MOKSLASplius.lt

Senieji Lietuvos vienuolynai


Galimybės

Kokiomis finansinėmis galimybėmis disponavote kurdami pirmuosius šešis filmus?


Mes teikėme paraiškas į kelias institucijas, kurios skelbė konkursus, nes tai brangiai kainuojantis projektas. Reikia daug techninių priemonių, daugelio sričių specialistų. Mums teko apsiriboti minimaliomis išlaidomis, taupant, nes tokiam projektui gauta ne itin daug lėšų.

Esame numatę sukurti 18 filmų, jau sukūrėme 6, t. y. apie penkis Vilniaus ansamblius (pranciškonų, bernardinų, Šv. Dvasios dominikonų, Šv. Teresės basųjų karmelitų, Šv. Petro ir Pauliaus laterano kanauninkų) ir Pažaislio kamaldulių vienuolyną. Kai kalbame apie seniausius vienuolynus Lietuvoje, tai mintyje turime įsikūrusius nuo XV iki XVII amžiaus.


Tačiau pranciškonai ir dominikonai Lietuvoje žinomi nuo Gedimino laikų, jeigu ne nuo dar ankstesnių.


Jie žinomi Lietuvoje nuo Mindaugo laikų, apie tai kalbama ir filmuose. Prisimenama ir medinė Vilniaus dominikonų bažnytėlė, kurią kryžiuočiai sudegino. Tačiau oficiali pranciškonų ir dominikonų vienuolynų įsikūrimo tradicija sietina su XV–XVI a. pradžia.


Tad kas labai svarbaus tais filmais bus pasakyta?


Norime parodyti tą didžią kultūrą, kurią skleidė vienuolijos, įamžinti tos kultūros židinius. Filmai skirtingi, bet kiekviename darome keturis pjūvius: 1) pasakojame vienuolijos atsiradimo istoriją ir nurodome dvasingumo kryptis, 2) aptariame konkretaus vienuolyno istoriją, 3) pristatome architektūros ir dailės kaitą tame vienuolyne, ir kaip ten buvę ir esantys dailės paminklai siejasi su vienuolijos dvasingumu. Juk kiekvienoje vienuolijoje ir konkrečiame vienuolyne buvo garbinami savi šventieji, taikomos savitos architektūrinės formos. Taigi per vienuolijos istoriją ir kultūros paminklus mėginame papasakoti ir apie jų savitumą, kanonus, tradicijas, diegtąsias menines formas ir panašiai. Ketvirtasis pjūvis – tai dabartinė vienuolyno būklė: kaip naudojami buvusio vienuolyno pastatai, kiek išliko iš autentiško laiko, ko netekta ir panašiai.


Vienuolija ir vienuolynai

Pamėginkime pasiaiškinti, kuo skiriasi sąvokos: vienuolija nuo vienuolyno.


Vienuolija – tai visa organizacinė struktūra, o vienuolynas – konkretus tos organizacinės struktūros vienetas. Beje, į vienuolyno sąvoką talpinama ir kita reikšmė: tai vienuolyno bendruomenės pastatų kompleksas – kulto, gyvenamųjų, ūkinių ir kt. Viena vienuolija galėjo turėti 10, 15 ir daugiau vienuolynų. Štai dominikonų vienuoliją įkūrė Dominykas Gusmanas XIII a. pradžioje, ji iki šiol veikia visame pasaulyje ir jai priklauso daugybė vienuolynų. Kiekviena vienuolija pasižymėjo sudėtinga organizacine ir valdymo struktūra. Vienuolijos skyrėsi ir pagal dvasingumo kryptį: vienos laikėsi kontempliatyvios vienuolystės tvarkos, kur ritmiškai kartojosi darbo ir maldos laikas, kitos daugiau užsiėmė visuomenės evangelizavimu, Dievo žodžio skleidimu už vienuolyno sienų, trečios buvo linkusios į atsiskyrėlišką veiklą.


Aišku, visų vienuolijų ir konkrečių vienuolynų Lietuvoje veiklą filmuose vertinate pozityviai?


Bent jau sukurtuose filmuose nebuvo specialiai ieškoma pikantiškų ar, tuo labiau, vienuolius kompromituojančių istorijų. Nebent tai būtų išties svarbios detalės, kurias galima verbalizuoti kino kalba. Kino žmonės mus mokė, kad į filmų scenarijus reikia sudėti visa kas „netilpo“ į mokslinius straipsnius, nes žiūrovams dažniau rūpi pikantiškos istorijos, bet mes to nesistengėme daryti. Filmuose yra išties įdomios pozityvios informacijos ir jos mes nenuslėpėme.Vilniaus pranciškonų bažnyčios ir buvusio vienuolyno pastatai – tai Vilniaus architektūros istorijos metraštis


Istoriniuose romanuose, kur dar jei ne vienuolynuose nutinka įdomiausios istorijos. Kiekviena tauta apie vienuolius yra sukūrusi daugybę linksmiausių anekdotų. Sutinku, ne to siekėte savo projektu.


Jeigu pavyktų gauti lėšų ir tęsti projektą, tai vienas mano darbų būtų skirtas Liškiavos dominikonų vienuolyno ansambliui. Ten XIX a. veikė prasikaltusių dominikonų kalėjimas. Bažnytinė valdžia ten trėmė prasikaltusius kunigus. Gal būt šis istorinis faktas paskatins į scenarijų įpinti kokį šmaikštų pasakojimą. Skaitant paskaitas plačiajai visuomenei apie Lietuvos senąją dailę ir architektūrą teko patirti, kad žmonių sąmonėje apie vienuolynus įstrigusios šabloniškos schemos. Tikimės, kad pastarųjų metų tyrinėjimai ir jais paremti mūsų filmai padės atrasti žmonėms naują vienuolynų istorijos, architektūros ir dailės panoramą. Pristatydami vienuolynus mes operuojame naujomis žiniomis: patiksliname tų vienuolynų statybų ir rekonstrukcijų datas, architektų pavardes, pristatome vienuolijų ir konkrečių vienuolynų kasdieninį gyvenimą. Vienuolynai yra turtingi pozityvia, krašto švietimui ir kultūrai vertinga veikla, todėl mes pirmiausia tai ir norėtume parodyti.


Įveikiant ir savo pačių nepatyrimą

Kokių sunkumų iškilo vykdant tokį projektą?


Pirmiausia tenka įveikti savo pačių nepatyrimą. Kad ir scenarijų rašymas: Lietuvoje niekas profesionaliai to nemoko, tą darbą dirba kaip kas išmano. Galiu pasakyti, kad ir mūsų filmuose ne visada pavyko rasti kalbą su žiūrovu, kad jis nebūtų varginamas perkrauta informacija. Nors siekėme, kad informatyvus ir turiningas tekstas būtų vaizdingas ir įsimenamas.


Čia kaip su mokslo populiarinimu: niekas to nemoko, kiekvienas autorius kaip moka, taip šoka. Tačiau ilgainiui filmai turėtų vis gerėti, nes autoriai įgis profesionalumo, būtinos patirties.


Mes to tikimės. Be to mes, dailėtyrininkai, menkai pažįstame kino pasaulį, todėl režisieriaus, operatoriaus ar montuotojo samdymas mums irgi buvo savotiškas nuotykis. Dažniausiai turime rinktis iš tų žmonių, kurie nori su mumis dirbti. Džiaugiamės pasitelkę profesionalų operatorių Dainių Gucevičių, mokantį greitai ir gerai dirbti, turintį neblogą savo techniką. Bet jis taip užimtas, kad mes dažniausiai turėjome taikytis prie operatoriaus, o ne jis prie mūsų.


Projektą pradėjote 2006 m., o kada baigsite?


Sunku pasakyti, nes finansavimas skiriamas metams, o toliau tenka iš naujo teikti paraiškas. Nė vienas fondas neskiria lėšų visam projektui ir tik Lietuvos tūkstantmečio direkcija 2006 m. mums skyrė tiek, kiek prašėme. Paraiškų rašymas, teikimas reikalauja daugybės jėgų, kurias tenka eikvoti kitų darbų sąskaita. Pagaliau kuriant filmą visko praktiškai net ir negalime iš anksto numatyti. Pavyzdžiui, kai dirbome prie minėtų 6 filmų ir norėjome pateikti Vilniaus senamiesčio panoramą, samdėmės net oro balioną.


Kadangi šešiems filmams sukurti užtrukote metus laiko, vadinasi, vieną filmą kūrėte du mėnesius. Ar kūrėte vienu metu visus iš karto, o gal vieną paskui kitą?


Pirmiausia, dar pavasarį sukūrėme filmą apie Vilniaus dominikonų vienuolyną, kuris buvo bandomasis. Darbas prie jo buvo pamoka visai kūrybinei grupei. Kiti penki siužetai buvo filmuojami vasarą, kai geras oras, o rudenį visus filmus montavome ir garsinome. Montavo Liutauras Kontrimas.


Ar 2006 m. suburta kūrybinė grupė išliks nepakitusi kuriant visus 18 filmų?


Manome, kad ji po truputį keisis. Štai Tojana Račiūnaitė 2007 m. eina kūrybinių atostogų ir ją pakeis bažnyčios istorikas Liudas Jovaiša, tyrinėjantis jėzuitų istoriją ir kultūrą. Esame numatę statyti filmą apie Vilniaus kolegiją, Vilniaus akademijos ir universiteto pirmtakę.


Ar šie filmai bus įdomūs tik Lietuvos žmonėms, ar jie galėtų būti rodomi ir kitose šalyse?


Projektas adresuotas plačiajai Lietuvos visuomenei, tačiau filmai buvo kuriami taip, kad tiktų panaudoti mokymo ir Lietuvos kultūros bei istorijos reprezentacijos užsienyje reikmėms. Galvojant apie tai, sukurtieji filmai yra pradėti versti į anglų kalbą.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


 

Nuotraukos G. Zemlicko