MOKSLASplius.lt

Mokytojas, kuriam likimas lėmė tapti Lietuvos partizanų vadu

Laisvės kovotojų vadas Adolfas Ramanauskas-VanagasBaigiantis adventui, prieš pat Kalėdas meniškas atminimo ženklas papuošė vieną iš Vilniaus pedagoginio universiteto antrųjų rūmų auditorijų – nuo šiol tai Adolfo Ramanausko-Vanago auditorija. Pedagogas ir karininkas, Lietuvos partizanų vadas, brigados generolas A. Ramanauskas-Vanagas (1918 03 06 – 1957 11 29) buvo šio universiteto (tada Klaipėdos pedagoginis institutas) auklėtinis.

Iškilmingame A. Ramanausko-Vanago auditorijos atidarymo renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago duktė, 2008–2012 m. kadencijos LR Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio sesuo habil. dr. Janina Šyvokienė, Seimo narys Juozas Oleka, Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viešųjų ryšių karininkas Artūras Milkintis, Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmininkė Dalia Tarailienė, Vilniaus miesto Tarybos narys Algimantas Vakarinas ir daug kitų garbių svečių. Iškilmės prasidėjo trumpu kun. dr. Kęstučio Ralio įžangos žodžiu ir Adolfo Ramanausko-Vanago meniško žymens-bareljefo (skulptorius Vaclovas Krutinis) ir vardinės auditorijos pašventinimu bei susikaupimo minute, skirta partizanų vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui.

 

Su Pedagoginiu universitetu susijusi biografijaA. Ramanausko-Vanago auditorijos atidaryme A. Ramanausko-Vanago vaikaitė vyr. leitenantė Inga Jancevičienė, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys Algimantas Vakarinas, VPU rektorius akad. Algirdas Gaižutis, partizanų vado duktė, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius ir pulkininkas leitenantas Vaidas Bernotas, Generolo A. Ramanausko kovinio rengimo centro viešųjų ryšių karininkas Artūras Milkintis, Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmininkė Dalia Tarailienė ir VPU Socialinių mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Vytas Navickas


Tardamas prakalbos žodį VPU rektorius akad. Algirdas Gaižutis pabrėžė, kad studentus, jaunąją kartą auklėti turi ne vien išsakomi protingi žodžiai, kurie kartais pabosta dėl pamokslaujančio tono, bet visa aukštosios mokyklos aplinka, pačios universiteto sienos. Ne vien savo tvarkingumu ar menišku apipavidalinimu, bet svarbiausia, kad tos sienos alsuotų istorija. Todėl VPU antruose rūmuose T. Ševčenkos gatvėje, kur sovietmečiu buvo Aukštoji partinė mokykla, atidarytos Arkivyskupo Mečislovo Reinio, istoriko Adolfo Šapokos vardinės auditorijos, dabar štai atidaroma skirta Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui. Dar daugiau vardinių auditorijų žymiems šio universiteto mokslininkams ir pedagogams įsteigta pirmuose rūmuose Studentų gatvėje. Visa tai labai svarbu, neleidžia išblėsti istorinei atminčiai. Taip pat ir partizanų vado A. Ramanausko-Vanago ir jo kovos bendražygių veidai iš nuotraukų darys įspūdį kiekvienam atėjusiam į šią vardinę auditoriją, primins tragiškus ir didvyriškus mūsų istorijos laikus.

Tai nėra vien į praeitį nukreiptas žvilgnis. Jaunam žmogui svarbu suvokti savo vietą gyvenime ir šiame pasaulyje – tai turėtų būti žmogaus orumo verta vieta. Pagundų kartais daugiau nei realių galimybių – kaip neprarasti kelio dėl takelio? Rektorius nekvietė ieškoti lengvų kelių, bet kvietė remtis pamatinėmis vertybėmis, kurias pažinti padeda isorija. Rektorius turi moralinę teisę į šiuos žodžius ne vien dėl užimamos padėties, bet ir dėl asmeninės patirties – gyvenimo kelyje sutiktų, su tėvų biografijomis persipynusių žmonių likimų. Vieni buvo sušaudyti, kiti pasmerkti sušaudyti ir tik per stebuklą išlikę gyvi, treti nuteisti ir ištremti. Rektoriaus motinos brolis pulkininkas Steponas Grumbinas (1919–2000) buvo Aukštaitijos partizanas, tapo Lokio rinktinės vadu, kovėsi Ažvinčių miške, po trijų mėnesių buvo suimtas (1948 03 19) ir iki 1955 m. rudens kalintas Norilsko ir Taišeto lageriuose. Kalbėdamasis su iš lagerių grįžusiu dėde Steponu A. Gaižutis ne kartą girdėdavo tariant ir A. Ramanausko-Vanago pavardę. Keistas dalykas, bet į atmintį neįstrigo, kad tai buvo mokytojas, pedagogas, vis atrodė, kad turėjo būti karinei tarnybai atsidavęs pulkininkas. Tik kai 2008 m. buvo minimos A. Ramanausko-Vanago 90-osios gimimo metinės ir LR Seime vyko jam skirtos parodos atidarymas, kalbėjo partizanų vado duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, istorikai, staiga tarsi nauja šviesa nušvito – taigi ši nuostabi biografija kuo glaudžiausiai siejasi ir su Vilniaus pedagoginiu universitetu! Juk A. Ramanauskas-Vanagas yra baigęs ne kurią kitą, o šią aukštąją mokyklą, kuri prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė Klaipėdoje kaip Pedagoginis institutas. Štai tada ir kilo sumanymas įamžinti įžymaus šios aukštosios mokyklos absolvento vardą.

Sumanymas buvo vykdomas dvejus metus. Keitėsi valdžios, ministerijų vadovai, kartu ir galimi rėmėjai; kol su vienu pasiseka susitarti, žiūrėk, jis jau atsidūręs politinio gyvenimo nuošalėje, niekuo negali padėti. Tekdavo iš naujo antrą ir trečią kalbinti. Galiausiai teko iš paties universiteto lėšų pasitaupius remontuoti auditoriją, parengti A. Ramanausko-Vanago partizaninę kovą atspindinčią fotografijų parodą, užsakyti bareljefinį žymenį. Jo sukūrimo istorija verta atskiro pasakojimo. Tačiau prieš tai priminsime kelis svarbiausius šios nepaprastos asmenybės gyvenimo ir veiklos faktus.

 

 Ir intelektu buvo stiprinamas partizanų judėjimas


Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima, kurioje be Adolfo buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas, grįžo į Lietuvą, jau nepriklausomą valstybę, nusipirko 6 hektarus žemės ir įsikūrė. 1936 m. Adolfas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą (dabartinio VPU pirmtaką), kurį ir baigė, įgydamas mokytojo specialybę. Mokėsi Kauno karo mokykloje, spėjo baigti paskutiniąją – penkioliktąją karininkų laidą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Jautėsi savo rogėse, buvo pasiryžęs pedagogo darbą tęsti visą gyvenimą, bet gyvenimas jo biografiją pakreipė savaip.

1945 m. pavasarį teko atsisveikinti su pedagogo profesija, kuriai buvo pasiryžęs skirti savo gyvenimą. Paveikė, tiksliau impulsą suteikė vieno susitikimo su partizanais metu išgirsta mintis, kad laisvės kovotojams stinga intelektinių pajėgų... Tai ir nulėmė pedagogo apsisprendimą. Jis sąmoningai pasirinko kovos prieš sovietų okupantus kelią – nuo 1945 m. balandžio 25-osios Adolfas Ramanauskas tapo partizanu. Buvo išrinktas Nemunaičio apylinkės būrio vadu, nė kelioms dienoms nepraėjus ir kuopos vadu. Vadovavo mūšiams prieš enkavedistų dalinius.

Skaudu buvo išsiskirti su Birute Mažeikaite, sužadėtine, taip pat mokytoja, kurią jautėsi palikęs likimo valiai. Susipažino Alytaus mokytojų seminarijoje, kurioje Adolfas Ramanauskas dėstė, o Birutė mokėsi. Prieš pat areštą jai pavyko pabėgti pas partizanus. 1945 m. rudenį Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Birutę Mažeikaitę sutuokė mažo Nedzingės bažnytkaimio (Varėnos r.) klebonas kun. Zigmas Neciunskas, buvęs partizanų ryšininkas ir rėmėjas. Kunigas pakvietė jaunuosius ir sutuoktuvių liudininkus vakarienės į kleboniją, visi surašė savo linkėjimus jaunavedžiams. Linkėjimai buvo sudėti į stiklinį indą ir užkasti klebonijos darželyje, palinkėjus perskaityti, kai Lietuva bus laisva. Taip ir neteks perskaityti, nes po karo klebonija buvo paversta trąšų sandėliu, suniokota visa aplinka. Birutė glaudėsi pas partizanų rėmėjus, pakeitusi pavardę bandė dirbti kaimo mokytoja. Taip pat buvo partizanų ryšininkė, bet pajutusi, kad gali būti išaiškinta, turėjo grįžti pas partizanus į mišką. Tapo partizane, nors savo gyvenimą įsivaizdavo visai kitaip.

Dzūkijos miškuose daugėjant partizanų jų būriai tapo gan grėsminga pasipriešinimo okupantams jėga, bet stigo vadovavimo iš vieningo veikimo centro. 1945 m. gegužės mėnesį tokį centrą kurti ėmėsi tuo metu dar legaliai gyvenęs pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Birželį jis pasitraukė į mišką su Dzūkų grupės partizanų štabo direktyviniais dokumentais, netrukus prie šios grupės buvo prijungtos Šarūno ir Geležinio vilko rinktinės, įkuriama Merkio rinktinė. Parengiami visam partizaniniam judėjimui bendri dokumentai, 1945 m. lapkričio 18 d. Dzūkų grupė pavadinama A apygarda. Ši data ir laikytina Dainavos apygardos gimtadieniu, tik reikėtų nepamiršti, kad šiuo vardu A apygarda oficialiai „pakrikštyta“ 1946 m. liepą surengtame Dzūkijos partizanų suvažiavime. Grįžkime į 1945-ųjų gruodį, kai buvo rengiamasi Merkinės mūšiui. Likimas išskyrė Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo dukrytės Auksutės kelius

 

Karininko narsa ir pedagogo atsakomybė


1945 m. gruodžio 15 d. A. Ramanausko-Vanago vadovaujami apie 200 partizanų puolė Merkinės miestelį, užėmė milicijos būstinę, paštą, valsčiaus pastatus, paėmė ten rastus dokumentus, ginklus, rašomąsias mašinėles, kitą partizanams reikalingą įrangą. Tik atvykus gausioms enkavedistų pajėgoms partizanai pasitraukė. Merkinės miestelio puolimo metu žuvo partizanai Senovaitis, Putinas, Milžinas, Siaubas ir Sviedrys. Už šią operaciją partizanų vadovybė A. Ramanauską-Vanagą apdovanojo Narsumo juostele.

Grįžkime į paskutinę 1945 m. dieną, kai J. Vitkus-Kazimieraitis išleido įsakymą įtraukti Dzūkų grupę (iš esmės būsimoji A apygarda) į Dainavos apygardos sudėtį. 1946 m. balandį, susitikę su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga, suformuoja vieningą partizanų sritį, Kazimieraitis išrenkamas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Balandžio 23 d. J. Vitkus-Kazimieraitis pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, kurioje paskelbti Lietuvos valstybingumo atkūrimo svarbiausi principai. Nutolome nuo A. Ramanausko-Vanago biografijos pagrindinių faktų? Tik artėjame prie jų, nes 1946 m. rugpjūčio 1 d. šios dvi asmenybės – Dzūkų grupės štabo vadas J. Vitkus-Kazimieraitis susitiko su būsimuoju savo įpėdiniu A. Ramanausku-Vanagu. Vanago vadovaujama kuopa performuota į bataljoną, o šis įtrauktas į Dzūkų grupę, kuri tapo Merkio rinktinės dalimi. Vanagas netrukus paskirtas rinktinės vadu.

1947 m. balandį Vanagas dalyvavo A ir Tauro apygardų vadų pasitarime, kuriame iš abiejų apygardų suformuotas Pietų Lietuvos partizanų štabas, tapsiantis Dainavos apygarda. Joje A. Ramanauskui-Vanagui patikėtos apygardos vado J. Vitkaus-Kazimieraičio pirmojo pavaduotojo pareigos. Vanago dienoraštyje yra tokios eilutės apie jo vadą Kazimieraitį: „Jis gerai žinojo, kad jo žodis man yra šventas ir kad jį gerbiu ne tik kaip vadą, bet ir kaip asmenį. Kazimieraitis turėjo man didelės įtakos, iš jo išmokau, kaip reikia dirbti, gyventi ir vertinti realų gyvenimą“.

Nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. A. Ramanauskas-Vanagas jau Dainavos apygardos vadas, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 m. vasarį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pavaduotoju. A. Ramanauskui-Vanagui buvo suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, jis apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. susirgus Lietuvos vyriausiajam partizanų vadui Jonui Žemaičiui, jo pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Taigi 1945 m. pavasarį pradėjęs kaip partizanų būrio vadas, nuo 1952-ųjų A. Ramanauskas-Vanagas jau tapo visos Lietuvos partizanų vadu.

Taigi 1945 m. pavasarį pradėjęs kaip partizanų būrio vadas nuo 1952-ųjų A. Ramanauskas-Vanagas jau tapo visos Lietuvos partizanų vadu.

Kokios šios asmenybės savybės lėmė tokį autoritetą tarp partizanų ir visų žmonių, su kuriais Adolfui Ramanauskui-Vanagui teko bendrauti? Kodėl būtent mokytojui buvo patikėti daugelio Lietuvos patriotų likimai? Pirmiausia jam buvo būdingos tikro Lietuvos inteligento savybės, didelis žmogiškumas, nuoširdumas, atsidavimas laisvės kovai. Daug buvusių mokinių pasekė jo pėdomis, didelės pagarbos nusipelnė iš daugelio jį pažinojusių žmonių. Partizanų vado duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pabrėžė, kad jos tėvo asmenybėje puikiai derėjo pedagogo ir karininko savybės. Apibendrindami pridursime ir daugiau: šioje asmenybėje mokytojo taurumas, intelektas ir aukšta vidinė kultūra derėjo su karininko narsa ir atsakomybe už jam patikėtus žmones. Teisus VPU rektorius akad. Algirdas Gaižutis: be A. Ramanausko-Vanago asmenybės neįmanoma teisingai suvokti Lietuvoje vykusio partizaninio karo ir lietuvių tautos pasipriešinimo okupantams masto.

 

A. Ramanausko-Vanago auditorijos atidaryme A. Ramanausko-Vanago vaikaitė vyr. leitenantė Inga Jancevičienė, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys Algimantas Vakarinas, VPU rektorius akad. Algirdas Gaižutis, partizanų vado duktė, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius ir pulkininkas leitenantas Vaidas Bernotas, Generolo A. Ramanausko kovinio rengimo centro viešųjų ryšių karininkas Artūras Milkintis, Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmininkė Dalia Tarailienė ir VPU Socialinių mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Vytas Navickas

 

Nelegali padėtis ir areštas


1952 m. nutrūko ryšiai su vyriausiąja vadovybe, teko pereiti į nelegalią padėtį, su žmona Birute ir dukrele Auksute slapstėsi pas patikimus žmones. Tai buvo labai sudėtingas ne tik šiai šeimai, bet ir visam Lietuvos partizaniniam judėjimui metas. Siekdamas, kad ši kova nebūtų ištrinta iš tautos atminties, išliktų istorijoje, A. Ramanauskas-Vanagas užbaigė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų...“. Regis, rašė atsiminimus visą buvimo miške laiką, laikydamasis konspiracinių taisyklių, nes suprato, kad tie užrašai gali atsidurti svetimųjų rankose. Pirmosios dvi rankraščio dalys buvo paslėptos pas patikimus žmones Punioje, trečioji dalis – Alytuje.

Lietuvos partizanų vado paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. Buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė iš labiausiai patyrusių KGB darbuotojų, vien 1956 m. buvo užverbuota 30 agentų, atnaujintas ryšys su prieš tai išbrauktais iš agentūrinių sąrašų 20 agentų. Vienas iš agentų išdavė A. Ramanauską ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę. VPU A. Ramanausko-Vanago auditorijoje veikia Lietuvos partizanų žygius menančios fotografijos

Nutiko štai kaip. Neturėdama lėšų pragyvenimui šeima ryžosi iškeisti Juozo Lukšos-Daumanto atvežtus dolerius. Iškeisti pasisiūlė KGB pakištas agentas, kurio įviliotas Adolfas Ramanauskas su žmona 1956 m. spalio 11 d. dviračiais nuvažiavo į Kauną, kur jų laukė pasala. Suimtas A. Ramanauskas iškart buvo nuvežtas į Vilniaus saugumo kalėjimą, kur buvo žiauriausiais būdais tardomas ir kankinamas: jam buvo išdurta akis, sužaloti lyties organai, padaryta daugybė žaizdų.

Neįmanoma ramiai skaityti gydytojo, kuris buvo pakviestas įvertinti suimtojo būklę, pažymos. 2008 m. LR Seime A. Ramanausko-Vanago 90-osioms gimimo metinėms skirtoje parodoje buvo eksponuotos nuotraukos, dokumentai, taip pat ir medicininės ekspertizės išvada, kurioje dokumentuotas reto sadizmo pavyzdys. O juk Lietuvos partizanų vadui kaip Lietuvos karininkui turėjo būti taikoma 1949 m. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais.

Vėliau A. Ramanauskas buvo perkeltas į Lukiškių ligoninę, mat budeliai baiminosi, kad suimtasis gali neišgyventi. Apgydytas gavo leidimą paskutinį kartą pasimatyti su dukrele Auksute.

1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas Lietuvos partizanų vadui skyrė mirties bausmę. Sušaudytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanausko žmona partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė kaip politinė kalinė buvo nuteista aštuoneriems metams laisvės atėmimo.

Koks likimas ištiko A. Ramanausko-Vanago knygos rankraštį? Pirmąsias dvi dalis prisiminimų grupelė asmenų, nesuderinusi su autoriaus dukterimis paskelbė 1989 m. „Nemuno“ žurnale, o knygą siekė išleisti užsienyje. Duktė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė 1992 m. išleido tėvo knygą „Daugel krito sūnų...“. Tai autentiški 1952–1956 m. rašyti A. Ramanausko-Vanago atsiminimai, kuriuose atskleidžiami pirmieji partizanų kovos žingsniai, organizacinis ginkluoto pasipriešinimo stiprėjimas, kovotojų santykiai su gyventojais, partizanų kovos būdai ir priešo veiksmai, kovotojų buitis ir išgyvenimai.

 

Kai idealai nėra vien žodžiai


Koks likimas ištiko jų dukrą Auksutę Ramanauskaitę? Iki 1956 m. gyveno nelegaliai, buvo slapstoma patriotiškai nusiteikusių Lietuvos žmonių. Jos namai buvo partizanų bunkeris, rūsys ar palėpė, kai buvo slapstoma pas gerus žmones. Vaikystė prabėgo be žaislų ir skanesnio kąsnio. Kaskart kitoje vietoje tėvai ją vadindavo vis kitu vardu, į svetimą kiemą būdavo išleidžiama tik sutemus. Partizane buvo ir jos močiutė Anelė Mažeikienė, o senelis Motiejus Mažeika už pagalbą partizanams buvo suimtas, be teismo išvežtas į Kazanę ir nukankintas.

Svetima pavarde 1956 m. pradėjo lankyti Kamajų pradinę mokyklą (Rokiškio rajonas). Areštavus tėvus jai buvo grąžintas tikrasis vardas ir pavardė, išduotas gimimo liudijimas su netikra gimimo data – gydytojai nustatė iš akies. Mat gimimo metrikų mergaitė neturėjo, tik bažnyčios archyve išliko krikšto metu padarytas įrašas. Pagal jį vėliau buvo atstatyta tikroji gimimo data ir gimimo vieta. Mokėsi Alytuje, baigė Kauno 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ gimnazija), 1973 m. Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) įgijo inžinieriaus kvalifikaciją. Dirbo įvairiose inžinerinėse pareigose Ukmergėje, Birštone. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, yra Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje užima įvairias atsakingas pareigas, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos narė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos demokratų partijos narė, Politinio komiteto narė. Organizavo Pietų Lietuvos partizanų bunkerio vadavietės atstatymą. Apdovanota Lietuvos šaulių sąjungos medaliu „Už tarnystę Tėvynei“. Nuo 2008 m. lapkričio mėnesio LR Seimo narė. Ištekėjusi, duktė Inga ir sūnus Norbertas yra gydytojai.

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė 1992 m. išleido savo tėvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiojo gynybos pajėgų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų“ (1999 m. išleido pakartotinį ir papildytą leidimą). Išleido ir tokias knygas: „Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (lietuvių ir anglų kalbomis), „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje“, „LAISVĖS KOVŲ KELIAIS su partizanų vado dukra Aukse“, „LAISVĖS DEKLARACIJA ir jos signatarai“, fotoalbumą „Generolas ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS“.

 

Valstybės ir tautos nepamirštasLietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė-Skukauskienė ir vaikaitė vyr. leitenantė Inga Jancevičienė


Lietuvos valstybė aukštai įvertino A. Ramanausko-Vanago nuopelnus. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas (po mirties) Kario savanorio statusas, 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, taip pat įteisinti Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės 1949 ir 1950 m. jam skirti apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. A. Ramanauskas-Vanagas paskelbtas Alytaus garbės piliečiu, o Alytaus vidurinė mokykla pavadinta Adolfo Ramanausko-Vanago vardu.

2010 m. gruodžio 15 d. Merkinėje Lietuvos laisvės kovų ir kančių muziejaus kiemelyje, dalyvaujant krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei, buvo atidengtas paminklas-koplytstulpis, skirtas partizanams ir jų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Tą dieną paminėta viena didžiausių Dzūkijos partizanų puolamoji operacija – Merkinės mūšio 65-osios metinės.

Gražus atminimo žymuo nuo šiol pasitinka kiekvieną Vilniaus pedagoginio universiteto studentą, įžengiantį į Adolfo Ramanausko-Vanago auditoriją. Rektorius A. Gaižutis tvirtino matęs įspūdingą A. Ramanausko-Vanago nuotrauką, kurioje partizanų vadas nufotografuotas su dviem ant jo nutūpusiais sakalais. Žmonėse buvo kalbama, kad tie sakalai partizanus perspėdavę apie artėjantį pavojų. Buvo taip iš tikrųjų, o gal tik gražus pasakojimas – ne tiek ir svarbu. Akivaizdu, kad reikšmingi dalykai ilgainiui apauga būtomis ir nebūtomis istorijomis, ilgam išlieka žmonių atmintyje. Nuo šiol išliks ir mene, nes skulptorius Vaclovas Krutinis A. Ramanausko-Vanago atminimą įprasmino bareljefe, kuriame greta partizanų vado portreto vietos atsirado ir sakalo, o gal vanago įvaizdžiui.

 


Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:
 
Laisvės kovotojų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas
 
A. Ramanausko-Vanago auditorijos atidaryme A. Ramanausko-Vanago vaikaitė vyr. leitenantė Inga Jancevičienė, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys Algimantas Vakarinas, VPU rektorius akad. Algirdas Gaižutis, partizanų vado duktė, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius ir pulkininkas leitenantas Vaidas Bernotas, Generolo A. Ramanausko kovinio rengimo centro viešųjų ryšių karininkas Artūras Milkintis, Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmininkė Dalia Tarailienė ir VPU Socialinių mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Vytas Navickas
 
Likimas išskyrė Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo dukrytės Auksutės kelius
 
A. Ramanausko-Vanago auditorijos atidaryme A. Ramanausko-Vanago vaikaitė vyr. leitenantė Inga Jancevičienė, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys Algimantas Vakarinas, VPU rektorius akad. Algirdas Gaižutis, partizanų vado duktė, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius ir pulkininkas leitenantas Vaidas Bernotas, Generolo A. Ramanausko kovinio rengimo centro viešųjų ryšių karininkas Artūras Milkintis, Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmininkė Dalia Tarailienė ir VPU Socialinių mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Vytas Navickas
VPU A. Ramanausko-Vanago auditorijoje veikia Lietuvos partizanų žygius menančios fotografijos
 
Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė-Skukauskienė ir vaikaitė vyr. leitenantė Inga Jancevičienė