Begalinis ir šventas, moralinis bei dvasinis šeimos vaidmuo išsaugant meilę gyvybei
Kęstutis Ralys
Straipsnis skiriamas Lietuvos švietimo reformos pradininkei, autoritetingiausiai mokslininkei, edukologei, literatūrologei, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narei, habil. dr. Meilei Lukšienei atminti.
Nacionalinė mokslinė konferencija „Laiko iššūkiai Lietuvos švietimui“.
Šiandien visas pasaulis garbingajam ir mielajam mūsų Popiežiui Benediktui XVI raginant išsaugoti šventumą, pirmiausiai žvelgia į santuoką, kaip pirmąją bendruomenę, amžiną ir niekuo nepakeičiamą. Santuokinė meilė savo prigimtimi yra atvira priimti gyvybę (Jonas Paulius II, 1982, p. 183). Žmogaus, kuris yra pašauktas skelbti Dievo gerumą ir vaisingumą, orumas yra didžiai atskleidžiamas per gyvybės perdavimą. Tėvystė ir motinystė, biologiškai panašios į visų kitų gamtos būtybių, ypatingai yra panašios ir į patį Dievą. Tuo panašumu yra paremta šeima, laikoma žmogiško gyvenimo bendruomene, meilės sujungtų asmenų bendruomene – communio personarum (Šeimos teisių chartija, 1983 11 24).
Gyvybės perdavimas išreiškia so-cialinį šeimos subjektyvumą ir išjudina meilės ir solidarumo dinamizmą tarp visuomenės kartų. Būtina dar kartą atrasti socialinę vertę, tas visuotinio gėrio daleles, kurios yra įgimtos kiekvienam naujai į pasaulį atėjusiam žmogui. Kiekvienas vaikas dovanoja save broliams, seserims, tėvams – visai šeimai. Jo gyvybė yra dovana jo gyvybės kūrėjams, kurie negali nepajusti savo kūdikio buvimo, jo dalyvavimo jų gyvenime, jo įnašo į jų ir visos šeimos bendruomenės gerovę (Jonas Paulius II, 1994, p. 874).
Šeima, paremta santuoka, iš tikrųjų yra gyvybės šventovė, „vieta, kur gyvybė – Dievo dovana – gali būti tinkamai priimta, saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, ir gali vystytis pagal tai, kas reikalinga autentiškam žmogaus augimui“ (Jonas Paulius II, 1994, p. 884). Šeimos vaidmuo, skatinant ir kuriant gyvybės kultūrą lyg griaunančios „anticivilizacijos“ galimybės priešnuodį, kaip šiandien patvirtina daugelis tendencijų ir realių situacijų, yra lemiamas ir nepakeičiamas (Jonas Paulius II, 1991, p. 842; 1995, p. 505–507).
Santuokos sakramentą priėmusios krikščioniškosios šeimos gauna Dievo pašaukimą liudyti ir skelbti Gyvybės Evangeliją. Tai yra įsipareigojimas, kuris visuomenėje įgauna tikros ir drąsios pranašystės vertę. Todėl „Gyvybės Evangelija tarnauja ir tada, kai šeimos, ypač jungdamosi į atitinkamas asociacijas, stengiasi užtikrinti, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik niekaip nepažeistų teisės į gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, bet ją globotų ir skatintų“ (Jonas Paulius II, 1994, p. 891).
Per sąmoningą motinystę ir tėvystę šeima prisideda prie socialinio gėrio, būtent todėl sutuoktiniai tampa ypatingais Dievo kūrimo darbo dalininkais. Šios atsakomybės našta neturi virsti pasiteisinimu dėl savanaudiško uždarumo, bet turi lydėti sutuoktinių sprendimą priimti gyvybę. Atsižvelgdami į fizines, ekonomines, psichologines ir socialines sąlygas, sąmoningais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apgalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia susilaukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežasčių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką negimdyti, bet laikytis dorinių įstatymų (Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 1966, p. 1070–1072). Motyvai, kurie turėtų skatinti sutuoktinius sąmoningai motinystei ir tėvystei, prasideda nuo visiško jų pareigų Dievui, sau, šeimai ir visuomenei pripažinimo, laikantis teisingos vertybių hierarchijos.
Tik sutuoktiniai nusprendžia, kiek laiko turi praeiti nuo vieno gimdymo iki kito, ir kiek vaikų jie turės. Viena iš jų neatimamų teisių yra atlikti pareigą Dievui, kreipiant atitinkamą dėmesį į pareigas vienas kitam, savo gimusiems vaikams, šeimai ir visuomenei (Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 1966, p. 1070–1072).
Svarbu, kad valstybinės valdžios intervencija, kiek leidžia kompetencija, suteiktų informaciją ir priimtų tinkamus įstatymo projektus demografijos srityje. Visa tai turi būti vykdoma jaučiant pagarbą asmenims ir išsaugant sutuoktinių laisvę. Tokia intervencija „niekada negali pakeisti sutuoktinių sprendimų“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, p. 2372).
Troškimas būti motina ar tėvu dar nepatvirtina „teisės turėti vaiką“, o negimusio vaiko teisės yra akivaizdžios. Negimusiam vaikui turi būti garantuojamos geriausios įmanomos gyvenimo sąlygos per santuokinės šeimos stabilumą, dviejų asmenų – tėvo ir motinos – vienas kito papildymą (Katalikų Bažnyčios katekizmas, p. 2378). Nauji tyrimai ir jų technologinis pritaikymas reprodukcijos srityje kelia naujus, subtilius klausimus apie visuomenę ir normas, reguliuojančias socialinį žmogaus gyvenimą.
Neturime pamiršti žmonių, atkreipusių dėmesį į šeimos ir bendruomenės švietimą. Viena iš tokių, pedagogė habil. dr. Meilė Lukšienė – didis šviesulys Lietuvos švietimo reformoje, daug nuveikusi ugdant šiuolaikinę šeimą, mokant atrasti amžiną Dievišką šviesą – gyvybės davėjo šviesą.
