Kaip pamatyti mažos šalies didelį grožį (2)
Su 2010 m. Kalbos premijos laureate Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docente dr. Vanda Kazanskiene pašnekesys „Mokslo Lietuvoje“ išsitęsė nuo praėjusių metų birželio (2010 m. Nr. 11) iki š. m. sausio (2011 m. Nr. 2). Tai buvo iš dalies sąmoningas sprendimas – norėjome susieti du įvykius: Kalbos premijos laureatės vardo paskelbimą per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną praėjusių metų gegužės 7 d. ir gruodžio 8 d. Kongresų rūmuose Vilniuje vykusį Kalbos vakarą, skirtą Jono Jablonskio 150-osioms gimimo metinėms ir Kalbos premijos įteikimo V. Kazanskienei iškilmes. Sumanymo, kaip norėta, įgyvendinti nepavyko dėl nuo „Mokslo Lietuvos“ nepriklausančių priežasčių, tad kiek vėluodami spausdiname antrąją pokalbio su Vanda Kazanskiene dalį.
Širdimi ir galva suvokti gimtąją kalbą
Mokslo Lietuva. Gerbiamoji Vanda, malonu vėl Jus matyti Vilniuje, kur praėjusių metų gruodį Jums buvo įteikta Kalbos premija. Kiek žinau, lietuvių kalbą dėstote Sankt Peterburgo valstybiniame universitete. Esate Klasikinės filologijos atstovė, tad tikriausiai dėstote ir kitas disciplinas?
Vanda Kazanskienė. Šiuo metu universitete dėstau lotynų, senovės graikų, Kretos-Mikėnų civilizacijos kursą, senovės prūsų kalbą, lietuvių kalbos istoriją, lietuvių literatūrą ir baltų kalbų istorinę gramatiką. Taigi pakankamai daug dalykų, be to, mano klausytojams jie visiškai nauji– mokykloje nėra mokęsi nei klasikinių kalbų, nei lietuvių kalbos. Nežiūrint į tai, studentai gana greitai pramoksta, sakysim, lietuvių kalbos. Esu pastebėjusi, kad apskritai daug lengviau bet kurios svetimos kalbos mokosi tie, kas gerai išmano savo gimtosios kalbos gramatiką.
ML. Reikia suprasti, kad visos indoeuropiečių kalbos remiasi į tuos pačius pagrindus?
V. Kazanskienė. Nereikia nė indoeuropiečių. Išmanyti gramatiką reiškia perprasti sistemą, o toks supratimas reikalauja išlavinto abstraktaus mąstymo. Be to, svarbu ir jausti, kokiu atveju koks kalbos stilius yra tinkamiausias.
ML. Kur čia šuo pakastas?
V. Kazanskienė. Daug kur pakastas, ir mokomės savosios kalbos pradėdami nuo tėvų kalbos, mamos lopšinių, sekamų pasakų klausymo, individualaus kalbėjimo ir t. t. Kai kas mano: kam čia mokytis lietuvių kalbos, jei ir taip gali šia kalba susikalbėti. Nesakau, kad visi turime tapti lietuvių kalbos tyrinėtojais, bet siekti gražiai kalbėti savo gimtąja kalba turėtume visi. Paklausykime, kaip gražiai kalba kaimo žmonės.
ML. Kalba vis prasčiau, nes mėgdžioja miestiečių kalbą, kuri toli gražu nėra pavyzdinga.
V. Kazanskienė. Man atrodo, gal daugiau mėgdžioja kalbėdami su miestiečiais. O iš tikrųjų yra daug puikiai kalbančių ir miestiečių, ir vyresnių žmonių, ir jaunimo: gal tai priklauso nuo reiklumo sau.
ML. Sakoma, kad mokėti lietuvių kalbą būtina lingvistui, kuris dirba indoeuropeistikos srityje. Kokia lietuvių kalbos dėstymo aukštosiose mokyklose šiandieninėje Rusijoje padėtis?
V. Kazanskienė. Iš tiesų pirmiausia lietuvių kalba pradėjo domėtis indoeuropeistikos ir lyginamosios kalbotyros specialistai. Rusijoje, Maskvos universitete pirmasis lietuvių kalbą pradėjo dėstyti Filipas Fortunatovas (manoma apie 1878-uosius metus); paskaitų klausytojai buvo Jonas Jablonskis, Jonas Šliūpas, Jurgis Baltrušaitis ir daug kitų lietuvių studentų. Šiuo metu Maskvoje veikia Baltistikos centras, yra žmonių, kurie ir moka, ir tyrinėja lietuvių kalbą. Sankt Peterburgo valstybiniame universitete galima įgyti lietuvių kalbos specialybę – yra ir bakalaureatas ir magistrantūra. Baltistikos specializacija buvo įkurta 2000-aisiais metais prie bendrosios kalbotyros katedros; nuo 2005-ųjų metų įteisinta specialybė. Mūsų studentai, kurie ryžtasi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, daugiausia iš Peterburgo, bet yra buvusių ir iš kitų Rusijos vietų – Pskovo, netgi Kamčiatkos. Beje, Peterburgo baltistams vadovauja jaunas, bet jau gerai žinomas mokslininkas Aleksejus Andronovas, puikiai mokantis ir lietuvių, ir latvių kalbas.
Gero išsilavinimo kaina
ML. Kokia ateitis laukia tų, kurie gauna lietuvių kalbos specialybės diplomą?
V. Kazanskienė. Svarbiausia, jie įgyja gerą išsilavinimą – tikrai svarbu. Kol kas yra baigusi viena specialistų ir viena bakalaurų laida. Rodos, visi yra įsidarbinę, kai kurie dar studijų metais buvo pradėję dirbti vertimų biuruose. Iš lietuvių kalbos tenka versti į rusų ir priešingai – sutarčių tekstus, anotacijas, tvarkyti dokumentaciją ir t. t. – visa tai reikalinga. Mūsų baltistikos studentai mokosi tikrai daug kalbų; štai lituanistai be lietuvių kalbos dar studijuoja latvių, anglų, vokiečių, lenkų ar estų kalbas. Taip pat jiems tenka studijuoti rusų, senovės slavų, lotynų kalbas, magistrantai dar turi galimybę pasimokyti senosios graikų kalbos. Turint tokį žinių bagažą bei įgūdžius išmokti bet kurią kitą kalbą nėra sunku.
ML. Kaip tie jaunuoliai susidomi lietuvių ar latvių kalba?
V. Kazanskienė. Labai skirtingai. Vieniems tai egzotika. Kiti domisi kalbomis, bet nenori stoti į anglų kalbos studijas, nes jos mokosi šimtai ir tūkstančiai. Tada susidomi egzotiška lietuvių ar latvių kalba. Įdomu matyti, kaip pasiryžus tokioms studijoms keičiasi tų jaunų žmonių mąstysena. Rusai įpratę prie savo didelės ir plačios tėvynės mastelio, o pradeda mokytis nedidelės Lietuvėlės ar Latvijos kalbos. Pamato didelį mažos šalies kultūros grožį – tai nuostabu.
ML. Ar visi sugeba tą grožį pajusti? Tikriausiai vien studijų maža, reiktų pagyventi tame krašte, tada gali sakyti, kad pajutai tautos būdą, charakterį, vadinasi, sielą.
V. Kazanskienė. Kas nesugeba pajausti, nelabai į tą specialybę ir eina. Per šešerius studijų metus (ketveri metai bakalauro ir dveji magistro studijų) paprastai apie Lietuvą sužino tikrai nemažai. Geriausiems mūsų studentams pusei metų Lietuva yra skyrusi stipendiją, kad jie galėtų atvykti tęsti studijų Vilniaus universitete. Baltistikos kabinete turime sukaupę nemažą lietuviškų ir latviškų knygų biblioteką. Dabar baisu ir atsiminti tuos laikus, kai visą medžiagą paskaitoms bei namų užduotims tekdavo spausdinti pačiai.
Sankt Peterburgo lietuviai
ML. Atskira mūsų pašnekesio tema turėtų būti skirta Peterburgo lietuviams.
V. Kazanskienė. Dabar lietuvių bendruomenė Peterburge turi patalpas miesto centre netoli Admiraliteto. Labai graži vieta Gorochovaja (Žirnių) gatvėje. Nemažas patalpas skyrė miesto administracija, o tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skyrė lėšų jų remontui. Ten veikia informacijos centras, lietuviška mokyklėlė, choras, pačioje metų pabaigoje jaunimo grupelė pradėjo rinktis mokytis lietuviškų šokių. 2007 m. prieš Kalėdas atgaivinome laikraščio „Peterburgo lietuvis“, kuris leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, leidybą. Esu prisidėjusi prie tos leidybos iniciavimo, o dabar daugiausia darbo įdeda Peterburgo lietuvių draugijos nariai Vitalijus ir Eugenijus Bručai, Apolonija Kalniūtė, Aleksas Kelbas. Laikraštyje spausdiname aktualius straipsnius apie kultūrą, politiką, mūsų bendruomenės renginius, savos kūrybos eilėraščius. Gaila, kad dėl tam tikrų priežasčių bendrijos veikla dabar gerokai apmirusi, ypač lyginant su tuo, kokia ji buvo prieš trejetą ketvertą metų.
ML. Kiek narių yra Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenėje?
V. Kazanskienė. Sunku atsakyti, tačiau bendruomenės gyvenime anksčiau aktyviai dalyvaudavo apie 200 narių. Apskritai, Sankt Peterburge lietuvių gerokai daugiau. Pagal paskutinį gyventojų surašymą save lietuviais ar Lietuvos piliečiais deklaravo apie pusketvirto tūkstančio Peterburgo gyventojų. Tai įvairiausių likimų žmonės, nemaža dalis yra paleistų iš Sibiro palikuonys. Jų seneliai ir proseneliai negalėjo grįžti į Lietuvą, tada jų vaikai ar vaikaičiai važiuodavo į Maskvos ar Leningrado aukštąsias mokyklas, nes Lietuvoje įstoti negalėjo. Tapę diplomuotais specialistais liko dirbti Rusijos miestuose, sukūrė šeimas, neretai mišrias. Kai kurie jų lietuviškai nemoka, bet jaučiasi susiję su Lietuva.
Malonu, kad neretai lietuviai Peterburge eina prestižines pareigas svarbiose įstaigose. Paminėsiu keletą, su kuriais pačiai tenka dažniau bendrauti.
Štai Sergejus Žemaitis dirba Nacionalinės bibliotekos Sankt Peterburgo rankraščių skyriuje, kur yra labai gerbiamas kaip išsilavinęs ir darbštus darbuotojas. Puikiai žino fondus, kuriuose yra svarbios Lietuvai medžiagos, todėl yra puikus pagalbininkas Lietuvos istorikams. Palaiko ryšius su lietuvių bendruomene.
Ermitaže dirba puiki meno žinovė ir didelio kruopštumo moteris Nijolė Masilionytė, grįžusi iš Sibiro. 2008 m. buvo atidaryta jos parengta paroda „Ermitažo graviūros“, kurios atidarymas buvo transliuojamas per Rusijos televiziją.
Europos universiteto bibliotekoje dirba lietuvė bibliotekininkė Ona Lapėnaitė. Vienu metu tai buvo geriausiai organizuota biblioteka Sankt Peterburge, todėl nenuostabu, kad noriai veda seminarus kitų bibliotekų darbuotojams, yra išleidusi knygelę apie lietuviškas knygas Mokslų Akademijos bibliotekoje. O. Lapėnaitė yra baigusi vokiečių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.
Gerceno universitete pedagogiką dėsto docentė Lina Dargevičienė, gerai žinoma šios srities specialistų ne tik Peterburge, bet ir Lietuvoje.
Nacionalinėje bibliotekoje dirba rusė Jelena, kuri trejus metus mokėsi lietuvių kalbos ir ją išmoko labai neblogai. Šios žinios jai tiesiog būtinos, nes Jelena dirba nacionalinių literatūrų skyriuje, kurio nemažą dalį sudaro knygos lietuvių kalba.
Rusijos Mokslų Akademijos archyve dirba Larisa Bondar, kurią taip pat mokiau lietuvių kalbos. Šiuo metu ji rengia monografiją apie lingvistą Bodueną de Kurtenė. Larisa Peterburgo universitete baigė Senovės Graikijos ir Romos istorijos specialybės studijas, kur, beje, jai dėsčiau ir senovės graikų bei lotynų kalbas.
Šį sąrašą būtų galima tęsti, bet turbūt svarbiau pasakyti, jog ryšys su šiais žmonėmis, bendravimas su jais padeda nugalėti nostalgiją, puošia gyvenimą.
Kuo lietuviams blogiau, tuo jie atkakliau laikosi savo
ML. Lietuvių kalbą dėstote ne tik universitete, bet ir šeštadieninėje mokykloje.
V. Kazanskienė. Lietuvių kalbos mokau nuo 1964 metų, kur tik neteko jos dėstyti: 1994 m. senojo Lietuvos konsulato prieškambaryje, kur prie durų stovėdavo ginkluotas sargybinis. Dėsčiau bažnyčios rūsyje, profesorių kambaryje Peterburgo katalikų kunigų seminarijoje (1994 m. seminarija iš Maskvos buvo perkelta į Peterburgą).
Dabar turime puikias sąlygas: kiekvieną šeštadienį susitinkame lietuvių bendruomenės patalpose mokytis lietuvių kalbos; sekmadieniais dėsto Apolonija Kalniūtė. Apolonija yra baigusi Vilniaus universitetą, ištekėjo ir persikėlė į Sankt Peterburgą (tada Leningradas). Mano trijose grupėse yra beveik 40 skirtingo lietuvių kalbos žinių lygio klausytojų. Reguliarus darbas labai suartina žmones: jie ne tik susipažįsta, bet ir, kaip pastebiu, visam laikui tampa draugais. O ir man tai malonus darbas: šeštadienis ir man – lietuvių kalbos diena.
ML. Kaip iš Sankt Peterburgo Jums ir kitiems ten gyvenantiems lietuviams atrodo Lietuva, kiek jiems svarbu, kas vyksta Lietuvoje?
V. Kazanskienė. Lietuva Peterburgo lietuviams nėra kažkas labai tolima ir nepažįstama. Jie dažnai atvažiuoja į Lietuvą, turi čia artimųjų ir giminių. Tačiau dalis lietuvių kalbos besimokančiųjų Lietuvoje giminystės ryšių neturi. Štai teisininkas Konstantinas Ivanovas Gerceno universitete studijavo teisę, dabar yra to paties universiteto aspirantas – nepaprastai gabus žmogus. Susidomėjęs Lietuva, puikiai išmoko lietuvių kalbą; visus kursinius darbus ir diplominį darbą rašė iš Lietuvos teisės istorijos. Šią žiemą jau gins darbą iš Lietuvos teisės istorijos. Jam kažkaip natūraliai „prilipo“ lietuvių kalba: galėjo naudotis Lietuvos teisės šaltiniais bei moksline literatūra, parašytais lietuvių kalba. Suprantama, tokiems žmonėms labai įdomu, kas vyksta Lietuvoje.
ML. Kiek Peterburgą pasiekia įvairūs Lietuvos gyvenimo nesklandumai, žmonių nepasitenkinimas kai kuriais politikais, susirūpinimas dėl didelio nedarbo šalyje ir jaunimo emigracijos į užsienį?
V. Kazanskienė. Pasakysiu, kaip mane pačią tos žinios pasiekia – per internetu, prenumeruojamas „Lietuvos žinias“. Daug priklauso nuo to, į ką žmogus orientuojasi – į gerus, ar į blogus dalykus. Jeigu gyventume tik blogomis naujienomis, tai gyventi būtų labai sunku. Lietuviai yra tokia tauta, kad kuo jiems sunkiau ir blogiau, tuo jie atkaklesni ir kiečiau laikosi savo principų.
Pripažįsta meilę per žinojimą
ML. Sankt Peterburgas yra didžios kultūros miestas, o šio miesto gyventojai ta kultūra ir gyvi, todėl jų nesupainiosi su jokio kito Rusijos miesto žmonėmis. Kas darytina, kad Lietuvos žmonės labiau domėtųsi miesto prie Nevos sukauptomis architektūros, meno, kultūros vertybėmis, o Sankt Peterburgo žmonės nenustotų domėtis Lietuva?
V. Kazanskienė. Žinote, aš kaip Sokratas pripažįstu vienintelę meilės rūšį – meilę per žinojimą. Labai svarbu kuo daugiau žinoti, pažinti, daugiau bendrauti. Lietuviams reikia daugiau studijuoti savo šalies istoriją ir tada jie įsitikins, kad svarbiausi lietuvių XIX–XX a. pr. atgimimo istorijos ir kultūros šaltiniai yra ne kur kitur, o Sankt Peterburge. Lietuviai jį vadino Petrapiliu, Petropiliu ir pan., šiame mieste studijavo, įgijo įvairių mokslų ir specialybių pagrindus. Įvairiais laikotarpiais Peterburge gyveno iki 30 tūkst. lietuvių. Žinomi Lietuvos dvasininkai, medikai, inžinieriai, kalbininkai mokslus buvo baigę Peterburge, ten kūrė, vienaip ar kitaip su šiuo miestu susiję. Ir kokios asmenybės! Po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. Teologijos fakultetas buvo perkeltas į Peterburgą, jame studijavo Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Maironis, Kazimieras Jaunius, Jurgis Matulaitis, Kazimieras Paltarokas, Vaižgantas, poetas Putinas. Su Peterburgu susiję Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kalbininkas Kazimieras Būga, muzikas Česlovas Sasnauskas, dainininkas Kipras Petrauskas...
ML. Norėčiau priminti, kaip Jonas Basanavičius vyko į Peterburgą gelbėti Gedimino bokštą. Mat, Vilniaus cariniai valdininkai nutarė Gedimino kalne įrengti vandens rezervuarą. Lietuvių mokslo draugija su J. Basanavičiumi priešakyje ėmėsi priemonių gelbėti kalną ir bokštą, bet kai nepavyko susitarti su vietos valdžia, J. Basanavičius užtarimo ieškojo Peterburge. Ir rado – Gedimino kalne buvo uždrausta statyti vandens rezervuarą – Vilniaus simbolis buvo išgelbėtas.
V. Kazanskienė. Graži istorija. Mums reikia daugiau domėtis Peterburge gyvenusiais lietuviais, jų veikla, tada ir šis miestas taps brangesnis.
Sėkmingo auklėjimo formulė
ML. Jūsų sūnus Petras, kuris klausosi šio mūsų pašnekesio, retsykiais įsiterpdamas, dalyvauja Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės veikloje, jam įdomu, jis ir mamą atlydėjo į Lietuvą. Kiek žinau, ir jūsų dukra Marija studijuoja klasikinę filologiją, yra Sorbonos universiteto doktorantė, – pasirinko tą pačią mokslo sritį, kuriai jūs skyrėte savo profesinį gyvenimą. Bet tikriausiai ne visiems tėvams pasiseka prie jiems svarbių vertybių taip sudominti ir pritraukti savo vaikus. Kaip jums su vyru Nikolajumi Kazanskiu tai pavyko?
V. Kazanskienė. Mano sūnus Petras žaidžia krepšinį, jis „užsikrėtęs“ tuo, kuo ir visi lietuviai. Mano supratimu jis dirba labai naudingą darbą: propaguoja ir organizuoja nacionalines bei neolimpines sporto rūšis. Duktė Marija mėgsta lietuvių poeziją, ypač Henriką Radauską ir lietuvių muziką. Mano vyras išmoko lietuvių kalbą ir neblogai ja kalba. Jis man netrukdė su mažais ir jau užaugusiais vaikais kalbėti lietuviškai, nors pats kalbėjo rusiškai. Dviejų metų Petras jau žinojo, kad iš mamos saldainio reikia prašyti lietuviškai, o iš tėčio – geriau rusiškai.
ML. Labai gera sėkmingo auklėjimo formulė.
V. Kazanskienė. Kai su šeima porą metų gyvenome JAV, Petras su manimi kalbėjo lietuviškai, su tėvu – rusiškai, o su seserimi Marija pradėjo kalbėti angliškai. Abu lankė amerikiečių mokyklą. Supratome, ką vaikams reiškia sociumas. Tad norėdami, kad vaikai nepamirštų gimtosios kalbos (arba gimtųjų kalbų, jei yra dvikalbiai), tėvai turi šitam reikalui skirti dėmesio ir laiko.
Visą gyvenimą stengiasi grąžinti skolą
ML. Pirmoje pokalbio dalyje aptarėme, kas jums yra gimtasis Kupiškis, Lietuva, šioje dalyje – kas Jums yra lietuvių kalba. O kas Jums yra Peterburgas?
V. Kazanskienė. Pirmiausia tai labai gražus miestas, kuriame gyventi nėra lengva, bet labai įdomu. Kai kyla noras pamatyti daugiau erdvių, nueinu ant Rūmų tilto priešais Žiemos rūmus ir Ermitažą – atsiveria įspūdingos erdvės. Antra, Peterburge malonu dirbti. Man pasisekė, nes labai įdomių žmonių teko sutikti, pažinti, bendrauti. Trečia, mes su vyru bendraujame ne su visais žmonėmis, o tik su tais, kuriuos esame pasirinkę, – tai išties labai įdomūs žmonės.
ML. Ką jums reiškia gautoji Kalbos premija?
V. Kazanskienė. Pats apdovanojimas reiškia, kad esu pastebėta, jog kažką darau. Gal aš ir klystu, bet man atrodo, kad visą gyvenimą darau tik tai, kas man patinka: tikrai mėgstu dėstyti, versti iš graikų arba lotynų kalbų į lietuvių ar rusų kalbą, mėgstu laužyti galvą dėl kokios nors etimologijos ar raustis archyve, ieškodama medžiagos apie, sakysime, užmirštą Diubua de Monperė. Jei tokio darbo rezultatai kam nors Peterburge ar Lietuvoje yra įdomūs ar naudingi, jau ir laimė. Malonu, kad bent jau daliai žmonių yra svarbu, kas lietuviškumo labui daroma ir už Lietuvos ribų. Tai, ką mes darome, nėra materialūs dalykai, bet dėl to jie nėra mažiau svarbūs. Savo darbą Peterburgo lietuvių draugijoje visada vertinu kaip duoklę, kurią privalau atiduoti. Lietuvoje gavau išsilavinimą ir labai neblogą. Viename kurse studijavau su dabar jau profesore Regina Koženiauskiene, profesore Eugenija Ulčinaite – puikiomis pedagogėmis ir daug nuveikusiomis mokslininkėmis. Sunku joms prilygti, bet stengiuosi... Žmonėms negaliu padėti materialiai, bet mano lietuvių kalbos dėstymas šeštadieniais – bet kokiu oru nuo 11 valandos ryto iki 19 val. „Lietuvių namuose“ – yra tam tikras skolos grąžinimas žmonėms.
ML. Negaila laiko? Juk kiek padarytumėte kad ir moksle.
V. Kazanskienė. Peterburgo lietuvių draugija įkurta 1892 m. Kokie gražūs įstatai, įspūdingi skelbimai, lietuviško pasibuvimo vakarai. Archyvuose atsispindi, kaip prof. Eduardui Volteriui arba Kaziui Būgai lietuviškus žodžius renka Peterburge gyvenantys lietuviai, užrašo būdingus savo kilmės vietų žodžius. Jaudinantys dalykai. Man atrodo, kad nemokėdama sukurti materialių vertybių, galiu pateikti būtent tokį savo įnašą: man malonu suvokti, kad kai mūsų nebebus, mūsų vaikai Peterburge turės lietuvišką bendravimo aplinką. Tie žmonės jau turės šiokią tokią savo istoriją.
P. S. Dėkojant 2010 m. Kalbos premijos laureatei V. Kazanskienei už šį pokalbį, jos sūnus Petras Kazanskis priminė įdomų dalyką: jo mama yra buvusi puiki sportininkė, mėtė ietį. Tada jos pavardė buvo Manikaitė. Po Birutės Zalagaitytės-Kalėdienės ir Jadvygos Putinienės buvo tapusi Lietuvos čempione, taip pat Lietuvos jaunučių rutulio stūmimo čempione 1960 metais.
Štai koks įdomus ir turiningas 2010-ųjų metų Kalbos premijos laureatės Vandos Manikaitės-Kazanskienės gyvenimas ir veikla.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, 2010-ųjų metų Kalbos premijos laureatė, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto doc. dr. Vanda Kazanskienė ir Rusijos mokslų akademijos akademikas, Rusijos MA Lingvistinių tyrimų instituto Sankt Peterburge direktorius prof. Nikolajus Kazanskis
Kalbos premijų laureatai: Vanda Kazanskienė (2010) ir kun. Vaclovas Aliulis MIC (2009 m.) su kupiškėnų valstybinės paminklosaugos komisijos nariu prof. Jonu Glemža ir laureatės sūnumi Petru Kazanskiu
LR Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas, Seimo narys Česlovas Stankevičius atėjo pasveikinti Kalbos premijos laureatę doc. dr. Vandą Kazanskienę; kairėje – Petras Kazanskis
Bendramokslės Vilniaus universitete prof. Regina Koženiauskienė ir Vanda Kazanskienė veikiausiai kuria bendrus planus su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriumi Sigitu Narbutu.
