MOKSLASplius.lt

Kristijono Donelaičio gimimo 300-jį jubiliejų pasitinkant

Bernardas Aleknavičius


 

Skandinavai beldžiasi į Tolminkiemio klebonijos duris

 

Ar tikrai Kristijonu Donelaičiu niekados nesidomėjo skandinavai? Jeigu taip, tai ir Suomija – ne išimtis. Bet suomiai turi Donelaičio draugiją, kuri leidžia žurnalą „Donelaitis“. Tai iš kur šis netikėtumas?! O gal čia tolimos praeities aidas?!1991 m. Göteborge leistų K. Donelaičio „Metų“ švediškosios iliustracijos. Paimtos iš Rioška minimo amatų muziejaus bibliotekos

Grįžkime į XIX a. pabaigą. Pabuvokime tuometinėje pasaulio „Litvomanų Mekoje“ – Plokščiuose. Išsišakojusio ąžuolo paunksmėje sėdi didysis Kristijono Donelaičio kūrybos gerbėjas
daktaras Vincas Kudirka ir savo bičiulei suomių rašytojai Mailai Talvio (tik. Maila Mikkola, 1871–1951) skaito Kristijoną Donelaitį:

„Jau saulelė vėl atkopdama...“

Kiek atokiau – suomių kalbininkas Josepas Mikola (tik. Jooseppi Julius Mikkola, 1866–1946) kažką aiškinasi su Petru Kriaučiūnu (1850–1916). Išgirdę pakilų daktaro Vinco balsą, vyrai prieina arčiau. Daktaras nutyla. Užsikosi. Nugalėjęs ligos priepuolį Vincas vėl grįžta prie Kristijono Donelaičio. Dabar savo bičiuliams jis kalba apie Kristijono Donelaičio „Metų“ svarbą lietuvių kalbai ir literatūrai:

– Žmonės privalo gerai žinoti, ką ir kaip parašė Donelaitis, o pažinus jo kūrybą tvirčiau galės siekti ir tautinio gyvenimo. Donelaitis – tai mūsų literatūros saulėtekis. Aš stengsiuosi padaryti tai, kad žmonės pamiltų Donelaitį, – sako Kudirka.

Ir daktaras duotąjį žodį ištesėjo. 1898 m. „Varpo“ 1–3 numeriuose jis paskelbė straipsnį „Tiesos eilėms rašyti“, kuriame nagrinėjama K. Donelaičio „Metų“ ritmika, kalbama apie hegzametrą, pateikta „Pavasario linksmybių“ (1–12) pradžia. Praėjus nepilniems dvejiems metams po šios publikacijos pasirodymo daktaras Kudirka iškeliavo Amžinybėn. Suomių kultūrininkai paliko Plokščiuose žydinčių lelijų bei žaliuojančių rūtų darželius, skambias panemunės dainas, o ir daktaras Vinco Kudirkos galingo ąžuolo paunksmėje skaitomos K. Donelaičio „Metų“ ištraukos, tarsi aidas, nugrimzdo praeities rūkuose.

Nulingavo ištisi dešimtmečiai. Raudonojo tvano užlietas pasaulis kunkuliavo. Pavergtoms tautoms prireikė nemažai pastangų, kad būtų galima išbristi iš raudonojo liūno. Budo Rytų Europa. Griuvo žmonių bendruomenes į dvi dalis dalinanti Berlyno siena. 1990 m. kovo 11-ąją Kristijono Donelaičio tautiečiai skelbia nepriklausomybę. ir čia pat nenumatyti sunkumai. Blokada. O mažas aguonos grūdelis – Lietuva – deda visas pastangas atsiskleisti pasauliui. Gerokai paraudusi Suomija susimąsto. Prisimena 1939-ųjų metų žiemą, prisimena savo didvyrius, kurie su dalbomis stojo prieš žlegsinčius sovietinius tankus ir juos naikino. Dabar ir Lietuva ant panašios ribos. Reikia jai padėti. Suomiai kuria Suomijos-Lietuvos bičiulių draugiją. Tik Suomijos kultūros ministras tokios draugijos sėkme suabejoja. Juk tai poetinė organizacija! Ar nenubus snaudžianti meška?! Ar Maskvos ir Helsinkio santykiai nepablogės?! Prisimenama, jog vokiečiai turi Adomo Mickevičiaus draugiją, kuri neabejinga ir Donelaičiui. Tai kodėl Helsinkyje vietoj Suomijos-Lietuvos bičiulių draugijos negali egzistuoti Donelaičio draugija?! Taigi, 1990 m. balandžio 17 d. Suomijoje savo gyvenimą pradeda Donelaičio draugija.

Suomių Donelaičio draugija – tai ne tik kultūrinė, bet ir politinė organizacija, suvaidinusi didžiulį vaidmenį atkuriant Lietuvos – Suomijos valstybių diplomatinius santykius. Dėl šių santykių ir Kristijono Donelaičio „Metai“ tarsi priartėjo prie suomių „Kalevalos“.

Kaip su K. Donelaičio „Metų“ vertimu į suomių kalbą? Ar suskambės „Metai“ suomiškai? Kada? Suomius netikėtai aplenkia švedai 1991 m. išleisdami K. Donelaičio „Arstiderna“ („Metai“) – taip ir švedai skandinavų pasauliui atvėrė vartus į donelaitiką.

1991 m. Geteborge Lenarto Šelbergo (Lennart Kjelbberg) į švedų kalbą išversti K. Donelaičio „Metai“ suskambo skandinaviškai. Ne tik išvaizda, bet ir visuma leidinys pulsuoja skandinaviška dvasia. Knygoje pateiktos iliustracijos išraiškios, bet labai jau nutolusios nuo V. K. Jonyno bei V. Jurkūno grafikos darbų, kuriais iliustruotas lietuviškasis K. Donelaičio „Metų“ leidimas. Tai gerai, labai gerai ir šiandien švedai turi savitą skandinavišką Kristijoną Donelaitį.

Švediškųjų K. Donelaičio „Metų“ leidimo pabaigoje (p. 123–133) išspausdinta publikacija „Donelaitis ir jo pasaulis“, o 126 p. pateikiama žemėlapio schema su Rytprūsiu K. Donelaičio laikmečio ir XX a. antrosios pusės pavadinimais. Pirmojoje schemoje keturi atramos taškai: Königsberg, Stallupönen (Stalupėnai), Lasdinenhlen (Lazdynėliai), Tolminkemen (Tolminkiemis). XX a. surusintoje schemoje tie patys atramos taškai, tik jau su slaviškais vietovių pavadinimais: Kaliningrad, Nesterov, Radviliškskij r-n ir Čistye prudy.

Žvelgi į šį leidinio puslapį ir susimąstai – Karaliaučiaus krašte Radviliškio rajonas! Iš kur jis čia atsirado? Tai štai kokie negailestingi 1972 m. Maskvoje leistos „Didžiosios tarybinės enciklopedijos“ (t. VIII, p. 439) dezinformacijos vaisiai. Sovietinėje enciklopedijoje rašoma: „Donelaitis Kristijonas (a. a. 1714 Lazdynėliai, nyne Radviliskij r-n). Per sovietinį enciklopedijos melą į Lazdynėlius švedai „nukėlė“ Radviliškio rajoną. Tai tarp milijoninių tiražų išleistas sovietinis dezinformacinis leidinys veikia žmonių protus! Ko gero skandinavams dar ilgai teks belstis į Tolminkiemio klebonijos duris, kad šios atsivertų tikrajam Kristijono Donelaičio pažinimui...

Švediškojo K. Donelaičio „Metų“ 126-asis puslapis

 

 



1991 m. Göteborge leistų K. Donelaičio „Metų“ švediškosios iliustracijos. Paimtos iš Rioška minimo amatų muziejaus bibliotekos