Profesorius Juozas Eretas pagerbtas Šveicarijos lietuvių
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2010 m. spalio 15 d. Bazelyje buvo organizuotas prasmingas prof. Juozui Eretui skirtas renginys, susidėjęs iš 5 dalių: paminklinės lentos atidengimo, apsilankymo kapinėse prie prof. J. Eretų šeimos kapo ir gėlių padėjimo, J. Eretui skirtos parodos atidarymo, konferencijos ir meninės programos. Renginį vedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen (Caspersen).
Beveik prieš dešimtmetį tuometinei Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Janinai Survilaitei Vaitkevičienei lankantis Vilniuje ir dirbant Vilniaus universiteto bibliotekoje, su straipsnio autore kalbėta dėl paminklinės lentos J. Eretui būtinybės. Tada keltą mintį pavyko įgyvendinti Jūratei Kaspersen nuo 2006 m. einančiai Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas. Pastangas realizuoti šią idėją liudija p. Jūratės sukauptas storas susirašinėjimų, projektų ir kitos dokumentikos aplankas.
Kuo svarbus Lietuvai ir lietuviams Juozas Eretas?
Juozas Eretas (1896 10 18–1984 03 13) – iškilus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos universiteto (1930 m. pavadinto Vytauto Didžiojo vardu) profesorius, vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigėjų (1922), išrinktas jos akademiku (1936), vėliau – garbės nariu (1979), literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas, Lietuvių rašytojų sąjungos (JAV) garbės narys, visuomenės veikėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas (1920). 1919-1941 m. gyvendamas Lietuvoje dirbo ten, kur labiausiai tuo metu reikėjo jo sumanumo ir energijos.
Nesiliovė rūpintis Lietuva ir priverstas iš jos pasitraukti. Pergyvendamas dėl lietuviškos išeivijos likimo, ieškodamas išeities, parašė „Tremties trilogiją“ („Tremtis – prakeikimas ar uždavinys“ (1963), „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje“ ( 1965) ir „Tremtis kaip istorijos reiškinys“ (1965)) bei „Mažosios tautos ir valstybės (Jų reikšmė Europai)“ (1966). Visuomenei skaitomose paskaitose, Vakaruose užsienio kalbomis leidžiamų žurnalų straipsniuose J. Eretas nenuilstamai kėlė Lietuvos laisvės klausimą. Svarbi studija apie pamirštuosius baltus (1968), apie baltų tautas bei jų likimą (1970), apie lietuvių kalbą bei jos archainį turtingumą (1971). J. Eretas pasitarnavo ir ateitininkams, 1960 m. išleisdamas monografiją apie Stasį Šalkauskį, o 1970 m. – apie Kazį Pakštą. 1980 m. buvo išleista dar viena monografija „Valančiaus šviesa už marių“, skirta prel. Pranciškui Jurui.
J. Ereto vaikystė ir studijų metai
Juozas Eretas gimė 1896 m. spalio 18 d. Bazelyje, neturtingų katalikų šeimoje – jis buvo antras vaikas šeimoje. Juozukui einant ketvirtus metukus, mirė tėvas. Motina, kad pramaitintų du mažus vaikučius, dirbo sunkų fizinį darbą. Taigi ir J. Eretui sąlygos mokslui buvo labai sunkios. Tačiau įtaką darė įgimti gabumai ir didelis mokslo žinių troškimas. 1915 m. baigęs realinę mokyklą, įstojo į Friburgo universitetą studijuoti germanistikos ir istorijos.
Patyręs nuskriaustųjų likimą, J. Eretas visą gyvenimą kovojo su socialine nelygybe. Vaikystėje susiformavo ir stipri katalikiška pasaulėžiūra. Katalikybės skleidimas įvairiausiomis priemonėmis – kitas J. Ereto gyvenimo tikslas.
Universitete J. Eretas studijavo germanistiką, visuotinę istoriją, meną ir filosofiją. Be Friburgo universiteto J. Eretas studijavo Bazelio bei Lozanos universitetuose, atostogų metu atliko karinę tarnybą, o praėjęs kariūnų apmokymą, 1917 m. gavo leitenanto laipsnį. Studijų metais aktyviai dalyvavo katalikiškojo jaunimo organizacijose. Studijuodamas susipažino su lietuviais studentais, pradėjo jiems talkinti.
J. Ereto pažintis su lietuviais
1889 metais įkurtas katalikiškas Friburgo universitetas tapo nauju mokslo švyturiu. Jame dar prieš pirmąjį pasaulinį karą studijavo Jurgis Matulevičius ir Prancičkus Būčys, ten atnaujinę Marijonų ordiną. Vėliau buvo ir nemaža pasauliečių, pasižymėjusių darbais nepriklausomoje Lietuvoje. Dar vėliau, kaip savo knygoje apie prof. Stasį Šalkauskį rašo J. Eretas „Fribuorgo kolonija 1919 pasiekė rekordinį skaičių, nes čia vienu kartu lavinosi 22 studentai ir trys moksleiviai iš kurių vėliau devyni buvo pašaukti profesoriais į mūsų aukštąsias mokyklas, ir apie tuzinas mokytojais į gimnazijas. Taip mūsų friburgiečiai uoliai stojo į kovą su antikrikščioniška ir ateistiška dvasia, besiskverbiančia iš Rusijos“.
Friburgo universitete studijuojantiems filologiją profesorius sakydavo, kad besidomintys indogermanistika, kuria niekas jau nekalba ir norintys ją žinoti, turi išmokti lietuvių kalbą, o Friburge yra visa kolonija lietuvių, tad galima išgirsti, kaip jie kalba. Smalsumo skatinamas J. Eretas susipažino su lietuviais, pradėjo mokytis lietuvių kalbos. 
1918 m. už disertaciją apie jėzuitų teatrą Friburge J. Eretui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Kartu su disertacija jaunas mokslininkas parašė išsamią beveik 500 puslapių studiją vokiečių kalba apie Lietuvą, kuri buvo išversta į prancūzų kalbą. 1918 m. J. Eretas redagavo mėnesinį laikraštį „Litauen“ (Lietuva). Tai pirmieji ir itin svarbūs J. Ereto žingsniai ilgame Lietuvos garsinimo Vakaruose kelyje.
1919 metų pirmoje pusėje įkūrus Lietuvos misiją – Berne, kun. Juozas Purickis talkinti pasikvietė J. Eretą. Jis dirbo bendradarbiu spaudos reikalams Berne, o beveik po pusmečio – spaudos biure Berlyne.
J. Ereto atvykimą į Lietuvą nulėmė jo bičiulystė su žemaičiu Mykolu Ašmiu (1891-1918). Klaipėdietis į Šveicariją atvyko ginti disertacijos ir pasigydyti, tačiau ispaniškasis gripas pakirto paskutines jėgas. M. Ašmis žinojo, kaip Lietuvai reikalingi apsišvietę ir energingi žmonės. Nebegalėdamas savo jėgų paaukoti Tėvynei, mirštantis Mykolas paprašė savo draugo jį pavaduoti, padirbėti Lietuvoje nors metus. J. Eretas sutiko ir atvyko į Lietuvą.
Juozas Eretas Lietuvoje (1919–1941)
J. Ereto darbo Lietuvoje metu išryškėjo politinės-visuomeninės bei mokslinės veiklos kryptys. Pradžioje itin gausi, plati ir aktyvi visuomeninė veikla pamažu perleidžia pozicijas mokslinei veiklai, nors daugelio visuomeninių pareigų J. Eretas taip ir neatsisakė. Itin daug J. Eretas nuveikė Lietuvių katalikų mokslo akademijoje tiek Lietuvoje, tiek vėliau sugrįžęs į Šveicariją. 1919 m. spalio 15 d. J. Eretas atvyko į Kauną. Jau po keleto dienų buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos patarėju, ėmėsi organizuoti spaudos biurą, kuris tada buvo taip reikalingas informuoti pasaulį apie atsikuriančią Lietuvą. Pradėtas organizuoti Informacijos biuras greitai išsiplėtė. Todėl 1920 m. buvo sudarytas Informacijų departamentas (direktoriumi paskirtas J. Eretas), o šio departamento žinioje 1920 m. balandžio 1 d. J. Ereto pastangomis buvo įsteigta Lietuvos Telegramų Agentūra – ELTA (Ereto Lietuvos telegramų agentūra!). Reikėjo greit paskleisti žinias į pasaulį ir iš jo priimtas perduoti Užsienio reikalų ministerijai, lietuvių laikraščiams ir radijui.
Lietuvai neturint pastovių santykių su užsienio agentūromis, J. Eretas aplankė Rygą, Helsinkį, Berlyną, Paryžių, Šveicariją. Kadangi Lietuvoje tokiam darbui nebuvo tinkamai pasiruošusių žmonių, J. Eretas rinko bendradarbius ir juos apmokė.
Būdamas veiklus, temperamentingas, negalėjo likti neveikliu lenkų atžvilgiu. Įstojęs į I Savanorių pulką ir eidamas pulko adjutanto pareigas 1920 m. spalio 15–gruodžio 6 d. dirbo organizacinį darbą. Svetimšalio įstojimas į savanorius buvo svari paskata daugeliui lietuvių inteligentų.
Tačiau J. Eretas gana greitai atšaukiamas iš karo tarnybos – prasidėjus deryboms su lenkais prireikė aktyvios informacijos užsienio šalims. Vykstant lietuvių-lenkų deryboms Ženevoje ir Briuselyje, J. Eretas Lietuvos delegacijoje organizavo spaudos informaciją. Lankydamas užsienio šalis, skaitė paskaitas, informavo spaudą, propagavo lietuvių tautos teisių atstatymą – dirbo kaip lietuvių delegacijos spaudos atašė. Prof. S. Šalkauskis yra konstatavęs, kad iš vienos tokios kelionės į Helsinkį Lietuvai J. Eretas atvežė pripažinimą de jure. 1921 m. rugpjūčio 19 d. Šveicarų Federalinė taryba pripažino Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe de jure (su sąlyga, kad galutinai nustatys sienas). Galima teigti, kad nemažos įtakos turėjo ir J. Ereto veikla.
Užsienio reikalų ministerijoje J. Eretas dirbo tol, kol buvo suformuoti ELTOS kadrai ir sutvirtėjo santykiai užsienyje – iki 1922 m. vasario 4 d. atsistatydino ir savo pareigas perdavė Matui Šalčiui.
1922 m. J. Eretas priėmė Lietuvos pilietybę. Įstojo į Krikščionių demokratų partiją, kaip labiausiai atitinkančią jo socialinę bei religinę pasaulėžiūrą, buvo išrinktas į II Seimą, tačiau nelaukdamas kadencijos pabaigospasitraukė.
Visuomeninis-kultūrinis darbas
Visuomeniniame-kultūriniame darbe, kuris buvo itin aktyvus 1919–1928 metais, galima išskirti tris J. Ereto veiklos kryptis: blaivybė, sportas ir jaunimo organizacijos. Visur jis paliko ryškų pėdsaką: kūrė draugijas ir organizavo renginius, steigė ir leido laikraščius, buvo renkamas į įvairius komitetus. Itin daug nuveikė ir ryškiausiai J. Ereto organizacinis talentas atsiskleidė katalikiškos kaimo jaunimo organizacijos „Pavasaris“ sąjungoje, kurią jis pertvarkė pagal Vakarų organizacijų pavyzdį.
J. Eretas tapo pavasarininkų masinių renginių iniciatorius ir organizatorius: 1924 m. kongresas Šiauliuose (apie 7 000 pavasarininkų), 1927 m. jubiliejinis kongresas Kaune (per 11 000 pavasarininkų).
Pavasarininkų veikloje J. Ereto iniciatyva 1925 m. buvo įkurtas „Pavasario“ liaudies universitetas, vėliau pavadintas vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu, o pajėgesnės pavasarininkų kuopos steigė šio liaudies universiteto skyrius.
J. Eretui teko ir nukentėti: už kalbas Marijampolėje vykusiame kongrese jis, Pranas Dovydaitis ir Juozas Leimonas buvo nubausti trims mėnesiams kalėjimo. Kauno, o vėliau Marijampolės kalėjimuose J. Eretas kalėjo nuo 1932 m. liepos 14 iki rugsėjo 7 d.
Pedagoginė veikla ir mokslinis darbas
Pedagoginėje veikloje matome tris aukštojo mokslo įstaigas Lietuvoje, kurioms buvo reikalinga įvairiapusė J. Ereto organizacinė pagalba, patarimai. Tai Aukštieji kursai, Lietuvos universitetas (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo vardu) ir Lietuvos katalikų universitetas. Jis talkino kuriant šias mokymo institucijas, o Aukštuosiuose kursuose bei Lietuvos universitete ir profesoriavo, nes Lietuvos katalikų universiteto atidarymas neribotam laikui tautininkų valdžios buvo atidėtas. Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo nuo 1919 iki 1940 metų (su pertrauka 1931–1932 m., kuomet J. Eretas, kaip ir kiti aktyvūs veikėjai, pasinaudojant Teologijos-filosofijos fakulteto reforma buvo atleisti iš darbo).
Universitete J. Eretas dėstė vokiečių kalbos ir literatūros kursus, yra skaitęs prancūzų literatūros istoriją, literatūros nagrinėjimo metodus, žurnalistiką.
Gyvendamas Lietuvoje, šalia gausios visuomeninės veiklos, akademinio darbo J. Eretas parašė ne vieną knygą: „Beethoveno jaunystė“ (1927), „Henrich Seuse“ (1929), „Meister Eckehart“ (1930), „Jonas Tauleris“ (1930), „Jaunasis Goethe“ (1932), „J. W. Goethe“ (1933) ir kitas.
Tarp gausybės J. Ereto darbų paminėtina „Vokiečių literatūros istorija“ (1931 m. T. 1) – tai pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje.
Juozas Eretas Šveicarijoje (1941–1984)
1940 m. liepos 15 d. uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, J. Eretas, kaip ir daugelis profesorių buvo atleistas iš universiteto. Su šeima apsigyveno nedideliame žmonos Onos Jakaitytės (1889 01 12–1954 05 20) tėvų ūkelyje Pakorbudžių kaime, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje.
Jausdamas okupantų grėsmę, J. Eretas su šeima (ją sukūrė 1925 m.) nutarė palikti Lietuvą. Onutė ir Juozas Eretai susilaukė 8 vaikų, į Šveicariją išsivežė tik penkis (trys jau buvo mirę): Juozą (g. 1926), Aldoną (1928-1976), Laisvutę (1932- 1993), Birutę (g. 1934) ir Juliją ( g. 1938). Tačiau kelias į gimtinę buvo sudėtingas.
Sugrįžęs į gimtąjį Bazelį nuo 1941 rudens iki 1962 m. – išėjimo į pensiją, dėstė valstybinėje gimnazijoje. Iki 1956 m. eidamas instruktoriaus ir paskaitininko pareigas, tarnavo vyresniuoju leitenantu. Nuo 1955 metų buvo išrinktas Bazelio kantono švietimo tarybos nariu. Tessino kantono prašymu 1948-1953 m. sudarė Pabaltyje bei senojoje Rusijoje dirbusių šveicarų (ypač gimusių Tessine) architektų sąrašą ir apie juos išleido septynias studijas, paskelbė tris leidinius iš pedagogikos srities, rašė ir kita tematika.
Įsitraukęs į gimtosios Šveicarijos gyvenimą ir toliau aktyviai reiškėsi lietuviškajame gyvenime, ypač LKMA veikloje.
J. Eretas dalyvavo Šveicarijoje susikūrusios lietuvių bendruomenės veikloje. 1954 m. jam buvo patikėtos garbės teismo nario pareigos. Lietuvių bendruomenė Šveicarijoje tuo metu nebuvo didelė – 1955 m. duomenimis, paskelbtais žurnale Aidai, joje gyveno tik 50 lietuvių.
Rūpindamasis lietuvybės reikalais J. Eretas parašė, kaip jau minėta, „Tremties trilogiją“ bei „Mažosios tautos ir valstybės (Jų reikšmė Europai)“, studiją apie pamirštuosius baltus, baltų tautas bei jų likimą, apie lietuvių kalbą bei jos archainį turtingumą. Taip pat parašė tris stambias monografijas, skirtas S. Šalkauskiui, K. Pakštui ir prel. Pranciškui Jurui. Jose atskleista ne tik ateitininkijos veikla, bet ir to meto Lietuvos istorija, lietuvių veikla išeivijoje.
2010 m. spalio 15 d. renginiai J. Eretui atminti Bazelyje
Bazelyje Oetlinger gatvėje prie namo Nr. 42, kurio antrajame aukšte (pagal vokiečius – tai pirmas aukštas) ne tik vaikystėje, bet ir sugrįžęs iš Lietuvos jau su šeima keletą metų gyveno Juozas Eretas, Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė, pasidžiaugusi J. Ereto atliktais darbais Lietuvai, nuėmė trispalvę vėliavėlę, dengusią memorialinę lentą (autorius skulptorius Algirdas Bosas). Renginiui vadovavo Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen.
Paminklinėje lentoje prof. J. Ereto portretas ir įrašas dviem kalbomis: vokiečių „In diesem Haus lebte Prof. Dr. Joseph Ehret Jakaitis 1896–1984 ein Sohn der Schweiz und ein Patriot Litauens“ ir lietuvių „Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas prof. dr. Juozas Eretas – Jakaitis 1896–1984“.
Kaip visada įtaigingą žodį tarė kun. Julius Sasnauskas, su simboline rūtų puokštele pašventinęs paminklinę lentą. Kalbėjo Parlamentinės grupės Pro Balticum (įkurta apie 1990 m.) sekretorius Hans Graf.
Renginyje dalyvavo Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos mokiniai su naująja gimnazijos direktore dr. Brone Narkevičiene, ateitininkų vadove Maryte Šmitiene, pedagogai Audronė Ručienė ir Gintaras Ručys (tai šokių bei orkestro vadovai).
Sugiedojus „Lietuva brangi“ keliauta į Bazelio priemiestyje esančias Ryhen (Riehen) kapines.
xxx
Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos moksleiviai su vainiku, perjuostu lietuviška trispalve juosta, lydimi renginio dalyvių pasiekė Eretų šeimos kapą – įrašai antkapiniame paminkle liudija šeimos lietuviškumą:
Caecilia Ehret-Boos
1859–1941
Ana Jakaitytė-Eretienė
1898–1954
Aldona Lange-Ehret
1928–1976
Joseph Ehret-Jakaitis
1896–1984
Laisvutė Ehret
1932–1993
Kunigas Julius Sasnauskas su rūtų puokštele pašventino kapą. Gražią puokštę gėlių su įrašu juostoje iš Vokietijos atvežė Vasario 16-osios gimnazijos pedagogai ir mokiniai. Gėles padėjo ir Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė, kiti svečiai. Uždegtos trispalvės žvakutės.
Vasario 16-osios gimnazijos ateitininkų vadovė Marytė Šmitienė kalbėjo apie kilnią prof. J. Ereto asmenybę, dėmesį lietuvybei, jo bendrystę su gimnazijos moksleiviais, profesoriaus laidotuves. Tuomet į J. Ereto laidotuves atvykusią vieną mokinę taip paveikė pasakytos kalbos, kad ji prof. J. Eretui paskyrė savo eilėraštį, kuris buvo išspausdintas 1984 m. „Ateities“ žurnale. Dabar, prie kapo, tą eilėraštį perskaitė kita Vasario 16-osios gimnazijos mokinė.
Apie profesoriaus vardo garsinimą, jo atminimo įamžinimą, išeivijoje (Amerikoje), Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ir Šveicarijoje, kalbėjo šio straipsnio autorė, paminėdama Algio Liepinaičio (Amerika), Algimanto Zolubo (Lietuva) ir Janinos Survilaitės Vaitkevičienės bei Jūratės Kaspersen (Caspersen) (Šveicarija), o taip pat ir kitų atliktus darbus garsinant J. Ereto vardą. Prof. Juozas Eretas, savo idėjomis jungęs viso pasaulio lietuvius, dabar tapo lietuvių, gyvenančių įvairiuose kraštuose, viena svarbiausių asmenybių, nusipelniusių dėmesio ir įamžinimo.
Sugiedojus „Marija, Marija“ ir Lietuvos himną, nors ir buvo gana vėsoka, susirinkusieji dar ilgai nesiskirstė.
xxx
Bazelio Ekonominės krypties gimnazijoje (Wirtschaftsgymnasium) buvo surengta Juozui Eretui skirta paroda, sulaukusi nemažo susidomėjimo ir klausimų jos rengėjams. Parodą papildė ir svečiai iš Lietuvos, atvežę įvairių leidinių, periodinės spaudos, nuotraukų.
Oficialiojoje šventės dalyje kalbėjo Parlamentinės grupės Pro Balticum sekretorius Hans Graf, gimnazijos prorektorius Ronald Šmit (Schmidt), Bazelio miesto kantono Švietimo departamento mokslo skyriaus vedėjas Hans Georg Zigner (Signer) surasdami gražių pavyzdžių iš J. Ereto veiklos siejančios Šveicariją ir Lietuvą.
Pranešimą „Prof. dr. Juozo Ereto nuopelnai Lietuvai“ vokiečių kalba skaitė Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus universiteto profesorius Tomas Sodeika, papildydamas jį Kauno vaizdų atvirukais ekrane – koks buvo Kaunas, kai į jį atvyko profesorius J. Eretas.
Apžvelgdama renginį Šventės organizatorė Jūratė Kaspersen dėkojo žmonėms ir organizacijoms, talkinusioms garsinant prof. J. Ereto vardą, o Bazelio miesto ekonomikos mokslų krypties gimnazijai kartu su ištarta padėka įteikė vokiečių kalba išleistą tūkstantmečio knygą „Neregėta Lietuva“, kad gimnazijos studentai galėtų susipažinti su tuo kraštu, kuriam prof. J. Eretas atidavė visą gyvenimą. Gal knyga paskatins kurį iš jų pasekti J. Ereto pavyzdžiu?!
Šveicarijos lietuvių tūkstantmečio žmogumi išrinkto J. Ereto pagerbimas užbaigtas Vasario 16-osios gimnazijos moksleivių koncertu (šokių bei orkestro vadovai Audronė Ručienė ir Gintaras Ručys). Susirinkusieji galėjo pasigrožėti lietuvių liaudies kūriniais. Tad neatsitiktinai jaunieji atlikėjai jau gavo pakvietimų vėl atvykti koncertuoti.
Lietuvos ir Šveicarijos sūnaus profesoriaus Juozo Ereto vardo įamžinimas Šveicarijoje – gražus ir prasmingas Šveicarijos lietuvių bendruomenės, kuriai reikliai ir sumaniai vadovauja Jūratė Kaspersen, noriai talkina Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė, veiklos įprasminimas.
Nuotraukose:
Atminimo lenta prof. J. Eretui Bazelyje
Prie parodos prof. J. Eretui: iš dešinės: Virginija Siderkevičiūtė, Jūratė Kaspersen, prof. Tomas Sodeika, dr. Aldona Vasiliauskienė ir kun. Julius Sasnauskas
Namas Oetlinger gatvėje Nr. 42, kurio antrajame aukšte gyveno J. Eretas (vaikystėje ir kelis metus su šeima sugrįžęs iš Lietuvos. Prie durų stovi iš kairės Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen ir valdybos narė Virginija Siderkevičiūtė. Dešinėje durų pusėje – Atminimo lenta
Po renginio – dr. A. Vasiliauskienė tarp prof. Juozo Ereto vaikų – Julijos ir Juozo, dešinėje kraštinė prof. J. Ereto dukra Laimutė, šalia jos Vasario 16-osios mokiniai Laura Brocaitė ir Edgaras Lisinskas (abu iš Lietuvos)
Prie įėjimo į Bazelio priemiesčio Ryhen (Riehen) kapines. Iš dešinės: buvusi Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Janina Survilaitė-Vaitkevičienė, Nepaprastasis ir Įgaliotasis ambasadorius prie Jungtinių Tautų biuro Ženevoje Jonas Rudelevičius, dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Milda Matulaitytė – Feldhausen
Bazelyje prie paminklinės lentos. Kun. Julius Sasnauskas, profesoriaus Juozo Ereto vaikai Julija Eretaitė Koller ir Juozas Eretas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen, dr. Aldona Vasiliauskienė ir prof. Tomas Sodeika. Toliau stovi Vasario 16-osios gimnazijos mokiniai Kevin Kavaliūnas (Argentina) ir Neringa Rukšnaitytė (Vokietija)
Bazelio priemiesčio Ryhen (Riehen) kapinėse prie Eretų šeimos kapo grupelė renginio dalyvių su prof. Juozo Ereto vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais
