Liaudies meno magijos užburta

Dailininkės Anastazijos Tamošaitienės 100-osioms gimimo metinėms

Tautiniai lietuvių drabužiai pasiekdavo ne tik Kanados, bet ir juos norinčius įsigyti Amerikos lietuvius. Tuose namuose ilgus dešimtmečius veikė Audimo ir tautinių drabužių studija, 1977 m. A. Tamošaitienės iniciatyva įkurtas Lietuvių tautodailės institutas, ten Anastazija ir Antanas anglų kalba parengė knygas „Lithuanian National Costume“ (Lietuvių tautiniai drabužiai, 1979 m. ) ir „Lithuanian sashes“ (Lietuvių juostos, 1986 m. ).

Tamošaičių sodyba buvo tapusi daugelio Kanados ir JAV lietuvių traukos centru. Važiuoti pro šalį ir neužsukti pas Tamošaičius būtų buvęs visai nesuprantamas aplaidumas, tas pat kaip keliaujančiam per dykumą aplenkti pavėsingą oazę prie gėlo vandens šulinio. Tik skirtingai nuo dykumų oazės, kur keleivis gali atsipūsti ir tęsti tolimą žygį, pas Tamošaičius buvo galima „pailsėti prie lietuviškų audimo staklių“. Regis taip yra sakiusi JAV gyvenanti lietuvių literatūros tyrinėtoja Birutė Ciplijauskaitė.

Anastazija Tamošaitienė lietuviškumo buveinę prie Šv. Lauryno upės (1990 m. apsigyveno Gananoque, miestelyje šalia Kingstono) puoselėjo iki pat mirties 1991 m. rugpjūčio 28 dieną. A. Tamošaitis šių namų ir ilgų kartu nugyventų metų prisiminimus saugojo dar beveik dešimt metų. 1993 m. A. Tamošaitis pirmą kartą po priverstinės emigracijos apsilankė tėvynėje ir Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo vertingą lietuviškų juostų rinkinį, pasidalijo savo ir tuo metu jau mirusios žmonos Anastazijos daug metų išeivijoje brandinta svajone. Ją pavyko sėkmingai įgyvendinti. 2000-aisiais A. Tamošaitis visam laikui sugrįžo į Lietuvą ir parsivežė visus dar tarpukario Lietuvoje kartu su Anastazija surinktus liaudies audinius ir drabužius, abiejų sukurtus gobelenus, raštinius kilimus, tapybos ir grafikos kūrinius. Visos šios vertybės saugomos jaukiame kultūros židinyje Vilniaus senamiestyje, kur savo veiklą pradėjo Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“.

Galerijos įkūrimo idėją palaikė Vilniaus dailės akademija, kurios sudėtyje dabar „Židinys“ ir veikia. Taip pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais šioje aukštojoje mokykloje dėstęs A. Tamošaitis, kuriam akademija yra suteikusi garbės profesoriaus vardą. Galerijoje eksponuojami ir saugomi Tamošaičių autoriniai darbai, tarpukariu surinkti vertingi lietuvių liaudies audiniai, įvairių etnografinių sričių gyventojų aprangos komplektai, bet svarbu ir tai, kad „Židinys“ yra vieta, kur galima išmokti austi, siūti tautinius drabužius ar užsiimti kitais dailiaisiais amatais. Šiai veiklai vadovauja galerijos darbuotoja Ramutė Raciūtė, taip pat visada galima pasiremti tautinių drabužių žinovės profesorės Vidos Kulikauskienės autoritetu. „Židinio“ galerija atvira visiems norintiems ne tik išvysti šios rūšies tautinio paveldo pavyzdžius, bet ir išmokti jį plėtoti, pratęsti tradiciją. Esame gyvos ir toliau rutuliojamos tradicijos židinyje. Ar gali būti geresnis Anastazijos ir Antano Tamošaičių idėjos įprasminimas?

Mergina iš Vainuto miestelio

„Mokslo Lietuva“ yra daug rašiusi apie A. ir A. Tamošaičių galerijos „Židinys“ renginius, vykusius tuo metu, kai juose dalyvaudavo ir A. Tamošaitis. Visai natūralu, kad svarbiausias tų rašinių akcentas buvo paties A. Tamošaičio asmenybė, jo kūrybinė veikla. Vilniaus dailės akademijos garbės profesorius, profesionaliosios lietuvių meninės tekstilės pradininkas, karštas liaudies meno propaguotojas, pagaliau žmogus, kuris visus savo ir Anastazijos Tamošaitienės toli nuo tėvynės sukurtus meno kūrinius, taip pat dešimtmečiais kruopščiai rinktus liaudies meno rinkinius, unikalias tautinių drabužių kolekcijas padovanojo nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai. Žodžiu, įvairiais atžvilgiais reikšminga ir įdomi asmenybė. Atėjo metas grąžinti skolą Anastazijai Tamošaitienei, nes 2010-ieji – tai jos gimimo šimtmečio metai. Tačiau ne vien dėl sukakties turime būti atidūs dailininkės veiklai ir likimui. Tai kelianti nuostabą lietuvė moteris, simbolizuojanti modernios tautos savitumo paieškas, modernumo kūryboje siekusi per vidinį ryšį su tradicija.

Anastazija Mažeikaitė-Tamošaitienė gimė 1910 m. rugsėjo 9 dieną Vainuto miestelyje dabartiniame Šilutės rajone. 2006 m. Vainutas šventė savo pirmojo paminėjimo 500 metų sukaktį. Gal kiek paskubėjo švęsti, nes neabejotiną Vainuto paminėjimą randame 1561 m. Pajūrio seniūnijos inventoriuje, tad 2006 m. Vainutui sukako 445-eri metai. Miestelio pagrindinė gatvė pavadinta Antano Baranausko vardu, nes 1853 m. jis čia gyveno ir dirbo valsčiaus raštininko padėjėju. Vainuto bažnyčioje yra kunigavęs poetas Antanas Vienažindys. Sunku pasakyti, kiek šie faktai ar Vainuto garbinga praeitis turėjo įtakos Anastazijos Mažeikaitės, būsimosios Tamošaitienės, gyvenimo kelio pasirinkimui ir likimui. Tačiau galerijos „Židinys“ vedėja A. Tamošaitienės dukterėčia Laimutė Lukoševičienė dailininkės šimtmečio renginyje priminė jos atsiminimų ištrauką, kurią pacituosime: „Mane domindavo sekmadieniai, didžiosios šventės ir turgai, į kuriuos suvažiuodavo žemaičiai su moterimis, apsirengusiomis margais, namie austais drabužiais. Sodiečių vežimai būdavo prikrauti pintinių, drobių ritinių, arkliai apdengti spalvingomis gūniomis“.

Du sakiniai, bet daug pasakyta: vaikystėje susidarytas įspūdis buvo toks stiprus, dar sustiprintas meniškos prigimties, tad lėmė tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimą. Pasak Tamošaičių gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos dr. Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės, būsimoji dailininkė pirmųjų amato įgūdžių tikriausiai sėmėsi iš Klaipėdos krašto audėjų. 1928 m. baigusi Švėkšnos gimnaziją mergina jau tvirtai žinojo, ko važiuoja į Kauną. Įstojo į privačią Stasės Gudonytės-Bizokienės Moterų dailės darbų mokyklą, kurioje iš karto buvo priimta į trečią kursą. Nuo 1929 m. ši mokykla rengė gimnazijų, amatų mokyklų mokytojus ir rankdarbių specialistes. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingas jos mokymosi šioje mokykloje datas: esama tvirtinimų, kad mokėsi 1928–1931 m., L. Šatavičiūtė-Natalevičienė nurodo 1930–1931 metus. Aišku viena, kad būsimajai dailininkei tai buvo pirmas ir pakankamai profesionalus sąlytis su dailės dalykais. Užtektų priminti, kad toje mokykloje dailės dalykus dėstė Antanas Tamošaitis, Jonas Mackevičius, Bronius Murinas. Auklėtinės išmokdavo austi, siūti, megzti, įgydavo amatui reikalingų techninių žinių.

Dar besimokydama Moterų dailės darbų mokykloje Anastazija Mažeikaitė pradėjo mokytis Žemės ūkio rūmų audimo kursuose. Įgytos žinios padėjo užimti šių rūmų audimo ir mezgimo instruktorės ir kursų vedėjos pareigas (1932–1937 m.). Tuo metu fiksuojama originaliosios kūrybos pradžia: nuo 1932-ųjų metų Vilkaviškio apskrities ir kitų vietovių kaimų audėjoms rengiami liaudies audinių, kilimų, tekstilės dirbinių projektai ir eskizai. Deja, tie eskizai ir projektai neišliko. Žinoma, kad maždaug tuo metu prasidėjo jos kūrybinis bendradarbiavimas su Antanu Tamošaičiu: Anastazija buvo jo kuriamų rištinių kilimų bendraautorė, atsakinga už techninę dalį.

Bendru gyvenimo ir kūrybos keliu

Prasidėjo dviejų asmenybių kūrybinis ir tolesnio jų bendro gyvenimo kelias, todėl priminsime ir kelis mūsų pasakojimui būtiniausius Antano Tamošaičio veiklos faktus. Gimė 1906 m. vasario 15 d. Barzdų kaime dabartiniame Šakių rajone. 1923‒1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, kur jam įtaką darė dėstytojai dailininkai Adomas Galdikas ir Mstislavas Dobužinskis, ne tik žymūs menininkai, bet liaudiškos tradicijos mene puoselėtojai. 1929 m. A. Tamošaitis baigė Kauno meno mokyklą ir įgijo dailininko grafiko specialybę. Šioje mokykloje dėstė grafikos metodiką, o keliose specializuotose mokyklose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje dėstė dailę ir audimo pagrindus.

Liaudies meno rinkimo, piešimo ir fotografavimo veikla jį užsiimti paskatino M. K. Čiurlionio galerijos direktorius Paulius Galaunė, 1926–1939 m. A. Tamošaitis vadovavo ekspedicijoms, kurių metu buvo renkami liaudies meno dirbiniai. 1930–1931 m. lankė M. Dobužinskio studiją. 1931 m. pradėjo dirbti Žemės ūkio rūmų audimo instruktoriumi ir Namų pramonės skyriaus vedėju, kur ir susipažino su gražia, gabia ir darbščia Anastazija Mažeikaite. Juos suartino domėjimasis liaudies menu, bendri pomėgiai ir kūrybiniai interesai. Vedybos (1933 m.) padėjo įgyvendinti ir naujus kūrybinius sumanymus. Tamošaičiai projektavo ir audė įvairius tekstilės audinius, kilimus. Šie dirbiniai buvo gausiai dekoruojami, o puošybos pamatas – lietuvių liaudies ornamentai, įvairūs puošybos elementai. Jie buvo naudojami išradingai ir profesionaliai. Tarpukaryje Tamošaičiai buvo vieninteliai kilimų kūrimo ir audimo profesionalai, šio amato išmokę daugybę merginų ir moterų iš įvairių Lietuvos kampelių. Savo sukurtuose kilimuose A. Tamošaitienė siekė perteikti liaudies menui būdingą nuotaiką, nevengė jam būdingų augalinių ornamentų. Todėl jos austuose kilimuose atsirado tulpių ornamentai iš liaudiškų prijuosčių ir kraičio skrynių, geometriniai ornamentai perimti iš lovatiesių papuošimų.

1934 m. Ąžuolų Būdoje Tamošaičiai tapo privačių audimo kursų (veikė iki 1940 m. ) steigėjais, nuo 1936 m. panašius kursus pradėjo ir Kaune. Tais pačiais metais Anastazija turėjo galimybę pasitobulinti Švedijoje, kur studijavo audimą ir rankdarbystę. Grįžusi tapo labai svarbia audimo ir rankdarbystės figūra, vasaromis audimo ir mezgimo mokė Žemės ūkio rūmų organizuojamuose kursuose, kurie vykdavo įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Jaunosioms audėjėlėms patarinėdavo, tikindavo žavėtis ne madingu šilku, bet linu ir vilna kaip svarbiausia audėjų medžiaga. 1940 m. Kauno taikomosios dailės institute A. Tamošaitienė tapo audimo instruktore.

Kūrybinėje veikloje Tamošaičiai modernumą siekė derinti su tautiškumu, šia kryptimi siekė veikti ir visuomenės poreikius. 1937 ir 1938 m. Žemės ūkio rūmuose vykusiose parodose Tamošaičiai surengė dvi bendras rištinių kilimų pristatymus (1935 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje buvo surengta A. Tamošaičio kilimų paroda, atskirai savo audinius eksponavo ir A. Tamošaitienė, vėlesniais metais savo darbus eksponuodavo jau kartu.) Dalyvavo ir tarptautinėse parodose, kuriose eksponavo A. Tamošaičio kilimus ir A. Tamošaitienės sukurtus tautinius kostiumus – Paryžiuje (1937), Berlyne (1938) ir Niujorke (1939), kuriose jie buvo apdovanoti aukso medaliais. Pastebėsime, kad 1938 m. Berlyne vykusioje Tarptautinėje amatų parodoje A. Tamošaitienė prie audimo staklių demonstravo audimo meno gimimą, propagavo lietuvių liaudies meno savitumą.

Lietuvių tautinio kostiumo kūrimas

Kita sritis, kuri be Tamošaičių indėlio būtų nepilna, gal ir visai nesuvokiama – tai tautinio lietuvių kostiumo kūrimas ir populiarinimas. Štai ką apie visa tai A. Tamošaitienės šimtųjų gimimo metinių renginyje sakė prof. Vida Kulikauskienė: „Tautinis kostiumas – lietuvių tautos materialinės ir dvasinės kultūros simbolis, vizuali tautinės savimonės ir jos raiškos forma. Savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir pranoksta valstybingumo simbolius – vėliavą, herbą, himną. Nes tautinis kostiumas, reprezentuodamas pagrindinę valstybės tautą, yra sukurtas ne atskirų asmenų ar jų grupių, bet visos tautos sukurtų vertybių pagrindu“. V. Kulikauskienė pabrėžia, kad tas pagrindas – tai lietuvių valstiečių tradiciniai drabužiai, vilkėti XVI–XIX amžiais.

Ši idėja būdinga ne vien lietuviams, greičiau lietuviai perėmė iš kitų toliau pažengusių Europos tautų, po istorinių kataklizmų anksčiau atgavusių valstybingumą, nes XIX a. daugelyje šalių tautos tapatumo esminiu bruožu buvo pasirenkami valstiečių tradicinių drabužių pavyzdžiai. Dar XIX a. romantikai pastebėjo, kad valstiečių išeiginiuose drabužiuose tarsi užkoduota daugybė gilios praeities dalykų, kurie puikiai išreiškia įvairių tautų savaimingumą. Lietuvos atsilikimas virto privalumu ta prasme, kad civilizacijos laiptais aukščiau užkopusioje Vakarų Europoje tautiniai drabužiai XIX a. buvo pradėti siūti iš fabrikuose ar manufaktūrose austų audinių, o Lietuvoje iki XX a. buvo vilkimi, ypač moterų, namudiniai savadarbiai audiniai. Žinoma, dar reikėjo apsispresti, kokios tautinių drabužių dalys ir ypatybės turėjo tapti tautinio kostiumo pagrindu, siekiant reprezentuoti tokias skirtingas etnografines srtitis. Svarbu pabrėžti, kad ne iš karto, bet pradėta suvokti, jog tautinis kostiumas yra ne atsilikusios, bet modernios valstybės simbolis. Ši mada – pirmyn grįžtant prie ištakų – pradėjo įsitvirtinti kartu su modernios tautos susiformavimu.

Koks čia buvo Anastazijos ir Antano Tamošaičių indėlis? Pasak prof. V. Kulikauskienės, ypač vertintina svarbiausia Tamošaičių idėja, kad lietuvių tautinių drabužių pagrindu turi tapti lietuvių valstiečių tradiciniai drabužiai. Ši idėja buvo išrutuliota XX a. trečiajame dešimtmetyje ir savo reikšmės neprarado iki šiol. Norėdami įgyvendinti idėją Tamošaičiai turėjo susipažinti su etnografine medžiaga, atsidėti įvairių regionų autentiškų tautinių drabužių, tautodailės pavyzdžių rinkimui ir jų tyrinėjimui. Tam reikėjo atitinkamų įgūdžių, skonio, estetinio suvokimo, sugebėjimo vertinti geriausius liaudies meno pasireiškimus. Anastazija Tamošaitienė kaip reta šiomis savybėmis pasižymėjo. Analizuodama įvairias tautodailės rūšis kartu su Antanu Tamošaičiu tapo tuo metu, ko gero, nepralenkta šių dalykų žinove. Tyrinėdami ir populiarindami lietuvių tautinį kostiumą Tamošaičiai nupiešė ir aprašė įvairių etnografinių vietovių geriausius kaimiečių drabužių pavyzdžius, padarė jų aprašus, sugrupavo. Tapo šios veiklos klasikais Lietuvoje.

Kartais sunku būtų šiuos du tautodailės rinkėjus ir tyrinėtojus išskirti, nes jie sudaro neišardomą vienį. Iš A. Tamošaitienės parašytų knygų mokėsi visa karta rankdarbiais susidomėjusių lietuvaičių. Tokios knygos kaip „Mezgimas“ (1935), „Mergaičių darbeliai“ (1937), „Namie austi drabužiai“ (1937), „Mūsų rankdarbiai“ (1939) suvaidino labai svarbų švietėjišką vaidmenį, pratino nepamiršti mokytis tradicinių amatų. Tai amato vadovėliai, darbų technologijų knygos, kurių svarbą sunku pervertinti. Tuo pačiu metu A. Tamošaitis išleido Žemės ūkio rūmų tęstinio leidinio „Sodžiaus menas“ (1831–1939) aštuonias knygas, išleido knygas „Audimas“ (1933), „Austiniai kilimai“ (1935), „Staltiesės“ (1935), dariusių didelį poveikį visuomenei.

Tautinio kostiumo kūrime, pritaikant įvairioms etnografinėms sritims būdingus bruožus, A. Tamošaitienė buvo nepralenkiama ir vargu ar ateityje kam nors pavyks su ja susirungti. Kaip teigia V. Kulikauskienė, A. Tamošaitienė nuo 1939 iki 1979 m. sukūrė du tūkstančius tautinių kostiumų, taigi, daugiau kaip po kostiumą per savaitę. Neapsiėjo be padėjėjų, kuriuos pati kūrėja ir apmokydavo. Sunku būtų įvardyti, kiek į visus tuos sijonus, liemenes, prijuostes, palaidines, galvos apdangalus įdėta išmonės ir meilės – ištisa spalvų vaivorykštė. Profesionalai galėtų diskutuoti, kur Tamošaitienė nukrypo nuo tradicijos, pervertindama vienam ar kitam regionui būdingą bruožą, gal sustiprindama kokį atspalvį, ne visai autentišką, bet juk ji pirmiausia buvo kūrėja, ne vien akla tradicijos sekėja. Net ir tyriausių šaltinių vanduo turi savitą skonį, ką jau kalbėti apie tokią veiklos sritį kaip kūryba.

Priverstinėje emigracijoje Tamošaičiai tam tikra prasme ir patys formavo tautinį lietuvių kostiumą, veikė tuos kostiumus vilkinčiųjų skonį. Tamošaičių darbo kostiumas daugeliui užsienyje gyvenusių lietuvių buvo abejonių nekelianti vertybė, autoritetų užduotas kanonas. Svarbią reikšmę įgijo emigracijoje A. Tamošaičio lietuvių kalba parašyta knyga „Tautiniai rūbai ir juostų raštai“ (1968), anglų kalba „Lithuanian Easter Eggs“ (Lietuvių margučiai, 1982), kartu su A. Tamošaitiene – „Lithuanian National Costume“ (Lietuvių tautiniai drabužiai, 1979) ir „Lithuanian sashes“ (Lietuvių juostos, 1986).

Tamošaitienės darbus galima pamatyti įvairių šalių muziejuose – Kanadoje, JAV, Vatikane ir kitose šalyse. Princesei Dianai vestuvių proga A. Tamošaitienė išaudė vilnietišką tautinį kostiumą, kuris saugomas Bekingemo pilyje Londone. Laimei, Tamošaičių tautodailės rinkiniai ir jų pačių kūriniai neišsibarstė po įvairių savininkų galerijas ir muziejus. Suprasdami jų vertę ir tikėdami Lietuvos ateitimi menininkai juos išsaugojo Tėvynei, nors ir buvo kalbinami tomis kolekcijomis praturtinti žymiausių muziejų fondus.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Bus daugiau

Anastazija Tamošaitienė studijoje Kingstone. Kanada (apie 1980 m.)

Doktorantė Miglė Lebednykaitė pristatė Anastazijos ir Antano Tamošaičių tautodailės rinkinį ir dailininkų tautiškumo sampratą

Aldonos Mažeikaitės-Veselkienės dovana galerijai „Židinys“: Anastazijos Tamošaitienes 1987 m. austi dzūkes tautiniai drabužiai ir Aldonos Veselkienes 1991 m. austi Mažosios Lietuvos tautiniai drabužiai

2010 m. spalio 5 d. A. Ir A. Tamošaičių galerijoje „Židinys“, Anastazijos Tamošaitienės šimtmečiui skirtoje konferencijoje tekstilininkė Jolanta Tubutytė-Misienė apsirėdžiusi Mažosios Lietuvos tautiniu drabužiu