J. Basanavičiaus premija suvedė dvi žymias moteris, iškilias asmenybes

Dvi iškilios lietuvės moterys paskelbtos 2010 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatėmis – etnologė Irena Aušrelė ČEPIENĖ ir JAV lietuvių kultūros veikėja Marija REMIENĖ. Ligi tol viena kitos asmeniškai nepažinojusios, nebent iš darbų, viena šalia kitos sėdėjo iškilmingoje premijos teikimo ceremonijoje 2010 m. lapkričio 24 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Renginyje dalyvavo LR Ministrų Tarybos Pirmininkas Andrius Kubilius, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Birutė Kulnytė, kiti ankstesnių metų šios premijos laureatai, Kultūros ir meno tarybos nariai, etninės kultūros ekspertai, kultūros ir visuomenės veikėjai, 2010 m. premijos laureačių kraštiečiai, giminaičiai ir renginio svečiai.

Tautiniai idealai telkė lietuvius ir anapus Atlanto

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja, 2004 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Irena Seliukaitė, pristačiusi naująsias laureates, rado tarp jų daug panašumo, nors likimai ir skirtingi. Musninkuose gimusią Mariją Bareikaitę-Remienę su tėvais Antrojo pasaulinio karo šuoras nubloškė į Vokietiją, iš ten šeima 1949 m. emigravo į JAV, kur Marija studijavo verslo administravimą, 5-erius metus dirbo draudimo kompanijoje „Aetnos“. Tačiau jei pačios Marijos paklaustume, kas jos gyvenime svarbiausia, dėl ko verta gyventi, esu tikras, kad išgirstume ne apie duonos pelnyti padėjusį darbą, bet visai apie kitus dalykus. Koks bebūtų atsakymas, jame tikriausiai nuskambėtų tokie Marijai šventi žodžiai kaip lietuvybė, tautiškumas, Amerikos lietuvių kultūra, Nepriklausoma Lietuva… Kai kam šios sąvokos gali atrodyti nemadingos, atgyvenusios, iškrintančios iš Europos Sąjungos politikos siekių – tarsi kviestų juos į praeitį, o ne į ateitį. O juk tie idealai, tarsi jėgų teikęs gyvybės šaltinis, telkė išeiviją, padėjo jai išsaugoti savo tapatumą ir tokiu būdu išlikti lietuvių kultūros aplinkoje, nors ir toli nuo tėvynės. Idealai atliko savo istorinę misiją, išlaikė tvirtą JAV lietuvių diasporą. Jos vaidmenį ne tik išeivijai, bet ir Lietuvos likimui po Antrojo pasaulinio karo sunku būtų pervertinti. JAV su lietuvių išeivija buvo skaitomasi aukščiausiuose politikos ešelonuose, ignoruoti buvo neįmanoma ir Sovietų Sąjungoje. Nors sovietinėje spaudoje figūravo menkinančiu „dipukų“ vardu, bet mūsų išeivijos atstovų buvo neįmanoma nepastebėti ir į jų veiklą nereaguoti, nors dažniausiai kritiškai. Vadinasi, vis vien jie buvo gyvi mąstančių Lietuvos žmonių sąmonėje.

Visa tai, kas pasakyta, tikriausiai ne apie Mariją Remienę, kurią pažįstame pirmiausia kaip žymią kultūros veikėją, širdingą, labai simpatišką ir bet kurioje aplinkoje išsiskiriančią moterį. Jeigu tektų ieškoti išeivijos kultūros žmogaus tinkamiausio įvaizdžio, tai Marija Remienė neabejotinai būtų tarp kandidačių. Nuo 1954 m. įsitraukusi į JAV lietuvių bendruomenės veiklą, Marija Remienė ligi šiol – net sunku įsivaizduoti! – labai profesionaliai vadovauja įvairioms taryboms, komitetams ir valdyboms, be kurių veiklos būtų sunku įsivaizduoti sėkmingą įvairių išeivijos lietuvių institucijų veiklą. Štai kur pravertė jos įgytos verslo administravimo kvalifikacijos ir darbo draudimo kompanijoje patirtis. Protas išlavintas vadybos srityje, o širdis traukė į kitą veiklą.

Daugiau kaip 20 metų M. Remienė organizuoja jos pačios su bendraminčiais įkurtą JAV ir kitų šalių lietuvių išeivijos pamėgto dienraščio „Draugas“ fondą, yra fondo pirmininkė, šio dienraščio leidėjų tarybos direktorė. Be ponios Marijos iniciatyvų būtų sunku įsivaizduoti šiam leidiniui ir jo kultūrinio paveldo leidybai skirtas kultūrines ir rėmimo akcijas. Tokiai veiklai reikia išmanymo ir nuoširdaus atsidavimo, o Marija Remienė kaip tik ir yra toks žmogus.

Taip pat veiksmingai reiškiasi ir Lietuvių fondo veikloje, nuo 1974 m. yra fondo valdybos pirmininkė, be to jai nuolat tekdavo vadovauti įvairioms fondo komisijoms.

Sunku įsivaizduoti išeivijos lietuvių meninį ir kultūrinį gyvenimą praturtinančią parodą, spektaklį, koncertą ar šiaip svarbesnį renginį be M. Remienės indėlio. Vargu ar ji pati yra suskaičiavusi, kiek įvairių literatūros vakarų, etninės kultūros vakarų ar klasikinės muzikos koncertų yra organizavusi, inicijavusi ar kitų sumanymus palaikiusi. Išeivijos menininkai, literatai, muzikai gali būti dėkingi M. Remienei už jos renginius, skirtus šių kūrėjų veiklos ir kūrybos propagavimui.

M. Remienė JAV koordinavo programas, kurios Lietuvoje buvo paskelbtos kaip valstybinės: V. Kudirkos, M. K. Čiurlionio, J. Basanavičiaus, Lietuvos valdovo Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus ir kitos. Ši moteris vadovavo ir lietuvių meno paveldo grąžinimo į Lietuvą programoje: 2000 m. į Lietuvą buvo parvežtos abi M. K. Čiurlionio galerijos kolekcijos, daugiau kaip 2 tūkst. darbų – tai išeivijos dovana nepriklausomai Lietuvai. Tai ir M. Remienės nuopelnas, kad Lietuvai buvo padovanoti užsieniuose sukurti dailininkų Adomo Galdiko, Adomo Varno, Vytauto Kasiulio, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus ir kitų dailininkų darbai.

Vyko ir priešingos krypties judėjimas: operos primadonos Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos su Čikagos simfoniniu orkestru, „Žuvėdros“ pasirodymas, kuriuo žavėjosi pustrečio tūkstančio išeivijos lietuvių, didžiulio pasisekimo sulaukęs „Ąžuoliuko“ koncertas. Be ponios Marijos iniciatyvų šie meno ir kultūros įvykiai būtų sunkiai įmanomi. O kur dar „Margučio“ lietuviškos radijo programos. Prie JAV lietuvių žurnalo „Margutis“ (leistas 1928–1965 m.) buvo įkurtas (1931 m.) „Margučio radijas“, kurio direktorių tarybos pirmininku 1964 m. tapo Valdas Adamkus, o nuo 1996 m. vadovauja M. Remienė. Jos pastangų dėka ši seniausia JAV lietuvių radijo stotis tapo ryškiu lietuvių etninės kultūros puoselėjimo pavyzdžiu.

Maža to, M. Remienės pastangomis 1999 m. Čikagoje įkurtas lietuvių išeivių teatro sambūris „Žaltvykslė“ tapo ir skirtingų kartų jungties centru, kuriame dalyvauja tiek vyresnės kartos, tiek naujai atvykusieji į JAV. Teatras rodė savo spektaklius Los Andžele, Detroite, Klyvlende, Lemonte, Niujorke, o 2009 m. teatrų festivaliu paminėjo savo veiklos dešimtmetį.

2009 m. Čikagoje leidžiamam dienraščiui „Draugas“ sukako 100 metų. Tiek laiko be pertrūkio einančio kito periodinio leidinio neturime nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Sutelkusi bendraminčius M. Remienė parengė ir išleido studiją „Draugui – 100: už tikėjimą ir lietuvybę“. Tai straipsnių rinkinys, aptariantis laikraščio atsiradimo ir raidos aplinkybes, pasakojantis apie leidėjus, medžiagos rengėjus, redaktorius ir daug kitų su dienraščio leidyba ir platinimu susijusių asmenų.

Ko stebėtis, jei M. Remienei visai natūraliai pritapo JAV lietuvių kultūros ministrės titulas, tegu neoficialus, bet užtarnautas ir malonus.

Ir Pensilvanijoje galima rasti Lietuvos dalelę

Ypatingą vietą M. Remienės kūrybinėje biografijoje užima organizuotų ekspedicijų ciklas po Pensilvaniją, kurio rezultatus galime įvertinti 2006 m. išleistoje knygoje „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ (galutinis teksto variantas priklauso žurnalistės Audronės Viktorijos Škiudaitės plunksnai). Tai knyga apie mūsų tautiečių nuo XIX a. pabaigos JAV sukurtą paveldą – pastatytas bažnyčias, sukurtas parapijas ir parapijų mokyklas, klubus, įsteigtas kapines, pastatytus paminklus ir kryžius, leistus ir kai kuriuos ligi šiol tebeleidžiamus spaudinius. Tai knyga apie tai, kaip svetimoje valstybėje atsidūrę lietuviai išeiviai sugebėjo išlaikyti savo tapatumą, išlikti savo tautoje, o ne atsidurti anapus. Tie žmonės, būdami toli nuo tėvynės, buvo su ja mintimis, jausmais ir darbais.

Dažnai mažaraščiai ar net visai beraščiai mūsų tautiečiai, be didesnių kultūrinių lūkesčių ir užmojų, kitas tiesiog nuo žagrės buvo priverstas laimės ieškoti svetimuose kraštuose. O nuostabą ir susižavėjimą kelia tai, kad pirmosios bangos lietuvių išeiviai, to meto gyvenimo sąlygų priversti tapti emigrantais, ne tik neištirpo svetimose mariose, nenuplaukė pasroviui, bet būrėsi į lietuviškas parapijas, kūrė lietuvių parapijų mokyklas, steigė draugijas, pradėjo leisti laikraščius ir knygas, švietėsi ir ėmė šviesti kitus savo tautiečius. Jų veikla išliko ir būtent kultūros pavelde paliko ryškų pėdsaką – paminkluose, bažnyčių statiniuose, knygose, laikraščių tekstuose, etninę ir tautos atmintį liudijančiuose kituose kultūros ženkluose.

Iš kur mūsų to meto mažaraščių tautiečių sveika nuovoka ir tikrųjų vertybių suvokimas, gebėjimas skirti grūdus nuo pelų? Buvo tautos šviesuolių, dvasinės ir kultūrinės veiklos lyderių, vadovų, kurie pirmiausia ne savimi rūpinosi, bet veikė tautoje ir tautos labui. Ar ne tų pačių nuostatų laikėsi Marija Remienė? Tikriausiai ir kiek kitų, nes keitėsi laikai, turėjo keistis ir nuostatos. Svarbu jausti laiko vėjus, antraip net ir geriausi sumanymai neras atgarsio. Bandant domėtis šios iškilios mūsų tautos atstovės bent kai kuriais biografijos bruožais, matyti, kad ji tęsė tai, ką JAV darė jos pirmtakai, vyresnės kartos lietuviai vyrai ir moterys, bet labai gerai jautė gyvenimo pulsą. Būdami toli nuo tėvynės jie savo veikla stiprino ir turtino tėvynės galias, nes su jos vardu ir jos labui dirbo savo svarbiausius gyvenimo darbus. Daugialypė Marijos Remienės veikla padeda geriau suprasti ir jos pirmtakų siekius.

Yra apie ką susimąstyti. Daugybės iškilių Lietuvos giminių elito atstovai veikė kitų kraštų labui, turtino kitų tautų mokslą, kultūrą, literatūrą, galimas dalykas, tapo pasaulinio kultūros lobyno gausintojais. Gal ne jų kaltė, kad labiau nusipelnė svetimiems, o ne saviems, bet tai ir yra nutautinamos tautos drama. Gal patys tos dramos dalyviai ne visada ir suvokė, kad tapo šios dramos dalyviais, lūžio tautoje gilintojais, nes vadovavosi kitomis vertybėmis, dažniausiai ne tiek aplinkybių verčiami, bet savo pačių valia pasirinko gyvenimą ne tautoje, bet už jos ribų. Turime šią dramą apmąstyti, suvokti, nenumoti abejinga ranka į nuklydusius sūnus ir dukras. Jų likimai – tai taip pat tegu savotiškas, bet istorinės patirties kraitis, bendras tautos turtas.

Gimtinės trauka

Būtina pasakyti, kad M. Remienė niekada nebuvo atitrūkusi ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo gimtojo Musninkų kaimo Širvintų rajone. Savo gimtinės patriotu galima būti įvairiais būdais, net ir gyvenant toli. M. Remienė finansavo Musninkų bažnyčios išorės ir vidaus restauravimo darbus, jos dėka priešais bažnyčią buvo pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko skulptūra „Šv. Mykolas Arkangelas“. Iškart atvėso tam tikrų interesų grupių sumanymas priešais bažnyčią statyti „Maximos“ parduotuvę. M. Remienė parėmė monografijos „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ leidybą, išleido musninkiečiams dedikuotą knygą „Atsukant gyvenimo laikrodį atgal“. Joje autorė pasakoja apie savo šeimos, iš Musninkų 1944 m. pasitraukusios į Vakarus, likimas, atskleidžiama lietuvių išeivijos veikla. Jos lėšomis Musninkų vidurinės mokyklos šokėjams pasiūti tautiniai drabužiai, su kuriais mokiniai dalyvavo Lietuvos tūkstantmečio dainų ir šokių šventėje. Musninkų mokyklos bibliotekai padovanota knygų, o sporto salėje pastatyti krepšinio stovai. Ši moteris paremia Musninkų moksleivių kūrybos konkursus, kultūrines mokyklos iniciatyvas, o kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse (Kaišiadorių r.) M. Remienė finansavo Kryžiaus kelio pirmą koplyčią.

2010 m. minint Širvintų miesto 535-ųjų gyvavimo metų sukaktį Marijai Remienei suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas už lietuvybės puoselėjimą JAV, Širvintų krašto garsinimą pasaulio lietuvių bendrijose, už ypatingus nuopelnus ir išskirtinį indėlį Širvintų krašto mokslo, kultūros, visuomenės gyvenimo srityse ir altruistinę veiklą. O Valstybinė Jono Basanavičiaus premija tais pačiais metais jai paskirta už tautinės tapatybės puoselėjimą Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenėje ir pastangas grąžinti kultūros vertybes į Lietuvą. Šie aukšti įvertinimai gražiai derės prie M. Remienei 1996 m. Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II įteikto medalio „Pro Ecclesia et Pontivice“, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus ir 1998 m. gauto Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio „Pasipriešinimo dalyvio kryžiaus“.

Reikėtų pasakyti ir tai, nors nesu visai tikras, kad tai nėra konfidenciali informacija, kad nė vienas už Jono Basanavičiaus premiją gautas litas nekirs Lietuvos sienos – visos lėšos bus panaudotos gabių jaunuolių stipendijoms, jaunimo ugdymui ir kitiems tauriems tikslams. Tai ir yra veiksmingas rūpestis Lietuvos ateitimi.

Iš garsios Višinskių giminės

Skirtingai nuo M. Remienės, etnologės humanitarinių mokslų daktarės Irenos Aušrelės Čepienės, gyvenimas klostėsi Lietuvoje, bet nedaug trūko, kad ir ji būtų susiruošusi į didžią savo gyvenimo kelionę kartu su mama. Tik į visai priešingą pusę nei M. Remienė. Irenos Aušrelės mamai išvengti Sibiro nepavyko. Irena Seliukaitė neatsitiktinai pabrėžė laureatės mergautinę pavardę – Višinskytė. Lietuviui tai labai daug pasakanti pavardė – be Povilo Višinskio, galimas daiktas, neturėtume lietuvių literatūros klasikės Žemaitės. Tai štai Irenai Aušrelei Povilas Višinskis – senelis iš tėvo pusės. Tikriausiai nėra reikalo pabrėžti, kad tai didelis įpareigojimas ir atsakomybė. I. A. Čepienė deramai pratęsė giminės tradiciją.

Ji gimė Šiauliuose, filologijos mokslus 1957 m. baigė Maskvos valstybiniame universitete. Kažkodėl šis faktas nutylėtas laureatę pristatančiame biografiniame apraše, nebuvo paminėtas ir premijos teikimo ceremonijoje, supažindinant su mokslininkės svarbiausiais gyvenimo ir veiklos tarpsniais. Gūžiamės ten, kur turėtume teisėtai didžiuotis – geru įgytu išsilavinimu, puikiomis kvalifikacijomis.

1957–1959 m. I. A. Čepienė mokytojavo Raseinių vidurinėje mokykloje, o 1960 m. prasideda kitas jos veiklos etapas. Kultūros ministerijoje ministro Juozo Banaičio pastangomis buvo įkurtas metodinis kabinetas, kurio viena iš paskirčių – aktualizuoti kai kuriuos lietuviškus papročius ir tradicijas, įvedant į tarybinio žmogaus gyvenseną. Gal sumanymas buvo formuluojamas ir ne visai šiais žodžiais, bet juk reikėjo taikytis prie to meto oficialios kalbėsenos klišių. Gerai jau tai, kad buvo atsigręžta į tradicijas, nes nepamirškime kaip atrodė to meto kad ir istorijos mokymo kursas mokykloje – visa istorija prasidėdavo nuo spalio revoliucijos Rusijoje, 1918 m. revoliucinių įvykių ir 1940 m. socialistinės „revoliucijos“ Lietuvoje. Tėvai namuose kalbėjo apie okupaciją, Sovietų Sąjungos kariuomenės įvedimą į nepriklausomą Lietuvą, o mokykloje akis nuleidę mokytojai turėjo aiškinti apie revoliuciją. Oficialiai buvo pripažįstama viena „tradicija“ – klasių kova, darbo žmonių išsivaduojamoji kova prieš išnaudotojus.

Visą tą marazmą prisimenant, galima tik didžiuotis žmonėmis, kurie ir tomis sąlygomis sugebėjo išsaugoti tautinį ir žmogiškąjį orumą, rasdavo būdų parodyti gilias tautos tradicijas, senųjų papročių prasmingumą, o jie juk atėję iš seniausių laikų ir nieko bendro su revoliucijomis neturėjo. Nebent 1905 m. pabudo ilgus dešimtmečius slopintas laisvės siekis. Turgaus dieną ant „bačkos“ užsilipę liaudies tribūnai reikalaudavo grąžinti uždraustą lietuvišką spaudą, o drąsiausi šaukė maskoliams nešdintis iš kur atėję.

Gaivūs etninės kultūros šaltiniai

Grįžkime prie laureatės. Kultūros ministerijoje dirbo iki 1972 metų, paskui perėjo į Vilniaus kultūros mokyklą. Įdomu, kad būtent dirbdama pedagoginį darbą apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją (1975), o savo tyrinėjimų tema pasirinko XIX a. pab. – XX a. pr. tradicinių lietuviškų vestuvių veikėjus. Jos disertacijos vadovė buvo Pranė Dundulienė, kurios šimtosios gimimo metinės buvo paminėtos 2010 metais. Maždaug tuo pačiu metu I. A. Čepienė išleido ir dvi pirmąsias savo knygas – „Lietuvių etninės kultūros istorija“ (1973 m., 2 t. – 1975 m., lenkų kalba 2000 m.) ir apgintos disertacijos pagrindu parašyta „Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai“ (1977). Apie pastarąją knygą I. Seliukaitė išsireiškė etnologo Žilvičio Šaknio žodžiais: „Iki šiol nepraradusi mokslinės vertės taikomosios etnologijos studija“. Išties pastaroji knyga – tai ne tik struktūrinio metodo taikymo etnologijoje pavyzdys, bet ir taikomąją paskirtį turinti knyga, kuria naudojosi ir tebesinaudoja kelios kartos piršlių, svočių ir besituokiančiųjų.

1977–1989 metai I. A. Čepienės biografijoje susiję su darbu Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje ir Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Atgimimo metai gal ne tiek pakeitė lietuvių savimonę, kiek leido joje glūdinčioms mintims ir jausmams reikštis, įgauti platų visuomeninį skambesį – tai pasakytina, tikriausiai, ir apie I. A. Čepienę. Turėtų būti pasakyta ir daugiau, nes 1989–2001 m. I. A. Čepienė dirbo Pedagogikos mokslo tyrimų institute, į kurį ją pakvietė Marija Lukšienė, tautinės mokyklos ideologijos kūrėja. Institute taip pat buvo kuriama tautinės mokyklos koncepcija, ir I. A. Čepienei teko užduotis į pedagogikos mokslą ir mokyklą atvesti etninę kultūrą.

1997 m. I. A. Čepienė pradėjo dirbti taip pat ir Vilniaus pedagoginiame universitete, etninės kultūros suvokimo pradmenis diegė būsimiems pradinių klasių mokytojams ir ikimokyklinio ugdymo pedagogams, tapo docente. Minėti metai ženklūs ir tuo, kad išėjo dvi naujos jos knygos: „Etninė kultūra mokykloje“ bei „Vandens ir medžio sakralumas“, o 1999 m. pasirodė dar viena – „Etninė kultūra ir ekologija“. Dirbdama universitete I. A. Čepienė dėstė etnokultūros kursą, taip pat pasirinktinį „Lietuvių tradicijų ir kultūros puoselėjimo“ modulį. Ugdymo pagrindų katedroje greta bakalauro studijų organizavo etninės kultūros mokytojo specializaciją, ypač populiarią tarp neakivaizdinių studijų studentų ir jau dirbančių pradinių klasių mokytojų. Parašė daug mokslinių ir šviečiamojo pobūdžio straipsnių, o šį mokslininkės veiklos etapą vainikavo 2008 m. pasirodžiusi naujausia knyga „Lietuvių etninė kultūra. Raidos įžvalgos“. Skaitant šią knygą tampa aišku, kodėl I. A. Čepienė vadinama lietuvių etnologijos istorike. Toje knygoje atspindėta visa mūsų etninės kultūros istorija, mokoma suprasti svarbų dalyką: mūsų etninė kultūra nėra sustingusi laike ir savo raiškos formomis, bet visą laiką kinta, mainosi, atsinaujina. Vadinasi, gal kaip joks kitas kultūros fenomenas, sugeba prisitaikyti, keistis atsiliepdama į gyvenimo iššūkius. Todėl visada aktuali, žmonėms reikalinga ir nesensta.

O pabaigai, kaip nepasinaudoti I. Seliukaitės pateikta abi laureates vienyjančia charakteristika: abi labai racionalios, šalto proto, nerodančios išorinių emocijų... Gal ir taip, bet kas galėtų suabejoti jų karštomis širdimis? Veikloje bendra tai, kad visą gyvenimą viena – Lietuvoje, kita – anapus Atlanto žmonėse ugdė tautinės tapatybės jausmą, pasididžiavimą savo tauta. Gal šis toks pažeidžiamas ir trapus jausmas padės globalizmo vėjų pagairėje atsidūrusiems neišskysti, o išsivaikščiojusiems sugrįžti? Kas žino.

Gediminas Zemlickas

Susikaupimo akimirka prieš Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos teikimą: Kultūros ministras Artūras Gelūnas, laureatės Irena Aušrelė Čepienė ir Marija Remienė,
LR Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir etnografinio ansamblio „Ratilio“ dainininkai

Lietuvių tautinių drabužių spalvų varsomis, skambiomis lietuvių liaudies dainomis visus žavėjo „Ratilio“

Pagerbti Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatę, Musninkų miestelio mecenatę Mariją Remienę atvyko Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis su visa sveikintojų svita

Tą dieną habil. dr. Irenai Aušrelei Čepienei nestigo sveikintojų