Tauro apygardos vadas Aleksandras (Olius) Grybinas Faustas
Valerija Vaitkevičiūtė
2010 11 23 Mėnaičių k. (Pašušvio vals., Radviliškio r.) atidengtas paminklas aštuoniems Lietuvos partizanų vadams. Čia, Mėnaičių k., bunkeryje, kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, 2005, t. VII, p. 148 (toliau VLE): „... 1949 02 įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) ir priimta Deklaracija, kad LLKS taryba yra liet. tautos aukšč. polit. organas, vadovaujantis išlaisvinimo kovai“. A. Grybinas buvo išrinktas tos tarybos nariu.
Kadangi A. Grybino įvairiuose leidiniuose pateiktoje biografijoje yra prieštaravimų ir netikslumų, šiame straipsnyje pateikiu ištraukų iš A. Grybino vyriausios sesers Sofijos Grybinaitės-Tėvelienės laiškų man, kuriuos pasirašydavo Teta Zosė. Ji gimė 1913 m. Gražiškiuose, 1931 m. baigė Marijampolės Mokytojų seminariją, pastaraisiais metais gyveno Kaune, 1993 m. ją, einančią Kaune per gatvę, partrenkė ir mirtinai sužalojo automobilis. Apie kapitoną Juozą Tėvelį Teta „1991.10.17“ rašo laiške: „O vyrą 1941.VI.14 kartu su kitais kariškiais išvežė į Norilską, kur ir mirė 1942 rugsėjo mėn.“, žr. Karininkų memorialas Norilske, 1996, p. 95.
Aleksandro Grybino motina Ona Grybinienė ir mano močiutė Emilija Opackienė – seserys, Gižų mokytojo Naujoko dukros. Abi turėjo po sūnų Aleksandrą (ir vienas, ir kitas buvo vadinamas Oliumi). E. Opackienės sūnus Aleksandras Opackis, Lietuvos karo aviatorius, žuvo 1941 m. birželio sukilime, o apie Aleksandrą (Olių) Grybiną kalbėsime šiame straipsnyje.
„1991.10.17“ Laiške Teta rašo: „Olius gimęs 1920 m. (tiksliai mėnesio nežinau. Atrodo vasario 20)“.
Laisvės kovų archyve, 1992, t. 3–4, p. 40 (toliau LKA), taip pat leidinyje Lietuvos naikinimas ir tautos kova, 1999, p. 318 (toliau LN) rašoma, kad jis gimė 1920 vasario mėnesį. Abiejuose leidiniuose apie A. Grybiną rašo Bonifacas Ulevičius, ne kartą kalbėjęsis su S. Grybinaite-Tėveliene. VLE, 2005, t. VII, p. 148, lizde Grybinas Aleksandras pateikia jo gimimo datą 1920 09 20. Autoriai Bonifacas Ulevičius, Raimondas Vabalas.
Aleksandro Grybino gimimo mėnesio patikslinti nepavyko, nes Lietuvos valstybės istorijos archyve (Gerosios Vilties g. 10 LT-031034, Vilnius) – šie dokumentai neišlikę.
„1941 m. baigė Marijampolės Mokytojų Seminariją ir buvo paskirtas į Liudvinavo pr. mokyklą mokytoju. 1940 m. dar būdamas seminarijos mokiniu saugumo buvo suimtas ir iki šios dienos neaišku už ką. Jis ir pats to nežinojo. Po kelių mėnesių paleistas. Kai Lietuvos vyrus kariuomenėn vokiečiai pradėjo gaudyti, jis iš Liudvinavo pasitraukė ir grįžo namo (į Lukšius, mstl. Lukšių apyl., Šakių r. – V. V.). Slapstėsi. Kai gaudymo vajus praėjo, įsidarbino Zyplių žemės ūkio mokyklos mokytoju (Zypliai k. Sintautų apyl., Šakių r. – V. V.).“
(...)
„1944 vasarą liepos mėn. (...) Zigmas su Oliumi išlėkė pas dėdę (tėtės brolį), kuris gyveno 1/2 km nuo Lukšių, tartis su savo pusbroliu Juozu, kas toliau daryti. Ten stovėjo vokiečių karo dalinys, kuris pasiūlė su jais važiuoti. Jie ir išvažiavo. Abudu (ir pusbrolis) atsidūrė Vokietijoje ir buvo pristatyti maskuojamųjų aerodromų statybai. Statė būk tai aerodromą, kad suklaidintų rusų lakūnus ir šie išmestų savo krovinį bergždžiai.“
Tokius aerodromus rengė ir sovietai Lietuvoje netoli Vokietijos sienos: gaudė civilius vyrus, moteris bei paauglius ir versdavo dirbti kelias paras, nakčiai uždarydami į kluoną. Šio straipsnio autorei, tada keturiolikmetei, sučiuptai taip pat teko rengti tokį aerodromą netoli Keturvalakių mstl. (Keturvalakių apyl., Vilkaviškio r.). Apie tokius tariamus aerodromus rašo Juozas Daumantas Partizanai, 1990, p. 30.
LN, 1999, p. 318 B. Ulevičius apie A. Grybiną rašo: „Artėjant frontui, traukėsi į Vakarus ir buvo vokiečių paimtas maskuoti aerodromų. Pasibaigus karui, po nesėkmingo bandymo pereiti į amerikiečių zoną 1945 rudenį grįžo į Karčrūdę (Šakių aps., Jankų vls.), kur mokytojavo tėvas“.
Toliau tame pačiame laiške „1991.10.17“ Teta rašo:
„Taigi, Olius grįžo į Karčrūdę. Kurį laiką slapstėsi. Pas tėvelį į Karčrūdę mėgdavo ateiti NKVD karininkai – rusai. Tėvelis gerai mokėjo rusų kalbą, tai jiems įdomu būdavo pasišnekėti. Niekada nepavyko jiems Oliaus užtikti: spėdavo pasislėpti. Taip ilgai tęstis negalėjo. Tėvelis patarė man nuvesti Olių į Lukšių saugumą, kaip grįžusį, bet kaip įrodyti, kur iki šiol buvo. Juk ir nuo grįžimo praėjo pusė metų. Be to, jo charakteriui! Savo priešiškumo jis jokiu būdu nepajėgė paslėpti. Bet išėjome. Paėjus galiuką, aš jam ir sakau: „Nieko gero iš to neišeis. Jie vers tave dirbti tai, ko tu jokiu būdu negalėsi, tau sąžinė neleis. Ir vistiek įkliūsi“. O jis man atsakė: „Ir aš taip manau“. Ir mudu grįžom. Kai sekantį kartą iš Lukšių (S. Grybinaitė-Tėvelienė ten mokytojavo. – V. V.) grįžau į Karčrūdę, jo jau nebuvo. Atėję iš miško partizanai jį jau buvo išsivedę. Tai buvo 1946 m.“
VLE nurodytame tome minėti autoriai rašo: „1945 06 tapo partizanu“. Čia klaida. O leidinyje LN, 1999, p. 318–319 (kur remiasi ir mano straipsniu – Vaitkevičiūtė V. Tauro apygardos vadas // Lietuvos aidas – 1992 Geg. 6. P. 8) rašoma: „1945 rudenį grįžo į Karčrūdę, kur mokytojavo tėvas. Per žiemą slapstėsi, o 1946 pavasarį išėjo su partizanais į Kazlų Rūdos miškus“. Tačiau LN leidinyje, p. 318 yra kita klaida. Rašoma: „Turėjo 2 brolius ir seserį“. Turėjo 2 brolius ir 2 seseris: Sofija Grybinaitė-Tėvelienė, g. 1913, Stasė Grybinaitė-Matulionienė (žmona Jono Matulionio, 1906–1993, parašiusio vadovėlį Aukštoji matematika (1950, 2 d., IV leidimas. – V. V. 1966–68) – VLE, 2008, t. XIV, p. 454, garsaus matematiko Jono Kubiliaus mokytojas), Vytautas Grybinas (1919–1963) – Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. III, p. 209. nacių okupacijos metais uždarius Kauno universitetą, kur Vytautas studijavo mediciną, jis Vilkaviškio mergaičių gimnazijoje (čia mokiausi ir aš) dėstė vokiečių kalbą. Jauniausias – Zigmas Grybinas, gyvena JAV (adresą turiu). Išskyrus Vytautą, gydytoją, kiti keturi – mokytojai.
„Niekada jo neklausinėjau apie jų darbą, užsimojimus, ketinimus. Buvau tardoma ir norėjau žinoti kuo mažiausiai. Žinau, kad iš pat pradžių jis buvo „Žalgirio“ rinktinės vadas. Apie tai ir dokumentą turėjau. Buvo davęs man paslėpti. Įdėjau į stiklainį, užkasiau į žemę. Ir dabar nelabai žinau kur, nes viskas pasikeitę.“
LN, 1999, p. 318 išvardytos A. Grybino pareigos iki tapimo Tauro apygardos vadu: „1946 vasarą buvo paskirtas Tauro apyg. Žalgirio rinkt. vado adj., po metų – rinkt. žvalgybos, vėliau spaudos ir informacijos skyr. virš. Gavo pasiūlymą susekti MGB agentą J. Markulį, bet išdavikas jau buvo pabėgęs „tobulintis“ į Leningradą“. Apie tai rašoma Kazimiero Skrajūno slapyvardžiu Juozo Daumanto knygoje Partizanai, 1990, p. 509: „Grįžus iš užsienio ir sutvarkius visus ryšius, VGPŠ viršininkas Žvejys pasiūlė Tauro apygardos adjutantui Nakčiai ir Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkui Faustui susekti kur yra Erelis (Markulio slapyvardis. – V. V.)“. Tauro apygardos vadu A. Grybinas tapo 1948 10 08, žr. VLE, 2005, t. VII, p. 148 ir LN, 1999, p. 318. Jis tęsė Baltūsio pradėtą darbą drausminant partizanus.
Laiške „1992.02.02“ Teta rašo:
„Apie Oliaus paskyrimo Žalgirio rinktinės vadu laiką nežinau. Dokumentus užkasiau 1948 m. Bet gavau iš jo daug anksčiau ir laikiau namuose (Lukšiuose. – V. V.), bet, kai saugumiečiai atėję pas mane į namus pradėjo landyti po knygų spintą nutariau užkasti, nes neturėjau tokių patikimų pažįstamų žmonių, kuriems negrėstų ištrėmimas.
Prieš keletą dienų nusipirkau dvi knygeles: „Laisvės kovotojų (kovų. – V. V.) archyvą“ I ir II tomą. Viename iš jų yra apie pulkininką Butkavičių (Liudviką. – V. V.). Straipsnį apie jį paruošė kaip tik Ulevičius (žr. VLE, 2003, t. III, p. 670. – V. V.) (...) Plk. Butkevičius buvo mūsų tėvelio draugas. Jie kartu buvo baigę Veiverių mokytojų seminariją.“
Man nepavyko nustatyti, ar Povilas Butkevičius yra Liudviko Butkevičiaus giminaitis, bet apie P. Butkevičių leidinyje Sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d., p. 75 rašoma: „Ne veltui gen. E. Baltinas KGB seminare 1986 m. kovo 18 d. Užsispyrėlį vėl mini tarp 7 svarbiausių „nepasiduodančių poveikiui objektų“, kuriems taikomi ypatingi nukenksminimo būdai“. Žuvo autoavarijoje (žr. VLE, 2003, t. III, p. 670).
„1941–1949 m. dirbau Lukšių mokykloje. Tarybiniais laikais iš pradžių retkarčiais, o vėliau gana dažnai kviečiama į saugumą tardymui dėl brolių: iš pradžių dėl visų, o paskui tik dėl Oliaus. Nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. iš darbo buvau atleista, kaip politiškai nepatikima. Išvažiavau į Šiaulius, ten įsidarbinau prekybinėje organizacijoje sąskaitininke. Šiaulių saugume dar buvau tardoma, bet neilgai, paliko ramybėj.“
Kokios A. Grybino žuvimo aplinkybės? „1991.10.17“ Teta rašo: „Ėjo per mišką su dviem kovotojais. Buvo pasala. Pakliuvo į apsupimą. Jo du draugai pabėgo, o jis pabėgti negalėjo. Stovėjo kažkokiam griovy, atsišaudė ir degino su savim turėtus dokumentus. Paskui pats nusišovė (B. Ulevičius sakė Tetai, kad saugumo duomenimis Olius nusišovė 1949 09 28 Šunkarių miške; Šunkariai k. Lukšių apyl., Šakių r. – Tetos laiškas „1991.10.17“ – V. V.). Rytą jo lavoną saugumas atvežė prie Karčrūdės mokyklos. Mama kaip tik tuo momentu ėjo į Jankus. Pamatę mamą jie pašaukė prie sunkvežimio, įkėlė į sunkvežimį ir klausia: „Ar tavo sūnus?“ Mama atsakė: „Ne“. Dar primygtinai reikalavo prisipažinti, bet ji vis tiek sakė – ne. Ji jo tikrai nepažino. Išlipusi iš sunkvežimio, tiksliau, iškritusi, ji vėl patraukė Jankų link. Tuomet jie sušuko: „Kur eini, tau niekur negalima eiti. Pakviesk vyrą“. Nuėjo tėtis. Įlipo į sunkvežimį ir mato, taip tai tikrai Olius. Bet suėmęs save į rankas taip pat pasakė, kad tai ne jo sūnus. Grįžęs į trobą, paskambino, sukvietė vaikus į klasę ir dirbo visą dieną, normaliai, kaip ir kitas dienas (Visada pagalvoju, kiek jam reikėjo dvasinio stiprumo.). Sunkvežimis Oliaus lavoną nuvežė į Lukšius. Lukšiuose buvo kviečiami jį pažinojusieji atpažinimui. Buvo pakviestas ir mok. Mekšriūnas. Po kelių dienų, kai susitikom, jis man pasakė: „Neturėk jokių vilčių, kad tai ne jis. Jis, tikrai, jis“. O kai paklausiau, kur jį padėjo, atsakė, kad išvežė į Šakius, o kur dėjo paskui, nežinąs. Į gatvę išmestas nebuvo (išretinta mano. – V. V.).
Pateikiu B. Ulevičiaus straipsnyje Tauro apygardos istorijos apžvalga, išspausdintame LKA, 1992, t. 3–4, p. 41, atseit ant grindinio Jankuose gulinčio uniformuoto Aleksandro Grybino lavono nuotrauką1. Ir greta jo nuotrauka, kur nerašoma, kad A. Grybinas gulėjo Jankuose ant grindinio, žr. LN, 1999, p. 126.
1944 liepos mėn. pabaigoje keičiasi okupantai, ir sovietai gaudo Lietuvos vyrus į kariuomenę, pasigirsta pirmos žinios apie partizanus, žr. Juozas Daumantas Partizanai, 1990, p. 9, 34.
LN, 1999, p. 125, 127 rašoma: „Nužudytą lietuvį rusų kariai, stribai pirmiausia apiplėšdavo, nutraukdavo batus, nuvilkdavo uniformą, paimdavo daiktus ir pasidalydavo“. A. Ramanauskas (Vanagas) Daugel krito sūnų, 1991, p. 439–440 rašo:
<...> Apskritai partizanų lavonai būdavo paliekami visiškai nuogi arba tik su apatiniais baltiniais;
<...> praslinkus maždaug ketveriems metams (t. y. maždaug nuo 1948 liepos mėn. pabaigos. – V. V.) okupantas partizanų lavonų ant gatvės grindinio jau nepalikdavo (...);
<...> niekinti miestelių gatvėse ir aikštėse buvo baigta todėl, kad žinia apie tai pasiekė laisvąjį pasaulį, žr. LN, 1999, p. 125–127.
A. Ramanausko pateikti faktai patvirtina, kad A. Grybino lavonas negulėjo Jankuose ant grindinio. Teta „1991.10.17“ laiške taip pat rašo:
„O spalio mėn. pradžioj (1949 m. – V. V.) aš išvykau visam laikui į Šiaulius taip nieko daugiau ir nesužinojusi. Tik prieš išvažiuodama į Šiaulius netyčia sutikusi kelyje iš Šakių į Lukšius savo tardytoją, buvau jo užkalbinta ir man buvo pasakyta: „Ir vistik Tavo brolis žuvo“. O aš jam atsakiau: „Iš viso aš turėjau tris brolius, o pagal jus aš turėčiau turėti jų bent dešimt“ (nes jeigu ką nors iš partizanų nukaudavo, visada šaukdavo mane ir sakydavo, kad nukovė mano brolį). Dar pasakė: „Tokių šeimų, kaip jūsų pasaulyje nėra, arba beveik nėra“. Iki šios dienos nesuprantu, ką jie turėjo reikšti.
Štai prabėgo daugiau kaip 50 metų. Ir iki šio laiko nieko daugiau nesužinojau. Dabar žmonės mėgina skleisti gandus, kad jis „palaidotas“ apie Jankus. Net mano giminės iš tėtės pusės mėgino įpiršti tą mintį. Bet aš, žinodama „saugumiečių papročius“ šiuo atžvilgiu netikiu, kad jį būtų vežę iš Šakių atgal į Jankus. O kad jo lavonas buvo nuvežtas į Šakius tikrai, turiu dar vieną liudininkę (adresas, telefonas. – V. V.) – Ulinskaitė-Ragaliauskienė Zosė. Ši moteris, tada dar mergina, gerai pažinojo Olių ir buvo partizanų ryšininkė. Oliaus žuvimo metu ji buvo suimta ir sėdėjo Šakiuos Saugumo rūsiuos. Kamera, kurioj ji sėdėjo, buvo kaimynystėj su tardymo kabinetu, tad būdavo aiškiai girdima, ko klausiama, ir kas atsakoma.
Vieną naktį ją iškvietė iš kameros į kiemą, liepė lipti į ten stovintį sunkvežimį ir pasakyti, kieno ten lavonas. Ji įlipusi į sunkvežimį iš kart pažino Oliaus lavoną, bet neprisipažino pažįstanti. Ją aprėkė ir grąžino į kamerą. Kitą dieną, anksti rytą, ją vėl iškvietė iš kameros, bet į tardymo kambarį. Ten prie sienos vienais baltiniais buvo pasodintas Oliaus lavonas. Jos vėl paklausė, ar pažįstanti jį, ar čia ne Grybinas. Ji atsakė, kad nepažįstanti. Kai grįžo į kamerą, ji girdėjo, kaip atpažinimui buvo vedami žmonės. Visi jie sakė – ne. Tik jų vertėjas žydas Miša Kačerinskas (pravardžiuojamas Jošeliuku) pasakė: „O Grybinų Olius. Aš jį nuluptą pažinčiau“. Tai jo vaikystės dienų draugas. Ir kai per tardymus klausdavo manęs, koks tas mano brolis – geras, ar blogas, aš atsakydavau: „Apie savo brolį aš negaliu kalbėti nei gerai, nei blogai. Klauskit Mišos. Jie buvo draugai. Tada jie man atsakydavo: „Taip mes žinom, jis geras vyras“.
Zosė Ulinskaitė-Ragaliauskienė laiške man, kurį gavau „1992 02 03“, rašo, kad viską papasakojusi S. Tėvelienei ir priduria: „A+a Olius buvo paguldytas po mūsų kameros langais. Todėl iš klausos nustatėme, kad naktį (datos nerprisimenu) lavoną įdėjo į vežimą. Tas vežimas iš kalėjimo kiemo per vartus nuvažiavo link Striūpų (Striūpai k. Šakių apyl., Šakių r. – V. V.). Tai aiškiai buvo girdėti. Ką nors matyti per kalėjimo langą neįmanoma nei dieną nei naktį“.
Apie pokalbį su Z. Ulinskaite-Ragaliauskiene Teta rašo dar ir vėliau, laiške „1992.02.02“: „... ji man pati pasakojo, kaip beesant jai Šakių saugumo kalėjime už ryšį su partizanais, vieną naktį buvo iškviesta į kiemą, kuriame stovėjo sunkvežimis su partizano lavonu. Tai buvo Oliaus lavonas. Ji tuoj jį pažino, bet išsigynė, kad nepažįsta. Rytojaus dieną ją iškvietė į tardymo kambarį, kuriame prie sienos buvo atremtas sėdinčio, nurengto iki baltinių, baso Oliaus lavonas. Ir vėl ji neprisipažino jį pažįstanti.
Grįžusi į kamerą per sieną ji girdėjo kelių žmonių (vyrų ir moterų) balsus, kurie taip pat sakėsi nepažįstą. Prisipažino tik saugumo vertėjas žydas Kačerinskas Mišiorkis, kuris iš karto pasakė: „Taip tai Grybinų Olius, aš jį ir nuluptą pažinčiau“.
„1991.10.17“ Teta rašo: „O jau Zyplių dvaro rūmai! Reikia tik ir sugebėti šitaip nuniokoti. Kai atvažiavo Zigmutis (iš JAV – jauniausias A. Grybino brolis. – V. V.), mes lankėmės Lukšiuos. Jis pasiprašė pėsčiomis eiti iš Zyplių į Lukšius. Ir ėjova. Tik nei vienas nei kitas nesugebėjova atrinkti, kas kur buvo, kas kur gyveno. Tik malūnas, bažnyčia ir mokykla toj pačioj vietoj. Prie mokyklos priklijuotas pastatas, kuris ir ją pačią padaro kitokią. Lukšių aikštėj, ties bažnyčia, nepriklausomybės penkmečio proga (turbūt 1923) tėvelis pasodino su mokyklos vaikais ąžuoliuką. Prisimenu ir aš dalyvavau. Iki 1949 m., kol gyvenau Lukšiuos, jis buvo, jau ir gerokai ūgtelėjęs buvo. Ties juo buvo metami žuvusių partizanų lavonai. O dabar ąžuoliuko visiškai nėra – iškirto nelabieji“.
(...)
„P. S. Kaune buvo surengta pernai paroda. Rezistencijos laikotarpio fotonuotraukos. Ten yra nuotrauka, kurioje pažymėta Oliaus žuvimo vieta. Tai pušis, kurioje įkeltas Rūpintojėlis, o po pušim stovi mergaitė bežiūrinti į tą Rūpintojėlį. Šiemet, kai buvo Zigmutis, mes norėjom atrasti tą vietą, bet mums nepavyko.“
„1992.01.13“ Teta rašo: „1) Kurioj vietoj pastatytas koplytskulpis, kuriuo pažymėta Oliaus žuvimo vieta, nežinau. Gal tai galėtų parodyti žmogus, kuris mane apklausinėjo apie Olių, Ulevičius. Jis sakėsi tose vietose buvęs, bet ten jau nei koplytskulpio, nei tos pušies nesą, nes pravestas per tą vietą kelias. Jis žadėjo dar kartą ten važiuoti. Man paprašius, kad ir mane nuvežtų, pažadėjo, bet taip ir nenusivežė. Lukšiuose gyvena stribas Dovydaitis, kuris, sako, ten Lukšiuos gyręsis, kad dalyvavęs Oliaus žuvimo dieną jo apsupime. Miškas tai Kazlų Rūdos.
(...)
3) Šakių rajono saugumo viršininko Rusijos žydo pavardė Komendantovas. Taip, tardymo metu, tame kambaryje, kur tardė, ant durų rankenos buvo užkabinta geležinė grandinė. Jis pasakė: „Išlupk ją šita grandine, viską pasakys“. Į tai aš pajuokavau: „Kaip gali tarybinis karininkas moterį mušti!“ Į tai jis atsakė: „Kai gausi į kailį, tai sužinosi, ar gali mušti, ar ne“. Bet manęs niekas nemušė.
(...)
5) ... 1941 m. gegužės mėn. dalis karių (karininkų ir kareivių) buvo pasiųsti į poligoną Varėnos miškuose (prie Glūko ežero) (Varėna, Glūko k. – V. V.). Iš ten birželio 14 apgaulingu būdu, tariamai rekognoskuotės (vietovės išankstinis apžiūrėjimas. – V. V.) pratyboms buvo išvežti į miško gilumą, apsupti ginkluotų rusų kareivių. Ten juos nuginklavo, nuvežė į Varėnos stotį, susodino į vagonus ir išvežė. Pateko į Norilską“ (čia Teta rašo apie savo vyrą kapitoną Juozą Tėvelį).
Laiške „1992.03.01“ Teta rašo: „Iš archyvinės vertės nuotraukų neišmesiu nei vienos. Žinau, kad jos reikalingos. Reikia tik jas atrinkti. Kai atrinksiu, perduosiu Tau“.
Visas gautas nuotraukas padovanojau Vilkaviškio krašto muziejui (Paežeriai, Alvito paštas LT-70372, Vilkaviškio r.). Tarp jų ir Aleksandro Grybino, tikriausiai, 1939 m. darytą, nuotrauką.
„... Runaitė (Tauro apygardos vado pavaduotojo Daugirdo sesuo. Daugirdo ir Tauro apygardos vado Fausto nuotrauką žr. Juozas Lukša Partizanai, 1990, p. 548. – V. V.) sakė, kad jų archyvai buvo užkasti į žemę ir atsitiktinai, bemedžiojant, atrasti stribų. Taip jai sakęs Glikas (stribas. – V. V.). Kas gali pasakyti, ar tai tiesa?“
Laiške, rašytame „1992.04.16“ kartoja: „Runaitė (...) buvo nuvažiavusi net pas Gliką. Pasakojo man, kad Glikas pasakojęs jai kaip jie bemedžiodami miškuose atsitiktinai radę užkastą geležinę dėžę su „Tauro“ apygardos partizanų dokumentais. Ji tuo tiki, ką Glikas pasakoja, o aš netikiu“.
„1992.05.03“ Teta rašo: „Dėlto, kad „Lietuvos aidas“ neįdeda straipsnio, nepergyvenk nei kiek: apie Olių žinoma, specknygose aprašyta, užmirštas neliko. Kova aplaistyta daugybės tautiečių krauju nebuvo beprasmė. O tai svarbiausia.
Nesisielok, Valyte, kad straipsnio netalpina, čia dar ne viskas. Aš jokių pretenzijų Tau neturiu, o atvirkščiai, esu dėkinga, kad nepatingėjai, parašei. Ateis laikas ir jam pakliūti ten, kur reikia“.
Čia Teta rašo apie straipsnį, kurio ilgai į Lietuvos aidą nenorėjo dėti Antanas Gudelis, o Oliaus nuotrauką, kurią čia pateikiau, mėgino pasisavinti – savo žmonai, dirbusiai Teatro draugijoje, įdavė tuščią voką, be nuotraukos, perduoti man. Aš voką atplėšiau jos akivaizdoje. Ji prie manęs paskambino A. Gudeliui, pasakė jam griežtą žodį, ir aš nuotrauką atgavau.
„1992.05.24“ Teta rašo: „Tas žmogus, Butautas, kuris Tau skambino, kad rašąs vienos šeimos genealogiją, į kurią įeina Grybinai, gerokai klysta. Ona Grybinienė, kurios laidotuvių nuotrauką jis turi, tikrai ne mano mama.
Mano mama mirė Kaune 1964 m. ir palaidota Petrašiūnų kapuose, kaip tu ir pameni. Onų Grybinienių mūsų giminės tiesiojoj linijoj buvo trys: mano močiutė, gimusi apie 1862 m., mano mama, gimusi 1882 m. ir tėtės brolio Prano, gyvenusio Amerikoje žmona. Visi šie žmonės mirę.
Tėtės giminių Grybino pavarde yra be galo daug, nes seniau šeimos buvo gausios“.
„1993.02.01“: „Dabar dėl to įrašo 41 p. po nuotrauka. Nežinau nei ką sakyti. Aš gi tuo laiku, kai Olius žuvo, buvau išvažiavusi. Kad jis buvo išmestas Jankuos ant grindinio, negirdėjau. Negirdėjo nė tėvas. Atrodo, kad tai nėra teisybė, bet ir ginčyti to negaliu – neturiu įrodymų. Kalbos ir pasakojimai – tai dar ne įrodymai. Kur buvo Oliaus bunkeris, niekada nežinojau, o ir nedrįsau jo klausti, nes laikiau, kad tai būtų visiškai nereikalingas smalsumas, dargi ir pavojingas. Knygelėje (LKA, 1992, t. 3–4, p. 40. – V. V.) rašo, kad bunkeris buvo Šunkarių miške netoli Viliūšių (leidinyje iškreiptas kaimo pavadinimas – Vilušių, turi būti Viliūšiai, k. Jankų apyl., Šakių r. – V. V.). Man šios vietos žinomos (...). Tie Viliūšiai nuo Karčrūdės apie 1–1,5 km. Viliūšių ir Šunkarių vaikai eidavo pas tėtę į mokyklą Karčrūdėje. Aplinkiniai žmonės tėvelį labai gerai pažinojo. Buvo ir tokių, su kuriais tėvelis labai atvirai pasikalbėdavo. Nejaugi neatsirado nė vieno, kuris būtų tokią tiesą tėveliui pasakęs. Šis žmogus, Ulevičius, kuris šį straipsnį rašė, lankėsi tose vietose. Gal ir atrado tokį žmogų, kuris tai patvirtino. Jis net nerašo iš kur jis tai sužinojo, kas tai jam papasakojo. Neigti aš to jokiu būdu nesutinku, nes jokių įrodymų neturiu, kad galėčiau prieš pastatyti. Klausimas kyla, kada jis galėjo būti išmestas ant grindinio Jankuose. Jis žuvo iš 27 į 28 naktį. Rytą jis buvo atvežtas prie Karčrūdės mokyklos parodyti tėvams. Tėtė matė, kaip sunkvežimis nuvažiavo Lukšių link. Iš Lukšių, aprodžius lavoną kai kuriems žmonėms, jis buvo išvežtas į Šakius. Šakiuose jį atpažinti buvo iš kameros atvesta Ragaliauskienė, o ne Runaitė, kaip rašai savo laiške. Ragaliauskienei „neatpažinus“ naktį Oliaus lavono, esančio sunkvežimyje, ryto metą ji buvo iškviesta į tardymo kambarį pakartotiniam atpažinimui. Ten Oliaus lavonas buvo pasodintas, priremtas prie sienos, nurengtas iki marškinių (nuotraukoj uniformuotas). Vėliau jis buvo išmestas į kiemą, po jos kameros langu. Dar sekančios dienos rytą ji girdėjo, kad lavonas buvo įmestas į vežimą, kuris nubildėjo Striūpų link. Striūpai – Šakių priemiestis. Čia aš visiškai sutinku su Tavimi, kad nuotrauka, matyt, daryta kieme prie Šakių saugumo. Čia Ulevičius bus suklydęs. arba kieno nors suklaidintas. Yra žmonių, kurie net jo palaidojimo vietą primygtinai perša būtinai prie Jankų, kuri, žinant, kad lavonas paskiausiai buvo Šakiuose (o čia faktas, nes yra liudininkė) labai ir labai abejotina, o aš iš viso ja netikiu. Nebent būtų susisukę saugumiečių smegenys ir jie padarę taip, kaip niekada nedarė. Netikiu ir tuo, kad lavonas gulėjo ant grindinio Jankuose. Paprasčiausiai nebuvo tam laiko. Žuvo Šunkarių girioje, kuri yra nuo Jankų 5–6 km. Tai negi vežė lavoną pirmiausia į Jankus, o iš ten atgal į Karčrūdę tėvams parodyti, o paskui į Lukšius ir t. t. Tėvams lavoną parodyti atvežė rytą. Tai kada spėjo tą dieną paguldyti ant grindinio Jankuos? Nors tėvelis gyveno Karčrūdėje iki 1953 m. jokių žinių apie tai, kad Olius gulėjo ant grindinio nebuvo. Per ketverius metus nuo jo žuvimo tikrai būtų sužinojęs. Buvo gi žmonių su kuriais atvirai pasikalbėdavo. O kad iš Šakių vežtų į Jankus, dargi arkliu, irgi neįtikėtina.
Protestuoti prieš tokį parašymą neketinu, nes kaipgi įrodysiu, kad ne taip…“
O LN, 1999, p. 319, tikriausiai, nepagrįstai rašoma: „Jo lavonas buvo pamestas ant grindinio Jankuose, po to nuvežtas į Karčrūdę, Lukšius, Šakius. Palaidojimo vieta nežinoma“.
„…Ar žinai, kad Gliko jau nėra gyvo. Mirė infarktu dar prieš rinkimus į Seimą. Sako, kad už visus įvykdytus darbelius prokuratūra jau pradėjo čiupinėti“.
Tai paskutinis Tetos Sofijos Grybinaitės-Tėvelienės laiškas.
Kad A. Grybinas-Faustas negulėjo ant grindinio Jankuose, įtikina A. Ramanausko teiginys. Ir kad nepalaidotas, o tik pakastas, rodos, abejonių nekyla. Kas suras A. Grybino pakasimo vietą? Ar taip ir liks po asfaltu, kaip paliktas ir A. Opackis Kauno kapinėse?
Turiu kelis A. Grybino (ar jam priskiriamus) eilėraščius, kuriuos man atsiuntė partizanų ryšininkė Konstancija Jankevičienė iš Prienų. Viename jų rašoma:
„Jūs mūs laidot negalėsit.
Vien tik širdys verkt galės.
Iškankinti mūsų kūnai
Gatvėse gulės.
Mus palaidos mūsų priešai
Tamsioms naktimis,
Užleis, užakės tą kapą
Dygėm2, žolėmis“.
P. S. Paskutinį kartą Aleksandrą (Olių) Grybiną mačiau 1937 m. vasarą. Tais metais gegužės mėn. mirus mano Tėvui, A. Grybino Tėvai pasikvietė mus į Lukšius visai vasarai. Lukšiuose visą vasarą buvo tik Zigmas ir Olius. Mūrinio namo viename gale mokykla, kitame – mokytojo butas. Mokykla tuščia, čia mes su dėdėmis ir dūkdavome. Prisimenu, slėpėme daiktą – sviedinį. Aš jį, atsidarius krosnį, įkišau į dūmtraukį. Sviedinio niekas nerado. Aleksandras, devyneriais metais vyresnis už mane, susakė man komplimentą už išradingumą.
Paskui, prisimenu, mes didžiuliame mokyklos sode stovėjome prie kriaušės, ir Olius klausia: „Kurią kriaušę tau nuskinti?“ Nusižiūrėjau pačioje viršūnėje išnokusią iki rausvumo. Olius įlipo, nuskynė kriaušę ir suėmęs dviem pirštais atkišęs išlipo iš medžio. Laikydamas kriaušę prieš mane per atstumą trupučiuką ją sujudino. Iš kriaušės zyzdamos pasipylė širšės. Olius sako man: „Matai, tai, kas gražiausia, ne visada geriausia“.
Kitą kartą juodu su Zigmu susirengė grybauti į Zyplių parką. „Tai mūsų jūs neimsite?“ – paklausiau. Olius tarmiškai atsakė: „O mudu manėva, kad judvi neisita“.
Šiandien šie prisiminimai užlieja širdį skausmo banga...
1 Straipsnio autorius B. Ulevičius 1991 07 20 p. 49 išnašoje rašo: „P. S. Dėl dokumetinės medžiagos trūkumo pateikta istorija yra toli gražu nepilna ir gal kai kur netiksli.
Būsime dėkingi, gavę skaitytojų papildymų ir patikslinimų“.
2 Dygė, bot. Dygūnė, auganti krūmuose, šiukšlynuose, dykvietėse, gatvių pakraščiuose.
Nuotraukose:
Aleksandras Grybinas (Faustas), Tauro apygardos vadas (g. 1920 02 20–1949 09 28)
Tauro apygardos vadas Faustas Jankuose (Šakių raj.) ant grindinio. (1949 09 28 Šunkarių miške sužeistas nusišovė.)
