Senieji Lietuvos vienuolynai
Praėjusiais metais Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto ir Kultūros, filosofijos ir meno instituto dailės istorikai Rūta Janonienė, Tojana Račiūnaitė, Mindaugas Paknys ir Dalia Klajumienė vykdė šviečiamąjį projektą – sukūrė šešis po 30 minučių trukmės dokumentinius filmus apie senuosius Lietuvos vienuolynus. Šie mokslininkai buvo programos koncepcijos ir filmų scenarijų autoriai. Filmus režisavo bei garso režisieriaus užduotis atliko Valdas Babaliauskas. Kūrybinės grupės veiksmus derino prodiuserės Teresa Zibolienė ir Vaida Stanevičiūtė.
Apie šį projektą kalbamės su projekto vadove Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyresniąja mokslo darbuotoja, Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininke dr. Dalia Klajumiene. 2006 m. gruodžio mėnesį Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido jos knygą Tapyti altoriai (XVIII a. – XIX a. I p.): nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės paminklai.
Kalbamės su Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Dalia Klajumiene. Nors ir pavėluotai Gerbiama Dalia (leiskite taip Jus vadinti), šio mūsų pokalbio išvakarėse daugelis atėjusiųjų į Anastazijos ir Antano Tamošaičių galeriją „Židinys“ turėjo galimybę pamatyti labai įdomų pažintinį televizijos filmą apie Vilniaus pranciškonų vienuolyną. Įžangos žodžiu šio filmo ir viso projekto pristatymą pradėjo meno istorikė, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus patarėja kultūros klausimais dr. Irena Vaišvilaitė. Pristatykime šį projektą ir „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams.
Tai Vilniaus dailės akademijos bei Kultūros, filosofijos ir meno instituto mokslininkų vykdytas šviečiamasis projektas apie geriausiai išlikusius ir gilią tradiciją turinčius (įsteigtus XV–XVII a.) Lietuvos vienuolynus. Projektą finansavo Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie LR Prezidento kanceliarijos (direktorius Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Gediminas Ilgūnas) bei LR kultūros ir sporto rėmimo fondas. Kaip sakiau, tai šviečiamasis projektas, vadinasi, nukreiptas į plačiąją visuomenę. Šiuo projektu numatoma sukurti 18 dokumentinių filmų ciklą, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip televizijos laidų ciklas, skirtas seniausiems ir istorine bei kultūrine prasme iškiliausiems Lietuvos vienuolynams.
Neklausiu, kodėl tokio filmų ciklo prireikė, nes atsakymas lyg ir savaime aiškus kiekvienam šalies kultūros ir istorijos paveldu bent kiek besidominčiam žmogui. Todėl paklausiu kitaip: kodėl taip vėlai susirūpinta tokius filmus kurti, tokio projekto imtis?
Nežinau, kiek plačiajai visuomenei šios mūsų pastangos reikalingos ir svarbios, bet Vilniaus dailės akademijos darbuotojams atrodo, kad sukauptas žinias tiesiog būtina skleisti visuomenėje. Kodėl taip vėlai ėmėmės? Sovietmečiu senosios Lietuvos dailės tyrinėjimai nebuvo pirmaeilė to meto dailėtyros užduotis, o bažnytinės dailės tyrinėjimai ir propagavimas buvo uždrausti. Tik po Nepriklausomybės atkūrimo tyrimai buvo atnaujinti. Tad ir mūsų filmuose didžia dalimi supažindiname su paskutiniųjų 15 metų tyrinėjimų rezultatais.
Apie projektą Senieji Lietuvos vienuolynai pradėjome galvoti 2005 m., o tų vienuolynų kultūrinis paveldas pradėtas tirti nuo Nepriklausomybės pirmųjų metų. 1998 m. beveik ta pati tyrinėtojų grupė išleido knygą Lietuvos vienuolynai, o Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras pagal šią knygą sukūrė kompaktinį diską. Sukaupta nemažai žinių, tad visai natūralu, kad norima jas pateikti visuomenei.
Tuo labiau, kad Europoje šviečiamojo pobūdžio projektai skatinami, palaikomi.
Taip pat ir Lietuvoje jie įgijo tam tikrą mąstą. Galima priminti programą Kultūros keliai. 1995–1997 m. Lietuvoje įgyvendinti du tokio pobūdžio projektai: Baroko kelias ir Vienuolynų kelias. Projektus rengė VšĮ Baroko kelias, bendradarbiaudama su Europos kultūros kelių institutu Liuksemburge. Mūsų mokslininkai taip pat dalyvavo tuose projektuose, kuriems vadovavo minėtoji VšĮ Baroko kelias ir Lietuvos dailės muziejus, turintis aktyvią vadybinę grupę, sugebančią projektus gerai reklamuoti, ir įtraukti į darbą įvairių mokslo institucijų darbuotojus. Ypatingai daug tuomet nuveikė Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslininkai.
Likimas primena valstybės lemtį Grįžkime prie Jūsų grupės vykdyto projekto – seniausiųjų Lietuvos vienuolynų. Tai mūsų krašto senosios kultūros židiniai, kuriuose ir buvo telkiamas intelektinis potencialas. Kol Europoje nebuvo universitetų, būtent vienuolijos atlikdavo panašią funkciją.
Senosios bažnytinės dailės tyrinėtojai taip ir suprato savo užduotį: parodyti, kad nuo XV a. pradžios iki XIX a. vidurio vienuolynai buvo ne vien religijos centrai, bet ir Lietuvos kultūros židiniai. Kiekvienas vienuolynas turėjo didelę biblioteką, kone kiekviena didesnė vienuolija turėjo savo mokyklą ar akademiją. Tų akademijų dėstytojai bendradarbiavo ir su Vilniaus jėzuitų akademija, t. y. universitetu. Visa tai mes pasakojame filme apie Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolyną. Lietuvos dominikonų provincija turėjo garsią akademiją, kuri pasižymėjo geru dėstymu. Dominikonai savo auklėtinius siųsdavo studijuoti ir į Vilniaus jėzuitų akademiją, kai kurie toje mokslo įstaigoje ir dėstė. Taip pat žinoma, kad Paparčių dominikonų vienuolynas, kurio pastatų kompleksas XIX a. antrojoje pusėje buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, XVII–XVIII a. turėjo itin didelę ir turtingą biblioteką.
Galima tvirtinti, kad vienuolynai patyrė labai panašų likimą kaip ir Lietuvos valstybė, visas mūsų kraštas.
Vienuolynai buvo labai svarbios institucijos valstybės gyvenime, nes tai buvo ne tik religiniai centrai, bet ir kultūros mecenatai, formavę tam tikrą savimonę. Istorinių kataklizmų metais kartu su valstybe nukentėdavo ir vienuolynai. XIX a. viduryje, po 1863 m. sukilimo, caro valdžia Lietuvos vienuolynus ėmė uždarinėti, kai kurių pastatus nugriovė, o vienuolynams priklausiusias bažnyčias vertė stačiatikių cerkvėmis. Kai kurie vienuolynai atsikūrė tik XX a. pradžioje.
Ar ne per siauras požiūris į vienuolynus Matytame filme daugiausia dėmesio skirta kultūrinei, švietėjiškai vienuolynų reikšmei, tačiau beveik visai nekalbėta apie jų ekonominę reikšmę valstybėje. Vienuolynai buvo sodininkystės, daržininkystės plėtotojai, kai kuriuose kraštuose užsiėmė net tam tikrų žemės ūkio kultūrų selekcija. Be to, vienuolynuose buvo plėtojami kai kurie amatai. Vadinasi, tai buvo ir civilizacinės pažangos centrai.
Kai sakau, kad vienuolynai buvo kultūros židiniai, tai kultūrą suvokiu plačiąja prasme. Išties pusės valandos filme sunku aprėpti visas vienuolynų gyvenimo sritis. Be to scenarijaus autoriai yra dailėtyrininkai, tad daugiau ir kalba apie sritis, kurios jiems patiems geriau žinomos, tyrinėtos. Daugelis žiūrovų pasiges filmuose to ir ano, bet tai juk taip pat mūsų tikslas: sužadinti smalsumą, norą sužinoti daugiau.
Priimu šį paaiškinimą, bet tik iš dalies. Manau, kad būtina kalbėti apie vienuolynuose diegtas technikos naujoves, kad ir malūnų statyboje, užtvankų, tvenkinių daryme. Tad ir filmų autoriai galėtų drąsiau telktis įvairiausių sričių specialistus – mokslo istorikus, technikos paveldo žinovus ir t. t. Nors tai nereiškia, kad neįdomu ir dailėtyrininko ar knygotyrininko žvilgsniu įvertinti aptariamus vienuolynus.
Kiekvieno filmo scenarijaus autorius telkėsi į pagalbą įvairių sričių specialistus, kurių žinios padėjo geriau atskleisti konkretaus vienuolyno kultūrinį palikimą. Štai kad ir parodytame filme apie Vilniaus pranciškonus. Išgirdome įvairių sričių specialistų, kurie dalijasi savo žiniomis apie pranciškonų kankinius, vienuolyno knygų rinkinius, dailės paminklus ir kt. Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolynui skirtame filme buvo kviečiamas vargonų specialistas, nes Šv. Dvasios bažnyčioje išlikę vieninteliai Lietuvoje beveik autentiški garsūs Adamo Gottlobo Casparini (1776 m.) vargonai. Buvo pakviestas antropologas Rimantas Jankauskas, nes kalbama apie laidojimus dominikonų rūsiuose. Taigi kuriant filmą dalyvauja įvairiausių sričių žinovai.
Į filmą patenka jau žinoma, ištyrinėta medžiaga?
Taip, kadangi finansavimą gavome tik filmų kūrimui, o ne moksliniams tyrimams. Remiamės turima medžiaga. Per metus norint sukurti šešis filmus, reikia nepaprastai spėriai suktis. Kadangi filmuotos medžiagos yra kelis kartus daugiau negu tilpo į filmą, įgijome gausų filmuotą archyvą. Tai irgi vertybė. Šis projektas skirtas tik išlikusiems (statinių prasme) vienuolynams. Jeigu tai atsikūrę vienuolynai, tai filmuose taip pat galima išgirsti šnekant ir jų vadovus. Štai apie pranciškonus kalbėjo pranciškonų ordino Lietuvoje atstovas gvardijonas br. Marek Dettlaff.
Man patiko, kad filmų režisierius Valdas Babaliauskas, žiūrėdamas nufilmuotą medžiagą, pasakė: kiekviena vienuolija turi savo atskirą „temperatūrą“. Vadinasi filmuose mums pavyko atskleisti kiekvienos vienuolijos savitumą, parodyti kuo jos skyrėsi viena nuo kitos.
