MOKSLASplius.lt

Erškėčiuotu keliu lydėjo kalbą į Lietuvos mokyklą

Jono Jablonskio darbai nepriklausomos Lietuvos mokyklai

Arnoldas Piročkinas



Jonas Jablonskis, puikiai suvokdamas naujojo laikotarpio poreikius, kad ir sunkiai sirgdamas, sukaupęs visas silpstančio kūno jėgas, veržėsi kuo veiksmingiau padėti besikuriančiam lietuviškam švietimui. Jo pagalbos taip pat tikėjosi Lietuvos valstybės ateitimi rūpinęsi veikėjai ir jų vadovaujamos įstaigos. Mėginta net įjungti jį į kuriamą Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos administraciją: 1918 m. lapkričio 11 d. sudarius ir Lietuvos Valstybės Tarybai patvirtinus pirmąjį Lietuvos Ministerių kabinetą, vadovaujamą Augustino Voldemaro, Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas nuo lapkričio 14 d. paskyrė J. Jablonskį ministro patarėju. Pakartotinai jis skiriamas ministro patarėju jau Kaune nuo 1919 m. rugpjūčio 1 d. (žr.: A. Grigaravičius. Jonas Jablonskis Vilniuje // Kultūros barai, 1999, Nr. 2(410), p. 90 ir 91). Ką J. Jablonskiui pavyko nuveikti šiame poste, negalime pasakyti. Galima manyti, kad jam darbuotis administracijoje tuo sunkiu metu vargu ar buvo kokių galimybių.Pedagogas, rašytojas Antanas Busilas (1889 05 02–1951 10 31)

Pagrindinė ir sėkmingiausia jo veiklos priemonė buvo raštai. Palikę neapžvelgtus Kaune organizuotus lietuvių kalbos kursus, o vėliau darbą universitete, įsigilinkime į jo literatūrinę veiklą.

Kaip nurodo pats J. Jablonskis (JR, t. 2, p. 136), 1919 m. vasarą, kai Vilniuje jau šeimininkavo lenkų legionieriai, išėjo iš Voronežo atsivežta lietuvių kalbos gramatika: P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Pirmosioms mūsų aukštesniosioms mokslo įstaigoms. – Vilnius: „Žaibo“ spaustuvė, 1918 (1919). – 237, IV p.

Gramatikos autorystę pažymėjęs dviem slapyvardžiais, J. Jablonskis pabrėžė gramatiką esant kažkiek susijusią ir su 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatika“, išleista P. Kriaušaičio vardu. Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad 1919 m. gramatika – 1901 m. gramatikos antrasis leidimas – tai visai naujas darbas.

1919 m. J. Jablonskio gramatika neišpopuliarėjo. Šiandien būtų sunku tiksliai išvardyti priežastis. Nežinome, kokiu tiražu ji buvo išspausdinta ir kokia tiražo dalis galėjo būti išgabenta iš svetimų valdžių grobiamo Vilniaus. Lietuvos kariuomenė į miestą buvo įžengusi 1920 m. liepos 15 d., bet dar iki rugpjūčio 26 d. jame šeimininkavo Raudonosios armijos dalys. Tačiau spalio 9 d. Vilnių užėmė generolo Liucjano Želigovskio divizijos. Tad per trumpą lietuvių valdžios laiką vargu ar buvo pasirūpinta visą gramatikos tiražą pargabenti į Kauną ir iš čia platinti po Lietuvą. Vis dėlto bene svarbesnė šitos gramatikos neišgarsėjimo priežastis buvo jos antrasis, kiek išplėstas ir pagerintas variantas, išėjęs po trejų metų. Tai – Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Vidurinėms mokslo įstaigoms. Antrasis leidimas. – Kaunas-Vilnius: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1922. – 280 p. Vėlesnis knygos leidimas paprastai visada užtemdo pirmąjį.Pedagogas, vadovėlių autorius Juozas Damijonaitis (1871 08 15–1926 12 06)

Kaip ir ankstesniais kartais, J. Jablonskis ir šį kartą 1922 m. gramatikos paskirtį nusakė labai neapibrėžtai: „Čia leidžiu lietuvių rašomosios kalbos gramatiką, skiriamą Lietuvos mokyklai.“ Kai kas (pavyzdžiui, Antanas Vireliūnas), pasigedęs gramatikoje pratimų, mokykliniams vadovėliams būdingo medžiagos išdėstymo, piktinosi, kokia tad mokyklai skiriama gramatika, jei J. Jablonskis „Prakalboje“ pareiškia: „Kalbos metodikos prašau iš manęs nereikalauti“ ir ja savo gramatikoje nesivadovauja. Iš tikrųjų šis kalbininko žymiausias veikalas nėra mokyklinis vadovėlis, bet jo paskirtis Lietuvos mokyklai nekelia abejonių. J. Jablonskis pateikė visuomenei ir visų pirma lietuvių kalbos mokytojams tuo laiku įmanomą maksimalų bendrinės kalbos vadovą. Turėdami tokį veikalą drąsiau jautėsi lietuvių kalbos specialistai, rašę mokyklinius vadovėlius ar dėstę lietuvių kalbą aukštesnėse gimnazijos klasėse, mokytojų ir kunigų seminarijose, įvairiuose kursuose. Gaila žmonių, kurie neįžvelgė šitos jo paskirties ir vertės. Tuo J. Jablonskio veikalas šimteriopai pranoko konkrečiai mokyklos klasei skiriamas, pagal didaktikos kanonus parašytas gramatikėles.

Tačiau tai, kad J. Jablonskis parengė kaip tik tokią gramatiką, kuri tiesiogiai nesirūpino metodika, nereiškia, jog kalbininkas apskritai ignoravo specialiųjų mokyklinių vadovėlių svarbą. 1922 m. Lietuvos pedagoginėje spaudoje pasigirdo balsų, kad vadovėliai – ne toks jau svarbus dalykas, svarbiau – geras mokytojas. J. Jablonskis straipsnyje „Vadovėlis ir mokytojas“, pacitavęs vieną tokį mokytojo pareiškimą, šią nuomonę atrėmė: „Vadovėlis mokyklai, žinoma, visko neatstos, mokytojo nepavaduos, bet tvirtinti, kad jis yra niekis, kad svarbu tik gerų mokytojų turėti mokyklai, šiuo metu yra lyg kokia nesąmonė. Taip tvirtinti apie vadovėlio nesvarbumą gali tik toks mokytojas, kuriam ir pats mokyklos darbas nedaug terūpi“ (JR, t. 2, p. 288). Tad, jausdamas lietuvių kalbos vadovėlių stoką augančiai lietuviškai mokyklai, J. Jablonskis ryžosi parašyti ir išleisti savo mokyklinį vadovėlį. Tai buvo: Rygiškių Jono Lietuvių kalbos vadovėlis. Pirmosioms vidurinių mokyklų klasėms. – Kaunas: „Vaivos“ b-vės leidinys, 1925. – 104 p.

Taigi šį kartą nurodyta konkreti vadovėlio paskirtis – pirmosioms vidurinių mokyklų klasėms. Vidurinėmis mokyklomis tada buvo vadinamos tos mokyklos, kuriose mokiniai mokėsi baigę pradines mokyklas. Pradinėje mokykloje mokiniai mokėsi skyriuose – nuo pirmojo iki ketvirtojo (po 1936 m. iki šeštojo), o vidurinėse mokyklose mokėsi klasėse. Tad šis vadovėlis skirtas pirmajai ir antrajai, o gal ir trečiajai klasei: buvo orientuotas į tų klasių programą.

Palyginti su 1922 m. gramatika, „Lietuvių kalbos vadovėlis“ labai supaprastintas: nėra daugybės tarmybių ir dubletinių formų, duodama kur kas mažiau pavyzdžių, smarkiai sutrumpinti kai kurie skyriai, pvz., „Veiksmažodžių skyriai“, „Del veiksmažodžių reikšmės“, „Prielinksnis“ ir kt. Užtat, matyt, atsižvelgdamas į pageidavimus, dalį pavyzdžių (ypač paradigmose) sukirčiavo, o apie kirtį, priegaides ir jų žymėjimą plačiau paaiškino trijuose paragrafuose (§ 11–13). Apskritai vadovėlis pateikia glaustų žinių apie fonetiką ir su ja susijusią rašybą, apžvelgia visas kalbos dalis (ištiktukas dar neišskirtas iš jaustuko). Po kalbos dalių eina skyrius „Žodžių sudėtis“. Jame nemaža vietos skiriama šaknies priebalsių ir balsių kaitai. Taip pat apžvelgiamos dariausios priesagos, grupuojamos pagal jų darybinę reikšmę. Pavyzdžiui, § 183 sudėtos veikėjų ir asmenų vardams sudaryti vartojamos priesagos (su galūnėmis): -ėjas, -tojas, -ikas, -ovas, -ietis, -aitis, -ininkas (vadovėlyje pridėtos ir moteriškosios giminės formos). Priesaginių vedinių skirstymas pagal darybinę reikšmę, atrodo, buvo naujas dalykas lietuvių kalbos moksle: 1922 m. gramatikoje priesagos rikiuojamos pagal jas sudarančius priebalsius. Pavyzdžiui, pirma eina priesagos su priebalsiu b: -ba (svarba; iš tikrųjų čia turime galūnės vedinį), -bus (svarbus), -yba (dalyba), -ybė (būtybė), -ybas (ankstybas), -enybė (brangenybė). Po jų rikiuojamos priesagos su priebalsiu d: klodas, kliauda, gardus, paklodė ir t. t. Priebalsinis priesagų sudėliojimas vartotojui duoda mažai naudos: jo kalba nepraturtinama ir nesukuriama priesagų vartojimo sistema. Todėl J. Jablonskis mokyklai skirtame vadovėlyje visai pagrįstai pasirinko raiškesnį jų apžvalgos būdą. Vėliau Vincas Urbutis (nežinia, ar paveiktas J. Jablonskio, ar pats savarankiškai jį atradęs) labai nuosekliai išplėtojo žodžių vedinių skirstymą pagal reikšmę (žr. jo rašytą skyrių „Daiktavardžių daryba“: Lietuvių kalbos gramatika. I tomas. Fonetika ir morfologija. – Vilnius: Leidykla „Mintis“, 1965. – p. 251–423).

Išdėstęs morfologijos dalykus, J. Jablonskis dar kartą grįžo prie rašybos skyrelyje „Keli rašybos dalykai“. Toks grįžimas visai pateisinamas: turėdami išeitų dalykų visumą, mokiniai kitaip ima suvokti ir sudėtingiausius rašybos atvejus.

Vadovėlis baigiamas skyreliu „Pirmieji sintaksės dalykai“.

Vis dėlto nė šis J. Jablonskio vadovėlis veikiausiai nepatenkino lietuvių kalbos mokytojų lūkesčių, nes trūko pratimų. Pats J. Jablonskis negalėjo jiems aukoti jėgų ir laiko. Todėl galėjo tikėtis, kad koks pedagogas išleis „Lietuvių kalbos vadovėliui“ lyg ir priedą ar papildymą. Tačiau niekam tokia mintis neatėjo į galvą... Gal pratimų stoka nulėmė tai, kad šis vadovėlis nebuvo pakartotas. Tuo jo likimas skyrėsi nuo skaitinių „Vargo mokyklai“, kurių pirmoji dalis sulaukė net septynių leidimų (paskutinis 1935 m.; trys paskutiniai A. Salio sukirčiuoti). Antroji dalis ketvirtą kartą išleista 1935 m. (tų metų leidimas taip pat A. Salio sukirčiuotas).

J. Jablonskis ir po 1918 m. yra versdinęs ar pats vertęs, taip pat pakartotinai leidęs nemažai knygučių. Visos jos, suprantama, turėjo tikslą mokyti bendrinės lietuvių kalbos, diegti visuomenei jos įgūdžius. Tačiau tiktai vieną jis įvardijo nurodydamas jos paskirtį mokyklai. Tai buvo „Keli moksleivių vertimai iš ano meto rusiškųjų rašinių rinkinio, skiriami šių dienų mokyklai ir nemokyklai“ (Kaunas: „Sakalo“ bendrovės leidinys, 1929. – 34 p.). Tačiau nėra reikalo abejoti, kad mokytojai ir mokiniai lietuvių kalbai mokytis naudojosi net keturis leidimus turėjusia (pirmasis 1920 m., ketvirtasis – 1934 m.) knygute – Pasakėčios. Rinkinėlis kalbos mokslui. – Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys, 1920 – 32 p. Trečiasis ir ketvirtasis jos leidimas dvigubai išplėstas. Taigi tos „Pasakėčios“ turėjo pasisekimą.

Apskritai galima sakyti, kad visi J. Jablonskio atskirai išleisti darbai visuomenės, tuo labiau lietuvių kalbos mokytojų, buvo atidžiai skaitomi, stebimi ir atsiliepiama į juose išryškėjančius kalbos dalykus.

1918 m. birželio pabaigoje grįžęs į Vilnių, J. Jablonskis veikiai ėmė bendradarbiauti lietuvių spaudoje savo straipsniais. Kiek buvo vien tik jo straipsnių mokyklos klausimais, rodo Jablonskio Raštų tomas (1933 m.), kuris skirtas švietimo reikalų straipsniams: 1918–1930 m. jų išspausdinta net 120. Dar keli šios temos rašiniai yra atsidūrę kituose tomuose. Visų mokyklinių straipsnių tematika labai įvairi, bet didžioji jų dalis skirta lietuvių kalbai ir literatūrai mokykloje: šių dalykų kalbininkas griežtai neatskyrė.

Dar Voroneže pradėjęs rūpintis, kad lietuviškoji mokykla turėtų visų dalykų vadovėlius, J. Jablonskis Vilniuje leistame dienraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ (liepos 18 d., Nr. 69) išspausdina straipsnį „Del mokslo vadovėlių“ (JR, t. 2, p. 138–139). Beje, ko gero, ši data rodo, kada J. Jablonskis paliko Vilnių! Straipsnyje apžvelgiama, kokių vadovėlių trūksta gimnazijoms ir progimnazijoms, taip pat siūlomas planas, kaip jų greičiau parengti. Apie trūkstamus kalbos vadovėlius jau būdamas Kaune, J. Jablonskis rašo straipsnyje „Laukiamieji mūsų kalbos vadovėliai“, išspausdintame 1920 m. „Švietimo darbe“ (ten pat, p. 287–289). Savo principinę nuostatą, kad šalia gero mokytojo būtinas ir geras vadovėlis, jis kartoja dar kartą 1922 m. (ten pat, p. 287–289).

Vadovėlių poreikį jautė ne vienas J. Jablonskis: po 1918 m. kilo jų leidimo banga: kai kurie buvo kartojami, kiti buvo nauji. Ypač gausiai radosi lietuvių kalbai skiriamų vadovėlių – gramatikėlių ir skaitinių. J. Jablonskis, kiek įstengdamas, recenzuodavo, pavyzdžiui, istorijos, matematikos, gamtos ir net sanitarijos vadovėlius, bet didžiausią dėmesį yra skyręs lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliams. Kai kuriuos aptardavo gana trumpai, bet kelis iš jų yra nagrinėjęs labai išsamiai.

Vieną pirmųjų J. Jablonskis recenzavo 1920 m. išleistą Augustino Jakučionio (1884–1969) vadovėlio „Kelias į šviesą“ aštuntąjį pataisytą leidimą (pirmasis išėjo 1916 m.). Nurodęs smulkių trūkumų, griežtasis recenzentas padarė palankią išvadą: „Apskritai imant, vadovėlis gerą įspūdį daro“ (JR, t. 2, p. 173).

Kur kas griežčiau buvo įvertinta pedagogų Mečislavo Vasiliausko (1877–1957) ir J. Matulevičiaus taip pat 1920 m. trečio leidimo (pirmasis 1907 m.) skaitymų knyga „Mūsų dirva“ (ten pat, p. 222–226). Visų pirma J. Jablonskis išbarė vadovėlio autorius dėl gausybės rašybos ir kalbos klaidų. Vadovėliui pridėtas „Atitaisymas“ jų visų toli gražu nepataisęs. Pavyzdžiui, „4-ajame puslapyje pažymėtas gale tiktai vienas atitaisymas, nors mano, – sako recenzentas, – rasta tame puslapyje per dvidešimt rašybos klaidų“, o visoms rašybos klaidoms reikėtų „keliolika puslapių paskirti; kalbos klaidoms, – toms kalbos ydoms, kurios laikomos gramatikos moksle jau klaidomis, – reikėtų, gali būt, ir visi 140 puslapių skirti, taisytojas visai naują darbą jas taisydamas turėtų parašyti“ (p. 222, 232). Iš dalykinių priekaištų, sužymėtų raidėmis a), b) ir c), nurodytinas J. Jablonskio ir kituose straipsniuose kartotas nepasitenkinimas Lietuvos istorijos dalykų aiškinimu. Autorius be reikalo kvaršinąs vaikams galvas niekniekiais – apie lietuvių gyvenimą Azijoje, atsikraustymą į Europą (taigi J. Basanavičiaus teorijų atgarsiai!), apie senovės lietuvių spėjamus dievus Kovą, Pykolį, Mildą. Galutinė jo išvada kategoriška: „Šitas vadovėlis netinka „vyresniesiems mokyklos skyriams“. Apie kitus jo dalykus, čia mano nekalbėtus, tikiuosi, kiti ką pasakys, kaltindami ar teisindami autorius“ (p. 226).

M. Vasiliauskas buvo nepėsčias: žurnale „Švietimo darbas“, nelaukdamas, kol kas iš šalies įsikiš, pats paskelbė straipsnį „Del „Mūsų dirvos“ kritikos“. Straipsnyje slypi įžeisto žmogaus pretenzijos paneigti J. Jablonskio išvadą dėl vadovėlio netikimo mokyklai. Tame pačiame žurnalo numeryje išspausdintas ir J. Jablonskio atsakymas „Del M. Vasiliausko antikritikos“ (JR, t. 2, p. 246–248). Su J. Jablonskiu ginčytis visiems būdavo sunku: jo logika nepalikdavo daug galimybių. Tad ir M. Vasiliausko priekaištingus kontrargumentus jis atrėmė. Tačiau, atrodo, netrukus J. Jablonskiui rūstis lyg ir atlėgo. Laišką, 1923 m. balandžio 13 d. rašytą M. Vasiliauskui dėl šios 1922 m. išleistos skaitymų knygos „Naujoji dirva“, jis pradėjo taikiu tonu: „Gerbiamasis! Kas prabūta – kaip nebūta. Nekalbėkim čia apie senus dalykus, darykim tiktai kas darytina. Tamstos pavyzdžiu einant ir man reikėtų kiek paliesti senovė, – esu ir pats šiek tiek kaltas, – bet... nebėr laiko, neverta nė laiko gaišinti“ (Jono Jablonskio laiškai. – Vilnius: „Mintis“, 1985. – P. 384).

Palankiau J. Jablonskis atsiliepė apie dvi Albino (1887–1988) ir Marijos Iešmantų sudarytas mokomąsias knygas „Skaityk“ (M. ir A. Skaityk. – 1921 ir 1922). Be įprastų kalbos ir rašybos klaidų, dviejose recenzijose J. Jablonskio prikišta, kad pradinės mokyklos mokiniams įdėta skaityti dalykų, kurie neprieinami to amžiaus vaikams (žr. JR, t. 2, p. 218–219, 276). Dėl Petro Klimo (1891–1969) chrestomatijos „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“ (1921 m.), skirtos vidurinėms mokykloms, abejojama, ar joje sudėti rašytojai visi tinkami tam rinkiniui, „skaitomam su mokytoju vidurinėse mokyklose“ (ten pat, p. 280). Palyginti išsami Marčiaus Rūtino (Matas Šalčius) „Žinynėlio“ (Knygos skaityti. I dalis. Antras papildytas leidimas. „Švyturio“ B-vės leidinys. Vilnius–Kaunas, 1921) recenzija (ten pat, p. 301–308). Knyga vertinama iš esmės teigiamai: „Rinkinio straipsniai, apskritai imant, tinka mokyklai; geras pradžios mokyklos mokytojas, laikydamasis tam tikro savo plano, galėtų jais operuoti pradedamojoje mokykloje“.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjęs leisti įvairius vadovėlius Jonas Murka (1889–1945), kaip anksčiau sakyta, J. Jablonskio mokinys Panevėžio mokytojų seminarijoje 1906–1908 m., 1921 m. trečiuoju leidimu pakartojo savo vadovėlio „Vaikų darbymečiui“ pirmąją dalį. J. Jablonskis leidinį išsamiai recenzavo 1922 m. žurnale „Švietimo darbas“ (JR, t. 2, p. 289–301). Šį kartą kritiškai įvertintas tekstų parinkimas pradinės mokyklos pirmojo skyriaus mokiniams, vos išėjusiems abėcėlę. Atsiliepdamas apie knygoje pateikiamas dainas, J. Jablonskis apžvalgos pabaigoje sako: „Vis delto, ir pirmaisiais metais reikėtų kalbėti su vaikais mokykloje daugiausia apie įmanomus jiems dalykus, duodančius dvasios peno ir tolesniam vaikų gyvenimui“ (p. 291). Šis požiūris taip pat kartojamas kalbant apie rinkinio pasakas, pasakėčias ir visą pluoštą straipsnelių. Nemažai vietos recenzijoje skiriama kalbos ydų apžvalgai. Kiek nuolaidžiau J. Jablonskio 1926 m. vertinta to paties J. Murkos redaguota (žiūrėjo kalbą) Juozo Trinkūno pirmajam pradinės mokyklos skyriui skirta skaitymų knygos „Spindulėlis“ antroji dalis (ten pat, p. 364–367).

Kelios vadovėlių recenzijos pateko į kitus Jablonskio Raštų tomus. Norint turėti išsamesnį šios rūšies J. Jablonskio darbų vaizdą, reikia paminėti ir jas. Antai ketvirtajame tome yra A. Jakučionio vadovėlio „Kelias į šviesą“ septintojo (1920 m.) leidimo ir Jono Juozo Palukaičio (1883–1918) Vilniuje išleistos skaitymų knygelės trečios dalies „Žiburėlis“ recenzijos (JR, t. 4, p. 213–215 ir 215–221). Viena recenzija, aptarianti J. Trinkūno „Spindulėlio“ trečiąją dalį (1926 m.), nepateko nė į JR penkiatomį, žr. Švietimo darbas, 1927, Nr. 1, p. 76–79.

Iš šios apžvalgos galima spręsti, kad 1918–1930 m. J. Jablonskis atliko labai didelį darbą skatindamas autorius gerinti lietuvių skaitymų knygas, vartojamas pradinėse mokyklose ir vidurinių mokyklų pirmosiose klasėse. Jis taip pat atidžiai sekė mokyklinių gramatikų rengimą, bet jų recenzijų skaičius mažesnis. Toliau apžvelkime, kaip kalbininkas vertino mokyklines gramatikas.

Daugiausia, net keturis kartus, J. Jablonskis yra recenzavęs Juozo Damijonaičio (1871–1926) „Lietuvių kalbos gramatiką“. Pirmąjį jo 1920 m. leidimą jis aptarė dusyk: 1920 m. dienraštyje „Lietuva“ (JR, t. 2, p. 160–168) ir, kiek trumpiau, žurnale „Švietimo darbas“ (p. 175–177). Kai 1922 m. po pareikštos kritikos vadovėlis buvo pakartotas nepataisytas, J. Jablonskis „Lietuvoje“ piktinosi: „Visai negaliu suprasti, kodel autorius negirdomis nuleidžia duodamą jam patarimą. To reikalauja juk ne tiktai mokyklos, bet ir paties autoriaus dalykas!“ (p. 275). Išleidus trečiąjį gramatikos vadovėlio leidimą, J. Jablonskis 1926 m. „Švietimo darbe“ publikuoja bene išsamiausią gramatikos nagrinėjimą (ten pat, p. 369–377). Šį kartą recenzentas ne tik pageidauja, kad autorius tiksliau apibūdintų tam tikrus gramatikos reiškinius, bet ir nurodo, kad dėl vadinamųjų „sutrauktinių šalutinių sakinių“ (t. y. dėl išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių) „Jį bus suklaidinęs čia senasai Ryg. Jono Lietuvių kalbos sintaksės leidimas. Čia autoriui reikėjo atsargesniam ir akylesniam būti: paskutinės dešimties metų vadovėliuose Rygiškių Jonas niekur čia, rodosi, nemato atskirų sakinių su jų didžiosiomis (pagrindinėmis) ir antrininkėmis dalimis“ (p. 375). Taigi J. Jablonskis moko autorių ir kitus gramatikus aklai nesivadovauti autoritetais ir galimai pasenusiais jų teiginiais – skatina sekti mokslo pažangą.

Apie 1919 m. išėjusią ir 1921 m. trečiu leidimu pakartotą Petro Klimo „Lietuvių kalbos sintaksę“ J. Jablonskis rašė porą kartų (JR, t. 2, p. 177–181 ir 213–214). Dėl 1919 m. sintaksės leidimo visų pirma priekaištauta, jog autorius nukrypo nuo Rygiškių Jono sintaksėje (1911 m.) vartojamų terminų ir tam tikrais atvejais nevykdė Švietimo ministerijos įsakymo laikytis Rygiškių Jono gramatikos rašybos (1919 m.). Nurodyta taip pat kiek kitų netikslumų ir neatitaisytų spaudos klaidų. Įdomu, kad J. Jablonskis, pasirašęs slapyvardžiu Kalbos mokytojas, apie Rygiškių Joną kalba kaip apie trečiąjį asmenį: „Keldamas šiuo straipsniu kelias kalbamojo vadovėlio ydas, turėjau daugiausia galvoje paraginti jį (t. y. Rygiškių Joną. – A. P.), kad ėmęs ir išleisdintų dabar, tarp ko kita, savo sintaksės vadovėlį, sutaisytą šių dienų mokyklai“ (p. 181). Tokia mistifikacija, apsimetimas, kad straipsnio autorius ne J. Jablonskis ir rašoma apie jį kito žmogaus, ne toks retas mūsų kalbininko straipsniuose. Atsiliepimas apie 1921 m. P. Klimo sintaksę palyginti trumpas. Visų pirma pažymima: „Vadovėlio terminai dabar suderinti su tuo, ką duoda sintaksės reikalui kiti šių dienų kalbos vadovėliai“ (ten pat, p. 213).

Visai striukai, bet griežtai apibūdinta 1923 m. išėjusi Palieknės Prano (slapyvardžio neatskleidžia nė leidinys „Lietuviškieji slapyvardžia“) „Trumpa mūsų kalbos gramatika“ (JR, t. 2, p. 213). J. Jablonskio nuosprendis jai skamba taip: „Smulkiau kalbėti apie šitą „vadovėlį“ lyg ir netinka: šiuo paminėjimu jį tik pabaru ir bardamasis pasigailiu, kad mūsų mokyklai jau ir tokie šlamštai skiriami“.

Dar esant gyvam J. Jablonskiui iki 1930 m. pasirodė kelios kitos lietuvių kalbos gramatikos. Reikia apgailestauti, kad J. Jablonskis neatkreipė dėmesio ar tyčia praleido vidurinei mokyklai skirtą Mykolo Durio (1889–1933) „Lietuvių kalbos sintaksę“ (1927 m.). Joje kai kurie dalykai aiškinami skirtingai nuo J. Jablonskio ir jo pasekėjų. Jos išspausdinimo metais pasirodė net šeši atsiliepimai spaudoje, bet J. Jablonskis tylėjo...

Stiprėjančiai lietuviškai mokyklai kaskart darėsi aktualesnė lietuvių kalbos mokymo mokykloje metodika. Šiai problemai J. Jablonskis yra skyręs du straipsnius. 1919 m. „Švietimo darbe“ jis recenzavo tais metais Vilniuje išleistą J. Murkos knygelę „Metodikos etiudai“ (JR, t. 2, p. 139–142). Ši recenzija išspausdinta (matyt, kiek anksčiau) ir laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ (Nr. 64, liepos 12 d.). Iš tikrųjų „Etiudai“ skirti ne vien lietuvių kalbai ir literatūrai. Tą pastebėjo ir J. Jablonskis: „J. Murka yra didžio darbo ir gerų norų mokytojas. Rašydamas savo „Etiudus“, jis vienu metu norėjo labai daug ką aprėpti, daug ką vienu rinkiniu pasakyti iš to, kas jo yra pastebėta mūsų mokyklai“ (p. 140). Iš to, J. Jablonskio nuomone, atsirado šiokių tokių trūkumų, neapgalvotų dalykų. Apžvelgęs tuos trūkumus, jis daro išvadą: „J. Murką labai branginu ir daug iš jo laukiu. Ir todel neiškenčiu neprikišęs jam kelių šios rūšies dalykėlių (e–f). Jų yra „Etiuduose“ ir daugiau. Man būtų nemalonu, jei del šitos rūšies dalykėlių gautų kentėti pagaliau ir visas jo darbas, skiriamas mokyklai“ (p. 142). Čia šių dalykėlių nevardijama: tai daugiausia per neatsargumą ne visai tikslūs formulavimai.

Specialiai kalbos mokymo mokykloje dalyko teorijai J. Jablonskis skyrė 1921 m. brošiūrą „Gramatika ir mokykla“ (JR, t. 2, p. 248–264). Ją, pasirašęs raidėmis K. J., pats trumpai pristatė „Lietuvos“ dienraštyje. Šitas darbas nesąs visai originalus rašinys: „Autorius savo rašiniui naudojasi čia N. Kulmano metodika, jo pastebėjimais rusų kalbos mokslui“. Apie tai sakoma ir pačioje brošiūroje: „Didž. Lietuvoje savo darbą ilgiausiai yra variusi rusų mokykla; ji yra gilokai įleidusi čia savo šaknis. Taigi man, buvusiam rusų mokyklos mokytojui, ir apie lietuvių kalbos dalyką teks čia kalbėti tiktai iš Kulmano rusų kalbos metodikos“ (p. 248).

Šį kartą dėl vietos stokos neįmanoma smulkmeniškai išdėstyti brošiūros turinio ir aptarti visų joje keliamų gramatikos mokymo mokykloje problemų. Rašinio esmę galima nusakyti štai tokia citata: „L. Tolstojus viename savo pedagoginiame rašinyje yra pasakęs: „Gramatika, kurią mes mokame [ar kartais čia neturėtų būti „mokome“? – A. P.], yra visai ne ta, kokia reikalinga mokiniams, ir tame papratime eiti su mokiniais gramatikos kursas yra kokia didelė istorinė nesąmonė“. Rusų rašytojas tiesą sakė. Tikrai, mūsų gramatikos sudėtyje ir mokyme yra susidariusi amžiais eilė sluoksnių, kurių kilmė ir prasmė yra dabar visai pamiršta“ (p. 249), – pritaria J. Jablonskis. Šiai tezei patvirtinti toliau išnagrinėjama, kaip gramatika nuo antikos laikų iki mūsų dienų, t. y. iki XX a. pradžios, aiškino įvairius kalbos reiškinius. Per amžius kitusios gramatikos teorijos nė viena nėra jų traktavusi be prieštaravimų. Nesėkminga, pavyzdžiui, buvo XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios gramatika, sumišusi su logika. Taip pat nuo prieštaravimų nebuvo laisvas lyginamasis kalbos mokslas su kalbos istorija. Pagaliau nė naujesniųjų filologų (Potebnios) siūlomas „istorinis psichologinis kelias kalbos reiškinių analizėje“, būdamas „neįmanomas mokiniams tiek savo mokslo materialu, tiek ir darbo metodu“, J. Jablonskio nuomone, mokyklos uždavinių neišsprendžia (p. 256).

Tad kur išeitis? J. Jablonskis, atrodo, buvo linkęs kalbos mokymo mokykloje skirti dvi pakopas – elementariosios praktinės gramatikos ir aukštesniosios. Šią išvadą mums perša toks jo nurodymas: „Gindami elementarinį praktinį gramatikos kursą žemojoje mokykloje ir žemesnėse vidurinėse klasėse (mūsų „vidurinėje mokykloje“), mes, tačiau, išrandame, jog tuo nereik aprėžti kalbos mokslo sritis „didžiojoje“ mokykloje, kur turima darbo su didesnio mokslo mokiniais. Kad jų mokslinimas pilnesnis būtų kalbos srityje, jie turi įgyti mokykloje supratimo ir apie istorinį kalbos ūgį, jie turi gauti mokykloje ir istorinę kalbos gyvenimo apžvalgą (kur nors paskutinėse klasėse. Ta apžvalga [...] duos jiems to kalbos supratimo, apie kurį veltui svajojo senosios mokyklos atstovai“ (p. 261).

Mažai susipažinus su mokyklų lietuvių kalbos programomis, būtų neapdairu nuspręsti, kiek lietuvių kalbos dėstymas mokyklose pasislinko J. Jablonskio nurodyta kryptimi. Nuojauta sako, kad iki dabar dominuoja dėmesys formaliajam dėstymui. Atrodo, jo brošiūra „Gramatika ir mokykla“ vargu ar yra patekusi į rankas mūsų dienų švietimo tvarkytojams, reformatoriams ir teoretikams...

Dabar, iš šios apžvalgos susipažinę su J. Jablonskio veiklos, skirtos lietuvių kalbos diegimui lietuviškoje mokykloje, visuma, galėtume padaryti išvadą: J. Jablonskis ir šioje srityje „išvarė“ platų barą. Jis buvo ne tik kalbininkas, bet ir įžymus pedagogas, kuris bene keturis dešimtmečius rūpinosi lietuvių kalba mokykloje, nes labai puikiai suprato, kad mokykla yra pagrindinė institucija, kuri diegia gimtąją kalbą būsimosioms kartoms. Kalbos ugdymas – tai didžiojo kalbos uždavinio tautai dalis. Pakartojame tą J. Jablonskio nurodytą mokyklos paskirtį: „Tauta, kurios mokykla nedirba iš tikrųjų šviečiamo savo darbo, nekelia jos kaip reikiant iš miego, yra labai labai varginga“.

 



Nuotraukose:

 

Pedagogas, rašytojas Antanas Busilas (1889 05 02–1951 10 31)

Pedagogas, vadovėlių autorius Juozas Damijonaitis (1871 08 15–1926 12 06)