Gerbkime tautos žvaigždės šventą atmintį

Bernardas Aleknavičius
Žurnalistas, kraštotyrininkas

2014 m. gruodžio 1-ąją pasaulis minės lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-ąjį gimtadienį. Šiam jubiliejui paminėti Lietuvoje sudaryta Kristijono Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo darbo grupė, kuriai vadovauja prof. Domas Kaunas. Numatoma išleisti daug naujų leidinių apie K. Donelaitį ir jo kūrybą. Planuojami darbai pradeda įsibėgėti. Klaipėdoje įsikūrusi leidybinė grupė „Druka“ jau išleido Poeto jubiliejui skirtą žurnalisto, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus parengtą leidinį „Kristijono Donelaičio portretas“, apie kurį poetas Albinas Bernotas rašo: „Vaikystėje, kai svajojau būti kunigu ir perskaičiau ta tema nemažai knygų, gerai žinojau, kad pagal tuometinę liturgiją bažnytinę taurę gali liesti tik dvasininkas: jei kas kitas palies – bus šventvagystė. Tavo Donelaitį štai liečiu kaip tą spindinčią altoriaus taurę, ir toks jausmas, lyg elgčiausi truputį šventvagiškai: tai knyga, kurią imi į rankas kaip didelę šventenybę. Tai per didelė dovana, tikrai nuoširdžiai sakau – per didelė“.

Toks atviras ir nuoširdus leidinio „Kristijono Donelaičio portretas“ įvertinimas skatina autorių ir toliau gilintis į donelaitikos paslaptis. B. Aleknavičius tai ir daro. Spaudai jis jau baigia rengti išsamų leidinį „Kristijonas Donelaitis mūsų gyvenime“, iš kurio sužinosime, kaip Kristijonas Donelaitis skynėsi kelią į Vakarų Lietuvą, kaip jo „Metai“ tapo daugiabalsia literatūra.

Mieliems savo skaitytojams ir pateikiame išsamias ištraukas iš būsimo B. Aleknavičiaus leidinio „Kristijonas Donelaitis mūsų gyvenime“.

Sovietmečiu mūsų kultūros istorija buvo taip sujaukta, kad net nežinojome, kuo tikėti, o kuo abejoti. Kartais atrodė, jog mokslo daktarai ir profesoriai visa tai darė specialiai. Dešimtis priekaištų būtų galima pareikšti ir mūsų literatūros pradininko Kristijono Donelaičio „žinovams“, tiems, kurie Poetą vertė sėti, akėti, kasti griovius, rinkti nuo dirvų akmenis, būti pirmuoju Prūsijos melioratoriumi, statyti ne tik bažnyčią, bet perstatyti kleboniją, dėti akmenis našlių namų pamatų statybai, meistrauti barometrus, klavesinus, pianinus, kurti muziką, optikos priemonėms tekinti stiklus ir dar sukurti „Metus“. Aišku, tais laikais apie Tolminkiemio parapijos klebono tiesiogines pareigas ir švietėjišką darbą stengtasi nutylėti. Pasimesta ir Poeto biografijoje. 1990 m. išleistoje Leono Gineičio monografijoje „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ rašoma: „Jaunieji Donelaičiai vienas po kito išėjo į žmones. Vyriausias sūnus Fridrichas (1713–1797) nusikėlė į Karaliaučių ir vertėsi auksakalio, įvairių muzikos, fizikos instrumentų dirbėjo bei laikrodininko amatu. Antrasis sūnus Mykolas paveldėjo tėvų ūkį, bet, atrodo, iš jo negyveno, nes vertėsi juvelyro amatu, o vėliau prisiglaudė pas brolį Kristijoną Tolminkiemyje, kur ir mirė (1757). Trečiasis, Adomas, tapo kalviu <...>. Apie jauniausiojo Donelaičių sūnaus Kristijono vaikystę neturime beveik jokių žinių...“ (p. 208, 210). Monografijoje teigiama, jog Donelaičių „antrasis sūnus Mykolas“, bet šį „antrojo sūnaus“ ir „jauniausiojo sūnaus“ teiginį tos pačios monografijos 209 p. griauna išspausdinta Lazdynėlių Donelaičių giminės geologinė schema. Joje aiškiai matyti, jog Lazdynėlių Donelaičių šeimoje antrasis sūnus buvo ne Mykolas, kaip teigiama monografijoje, bet Kristijonas. Šį teiginį ne tik patvirtinta, bet dar ir sustiprina 1993 m. Hamburge išleistas žinynas „Altpreussische Geschlechterkunde Familienarchiv“, kur nurodoma (p. 5), jog Kristijonas Donelaitis šeimoje buvo antrasis vaikas, o tik po jo ėjo Michael, Adam (s. a. d.), Anna Marie, Johann, septintoji dukra, kurios vardas žinyne nenurodytas. Šiame žinyne aiškiai matoma ir pirminė Donelaičių giminės pavardė net nuo 1600 m., dėl kurios iki 1935 m. nemažai ginčytasi.

Sparčiai artėja mūsų grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-asis jubiliejinis gimtadienis. Tikėtina, jog šią datą šiek tiek gal paminės ir mūsų žiniasklaida. Tik norėtųsi, kad rašantys bei kalbantys nepasektų pramintu sovietologų Poeto menkinimo ir pravardžiavimo taku.

Apie Kristijoną Donelaitį rašyti nelengva. Pirmiausiai reikia gerai susipažinti su Poeto gyventu laikmečiu bei „Metų“ ir pasakėčiose naudota leksika. Sovietmečiu į šiuos argumentus niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio ir Poetą „dergė“ kaip kas įmanė. Tolminkiemio šventovė buvo vadinama „kirche“, o jos klebonas (kunigas) „pastoriumi“. Gaila, kad ši terminologija sutinkama ne tik šnekamojoje kalboje, bet mokslinėje ir net grožinėje literatūroje. Neklijuodami prie K. Donelaičio šių svetimybių, kurių Poetas nenaudojo, mes pagerbsime ir visus mažlietuvius. Minėta terminologija Mažojoje Lietuvoje ne tik nenaudojama, bet ji mažlietuvius dar ir žeidžia. Turime 1964 m. „Minties“ leidyklos išleistą Jono Kabelkos „Kristijono Donelaičio raštų leksiką“, tai ja ir naudokimės. Ten aiškiai sakoma, jog „kunigas – dvasininkas“. K. Donelaitis buvo dvasininkas liuteronų kunigas, kuris save mėgo vadinti Tolminkiemio parapijos klebonu. Mūsų dienomis liuteronų tarpe žodis „klebonas“ jau beveik nevartojamas. Šį terminą pakeitė „vyresnysis kunigas“, bet Kristijono Donelaičio laikais būta kiek kitaip ir minėtoje „Leksikoje“ sakoma, jog „klebonas – vyresnysis katalikų ir protestantų kunigas, parapijos valdytojas“. Nerasime „Leksikoje“ žodžio „pastorius“ bei vertimo į lietuvių kalbą „ganytojas“, nes mūsų Poetas šių žodžių nenaudojo. Nežinojo K. Donelaitis ir žodžio „miškas“. Žinojo Romintos girią, šilą („Krūmai su šilais visais išsibudino keltis“). Kas gi Poetui buvo tie „krūmai“? Nors ir keistai skamba šis žodis, bet K. Donelaičiui „krūmas“ buvo girios sinonimas. Tuo įsitikinti galima susipažinus su K. Donelaičio literatūrinio palikimo rankraščiais. „Pavasario linksmybių“ 7-ąją eilutę K. Donelaitis sukūrė tokią: „Girios su šilais visais išsibudino keltis“. Po kurio laiko žodį „girios“ nubraukė, o virš jų užrašė „krūmai“. Ir šiandien mes turime beveik nenaudojamą girios sinonimą – krūmas. Tiesa, žodį „krūmas“ prieš tris dešimtmečius dar buvo galima išgirsti iš senųjų Kukuliškių kaimo (prie Girulių) gyventojų. Čia girioje yra ir Krūmo ežeriukas. Stačia giria krūmu vadinama ir visame kuršiškame Lietuvos pajūryje ir net prie Darbėnų (Kretingos savivaldybė) (Lietuvių kalbos atlasas, t. I, žemėlapis Nr. 113, v., 1977).

Praeityje esame turėję atkaklių vertėjų, kurie norėjo „praturtinti“ mūsų Poeto žodyną žodžiu „miškas“. Aleksys Churginas, versdamas K. Donelaičio eilėraščius į lietuvių kalbą, parašytus vokiškai, „Wald“ išvertė į Poetui nežinomą žodį „miškas“ (Ir ko tame gyvenime nebūna!).

Nors ir norėta, kad Kristijonas Donelaitis savąją Romintą vadintų mišku, bet to padaryti nepavyko. Tačiau, kad iki šios dienos mes dar ne visi žinome, kokias keturias giesmes „Metuose“ sukūrė mūsų Poetas, tai šventa tiesa.

Dar stagnacijos metais Klaipėdoje viena būsimoji profesorė – lituanistė teigė, jog K. Donelaitis yra sukūręs „Rudens gėrybes“, o kai vienas jaunas žmogus paprieštaravo ir pasakė, jog K. Donelaitis „Rudens gėrybių“ nesukūrė, o parašė „Rudenio gėrybes“, tai būsimoji profesorė taip ant Poeto įširdo, kad šį pavadino neišmanėliu, nes naudojo archajišką jai nepriimtiną žodžio „rudenio“ formą. Tik žodžio iš dainos neišmesi, – sako mūsų liaudies išmintis, o ir K. Donelaičio trečioji „Metuose“ giesmė amžiams liks „Rudenio gėrybėmis“, ir jokie profesoriai bei mokslo daktarai donelaitiškojo „Rudenio gėrybių“ į „Rudens gėrybes“ nepakeis.

Tai štai koks gražus ir spalvingas tas mūsų Donelaitis! Tik gaila, kad mes mažokai juo žavimės, o pavarčius pageltusius periodikos lapus dažnai tenka net nusivilti. Graudžiausia tai, kad grožinėje literatūroje mūsų kūrėjai visiškai nekreipia dėmesio į Poeto laikmetį ir jo žodyną. Sovietmečiu savo puslapiuose „Tarybinė Klaipėda“ (1989 02 05) išspausdino vieno rašytojo novelę „Pastorius žvelgia į sodą...“. Ši rašliava – tai ne novelė, bet parodija. Labiau suniekinti Poeto jau neįmanoma. O gal sovietmečiu to ir siekta! Bet kristijonas Donelaitis tokio „pripažinimo“ tikrai nenusipelnė. Jau „novelės“ pavadinimas „Pastorius žvelgia į sodą...“ žeidžia Poetą. Nesinori gilintis į šio rašinio siužetą, bet tik šiek tiek norisi pažvelgti į „novelės“ žodyno atitikimą Poeto dvasiai. „Novelėje“ – „įsisupk kojas į šiltą pledą“. Ir iš kur tas „pledas“?! Tokio žodžio net „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ neturime, o K. Donelaitis žinojo žodį „apdengti“ („Todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonios, kad jūsų mylista juos vėl apdengti nepatingot“). Skaitykime „novelės“ tekstą toliau: „Ar ne dyvai žiūrėti į užmigusį sodną“. „Novelės“ pavadinime yra „Sodas“, kurį sodino K. Donelaitis, o „sodno“ Poetas nepripažino. Tai kam parodijuoti! O štai ir dar vienas netikslumas, o gal pašaipa: „Bene tu pakvaišai, pastoriau Kristijonai?“. Už šiuos žodžius K. Donelaitis savo tarnui Laurynui visus plaukus nuo galvos būtų nurovęs. Donelaitis – pastorius! Tai kurgi žengia mūsų rašytojai, taip akiplėšiškai įžeidinėdami grožinės literatūros pradininką?! Tačiau „novelėje“ mūsų Poetas dar ir „kunigužiu“ apšauktas („Ar reikia ko, kuniguži?“). Ar „pasvėrė“ novelės autorius šį žodį? Ar susimąstė, ką rašąs? Ne paslaptis, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą naivuoliai katalikai evangelikų liuteronų kunigus pašiepdami vadino „kunigužiais“. Šiame žodyje daug sarkazmo. Žodis „kunigužis“ lipo ir prie katalikų kunigų, kurie, anot Kristijono Donelaičio, niekino savo luomą.

Surasime „novelėje“ ir daugiau K. Donelaičio dvasiai svetimybių, kurių šiame rašinyje nesinori net minėti. Randame ir teigiamų niuansų. Matyti, jog rašinio autorius yra prisilietęs prie Poeto kūrybos ir suradęs dabar jau nenaudojamus išsireiškimus, tokius, kaip „puderuotas ponaitis“, bet iš kokių donelaitiškų šaltinių rašytojas „išpešė“ Poetui nenaudotinus žodžius „sodnas“, „pastorius“, „Kirkė“, „kunigužis“, „pledas“ – lieka neįminta mįslė.

Kaip norėtųsi, kad grožinio žodžio meistrai, sutikdami lietuvių pasaulietinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-ąjį jubiliejinį gimtadienį, savo rašinius pradėtų kad ir tokiais žodžiais: „Sėdi Kristijonas prie šilto kakalio, braškina žąsies plunksną, o rudenio lietus beldžiasi į klebonijos langą...“.

Belskimės į visų rašančiųjų širdis, kad mūsų Poetas iš sovietinio paradoksalaus vaizdavimo būtų sugrąžintas į realų XVIII a. gyvenimą.

Suomijoje leidžiamo žurnalo „Donelaitis“ 1993 m. pirmasis numeris, kopija 1:1

Prof. Vandos Zaborskaitės padėkos laiškas Bernardui Aleknavičiui