Keisti Lietuvos mokslo paradoksai (2)
Pradžia 2010 m. Nr. 20
Apie konkurenciją
Mokslo Lietuva. Konkurencija versle ir konkurencija moksle – ar tiktų dėti lygybės ženklą?
J. Požela. Popsas – tai priemonė daugiau užsidirbti, bet ne pagal tai juk turi būti vertinamas muzikos meniškumas. Lietuvoje atsigauna klasikinė muzika ir opera, kuri dar visai neseniai buvo išstumta į meno paraštes.
ML. Galbūt tokio atsigavimo požymių įžvelgiate Lietuvos moksle?
J. Požela. Panašių dalykų į popsą galima įžvelgti ir moksle: vertinamas toks mokslinis darbas, kuris neša pinigus. Tačiau ne tai yra mokslo tikroji svarba ir prasmė.
ML. Kaip mokslininkas tokioms merkantilinėms mokslo vertinimo tendencijoms gali pasipriešinti? Juk prieš vėją nepapūsi, sistemai nepasipriešinsi.
J. Požela. Jaunimas priešinasi išvykdamas į kitas šalis, kur suprantama mokslo vertė ir kur jis reikalingas. Europos šalyse jau suprasta, kad fundamentiniuose moksluose stipriai atsiliekama jau ne tik nuo JAV, bet ir nuo kai kurių kitų sparčiai progresuojančių šalių.
Manau, kad didelė Lietuvos mokslo problema – ekspertai. Jie samdomi ir labai gerai apmokami, manau, kad kartais daugiau negu už savo projektus prašo kai kurie mokslininkai. Būtų labai įdomu sužinoti, kiek visokioms ekspertizėms, ekspertavimams ir ekspertams sumokama pinigų – ar nebus daugiau kaip pačiam mokslui? Rinkos sąlygomis ekspertas taip pat dirba už pinigus, ar tai būtų mokslo ar architektūros, dizaino projektas. Ekspertų reikalaujama, kad jie siūlytų, kaip sumažinti atskiriems projektams skiriamą finansavimą. Vargu ar tai galima pavadinti nepriklausoma ir objektyvia ekspertize – štai ką noriu pasakyti.
ML. Labai dažnai girdžiu, kad užsienio mokslininkai ir be pinigų sutiktų padaryti ekspertizę – vien iš meilės mokslui ir noro padėti Lietuvai.
J. Požela. Jeigu taip yra, tai kodėl tiems ekspertams mokami tokie dideli pinigai? Europos Sąjungoje apskritai labai palaikoma ekspertų institucija, kuri labai brangiai atsieina. Lietuvoje viena iš blogybių – pernelyg didelės lėšos skiriamos mokslo organizavimui, įvairiausioms struktūroms ir prielipams, kurie neturi nieko bendro su pačiu mokslu. Laimi biurokratinis valdymo aparatas, valdininkija. Puslaidininkių fizikos institute visiems darbuotojams praėjusiais metais 30 proc. buvo sumažintas darbo užmokestis, bet to nepakako, nes atsidūrus Fizinių ir technologijos mokslų centro sudėtyje institutui 2011 m. bus dar mažinamas finansavimas. Tokių dalykų niekur daugiau nėra, jokioje kitoje šalyje, bent jau aš to nežinau. Tvirtinama, kad nėra pinigų valstybės biudžete, bet tiek pinigų, kiek reikia normaliam mūsų centro gyvavimui ir darbui, tikrai net ir labai ieškoti nereiktų. Žinoma, jeigu būtų noro mūsų mokslą finansuoti.
Prioritetas asmenybei, o ne institucijai
ML. Iš televizorių ekranų kalbančios galvos nuolat aiškina, kad visa tai bus skirta mokslui, kad tokio finansavimo Lietuvos mokslo istorijoje dar nebūta. Tai kur keliauja tos milijardinės ES Struktūrinių fondų lėšos?
J. Požela. Mano manymu, tai gerokai neskaidrus dalykas. Apskritai, slėniai mokslo ir verslo bendradarbiavimui skatinti yra geras kelias, bet Lietuvoje dar tinkamai nepanaudotas. Akivaizdu, kad mūsų Fizinių ir technologijos mokslų centras turėtų būti prie slėnio (arba kuris nors slėnis prie centro), bet mažinti finansavimą tuo metu, kai mokslui skiriami milijardai – tai sveiku protu visiškai nesuvokiama. Kodėl mokslo institutas ar centras negali gauti lėšų iš slėnių programos? Kodėl reikia kurti neaiškius, visiškai naujus darinius, leidžiant nunykti seniems ir gerai veikusiems? Man atrodo, kad ES struktūrinių fondų lėšos paprasčiausiai nebus įsisavintos ir grįš į Briuselį. Jei bus panaudotos, tai visokioms ekspertizėms, neaiškioms mokslo organizavimo institucijoms, bet ne moksliniams tyrimams. Pati slėnių organizavimo forma – tai mums nauja mokslo organizavimo struktūra, nuo kurios kūrimo ir pradedama.
ML. Nuo ko Jūs siūlytumėte pradėti, jei vadovautumėte visai šiai pertvarkai?
J. Požela. Pradėčiau nuo konkrečių mokslininkų, asmenybių, o ne mokslo darinių. Reikia finansuoti mokslininkus, o prie jų prisijungs ir tai tyrimų veiklai būtini dariniai. Visa bėda, kad mes pradedame iš kito galo: mokslui lėšos lyg ir skiriamos, didžiules lėšas skiria ES, bet paties mokslo tie pinigai nepasiekia. Keistas paradoksas.
ES, skirdama struktūrinių fondų lėšas Lietuvos mokslui, iškelia įvairių sąlygų. Pavyzdžiui, vienais metais leido pirkti naujos aparatūros, darbo priemonių – taip ES palaiko ir savo pačios gamintojus, tos aparatūros kūrėjus, mokslo pramonę. Tačiau su aparatūra reikia kažkam dirbti, ją produktyviai naudoti, o tų mokslininkų, kurie išmano, galėtų su aparatūra dirbti, atsisakoma, jie atleidžiami kaip nereikalingi. Tai kaip mes galėsime tuos ES pinigus paimti – pasidėsime tuščiuose kabinetuose ir grožėsimės? Juk nebus kam tas lėšas panaudoti. Manau, kad tai didžiausia mūsų klaida, kuri akivaizdžiai bado akis dabartinėje mokslo organizavimo veikloje.
Mokslo politikos verpetai
ML. Nuo ko priklauso mokslo politika? Nuo ministerijos, Mokslo tarybos, o gal nuo kitų paslaptingų jėgų?
J. Požela. Iš tiesų prikurta daug institucijų ir darinių, kuriems reiktų mokslo politiką formuoti ir ją įgyvendinti: LR Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokslo taryba, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra bei nemažai kitų biurokratinių (nemokslinių!) institucijų. Labai aktyvūs yra universitetai. Kiekvienas universitetas antklodę, t. y. biudžeto pinigus, stengiasi tempti į savo pusę. Vilniaus universitetas prisijungė ir kai kuriuos mokslo institutus, gal prisijungs ir kokį universitetą. Manau, kad dabartinis kelias, kuriuo einama, trukdo akademinio mokslo plėtrai šalyje, taip pat stabdo mokslą ir kituose universitetuose.
ML. Gal būsimajame mokslo modelyje išvis neliks vietos bent jau mokslo institutams, o ateityje vietos neliks ir mokslo centrams?
J. Požela. Visame pasaulyje tokie mokslo dariniai, dirbantys pagal konkrečias mokslo programas, egzistuoja ir turi egzistuoti. Pasaulis labai suinteresuotas finansuoti įvairias mokslo programas ir tą daro. Tokamako kūrimo darbai – grynai akademinio mokslo kūrimo pavyzdys. Karadačio (Cadarache) vietovėje Pietų Prancūzijoje nuo 2005 m. gyvendinamas branduolių sąlajos Eksperimentinis termobranduolinės sintezės reaktoriaus projektas (ITER). Tai didžiausias pasaulyje energetikos tyrimų projektas, kuriam skiriamos milijardinės lėšos. Taip pat nanoelektronikos centrai, kurie įkurti ir naujai kuriami įvairiose šalyse. Europoje įkurta nauja nanoelektronikos mokslinių centrų organizacija. JAV veikia apie šimtas, gal ir daugiau panašių mokslinių organizacijų.
Visa tai ir yra akademinio mokslo pavyzdžiai, neturintys nieko bendro su švietimu, bet pasaulyje egzistuojantys. Mokslą kuria ir plėtoja ne vien universitetai, bet ir kiti mokslo dariniai – institutai, mokslo centrai. Nemaža jų dalis yra privatūs, nes iš mokslinės veiklos galima gerai uždirbti.
JAV mokslo centrus jungiančios organizacijos vadovas man atsiuntė laišką. Gal įdomu sužinoti, kad buvęs šios organizacijos vadovas buvo JAV prezidento Bilo Klintono patarėjas mokslo reikalams, kitas direktorius buvo prezidento Džordžo Bušo patarėjas, o dabartinis direktorius, kurio laišką gavau, yra prezidento Barako Obamos patarėjas. Ko gero, jis ir rašė tą B. Obamos kalbą, kurią JAV prezidentas sakė 2009 m. balandžio 27 d., ir kurią mes aptarėme „Mokslo Lietuvoje“ (2009 m. Nr. 17). JAV prezidentas pareiškė, kad laikas keisti įsisenėjusias JAV mokslo blogybes: mokslas pernelyg ideologizuotas, persunktas laisvosios rinkos ideologija, o verslo ir mokslo dėsniai juk skiriasi, mokslas neturi susitapatinti su verslu. Toje prezidento Obamos prakalboje išsakyta ir daug kitų labai svarbių minčių, iš kurių bene svarbiausia – fundamentiniai moksliniai tyrimai neturi priklausyti nuo ideologinių, politinių ir partinių jėgų išsidėtymo šalyje.
Skaitydamas kalbą supratau, kad prezidentui B. Obamai pataria labai išmintingi ir giliai mokslo procesus pasaulyje suvokiantys patarėjai.
ML. Nenoriu būti blogu pranašu, bet dabartinė mokslo padėtis Lietuvoje toli gražu nėra pati palankiausia perspektyvioms idėjoms įgyvendinti. Visada truks pinigų, taip pat ir įžvalgių mokslo organizatorių, kurie ne tik pastebėtų, suvoktų perspektyvias idėjas, bet ir būtų suinteresuoti, kad mokslininkai jas įgyvendintų. Gal ir Jūsų terahercinio generatoriaus sukūrimo idėją reiktų sieti ne su mokslo institutais ar centru, bet su privačiomis institucijomis? Gal pavyktų jas sudominti?
J. Požela. Šiaip ar taip man jau 85-eri ir mėginti imtis labai sudėtingos problemos sprendimo gal ne pats geriausias metas. Man tik nepatogu prieš kitus mokslininkus, kuriuos jau sudominau šia terahercinės spinduliuotės problema. Vis žadėjau, kad štai gausime finansavimą ir pabandysime idėją įgyvendinti. Jeigu gautume šiokį tokį finansinį palaikymą, per kelerius metus, manau, užduotį atliktume. Būtų sukurti teraherciniai instrumentai, kuriuos būtų galima panaudoti diagnostikos, gydymo bei technikos srityse.
ML. Kalbate apie tam tikrą pradinį idėjos įgyvendinimą, terahercinio generatoriaus sukūrimą? Ne apie tolesnį šios spinduliuotės taikymą praktikoje?
J. Požela. Norint eiti toliau, iniciatyviems žmonėms reikia kurti firmą ir imtis praktinių darbų. Reikia turėti galvoje, kad didelio verslo nepadarysi be didesnio kiekio terahercinių generatorių gamybos, o jų poreikis Lietuvoje nebūtų didelis. Bent jau iš pradžių poreikis būtų ribotas, kaip kad pasaulyje buvo su puslaidininkiais. Jeigu sukūrei insuliną ar jo veiksmingą atmainą, tai užsikariauk rinką ir plėtok verslą, o sukūrus kad ir labai perspektyvų terahercinį generatorių, panašaus pelno sunku tikėtis. Tai sritis, kur gali tapti milijardieriumi, bet gali ir nieko negauti. Galima prisiminti tranzistoriaus išradėją Viljamą Šoklį (William Shockley), kuriam kartu su Džonu Bardenu (John Bardeen) ir Viljamu Bratainu (William Bratain) 1956 m. buvo suteikta Nobelio premija. Dabar visa šiuolaikinė elektronika sukurta tranzistorių pagrindu, gal milijonas firmų pasaulyje juos gamina. Tačiau kaip nutiko pačiam V. Šokliui? Gavęs Nobelio premiją jis grįžo į gimtąją Kaliforniją, įkūrė firmą ir pradėjo gaminti puslaidininkinius įtaisus ir prietaisus. Firma bematant bankrutavo, nes didesnės gaminių paklausos nebuvo.
Išsilakstę jauni V. Šoklio firmos inžinieriai kaimynystėje įkūrė savo firmeles ir pradėjo panašią gamybą. Jiems sekėsi geriau, todėl Kalifornijoje susiformavo garsusis Silicio slėnis (Silicon Valley), kuris ligi šiol diktuoja pasauliui naujausių technologijų madas. Tame slėnyje galima rasti ir mūsų Puslaidininkių fizikos instituto buvusių darbuotojų. Tačiau V. Šokliui iš tranzistorių gamybos uždirbti nepavyko. Bijau, kad toks pat likimas laukia ir pirmųjų terahercinių generatorių kūrėjų – jiems gali grėsti bankrotas.
ML. Juk labai panašiai nutiko ir vienoms pirmųjų lazerius pradėjusioms gaminti firmoms.
J. Požela. Labai daug lazerių gamybos firmų bankrutavo, nors dabar be lazerių sunku įsivaizduoti šiuolaikinį mokslą ir pramonę. Mes dažnai nevertiname to, ką turime gero, kartais net nepastebime savo stipriųjų savybių. 2010 m. Nobelio premija už fizikos laimėjimus paskirta dviems Rusijoje gimusiems mokslininkams: 51 metų Andrejui Geimui ir 36 metų Konstantinui Novosiolovui. Dabar jie dirba Didžiosios Britanijos universitetuose, o Švedijos karališkoji mokslų akademija šiems fizikams skyrė prestižinę premiją už „proveržį sukėlusius eksperimentus su dvimate medžiaga grafenu“. Ši medžiaga sudaryta iš viename sluoksnyje išsidėsčiusių anglies atomų. Eksperimentai su grafenu padės sukurti inovatyviai elektronikai tinkamas medžiagas, tikimasi pakeisti silicio pagrindu sukurtus puslaidininkius. Po tranzistoriaus sukūrimo tai bus naujas proveržis elektronikoje, mikroelektronikoje ir kitose srityse.
Mes išsijuosę kritikavome Rusijos švietimo sistemą, bet šios sistemos pagrindu buvo išugdyta net 12 fizikų, tapusių Nobelio premijos laureatais. Tai Pavelas Čerenkovas, Ilja Frankas ir Igoris Tamas (1958 m.), Levas Landau (1962 m.), Nikolajus Basovas ir Aleksandras Prochorovas (1964 m.), Piotras Kapica (1978 m.), Žoresas Alferovas (2000), Aleksejus Abrikosovas ir Vitalijus Ginzburgas (2003), Andrejus Geimas ir Konstantinas Novosiolovas (2010).
Galima sutikti, kad Rusijos (sovietinė) švietimo sistema nebuvo humanitarinė, turėjo ir kitų trūkumų, bet teikė stiprius fundamentinius mokslo pagrindus. Dabar švietimo sistemą keičiame į humanitarinę, bet ar dėl to bus geriau? Kaip sakydavo mano senas pažįstamas matematikas akademikas V. Arnoldas: „ Jeigu žmogus nėra išsprendęs savarankiškai nė vieno matematikos uždavinio, tai jis nė vienoj kitoj srity nieko doro nepadarys“. Galime būti tikri, kad jis ir muziką blogai rašys. Kūrybingą žmogų atskirsi iš to, kad be jausmų jis dar turi ir loginį mąstymą, be kurio šiame gyvenime nieko nebus.
prof. Antanas Tyla, akad. Juras Požela, akad. B. Juodka, akad. Jonas Kubilius, prof. Vytautas Ostaševičius