, ideologijos, tautiškumo, kultūros, tikrojo ugdymo pagrindinė ašis. Ji siekė, kad mokykla šviestų visais savo langais, visomis erdvėmis, kad būtų kultūros, vertybinio pasaulio įdvasinimo bei plėtros centras, kad mokytojas būtų reformų skatintojas“, – taip M. Lukšienės siekius ir veiklą konferencijoje skaitytame pranešime apibūdino VPU Edukologijos katedros vedėja prof. Marija Barkauskaitė, primindama ir itin svarbius M. Lukšienės žodžius, kad švietimo reforma – tai virsmas žmogaus asmenybėje.

Šie žodžiai pažadino mintį, kurią dar 2004 metais darytame interviu „Mokslo Lietuvai“ išsakė Arhuso universiteto kolegijos rektorius prof. Ove Poulsenas (Poulsen). Svečias iš Danijos tuo metu dar buvo ir Europos fizikos draugijos prezidentas, o į Vilnių buvo atvykęs į profesoriaus Adolfo Jucio 100-osioms gimimo metinėms skirtą tarptautinę fizikų konferenciją. Tai štai Ove Poulsenas pasidalijo patirtimi vykdant mokslo reformą Danijoje. Profesorius Danijos mokslo ir technologijų ministerijai padėjo vykdyti savo šalies mokslo reformą, kuri nebuvo sėkminga tol, kol buvo vykdoma „iš viršaus“. Prarasta nemažai laiko ir pastangų, kol suvokta, kad reforma neturi būti baubas, patys žmonės turi norėti reformos, su ja sieti didesnes ateities viltis. Kitaip tariant, reforma pajudėjo iš mirties taško, kai žmonės ją suprato, įsisąmonino ir palaikė. Ove Poulsenas mintyje turėjo mokslo reformą, o Meilė Lukšienė kalbėjo apie švietimą, bet abu suvokė reformą visų pirma kaip virsmą asmenybėje. Galioja tie patys universalūs dėsniai.

Nuo Meilei Lukšienei skirtos mokslinės konferencijos ir knietėtų pradėti VPU 75-mečiui skirtų jubiliejinių įvykių aprašymą, bet tada tektų ateičiai atdėti jubiliejinių iškilmių ir garbės daktarų regalijų teikimo pristatymą. Tai tas atvejis, kai įvykių eigą sukeisti vietomis tiesiog būtina.

Apšvietos idėjos atgimė Nepriklausomoje Lietuvoje

VPU 75-mečio jubiliejaus iškilmėse dalyvavo užsienio šalių ambasadoriai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos universitetų rektoriai, profesoriai, dėstytojai, studentai ir, žinoma, svečiai. Šventinį pranešimą VPU rektorius prof. akad. Algirdas Gaižutis pradėjo nuo reikšmingos istorinės detalės. 1775 m. Lietuvos edukacinė komisija Vilniuje įsteigė pirmąją mokytojų seminariją, kurioje buvo pradėti rengti pasauliečiai mokytojai. „Seminarium“ lotynų kalba reiškia daigyną, vadinasi, valstybėje buvo susirūpinta švietimo epochos idėjų skleidimo daigynu. Be pedagogų rengimo ir jų veiklos mokyklose ta užduotis nebūtų įvykdyta, ir tai jau buvo suvokta: naujoji pedagogų karta per mokyklas turėjo skleisti Apšvietos epochos idėjas, ugdyti jaunus protus, padėti kelti visuomenę ir taip stiprinti Abiejų Tautų Respubliką (Lietuvos ir Lenkijos). Pedagogų veiklai buvo iškelti labai aukšti reikalavimai, o šią veiklą būtų galima prilyginti itin reikšmingai misijai.

Galima tik apgailestauti, kad Abiejų Tautų Respublikai gyvuoti buvo likę tik dvidešimt metų. Agresyvios kaimyninės valstybės pasidalijo Respublikos teritoriją, o Rusijai tekusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mokytojų seminarija jau nebeturėjo jokių perspektyvų toliau veikti – carizmo politikai reikėjo visai kito tipo mokytojų, rūpėjo visai kitos idėjos. Vis dėlto, istorijos pamokų nederėtų pamiršti. VPU rektorius Algirdas Gaižutis įsitikinęs, kad istorinis teisingumas turėtų būti atstatytas ir pasauliečių mokytojų Lietuvoje rengimo pradžią, taip pat ir VPU ištakas, reikėtų sieti su Edukacinės komisijos veikla ir jos 1775 m. Vilniuje įsteigta pirmąja mokytojų seminarija. Matyt, reikės įveikti tam tikrą mąstymo inerciją ir atstatyti istorinį teisingumą. Kol tai nepadaryta, vietoj 235 metų pedagogų pasauliečių rengimo pradžios sukakties tenka minėti gerokai kuklesnę – 75-mečio sukaktį. Tiek metų praėjo nuo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos dekreto, kai 1935 m. rugsėjo 18 d. buvo įsteigtas Respublikos pedagoginis institutas Klaipėdoje, dabartinio VPU pirmtakas.

Priminsime, kad 1935 m. Švietimo ministerija buvo numačiusi steigti du pedagoginius institutus – vieną Kaune, kitą Klaipėdoje. Nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo suvokta, kad tik per mokytoją, pedagogą, mokyklą ir mokslą galima išmintingai ugdyti ir lavinti jaunimą, toliau stiprinti Lietuvos valstybę. Argi tai ne tolesnė Apšvietos epochos idėjų tąsa kitoje epochoje ir visai kitomis tautos ir valstybės egzistavimo sąlygomis?

Neįkyrus ekskursas prie ištakų

Gyvenimas pakoregavo pradinį sumanymą nepriklausomoje Lietuvoje steigti du pedagoginius universitetus. 1933 m. sausio 30 d. Vokietijoje į valdžią atėjus hitlerininkams, vokiečių nacionalsocialistai suaktyvino savo veiklą taip pat ir Klaipėdos krašte. Į ką galėjo remtis Lietuvos vyriausybė ir valstybės institucijos šiame krašte? Lietuvių inteligentų Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte buvo maža, prieš Lietuvą vis aršiau buvo varoma nacių propaganda. Klaipėdos krašte veikęs Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos Sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius Teodoras fon Zasas (Sass), antrajai – veterinarijos gydytojas Ernestas Noimanas (Neumann). Šios partijos ginklavosi, aktyviai rengėsi sukilimui ir siekė atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos nacistinės Vokietijos naudai. Kadangi net tarp kai kurių mūsų istorikų pasigirsta samprotavimų dėl 1923 m. įvykių, kai Klaipėdos kraštas buvo pripažintas Lietuvai, abejojama Lietuvos veiksmų „teisėtumu“, todėl dera bent trumpai priminti įvykius, kurių sūkuryje Klaipėdoje ir buvo įkurtas Pedagoginis institutas.

Nepamirškime, kad Lietuvos suverenumas Klaipėdos krašte buvo apribotas. Tai buvo autonominis vienetas Lietuvos sudėtyje, Klaipėdos krašte galiojo svarbiausi Vokietijos įstatymai, veikė senasis vokiečių administracijos aparatas. Valdininkai, teisėjai, policijos darbuotojai, mokytojai buvo prieš Lietuvą nusistatę vokiečiai. Krašte veikė Vokietijos agentai, vykdę revanšistinę ardomąją veiklą, valstybės įstaigose buvo pripažįstami tik Vokietijoje išduoti aukštojo mokslo diplomai. Vyko tolesnė jaunimo vokietinimo veikla per įvairias kultūrines ir kitokio pobūdžio draugijas. 1934 m. sausio 18 d. planuotas vokiečių nacių, remiamų Rytprūsių smogikų dalinių, sukilimas buvo atidėtas iki pavasario.

Štai tomis, labai sudėtingomis sąlygomis, Lietuvos vyriausybė parodė didelį ryžtą. 1934 m. vasario 9 d. Klaipėdos krašte buvo pradėti suiminėti nacių vadeivos, o tų pačių metų gruodžio 14-ąją Kaune pradėtas Klaipėdos krašto nacių vadovų ir perversmininkų teismo procesas. Į teisiamųjų suolą sėdo 122 asmenys, tarp jų – T. Zasas ir E. Noimanas. Teismas tęsėsi iki 1935 m. kovo 23 dienos. Pirmą kartą istorijoje buvo teisiami vokiečių naciai – ko nesugebėjo ar nenorėjo padaryti didžiosios valstybės, ryžtingai padarė Lietuva. Deja, didžiųjų valstybių spaudžiama Lietuva turėjo nuolaidžiauti naciams – keturiems nuteistiesiems mirties bausmės nuosprendį teko pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu, o 1938 m. iš kalėjimo teko paleisti paskutinius to proceso nuteistuosius.

Ekskursas į to meto Klaipėdos krašto įvykius mums primena, kokiomis aplinkybėmis Klaipėdoje 1935 m. pradėjo veikti Respublikos pedagoginis institutas. Lietuvos vyriausybė krašte pirmiausia stiprino ne represinį aparatą, bet veikė per švietimo politiką. Siekdama sustiprinti politines ir kultūrines Lietuvos pozicijas Klaipėdos krašte 1935 m. ten įsteigė dvi lietuviškas aukštąsias mokyklas – Pedagoginį ir Prekybos institutus. Jų atidarymo ir studentų imatrikuliacijos iškilmės buvo surengtos tų metų rugsėjo 18 dieną. Į nacių kumštį atsakyta švietimo stiprinimu. Švietimas sudarė Lietuvos politikos prioritetą Klaipėdos krašte, o pedagogai, mokytojai turėjo tapti tos politikos svarbiausiais įgyvendintojais. Geopolitiniu, kultūriniu ir šviečiamuoju atžvilgiu tai buvo toliaregiška ir humaniška politika.

Žinoma, galima polemizuoti, kiek ta Lietuvos politika Klaipėdos krašte buvo veiksminga, kadangi 1939 m. kovo 22 d. nacistinė Vokietija brutalia karine jėga padarė tai, ko 1934 m. pavasarį nespėjo padaryti T. Zaso ir E. Noimano vadovaujami naciai kartu su Rytprūsių smogiamaisiais daliniais – užgrobė Klaipėdos kraštą. Lietuvos Respublikos įstaigos tą dieną nustojo veikti, Pedagoginis institutas buvo perkeltas į Panevėžį. Tų pačių metų rudenį, kai Lietuva atgavo Vilnių, šis institutas buvo perkeltas į Lietuvos sostinę ir pavadintas Vilniaus pedagoginiu institutu. Jo profesūrai, dėstytojams ir studentams iškilo panašus, kaip kad teko atlikti Klaipėdoje, uždavinys: dabar jau Lietuvos sostinės atlietuvinimo, nacionalinių pajėgų kūrimo ir telkimo, mokytojų Vilniaus ir Vilnijos mokykloms rengimo darbai.

Visi šie ekskursai į VPU praeitį šventinėse prakalbose nenuskambėjo, ir tai suprantama. Jubiliejaus iškilmės – tai ne politologų konferencija, kuri skirta tuos reikšmingus klausimus aptarti. Norint suprasti šio universiteto reikšmę ir svarbą esminių šalies užduočių sprendimui, kai ką iš tos 75-erių metų istorijos pravartu prisiminti. Taip pat ir 1992 m. gegužės 20-osios datą, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba institutui suteikė universiteto statusą, jį patvirtino, ir tada jis įgijo Vilniaus pedagoginio universiteto vardą.

Jubiliejus – tinkama proga pasidžiaugti laimėjimais, bet mes pasitenkinsime tik keliais faktais, kuriuos rektorius Algirdas Gaižutis pateikė šventiniame pranešime. Vidurinės grandies mokyklų direktoriais šalyje dirba 657 šio universiteto auklėtiniai. Dešimt šio universiteto studentų tapo olimpiniais čempionais, tiek pat iškovota pasaulio ir 20 Europos čempionų vardų.

Neatsitiktinai, į jubiliejinį renginį savo Alma mater pasveikinti atėjo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas ir olimpiniai čempionai – krepšininkė Angelė Rupšienė, plaukikė Lina Kačiušytė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas disko metikas Romas Ubartas. 86 universiteto absolventai ir profesoriai tapo nacionalinių (valstybinių) mokslo, kultūros ir meno premijų laureatais. Vardyti būtų galima ilgai, bet galima apibendrinti: be šio universiteto sunku įsivaizduoti dabartinį Lietuvos aukštąjį mokslą, kultūrą, sportą ir daugelį kitų šalies veiklos sričių.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

VPU rektorius prof. Algirdas Gaižutis jaukumoje, kurią kuria pedagogų Alma mater choras „Ave vita“

Apskritojo stalo forume „Aukštojo mokslo ateitis: prognozės 2010–2020 metams“ diskutuoja VPU rektorius prof. Algirdas Gaižutis ir mokslo prorektorius prof. Rimantas Želvys

Vilniaus pedagoginio universiteto jubiliejaus proga vardinę Meilės Lukšienės auditoriją atidaro rektorius prof. Algirdas Gaižutis, Edukologijos katedros Pedagogikos ir psichologijos instituto direktorė prof. dr. Ona Monkevičienė ir habil. dr. Ingė Lukšaitė

Skulptoriaus Leono Žuklio sukurtas bareljefas Meilės Lukšienės auditorijai

Atsiremdamas į VPU praeities laimėjimus rektorius A. Gaižutis optimistiškai vertina šios Alma mater ateitį

Krokuvos pedagoginio universiteto rektoriui prof. Michalui Slivai (Michał Śliwa) įteikiamos VPU garbės daktaro regalijos

VPU su jubiliejumi sveikina Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas ir olimpiniai čempionai, VPU auklėtiniai – krepšininkė Angelė Jankūnaitė-Rupšienė, plaukikė Lina Kačiušytė ir disko metikas Romas Ubartas