Lietuvišką pasaulį kūręs savyje ir tautoje

Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms

XIX a. vidurio lietuvių kultūriniame, literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime nelengvai rastume reikšmingesnę asmenybę už Lauryną Ivinskį (1810 08 15–1881 07 31/17). Jo įvairiapusiškumas, interesų platumas stebina, o žinant sąlygas ir aplinkybes, kuriomis šiam atkakliam žemaičiui teko darbuotis, lieka tik žemai nusilenkti jo šviesiam atminimui. 2010-ieji tokią progą suteikė, toli gražu ne visi ja pasinaudojo, nors 200-osios Lauryno Ivinskio gimimo metinės šio mūsų nepralenkto švietėjo vardą suaktualino, ragino daug ką iš jo nuveiktų darbų iš naujo permąstyti, sutvirtinti naujomis žiniomis.

2010 m. lapkričio 25–26 d. Lietuvių kalbos institute vyko Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms skirta nacionalinė mokslinė konferencija „Priešaušrio mokslas, kultūra ir švietimas“, veikė Lauryno Ivinskio darbų paroda. Antrąją konferencijos dieną surengta išvyka į atmintinas L. Ivinskio vietas Žemaitijoje.

Kalbiname konferencijos organizatorę Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovę, vyresniąją mokslo darbuotoją, humanitarinių mokslų daktarę Albiną AUKSORIŪTĘ, 2000 m. apgynusią disertaciją „Lauryno Ivinskio terminologijos darbai“. A. Auksoriūtė dalyvauja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir jos Terminologijos pakomisės darbe, yra kasmetinio Lietuvių kalbos instituto žurnalo „Terminologija“ redaktorių kolegijos narė, o nuo 16 nr. – vyriausioji redaktorė, mokslo straipsnių rinkinių „Terminologijos, istorijos ir dabarties problemos“ redaktorių kolegijos narė ir sudarytoja, rinkinio „Pabaltijo tautų terminologijos problemos ir Europos sąjunga“ atsakomoji redaktorė ir sudarytoja. 2009 m. rugpjūčio mėnesį A. Auksoriūtė išrinkta Tarptautinio terminologijos informacijos centro (INFOTERM) prezidente 2010–2011 m. kadencijai.

Diletantas ar lietuvių kultūros didžiavyris?

Mokslo Lietuva. Lauryno Ivinskio įvairiapusiškumas stebina: jis imdavosi visko, kas buvo įmanoma ir neįmanoma, atrodo, buvo pasiryžęs užpildyti visas ligi tol žiojėjusias lietuvių mokslinės terminijos, raštijos ir kultūros spragas. Gali atrodyti, kad jis griebdavosi darbų su didžiavyrio užmoju ir užduočių sunkumo nesuvokiančio diletanto drąsa! Tad kas jis buvo iš tikrųjų – diletantas ar lietuvių kultūros didžiavyris?

Albina Auksoriūtė. To meto sąlygomis, kai dirbo Laurynas Ivinskis, tai buvo profesionalo verti lietuvių kultūros darbai. Jis iš tiesų aprėpė daugelį sričių, bet dirbo neatmestinai. Kurdamas lietuviškus minerologijos, astronomijos, botanikos terminus, bandydamas įtvirtinti lietuviškus ligų pavadinimus, lygino su kitų kalbų atitikmenimis – gilinosi, skaitė atitinkamą literatūrą. Savo bibliotekoje jis turėjo nemažai vertingų gamtos mokslų darbų, pvz., Ž. Kiuvjė „Historya nauk przyrodzonych“, I. Červiakovskio „Opisanie roślin jednolistniowych“, F. V. Raspail „Phisiologie végétale“, J. Vagos „Flora Polonica“ ir kt.Šiandieninis vertintojas kai kuriems jo darbams gal ir galėtų prikišti tam tikrą diletantizmą, bet tuo metu daugelis L. Ivinskio darbų buvo pakankamai gero, profesionalaus lygio.

ML. L. Ivinskio išsilavinimo pagrindas – 1831 m. Kolainiuose baigta vienuolių karmelitų globojama gimnazija. Kituose šaltiniuose, Žemaičių vyskupytės muziejaus internete pateiktoje informacijoje teigiama, kad tai buvusi unitų bazilijonų vidurinė mokykla. Kaip bebūtų, ar ne per mažas išsilavinimas, turint mintyje tas grandiozines užduotis, kurių ėmėsi šis žemaitis?

A. Auksoriūtė. L. Ivinskis rengėsi stoti į Vilniaus universitetą, o kad galėtų užsidirbti studijoms, tapo namų mokytoju. Tačiau po sukilimo caro valdžia 1832 m. uždarė Vilniaus universitetą, tad į daugelį dalykų L. Ivinskiui teko gilintis savarankiškai. 1841 m. jis įgijo namų, 1847 m. – miesto mokytojo teises, tapo profesionaliu mokytoju. Naudojosi dvarininkų, kuriems tarnaudavo kaip namų mokytojas, bibliotekose sukauptomis knygomis. Iš L. Ivinskio laiškų žinome, kad naujausios literatūros jis atsisiųsdavo iš užsienio, stengėsi neatsilikti nuo to meto mokslo naujovių. Galima sakyti, kad savarankiškai lavindamasis jis buvo pasiekęs universitetinį lygį.

ML. L. Ivinskis daugeliui žmonių – gan tipiškas žemaitis, ramus, rimtas, bet atkakliai siekiantis tikslo, nenuleidžiantis rankų net sudėtingiausiose aplinkybėse. Tačiau panagrinėjus Ivinskių giminės ištakas, pamatysime, kad jo protėviai nebuvo žemaičiai. Istorikas prof. Vytautas Merkys L. Ivinskio gimimo metrikų išrašą rado Centrinio valstybinio istorijos archyvo „Bajoriškos Ivinskių giminės“ byloje. Joje rašoma, kad L. Ivinskio protėvis Jonas Ivinskis XVII–XVIII a. sandūroje iš Briansko pavieto atvyko į Prūsiją, kur gavo tarnybą. Iš ten jo palikuonys kėlėsi į Žemaitiją.

Kitokį aiškinimą išgirdome L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje. Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose direktorius Antanas Ivinskis priminė lenkų tyrinėtojus, kurie susiedami du garsiausius Lietuvos Ivinskius – Lauryną ir Zenoną (istoriką), jų bendrus protėvius kildina iš Didžiosios Lenkijos Tomickių-Ivinskių. Jie kilę iš Tomicės (Tomice) ir Ivno (Iwno) palei Poznanę, kur turėjo valdų, ėjo aukštas pareigas, o kai kurie iš jų savo pareigomis ar santuokiniais ryšiais jau XVI a. buvo susiję su LDK. Pastebėta, kad tiek Lietuvos bajorai Ivinskiai, tiek Lenkijos Tomickiai-Ivinskiai turėjo tą patį herbą Łodzia.

Ką jūs pati, būdama žemaitė, manote apie Ivinskių giminės ištakas? Jeigu tyrinėtojai teisūs, tai iš kur šios giminės atstovai sėmėsi žemaitiškumo?

A. Auksoriūtė. Antanas Ivinskis bajorų Ivinskių kilmę išsamiai aptarė konferencijoje, Danutės Petkevičiūtės monografijoje „Laurynas Ivinskis“ L. Ivinskio genealogija taip giliai neišnagrinėta. Man pačiai nėra tekę gilintis į L. Ivinskio protėvių kilmės ištakas. Žinoma, kad Laurynas Ivinskis gimė Šilalės parapijoje, jo vaikystė prabėgo Laukuvos parapijos Dargių, Kaupų kaimuose prie Tverų ir Bambaluose ties Kolainiais, kur jo tėvas atsikėlė apie 1820-uosius metus. Niekam nekyla abejonių, kad L. Ivinskis ir jo tėvai buvo bajorai, tą patvirtina dokumentai. Gal mes ne visada žinome, iš kur mūsų protėviai atėję, bet labai svarbu, kur ir kokioje aplinkoje žmogus gyvena, su kuriuo kraštu susieja savo likimą. L. Ivinskio seneliai ir tėvai buvo gimę Žemaitijoje, o jis pats visas buvo persismelkęs žemaitiškumu ir lietuviškumu.

Labai gerai, kad konferencijoje iškyla naujų dalykų, kartais net kontraversiškų – tai tik praturtina jubiliejaus renginį. Ateities tyrinėtojai turės nemažai darbo tikslindami Ivinskių giminės ištakas.

ML. Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius A. Ivinskis kilęs iš tos pačios Ivinskių giminės?

A. Auksoriūtė. Taip, A. Ivinskis savo šaknis sieja su ta pačia Ivinskių gimine.

Atminimas įaugęs į tautos kūną

ML. Gal primintumėte, kaip 2010-aisiais Lietuvoje buvo pagerbtas ir įprasmintas Lauryno Ivinskio atminimas? Kiek žinau, Jums teko dalyvauti ne viename renginyje.

A. Auksoriūtė. Simboliška, kad renginiai, skirti L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms paminėti, prasidėjo liepos viduryje Šilalėje, kur jis buvo pakrikštytas. Prie Šilalės bažnyčios sienos buvo pritvirtintas ir pašventintas L. Ivinskio bareljefas (autorius Marius Norkus). Bažnyčios hierarchai sutiko, kad pasauliečiui L. Ivinskiui būtų atidengtas bareljefas prie bažnyčios. Šilalės rajono meras Albinas Ežerskis ir savivaldybės administracijos direktorius Jonas Gudauskas įdėjo nemažai pastangų, kad L. Ivinskio atminimas rajone būtų deramai pagerbtas.

ML. Ar L. Ivinskis kokiais nors biografijos saitais susijęs su Šilalės bažnyčia?

A. Auksoriūtė. Susijęs su kita miesto centre stovėjusia Šilalės bažnyčia, kurioje jis buvo krikštytas. Krikšto metrikuose nurodyta, kad Lauryno Roko vardu kūdikį krikštijo kunigas Pranas Dargevičius, kuris buvo ir jo krikšto tėvas. Pašventinus bareljefą, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko seminaras „Laurynas Rokas Ivinskis – lituanistinio XIX a. Žemaičių sąjūdžio švietėjas“, kuriame pranešimus skaitė literatė Ilona Čiužauskaitė ir kalbininkės Ona Kažukauskaitė ir aš. Susirinko nemažai klausytojų, kurie susidomėję klausė pranešimų. Be to, Šilalės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta paroda „Tekančio laiko metraštininkui – 200 metų“, kurią bibliotekos darbuotojos parengė kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kolegėmis.

L. Ivinskio gimtajame Šilalės rajone iki šių metų nelabai buvo jam skirtų atminimo ženklų, o kad atsirastų bareljefas ir vyktų jubiliejiniai renginiai, daug iniciatyvos parodė Šilalės rajono kraštiečių draugija Vilniuje ir ypač jos pirmininkas istorikas Virginijus Jocys.

Požerės kaime, kur prabėgo L. Ivinskio vaikystė, buvo pastatyta ir pašventinta ąžuolinė L. Ivinskio skulptūra (idėjos autorius Stasys Eitutis, skulptorius Alvydas Pocius). Ji stovi miškininko S. Eitučio kieme – šeimininkas skulptūrą pastatė savo lėšomis. S. Eitutis turėjo tinkamą ąžuolą, galvojo savo kieme pastatyti skulptūrą, o L. Ivinskio atminimą įamžinti jam pasiūlė V. Jocys. Skulptūra pastatyta prie kelio – tai gražus L. Ivinskio atminimo įprasminimas.

Rugpjūčio viduryje per L. Ivinskio gimtadienį Varniuose prie Žemaičių vyskupystės muziejaus atidengta atminimo lenta (idėjos autorius Antanas Ivinskis), o Kolainiuose, kur L. Ivinskis mokėsi, pastatytas akmuo su kryžiumi ir atminimo lenta (idėjos autoriai Antanas Ivinskis, Antanas Račas ir Zonis Virbalas). Gimnazijos pastatas Kolainiuose neišliko, bet šviesuolio biografijoje tai svarbi vieta.

Gražiai L. Ivinskis paminėtas ir Kuršėnuose, kur yra vienintelis Lietuvoje Kalendorių muziejus. Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centre Kuršėnuose organizuotas L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms skirtas minėjimas, veikė L. Ivinskio darbų paroda,vyko Lietuviškojo kalendoriaus šventė, kurios metu buvo suteikta premija geriausiam 2010-ųjų metų kalendoriaus autoriui prof. habil. dr. Domui Kaunui. Renginio dalyviai aplankė L. Ivinskio kapą Kuršėnų kapinėse ir paminklą miesto centre.

Rietave nuo rugsėjo mėn. vyko L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms skirti renginiai. Spalį šalia Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus atidengta įspūdinga atminimo lenta (idėjos autorius Vytas Rutkauskas), o muziejuje atidaryta Lauryno Ivinskio gimnazijos mokinių kūrybinė paroda. Lapkričio 15 d. didelės iškilmės ir konferencija „Su Lauryno Ivinskio vardu...“ buvo surengta Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Toje konferencijoje pranešimus skaitė ir vilniečiai, L. Ivinskio veiklos tyrinėtojai.

ML. Norisi pasidžiaugti, kad Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos mokinys Benas Turskis tapo spalio mėnesį Čilėje vykusio tarptautinio Barbaros Petchenik vaikų žemėlapių konkurso nugalėtoju. Jo nupieštas žemėlapis „Viena sistema“ vaizduoja žmogaus širdį ir visus žemynus jungiančią kraujotakos sistemą. Graži dovana Rietavui, savajai gimnazijai ir Lauryno Ivinskio garbingai sukakčiai. O Jūsų norėčiau štai ko paklausti: šviesuolis L.Ivinskis dirbo visos Lietuvos labui, o jį gerbia ir mini daugiausia žemaičiai?

A. Auksoriūtė. Ne visai norėčiau pritarti. L. Ivinskio sukakčiai skirtų renginių ciklą baigė Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro organizuota L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms skirta nacionalinė mokslinė konferencija „Priešaušrio mokslas, kultūra ir švietimas“. Šiai konferencijai organizuoti gauta Lietuvos mokslo tarybos, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos ir BĮ UAB TEV parama. Konferencijos partneriai buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Šilalės kraštiečių draugija, Žemaičių vyskupystės muziejus. Konferencija vyko dvi dienas: pirmąją dieną (lapkričio 25 d.) buvo skaitomi pranešimai, o antrąją (lapkričio 26 d.) – suorganizuota išvyka į atmintinas L. Ivinskio vietas Žemaitijoje: į Kuršėnų kalendorių muziejų, Varnių Žemaičių vyskupystės muziejų ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. Išleistas konferencijos tezių rinkinys ir programa, išspausdintas reklaminis plakatas. Konferencijoje perskaityta 15 mokslinių pranešimų, dalyvavo apie 60 klausytojų. Didžioji dalis konferencijos pranešimų buvo apie L. Ivinskį, jo asmenybės bruožus ir apie jo terminologinę, leksikologinę, leksikografinę ir literatūrinę veiklą.

Konferencijos metu Lietuvių kalbos institute veikė L. Ivinskio darbams skirta paroda, kurią surengė Terminologijos centras. Daugiausia eksponuota L. Ivinskio įvairių rankraščių kopijų iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno. Ši paroda prieš tai buvo eksponuota ir Žemaitijoje: Šilalės V. Statkevičiaus muziejuje, Kuršėnų kultūros centre, Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje.

Taigi baigiamoji nacionalinė konferencija su paroda ir turiningiausiais moksliniais pranešimais vyko būtent Vilniuje. Beje, pranešimą apie L. Ivinskio gyvenimą ir veiklą man teko skaityti ir Vilniaus žemaičių kultūros draugijos renginyje. Reikėtų paminėti ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos L. Ivinskio sukakčiai surengtą parodą bei Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainėje pateiktą parodą. Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje ir jos pirmininko V. Jocio rūpesčiu sukurtas L. Ivinskio 200-ųjų gimimo metinių jubiliejinis medalis, kurio autorė dailininkė Remigija Vaitkutė, jo sukūrimą ir atliejimą finansavo Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje. Medalių yra dešimt, visi numeruoti, jais buvo apdovanotos labiausiai prie L. Ivinskio atminimo įamžinimo ir jo darbų sklaidos prisidėjusios institucijos arba asmenys.

O žemaičiai L. Ivinskį labiausiai prisimena ir gerbia tose vietose, su kuriomis šis žemaitis susijęs. Tai natūralu.

ML. Norite pasakyti, kad Ivinskio atminimas įaugęs į tautos kūną?

A. Auksoriūtė. Man nekyla jokių abejonių.

Elitinė aplinka neatstūmė nuo paprasto žmogaus

ML. Lauryno Ivinskio užmojai ir pastangos juos įgyvendinant, pats šios asmenybės likimas, atsidavimas savo krašto ir lietuvybės reikalams rodo, kad jis buvo nepaprasta asmenybė. Gal nebuvo herojus, veikiau tylus ir darbštus organiškos kultūros statybos atstovas. Iš kur jis sėmėsi įkvėpimo, jėgų, motyvacijos savo veiklai? Juk tuo metu pasukti į lietuviškumą jau savaime reiškė opozicinę nuostatą, tam tikrą savęs priešpriešinimą vyraujančiai lenkakalbei opinijai.

A. Auksoriūtė. Iš tikrųjų L. Ivinskis buvo be galo darštus ir tyliai dirbo savo darbą. Iš kur jis sėmėsi jėgų nebūtų paprasta atsakyti, kadangi išliko nedaug duomenų apie L. Ivinskio vaikystę, jo tėvus, gyvenamąją aplinką ir įtakas. Juk nežinome net tikslios vietos, kur Laurynas gimė. Tėvai nuomodavo žemę, tad kėlėsi iš vienos Žemaitijos vietos į kitą. Galime spėlioti, kad Laurynui nuo mažens buvo būdingas žinių ir mokslo troškimas, jis mylėjo savo tautą ir paprastus kaimo žmones,visą gyvenimą siekė padaryti kuo daugiau ir kuo geriau. Mums labai svarbu, kad L. Ivinskis ypač domėjosi lietuvių kalba, buvo užsimojęs parengti lenkų-lietuvių kalbų žodyną, ėmėsi ir kitų dviejų – dvikalbio rusų-lietuvių ir keturkalbio rusų-lietuvių-lotynų-lenkų kalbų žodynų. Jie liko neužbaigti. Jam nebuvo lemta įgyvendinti didžiųjų sumanymų, tačiau L. Ivinskio vardas įėjo į lietuvių leksikografijos istoriją. Jis rinko žodžius lietuvių kalbos žodynui, užrašinėjo tarmių žodžius, darė išrašus iš įvairių spausdintų bei rankraštinių žodynų. Sumanymą parengti lietuvių kalbos žodyną L. Ivinskis išsamiai atskleidė laiške Vilniaus Mokslo apygardos inspektoriui, Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyriaus pirmininkui Vasilijui Kulinui. L. Ivinskis suprato, kad žodyno rengimas yra didžiulis, daug laiko reikalaujantis, darbas. Minėtame laiške L. Ivinskis rašė, kad „žodynas, kuriam sudaryti tvarkoma medžiaga, bus parašytas pasiremiant broliška latvių kalba, turinčia tą patį šaltinį ir savo egzistavimo genezę; taip pat kiekvienas žodis iš gamtos istorijos būtinai turės būti paaiškintas klasikine lotynų kalba...“ .

ML. Šiam humanitarui nebuvo svetimi gamtos mokslai, bet įdomiausia, kad jį traukė ir technika. Sukonstravo traukinių stabdymo įtaisą ir, matyt, neprastą, nes 1873 m. šis traukinių stabdiklis buvo išsiųstas į Vienoje vykusią pasaulinę parodą. Į tą parodą 1871 m. Varšuvoje vykęs botanikų suvažiavimas atrinko ir L. Ivinskio sudarytą „Grybų atlasą“ su jo moksliniu aprašu. Galima tik stebėtis žemaičio įvairiapusiškumu.

A. Auksoriūtė. Labai gaila, kad paminėti eksponatai dingo ir nepasiekė Vienos. Kai pradingo „Grybų atlasas“, autorius vėliau jį iš naujo sudarinėjo. Galimas dalykas, kad dalis to senojo arba naujojo atlaso juodraščių yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, kur saugomos dvi dalys – „Agaricus aeruginosus IV Pratella“ (F1–660) ir „Scaurus Agaricus rufo divaceus“ (F1–661), iš viso 226 p. su paties L. Ivinskio pieštais grybų piešiniais, kurių yra 769. L. Ivinskis kiekvienam grybui paskyrė atskirą aplankalėlį, kurio pirmajame puslapyje davė lotynišką, šalia lietuvišką, lenkišką, kai kur vokišką, čekišką ar rusišką pavadinimą. Aplankalėliuose pateikti piešiniai ir lenkiški grybų aprašai. Apibūdinamas grybo kotas, kepurė, žvynai, spalva, kvapas, skonis, nurodomos augavietės. Grybai aprašyti 1868–1874 bei 1876 metais. Lietuvių terminologijai įdomūs L. Ivinskio pateikti 73 lietuviški grybų rūšių pavadinimai.

ML. Neabejotiną poveikį L. Ivinskiui turėjo žymios asmenybės, su kuriomis jam buvo tekę bendrauti. Tai kunigaikštis Irenėjus Oginskis, kurio 1859 m. įkurtos Rietavo agronomijos mokyklos vienas iš organizatorių ir dėstytojų buvo L. Ivinskis. Šiauliuose 1871 m. jis mokė grafo M. Zubovo sūnų. Priėmęs kunigaikščio Bogdano Oginskio pasiūlymą grįžo į Rietavą (apie 1874–1875 m.), kur dėstė Rietavo muzikos mokykloje. Pagaliau 1879 m. L. Ivinskį kvietė Milvydų dvaro savininkas I. Gružauskas. Kaip namų mokytojui jam tekdavo sėdėti stalūgalyje, bet tai buvo ypatinga aplinka, žymūs to meto elito asmenys.

A. Auksoriūtė. Elito aplinka neatgrasė L. Ivinskio nuo paprastų kaimo žmonių. Būtent jiems skirtos L. Ivinskio pastangos, kad kaimo žmonės turėtų ką skaityti lietuviškai. Jo kalendoriuose daug praktinių patarimų ūkinininkams, pamokomųjų ir šviečiamųjų straipsnių: kaip prižiūrėti gyvulius, auginti daržoves ir javus, dirbti kitus žemės ūkio darbus, kaip tvarkyti namų ūkį, virti valgį, kaip gydyti įvairias žmonių ir gyvulių ligas, išsaugoti sveikatą ir kita. L. Ivinskis visada liko arti kaimo žmogaus. Jo nuostata – mokslo žinias savo krašto žmonėms pateikti jiems suprantama gimtąja kalba.

Tarnaudamas dvaruose jis daug laiko skirdavo savo mokslinei ir publicistinei veiklai. Vasaromis daug keliaudavo ir ne vien po Žemaitiją, pasiekdavo ir Panevėžio kraštą. Kelionėse rinkdavo grybus, augalus, sudarinėjo herbarus, labai daug bendraudavo su įvairių vietovių žmonėmis, rinkdavo tautosaką, tarmybes ir kitą kalbinę medžiagą. Jam rūpėjo parodyti, kokia turtinga Lietuvos gamta, įdomi ir vaizdinga lietuvių kalba, ypač paprastų kaimo žmonių kalba ir tautosaka.

Nuo „Žemėminos“ prie „Žolėminos“

A. Auksoriūtė. Tarptautinei mokslo bendruomenei L. Ivinskis siekė pateikti ir lietuviškąją įvairių tyrinėjimų medžiagą. L. Ivinskiui rūpėjo lietuviškai aprašyti negyvąją gamtą – uolienas, akmenis, dirvožemius, metalus, ežerus, upes, pelkes, Žemaitijos kalnus – tą jis padarė savo gamtos mokslų darbo rankraščio „Prigimtùmēné turenti sawieje dalijkus źemies, żoliun ir giwunun su parodimu anun wartojimo“ pirmoje dalyje „Žemėmina“. Aprašė ir gyvąją gamtą – augalų ir grybų pasaulį antroje minėto rankraščio dalyje „Žolėmina“ – tai sisteminis šios srities vardynas. Augalai aprašomi sistemiškai, remtasi Karlo Linėjaus augalų klasifikavimo sistema. L. Ivinskis aprašo augalų ar grybų būrį, skirsto jį į šeimas, o pastarąsias – į gentis. Tiek pirmoje, tiek antroje darbo dalyje L. Ivinskis greta lietuviškų mineralų, grybų ar augalų vardų duoda atitikmenis lotynų, labai dažnai lenkų ir kai kada vokiečių kalbomis. Jis sudarė ir abiejų dalių abėcėlines visų kalbų atitikmenų rodykles. „Prigimtūmenės“ rankraštis saugomas Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje, o juodraštinis pirmos dalies variantas ir jos lietuviškų, lotyniškų, lenkiškų ir vokiškų atitikmenų rodyklės – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne.Ieškodamas lietuviškų pavadinimų rėmėsi girdėtais iš žmonių, o jų neradęs, dažniausiai kurdavo naujadarus arba naujažodžius.

Iš laiškų ir darbo pavadinimo aiškėja, kad Ivinskis buvo sumanęs parašyti ir trečiąją „Prigimtūmenės“ dalį, matyt, ketindamas aprašyti gyvūniją, bet tos dalies rankraštis ar jo fragmentai nerasti. Gaila, kad „Prigimtūmenės“ rankraštyje nėra datos, iš kurios būtų galima nustatyti, kada rankraštis parengtas. Manoma, kad parašytas apie 1870-uosius metus. „Prigimtūmenės“ rankraštis buvo išsiųstas į Krokuvą, bet išspausdintas taip ir nebuvo. Ten yra ir Ivinskio rengto lenkų–lietuvių žodyno rankraščio fragmentas. Žodynas nebaigtas, jį sudaro daugiau nei 2 tūkst. puslapių, apima žodžius nuo A iki R raidžių. Šiuo metu šis žodynas rengiamas publikuoti. Toje pačioje bibliotekoje saugomas Ivinskio lenkiškai rašytos lietuvių kalbos gramatikos rankraštis.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

Lauryno Roko Ivinskio jubiliejinis medalis (aut. Remigija Vaitkutė)

Konferencijos dalyviai prie L. R. Ivinskio kapo Kušėnuose

L. R. Ivinskio antkapinis paminklas

Laurynas Rokas Ivinskis – lietuvių tautos švietėjas

Žemaičių vyskupystės muziejaus eksponatai

L. R. Ivinskio atminimo lenta prie Žemaičių vyskupystės muziejaus

Leidinių apie L.R. Ivinskį ekspozicija Kuršėnų kalendorių muziejuje