Jo balsas tapo taisyklingo lietuviško žodžio sinonimu

Kazio Ulvydo šimtosioms gimimo metinėms

Gruodžio 23-iąją, Kūčių išvakarėse, Lietuvių kalbos institute prisiminimų renginiu ir paroda paminėtos kalbininko Kazio Ulvydo (1910 08 14 – 1996 03 16) šimtosios gimimo metinės. Dalyvavo didelis būrys Lietuvos kalbininkų, daugelis iš jų buvo Kazio Ulvydo bendradarbiai, kiti, jaunesnieji, jo paskaitų klausęsi Vilniaus universitete. Sunku patikėti, kad buvo ir Kauno universitete 1942–1949 m. Ulvydo skaitytų paskaitų dalyvių. Daugiausia atėjo tų, kurie ne patį Kazį Ulvydą pažinojo, bet jo balsą, labai įtaigų ir gerai įsimintą, mat kalbininkas kiekvieną savaitę per Vilniaus radijo kalbos valandėlę tautą mokė taisyklingai kalbėti ir rašyti. Lietuvos žmonėms Ulvydas buvo taisyklingos kalbos autoritetas, jo žodis buvo labai paveikus.

Tauta, praradusi savo kalbą, praranda save

Renginyje buvo ir pulkelis dalyvių, kurie nei patį Kazį Ulvydą pažinojo, nei jo balsą girdėjo – tai kalbininko vaikaičiai, atėję pagerbti savo žymaus senelio, jau kone legendinės asmenybės. Kai senelis per Vilniaus radiją gražiu lietuvišku žodžiu bylodavo, vaikaičiai dar nebuvo gimę, tai jau nepriklausomos Lietuvos metais gimę ir išaugę jaunikaičiai. Prisiminimų renginyje jie buvo atidūs klausytojai, išgirdo ne tik savo senelio Kazio Ulvydo kalbos valandėlių ištraukas, bet ir žymių kalbininkų prisiminimus. Visa tai jiems ilgam įsimins.

Vakaras prasidėjo Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotojos prof. habil. dr. Grasildos Blažienės sveikinimo žodžiu ir Kazio Ulvydo prakalba per radiją pačioje nepriklausomybės pradžioje. Įprastu kalbos valandėlės žodžiu tos kalbos nepavadinsi. K. Ulvydas prabilo, ką kiekvienam iš mūsų ir visai tautai reiškia gimtoji kalba, privalanti būti valstybine, ir kaip svarbu ją puoselėti, nes tai mūsų tautos gyvastis ir stiprybės šaltinis, o savo kalbą praradusi tauta praranda save...

Sunku pasakyti, kas vyko vaikaičių širdyse, kiek giliai pasiekė juos senelio kalbininko žodžiai, bet dalis vyresnio amžiaus klausytojų veikiausiai išgyveno prieštaringus jausmus. K. Ulvydas priminė, kaip sunku buvo lietuvišką žodį apginti krašte (juk tebuvome kraštas, nors ir respublika vadinamas), kuriame lietuvių kalbai buvo tekęs antrarūšės kalbos vaidmuo, teko glaustis „kalbos, kuria kalbėjo Leninas“, šešėlyje. Jei rusų kalbos mokytojas lietuviškoje mokykloje gaudavo didesnį atlygį už mokiusį lietuviško žodžio, tai jau tuo viskas pasakyta. K. Ulvydas nevyniojo žodžio į vatą, sakė be vinguriavimo, kur taip buvo – bolševikų okupuotoje Lietuvoje.

Prieštaringas jausmas kyla štai dėl ko. Prabėgo du dešimtmečiai nuo K. Ulvydo kalbos, bet gali atrodyti, kad tai prakalba iš kitos epochos, kone iš humanisto Mikalojaus Daukšos laikų, kai šis kunigas savo „Postilės“ prakalboje protino savo gimtąją kalbą pamiršusius Lietuvos bajorus, kalbėjusius svetimais „liežuviais“ – K. Daukšai jie priminė patvartėje stipinėjančius gaidžius, kurie bando puoštis povo plunksnomis. K. Ulvydas apie gaidžius ir povus nekalba, bet jei šiandien kalbėtų,veikiausiai pritaikytų panašų palyginimą.

Užtenka paskaityti, kaip gimtąja kalba tarpusavyje bendrauja mūsų internautai, kokius rašmenis naudoja savo mintims reikšti ir kokius proto bokštus savo išvedžiojimais stato. Kazio Ulvydo laikais kompiuteriai buvo retenybė, gal ir nepagarbos lietuviškam žodžiui buvo mažiau, o ir nemokšos neturėjo tiek erdvės reikštis. Gali atrodyti, kad nemaža dalis internautų ne mokyklose rašto pramoksta, bet iš mobiliųjų telefonų ir kompiuterių klaviatūrų mokosi, todėl drąsiai samprotauja, kad lietuvių kalba neperspektyvi, po 30 metų šia kalba niekas nebekalbės, po šimto metų niekas apie tokią nežinos. Žodžiu, laikas atmesti kaip atgyvenusį nereikalingą daiktą ir mokytis perspektyvių kalbų. Įžvalgus buvo Kazys Ulvydas, teigęs, kad praradusi savo kalbą tauta praranda save. Parafrazuodami galime pasakyti: prarandantys savo gimtą kalbą internautai praranda save, ir visų pirma kaip asmenybės. Tiesa, asmenybėmis nebuvę nelabai turi ką prarasti.

Citatų ir išnašų mentorius

Kadangi tai buvo prisiminimų renginys, visai natūralu, kad pirmasis pasidalyti savo įspūdžiais apie K. Ulvydą buvo pakviestas prof. Algirdas Sabaliauskas. „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos“ dvitomio, „Lietuvių kalbos leksikos“ ir kalbos mokslo populiarinimo knygų autorius (iš viso profesoriaus bibliografijoje 14 parašytų knygų – su išverstomis į anglų kalbą) su Ulvydu daug metų dirbęs tame pačiame institute, bendravęs kone kas dieną. Kaip visada pakviestas tarti žodį Sabaliauskas ilgokai atsiprašinėja dėl savo atminties ypatybių: girdi, įsimena paprastai įvairias nereikšmingas smulkmenas, o tai, kas išties svarbu – pamiršta. Klausytojai dažniausiai mano kitaip, nes iš vaizdingai papasakotų smulkmenų iškyla ne sustingusi skulptūra, ne plakatinis teigiamas herojus, bet gyvas žmogus, asmenybė, o jei taip, vadinasi, smulkmenos atlieka savo paskirtį, įgyja visai kitą prasmę ir vertę. Tuo labiau, kad kaip pasakorius Sabaliauskas sunkiai pralenkiamas.

Pirmą kartą Kazį Ulvydą jis išvydo studijuodamas Vilniaus universiteto antrame kurse. Nesunku apskaičiuoti, kurie buvo metai, jei žinome prisiminimų autorių universitetą baigus 1953 metais. Filologų 7-oje auditorijoje baigėsi paskaita, per pertrauką studentai būriavosi S. Daukanto kiemelyje, kur tuo metu dar nelapojo slaunam žemaičiui skirtas ąžuoliukas – buvo pasodintas tik 1978 m., bet nudžiūvo, po kelerių metų buvo pasodintas kitas, kuris tebeauga. Tai štai, tame kieme be studentų šnekučiavo ir būrelis solidesnių žmonių, o vienas išsiskyrė gražia išvaizda ir laikysena. A. Sabaliausko kurso draugė, tikriausiai norėdama paglostyti jo savimeilę, pasakė: „Tai turbūt naujas mūsų dėstytojas. Žinai, judviejų plaukai panašūs“. Dėl tų panašių plaukų tikriausiai įsiminė ir tas pirmas susitikimas su nauju dėstytoju Kaziu Ulvydu. Vargu, ar Sabaliausko bendrakursiai buvo girdėję, kas tas Ulvydas. Nebent vėliau sužinojo, kad Kauno valstybiniame universitete dėstė nuo 1942 m., 1946–1948 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, o 1949 m. tapo dekanu, bet tų pačių metų birželį Istorijos-filologijos fakultetas Kauno universitete buvo uždarytas. Po metų 1950 m. spalį bus gautas įsakymas reorganizuoti Kauno valstybinį universitetą į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą.

Kai kurie dėstytojai iš Kauno pradėjo dirbti Vilniaus universitete, filologams sintaksę pradėjo dėstyti Kazys Ulvydas, netrukus atvyko ir Jonas Kabelka. A. Sabaliauskui sintaksė nelabai patiko, nes savo dūšią jis jau buvo užstatęs Zigmo Zinkevičiaus dėstytai istorinei gramatikai, tarmių mokslui ir kitiems kursams. Ir vis dėlto būtent K. Ulvydui buvo lemta tolesniam A. Sabaliausko likimui suvaidinti pakankamai svarbų vaidmenį. Jis lankė Ulvydo vadovaujamą seminarą, gavo temą apie skolintinių žodžių kirčiavimą. Vadovas reikliai pribraukė studento prirašytus lapus, prirašė krūvą pastabų – rašinio autorius nemoka to ir ano, nežino, kaip pateikti citatas ir išnašas, o pabaigoje užrašė rezoliuciją: „Darbą vertinu labai gerai“. Jau tada buvo matyti, kad šis dėstytojas tiesiog užgimęs būti dideliu viršininku. Kaip toliau pamatysime, neužilgo jis ir tapo daugelio kalbininkų viršininku. O Ulvydo pamokos Sabaliauskui labai pravertė.

Praeis daug metų, Ulvydas ir Sabaliauskas dirbs tame pačiame Lietuvių kalbos ir literatūros institute, tegu ir skirtingose pareigose. 1979 m. pasirodžius Sabaliausko „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos“ I tomui, autorius šią savo knygą įteikė buvusiam savo dėstytojui Ulvydui, sakydamas: „Ko jau ko, o išnašų šioje knygoje tikrai daug“. Ulvydui patiko ir dovana, ir linksmas priminimas apie tas išnašas.

Kartais ir sausi iš vandens išlipdavo

Buvo ir kitas atvejis, daug svarbesnis, kai Ulvydas suvaidino būsimai akademinei Sabaliausko karjerai itin reikšmingą vaidmenį. Tai nutiko daug anksčiau, negu Sabaliauskas pradėjo rašyti knygas. 1951 m. Ulvydas tapo Lietuvių kalbos katedros vedėju universitete, taip pat pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Regis, dar nebuvo spėjęs tapti instituto direktoriaus pavaduotoju, nors tai įvyko tais pačiais 1953 m., kai Sabaliauskas baigė universitetą, tik keliais mėnesiais vėliau. Ulvydas jau nebeturėjo tiek laiko toliau vesti paskaitas universitete, nors jam priklausė skaityti baltų filologijos įvadą tik ką įsteigtam lituanistų neakivaizdininkų skyriui. Ulvydas pasišaukė Sabaliauską – ar šis negalėtų neakivaizdininkams tą kursą skaityti? Sabaliauskas iš kuklumo, o gal neryžtingumo, muistėsi, o Ulvydas jį ramino: „Būk ramus, ten tik džiaugsis, kai nueisi“. Kokių žygių ėmėsi Ulvydas Sabaliauskui jis nesakė, bet šiam stoviniuojant prie fakulteto ir kalbantis su atvažiavusiu klasės draugu, priėjo universiteto darbuotoja su rektoriaus įsakymu rankose – priimti Algirdą Sabaliauską į universitetą dėstytojo pareigoms, mokant tokį ir tokį atlyginimą. Taip per Ulvydo protekciją prasidėjo Sabaliausko kaip dėstytojo, vėliau docento ir profesoriaus karjera.

Ta pirma jo gyvenime studentų neakivaizdininkų grupė paliko bene mieliausius prisiminimus. Pusė studentų buvo vyresni už dėstytoją, matyt, ir pačiam Sabaliauskui tai buvo stimulas stengtis – kaip dabar prisimena, jautėsi laimės kūdikiu. Bent jau toks išliko senose to meto nuotraukose su savo studentais. Už tas laimės akimirkas buvusiam dėstytojui jautė dėkingumą ir per jo šimtųjų gimimo metinių minėjimą. Jeigu ne Ulvydas, tikriausiai, kitaip būtų susiklosčiusi Sabaliausko akademinė karjera.

Ulvydas ir Sabaliauskas dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1953–1955 m. Ulvydas buvo direktoriaus pavaduotojas, vėliau 32 metus vadovavo Žodynų ir Dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos skyriams. Buvo geras vadovas, užstodavo pavaldinius, reikalui esant visada gindavo. Sabaliauskas prisiminė, kaip kartu su Ulvydu buvo iškviesti pas griežtąjį instituto direktorių Kostą Korsaką, rengėsi gauti pylos. Direktoriui užkliuvo, kad Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje parengtoje, Adelės Laigonaitės sudarytoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ buvo įdėtos Ulvydo disertacijos ištraukos ir Sabaliausko diplominis darbas, bet kad jiedu yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojai net nepaminėta. Tokiais atvejais K. Korsakas jautė pareigą ginti instituto garbę. Šalia savo viršininko Ulvydo Sabaliauskas jautėsi drąsiai, paaiškino, kad į knygą įdėtoji medžiaga – tai jo universitete parašytas diplominis darbas, kuriuo universitetas turi teisę disponuoti. Kažkaip sausas iš vandens išlipo ir Ulvydas.

Gyvenimiškos Ulvydo pamokos

Su tuo išspausdintu diplominiu darbu susiję ir malonesni prisiminimai. Sabaliauskas gavo didelį, palyginti, tais laikais honorarą, ir svarstė, ką geriau pirkti – žieminį paltą ar radijo aparatą. Tarėsi su kalbininkės Klementinos Vosylytės teta, kuri svariai išaiškino: žieminis paltas gal ir gerai būtų, bet ne tiek ir svarbu geresnis ar prastenis bus, o štai kostiumas labai svarbu. Žodžiu, patarė pirkti radijo aparatą. Sabaliauskas nusipirko puikų „VEF Akord“ radijo aparatą ir buvo labai išdidus. Vieną dieną beldimas į duris – ant slenksčio Ulvydas. Jis irgi lygiai tokį patį radijo aparatą nusipirko, gal net už honorarą, gautą už toje pačioje knygoje spausdintus straipsnius. Būdamas labai praktiškas ir kruopštus, nutarė palyginti, kuris iš dviejų aparatų – jo ar Sabaliausko geriau veikia. Pamaigęs Sabaliausko radiją ir pasiklausęs nusprendė, kad šis aparatas veikia geriau, matyt mokslininkų namas, į kurį iš Kauno atvykęs buvo įkurdintas Ulvydas su šeima, nėra geriausia vieta radijo bangoms priimti. Ulvydas jautėsi šiek tiek nusivylęs.

Sabaliauskui su Ulvydu teko važiuoti į įvairias komandiruotes, kuriose išsiveržus iš kasdienybės vis koks nors nuotykis nutikdavo. Bet tai ir nuo žmogaus priklauso – vieniems nuotykis po nuotykio, o kitiems – nieko. Rygoje vyko gramatikos paskaitos, paskui Rašytojų kavinėje vaišės. Ulvydas buvo geros nuotaikos, su Latvijos kalbininkais dalijosi prisiminimais, kaip jam dar studijų laikais tekdavo važiuoti į Rygą ir kokius nuotykius tekdavo patirti. Su kolegomis mielai bendraudavo, jautėsi laisvai ir būtent to laisvumo, atsinešto iš prieškario laikų, ir nuoširdumo Sabaliauskas Ulvydui gal net šiek tiek pavydėdavo. Kai susirinkimuose ar kitur būdavo atiduodama duoklė tarybinei santvarkai ir buvo keiksnojami prieškarinės Lietuvos laikai, t. y. buržuazinė santvarka, Ulvydas jaunesniems rasdavo progos pasakyti: „Man tegu nepasakoja, aš ant savo kailio patyriau, kokie tai buvo žmonės“. Taip kalbėjo apie jam padėjusius moksluose ir kitose aplinkybėse.

Įsiminė komandiruotė į Maskvą. Su Ulvydu gyveno viename didžiausių viešbučių, rengėsi eiti į žmones, tad Sabaliauskas išsitraukė skutimosi mašinėlę, nusiskuto, išsičiustijo. Ulvydas tokios mašinėlės dar neturėjo, paprašė paskolinti. Nusiskutęs išpūtė iš mašinėlės barzdaplaukius ir klausia Sabaliausko: „Klausyk, kodėl tu tos mašinėlės neišsivalai?“ Šis išvis pirmą kartą išgirdo, kad mašinėlę reikia valyti – tikras filologas. Ulvydas kaip labai tvarkingas ir kruopštus žmogus jam išaiškino skutimosi mašinėlės paslaptis. Dabar, kai į rankas paima skutimosi mašinėlę, Sabaliauskas visada prisimena savo šefą ir jo naudingus gyvenimiškus pamokymus.

Puošeivos

K. Ulvydas ir Jonas Kruopas labai mėgdavo puoštis, tačiau to paties rezultato siekė skirtingais būdais. Kruopas dėvėdavo drabužius iš brangios medžiagos, o ant Ulvydo figūros labai gražiai gulėdavo ir iš paprastesnės medžiagos pasiūtas kostiumas. Jam viskas derėjo, buvo labai išvaizdus ir visiems krito į akį, ypač moterims. Paprastai nešiojo pilką švarką, gal net poprastį, Sabaliauskas nukreipė akis į savąjį – ar tik ir šis nebus iš tų pačių laikų. Tik ant Ulvydo pečių net ir toks švarkas atrodė kaip prabangus drabužis, mat ne jį, bet jis puošė drapanas. Tokius pačius, kaip Sabaliausko švarkas, Ulvydas net du buvo nusipirkęs. Pirmiausia fakultete įsigijo filosofas Eugenijus Meškauskas, kuris 1947–1956 m. Vilniaus universitete buvo Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, paskui trejus metus universiteto prorektorius mokslo reikalams. Dėstomai filosofijai ir visam universitetui grąžino lietuvišką veidą, tad teisėtai laikomas filosofijos renesanso Vilniaus universitete „tėvu“. Kadangi „Lietuvos Sokratas“ padarė daug gerų darbų, tai turėjo išgerti ir savąją cikutos taurę: kartu su rektoriumi Juozu Bulavu „už politinio pobūdžio klaidas“ abu 1959 m. buvo atleisti iš pareigų. Už gerus darbus kartais tenka brangiai mokėti, gal šis pastebėjimas paguos nusivylusiuosius. Tačiau grįžkime prie švarko, be kurio bent jau šiame kontekste E. Meškausko nebūtume prisiminę. Kadangi dekanas nusipirko švarką, Ulvydas taip pat progai pasitaikius pasimatavo, jam patiko, tai du tokius nusipirko.

Kaip praktiškas žmogus toje nuolatinio deficito santvarkoje gerą daiktą Ulvydas pirkdavo ne po vieną. Literatūros tyrinėtojui Kostui Doveikai (Lietuvių kalbos ir literatūros institute dirbo 1946–1989 m.) didelį įspūdį padarė Ulvydo įsigytieji tuo metu labai vertinti ir ne kiekvienam prieinami kiniški parkeriai – deficitas. Pasak Doveikos, Ulvydas jų turėjo gal net šešis – rado būdą kaip jų daugiau įsigyti. Doveika bemat paskaičiavo, kad Ulvydui tų parkerių turėtų užtekti 120 metų. Šis kiek pagalvojęs pasakė: tiek ilgai nereikės.

Dėl tų kiniškų parkerių gausos tarp klausytojų salėje kilo šioks toks šurmuliukas, todėl į auditoriją jautriai reaguojantis Sabaliauskas kiek paabejojęs nusileido ir apsistojo ties kuklesniu skaičiumi – du kiniškus parkerius Ulvydas tai tikrai turėjo. Tos abejonės prisiminimuose kartais daug įtaigesnės už tikslų žinojimą – pavyzdys, kaip ryški asmenybė laikui bėgant apauga vaizduotės padariniais, savotiškai mitologizuojama. Klausytojai tampa labai savotiško vyksmo liudininkais, nuostabaus perėjimo į kitą substanciją dalyviais – prisiminimuose gyva asmenybė su visais neįmantriais, gal net paprastučiais savo kasdienio gyvenimo įvykiais pradeda įgauti visai kitą prasmę, tarsi prie jos būtų nepastebimai prisilietusi nematoma amžinybės ranka. Nuostabus pojūtis.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: 

Kazio Ulvydo šimtosioms gimimo metinėms skirta paroda ir prisiminimų renginys subūrė kalbininko vaikaičius, giminaičius ir Lietuvos kalbininkus

Gruodžio 23-iąją, Kūčių išvakarėse, Lietuvių kalbos institute prisiminimų renginiu ir paroda paminėtos kalbininko Kazio Ulvydo (1910 08 14 – 1996 03 16) šimtosios gimimo metinės. Dalyvavo didelis būrys Lietuvos kalbininkų, daugelis iš jų buvo Kazio Ulvydo bendradarbiai, kiti, jaunesnieji, jo paskaitų klausęsi Vilniaus universitete. Sunku patikėti, kad buvo ir Kauno universitete 1942–1949 m. Ulvydo skaitytų paskaitų dalyvių. Daugiausia atėjo tų, kurie ne patį Kazį Ulvydą pažinojo, bet jo balsą, labai įtaigų ir gerai įsimintą, mat kalbininkas kiekvieną savaitę per Vilniaus radijo kalbos valandėlę tautą mokė taisyklingai kalbėti ir rašyti. Lietuvos žmonėms Ulvydas buvo taisyklingos kalbos autoritetas, jo žodis buvo labai paveikus.

Tauta, praradusi savo kalbą, praranda save

Renginyje buvo ir pulkelis dalyvių, kurie nei patį Kazį Ulvydą pažinojo, nei jo balsą girdėjo – tai kalbininko vaikaičiai, atėję pagerbti savo žymaus senelio, jau kone legendinės asmenybės. Kai senelis per Vilniaus radiją gražiu lietuvišku žodžiu bylodavo, vaikaičiai dar nebuvo gimę, tai jau nepriklausomos Lietuvos metais gimę ir išaugę jaunikaičiai. Prisiminimų renginyje jie buvo atidūs klausytojai, išgirdo ne tik savo senelio Kazio Ulvydo kalbos valandėlių ištraukas, bet ir žymių kalbininkų prisiminimus. Visa tai jiems ilgam įsimins.

Vakaras prasidėjo Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotojos prof. habil. dr. Grasildos Blažienės sveikinimo žodžiu ir Kazio Ulvydo prakalba per radiją pačioje nepriklausomybės pradžioje. Įprastu kalbos valandėlės žodžiu tos kalbos nepavadinsi. K. Ulvydas prabilo, ką kiekvienam iš mūsų ir visai tautai reiškia gimtoji kalba, privalanti būti valstybine, ir kaip svarbu ją puoselėti, nes tai mūsų tautos gyvastis ir stiprybės šaltinis, o savo kalbą praradusi tauta praranda save...

Sunku pasakyti, kas vyko vaikaičių širdyse, kiek giliai pasiekė juos senelio kalbininko žodžiai, bet dalis vyresnio amžiaus klausytojų veikiausiai išgyveno prieštaringus jausmus. K. Ulvydas priminė, kaip sunku buvo lietuvišką žodį apginti krašte (juk tebuvome kraštas, nors ir respublika vadinamas), kuriame lietuvių kalbai buvo tekęs antrarūšės kalbos vaidmuo, teko glaustis „kalbos, kuria kalbėjo Leninas“, šešėlyje. Jei rusų kalbos mokytojas lietuviškoje mokykloje gaudavo didesnį atlygį už mokiusį lietuviško žodžio, tai jau tuo viskas pasakyta. K. Ulvydas nevyniojo žodžio į vatą, sakė be vinguriavimo, kur taip buvo – bolševikų okupuotoje Lietuvoje.

Prieštaringas jausmas kyla štai dėl ko. Prabėgo du dešimtmečiai nuo K. Ulvydo kalbos, bet gali atrodyti, kad tai prakalba iš kitos epochos, kone iš humanisto Mikalojaus Daukšos laikų, kai šis kunigas savo „Postilės“ prakalboje protino savo gimtąją kalbą pamiršusius Lietuvos bajorus, kalbėjusius svetimais „liežuviais“ – K. Daukšai jie priminė patvartėje stipinėjančius gaidžius, kurie bando puoštis povo plunksnomis. K. Ulvydas apie gaidžius ir povus nekalba, bet jei šiandien kalbėtų,veikiausiai pritaikytų panašų palyginimą.

Užtenka paskaityti, kaip gimtąja kalba tarpusavyje bendrauja mūsų internautai, kokius rašmenis naudoja savo mintims reikšti ir kokius proto bokštus savo išvedžiojimais stato. Kazio Ulvydo laikais kompiuteriai buvo retenybė, gal ir nepagarbos lietuviškam žodžiui buvo mažiau, o ir nemokšos neturėjo tiek erdvės reikštis. Gali atrodyti, kad nemaža dalis internautų ne mokyklose rašto pramoksta, bet iš mobiliųjų telefonų ir kompiuterių klaviatūrų mokosi, todėl drąsiai samprotauja, kad lietuvių kalba neperspektyvi, po 30 metų šia kalba niekas nebekalbės, po šimto metų niekas apie tokią nežinos. Žodžiu, laikas atmesti kaip atgyvenusį nereikalingą daiktą ir mokytis perspektyvių kalbų. Įžvalgus buvo Kazys Ulvydas, teigęs, kad praradusi savo kalbą tauta praranda save. Parafrazuodami galime pasakyti: prarandantys savo gimtą kalbą internautai praranda save, ir visų pirma kaip asmenybės. Tiesa, asmenybėmis nebuvę nelabai turi ką prarasti.

Citatų ir išnašų mentorius

Kadangi tai buvo prisiminimų renginys, visai natūralu, kad pirmasis pasidalyti savo įspūdžiais apie K. Ulvydą buvo pakviestas prof. Algirdas Sabaliauskas. „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos“ dvitomio, „Lietuvių kalbos leksikos“ ir kalbos mokslo populiarinimo knygų autorius (iš viso profesoriaus bibliografijoje 14 parašytų knygų – su išverstomis į anglų kalbą) su Ulvydu daug metų dirbęs tame pačiame institute, bendravęs kone kas dieną. Kaip visada pakviestas tarti žodį Sabaliauskas ilgokai atsiprašinėja dėl savo atminties ypatybių: girdi, įsimena paprastai įvairias nereikšmingas smulkmenas, o tai, kas išties svarbu – pamiršta. Klausytojai dažniausiai mano kitaip, nes iš vaizdingai papasakotų smulkmenų iškyla ne sustingusi skulptūra, ne plakatinis teigiamas herojus, bet gyvas žmogus, asmenybė, o jei taip, vadinasi, smulkmenos atlieka savo paskirtį, įgyja visai kitą prasmę ir vertę. Tuo labiau, kad kaip pasakorius Sabaliauskas sunkiai pralenkiamas.

Pirmą kartą Kazį Ulvydą jis išvydo studijuodamas Vilniaus universiteto antrame kurse. Nesunku apskaičiuoti, kurie buvo metai, jei žinome prisiminimų autorių universitetą baigus 1953 metais. Filologų 7-oje auditorijoje baigėsi paskaita, per pertrauką studentai būriavosi S. Daukanto kiemelyje, kur tuo metu dar nelapojo slaunam žemaičiui skirtas ąžuoliukas – buvo pasodintas tik 1978 m., bet nudžiūvo, po kelerių metų buvo pasodintas kitas, kuris tebeauga. Tai štai, tame kieme be studentų šnekučiavo ir būrelis solidesnių žmonių, o vienas išsiskyrė gražia išvaizda ir laikysena. A. Sabaliausko kurso draugė, tikriausiai norėdama paglostyti jo savimeilę, pasakė: „Tai turbūt naujas mūsų dėstytojas. Žinai, judviejų plaukai panašūs“. Dėl tų panašių plaukų tikriausiai įsiminė ir tas pirmas susitikimas su nauju dėstytoju Kaziu Ulvydu. Vargu, ar Sabaliausko bendrakursiai buvo girdėję, kas tas Ulvydas. Nebent vėliau sužinojo, kad Kauno valstybiniame universitete dėstė nuo 1942 m., 1946–1948 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, o 1949 m. tapo dekanu, bet tų pačių metų birželį Istorijos-filologijos fakultetas Kauno universitete buvo uždarytas. Po metų 1950 m. spalį bus gautas įsakymas reorganizuoti Kauno valstybinį universitetą į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą.

Kai kurie dėstytojai iš Kauno pradėjo dirbti Vilniaus universitete, filologams sintaksę pradėjo dėstyti Kazys Ulvydas, netrukus atvyko ir Jonas Kabelka. A. Sabaliauskui sintaksė nelabai patiko, nes savo dūšią jis jau buvo užstatęs Zigmo Zinkevičiaus dėstytai istorinei gramatikai, tarmių mokslui ir kitiems kursams. Ir vis dėlto būtent K. Ulvydui buvo lemta tolesniam A. Sabaliausko likimui suvaidinti pakankamai svarbų vaidmenį. Jis lankė Ulvydo vadovaujamą seminarą, gavo temą apie skolintinių žodžių kirčiavimą. Vadovas reikliai pribraukė studento prirašytus lapus, prirašė krūvą pastabų – rašinio autorius nemoka to ir ano, nežino, kaip pateikti citatas ir išnašas, o pabaigoje užrašė rezoliuciją: „Darbą vertinu labai gerai“. Jau tada buvo matyti, kad šis dėstytojas tiesiog užgimęs būti dideliu viršininku. Kaip toliau pamatysime, neužilgo jis ir tapo daugelio kalbininkų viršininku. O Ulvydo pamokos Sabaliauskui labai pravertė.

Praeis daug metų, Ulvydas ir Sabaliauskas dirbs tame pačiame Lietuvių kalbos ir literatūros institute, tegu ir skirtingose pareigose. 1979 m. pasirodžius Sabaliausko „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos“ I tomui, autorius šią savo knygą įteikė buvusiam savo dėstytojui Ulvydui, sakydamas: „Ko jau ko, o išnašų šioje knygoje tikrai daug“. Ulvydui patiko ir dovana, ir linksmas priminimas apie tas išnašas.

Kartais ir sausi iš vandens išlipdavo

Buvo ir kitas atvejis, daug svarbesnis, kai Ulvydas suvaidino būsimai akademinei Sabaliausko karjerai itin reikšmingą vaidmenį. Tai nutiko daug anksčiau, negu Sabaliauskas pradėjo rašyti knygas. 1951 m. Ulvydas tapo Lietuvių kalbos katedros vedėju universitete, taip pat pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Regis, dar nebuvo spėjęs tapti instituto direktoriaus pavaduotoju, nors tai įvyko tais pačiais 1953 m., kai Sabaliauskas baigė universitetą, tik keliais mėnesiais vėliau. Ulvydas jau nebeturėjo tiek laiko toliau vesti paskaitas universitete, nors jam priklausė skaityti baltų filologijos įvadą tik ką įsteigtam lituanistų neakivaizdininkų skyriui. Ulvydas pasišaukė Sabaliauską – ar šis negalėtų neakivaizdininkams tą kursą skaityti? Sabaliauskas iš kuklumo, o gal neryžtingumo, muistėsi, o Ulvydas jį ramino: „Būk ramus, ten tik džiaugsis, kai nueisi“. Kokių žygių ėmėsi Ulvydas Sabaliauskui jis nesakė, bet šiam stoviniuojant prie fakulteto ir kalbantis su atvažiavusiu klasės draugu, priėjo universiteto darbuotoja su rektoriaus įsakymu rankose – priimti Algirdą Sabaliauską į universitetą dėstytojo pareigoms, mokant tokį ir tokį atlyginimą. Taip per Ulvydo protekciją prasidėjo Sabaliausko kaip dėstytojo, vėliau docento ir profesoriaus karjera.

Ta pirma jo gyvenime studentų neakivaizdininkų grupė paliko bene mieliausius prisiminimus. Pusė studentų buvo vyresni už dėstytoją, matyt, ir pačiam Sabaliauskui tai buvo stimulas stengtis – kaip dabar prisimena, jautėsi laimės kūdikiu. Bent jau toks išliko senose to meto nuotraukose su savo studentais. Už tas laimės akimirkas buvusiam dėstytojui jautė dėkingumą ir per jo šimtųjų gimimo metinių minėjimą. Jeigu ne Ulvydas, tikriausiai, kitaip būtų susiklosčiusi Sabaliausko akademinė karjera.

Ulvydas ir Sabaliauskas dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1953–1955 m. Ulvydas buvo direktoriaus pavaduotojas, vėliau 32 metus vadovavo Žodynų ir Dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos skyriams. Buvo geras vadovas, užstodavo pavaldinius, reikalui esant visada gindavo. Sabaliauskas prisiminė, kaip kartu su Ulvydu buvo iškviesti pas griežtąjį instituto direktorių Kostą Korsaką, rengėsi gauti pylos. Direktoriui užkliuvo, kad Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje parengtoje, Adelės Laigonaitės sudarytoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ buvo įdėtos Ulvydo disertacijos ištraukos ir Sabaliausko diplominis darbas, bet kad jiedu yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojai net nepaminėta. Tokiais atvejais K. Korsakas jautė pareigą ginti instituto garbę. Šalia savo viršininko Ulvydo Sabaliauskas jautėsi drąsiai, paaiškino, kad į knygą įdėtoji medžiaga – tai jo universitete parašytas diplominis darbas, kuriuo universitetas turi teisę disponuoti. Kažkaip sausas iš vandens išlipo ir Ulvydas.

Gyvenimiškos Ulvydo pamokos

Su tuo išspausdintu diplominiu darbu susiję ir malonesni prisiminimai. Sabaliauskas gavo didelį, palyginti, tais laikais honorarą, ir svarstė, ką geriau pirkti – žieminį paltą ar radijo aparatą. Tarėsi su kalbininkės Klementinos Vosylytės teta, kuri svariai išaiškino: žieminis paltas gal ir gerai būtų, bet ne tiek ir svarbu geresnis ar prastenis bus, o štai kostiumas labai svarbu. Žodžiu, patarė pirkti radijo aparatą. Sabaliauskas nusipirko puikų „VEF Akord“ radijo aparatą ir buvo labai išdidus. Vieną dieną beldimas į duris – ant slenksčio Ulvydas. Jis irgi lygiai tokį patį radijo aparatą nusipirko, gal net už honorarą, gautą už toje pačioje knygoje spausdintus straipsnius. Būdamas labai praktiškas ir kruopštus, nutarė palyginti, kuris iš dviejų aparatų – jo ar Sabaliausko geriau veikia. Pamaigęs Sabaliausko radiją ir pasiklausęs nusprendė, kad šis aparatas veikia geriau, matyt mokslininkų namas, į kurį iš Kauno atvykęs buvo įkurdintas Ulvydas su šeima, nėra geriausia vieta radijo bangoms priimti. Ulvydas jautėsi šiek tiek nusivylęs.

Sabaliauskui su Ulvydu teko važiuoti į įvairias komandiruotes, kuriose išsiveržus iš kasdienybės vis koks nors nuotykis nutikdavo. Bet tai ir nuo žmogaus priklauso – vieniems nuotykis po nuotykio, o kitiems – nieko. Rygoje vyko gramatikos paskaitos, paskui Rašytojų kavinėje vaišės. Ulvydas buvo geros nuotaikos, su Latvijos kalbininkais dalijosi prisiminimais, kaip jam dar studijų laikais tekdavo važiuoti į Rygą ir kokius nuotykius tekdavo patirti. Su kolegomis mielai bendraudavo, jautėsi laisvai ir būtent to laisvumo, atsinešto iš prieškario laikų, ir nuoširdumo Sabaliauskas Ulvydui gal net šiek tiek pavydėdavo. Kai susirinkimuose ar kitur būdavo atiduodama duoklė tarybinei santvarkai ir buvo keiksnojami prieškarinės Lietuvos laikai, t. y. buržuazinė santvarka, Ulvydas jaunesniems rasdavo progos pasakyti: „Man tegu nepasakoja, aš ant savo kailio patyriau, kokie tai buvo žmonės“. Taip kalbėjo apie jam padėjusius moksluose ir kitose aplinkybėse.

Įsiminė komandiruotė į Maskvą. Su Ulvydu gyveno viename didžiausių viešbučių, rengėsi eiti į žmones, tad Sabaliauskas išsitraukė skutimosi mašinėlę, nusiskuto, išsičiustijo. Ulvydas tokios mašinėlės dar neturėjo, paprašė paskolinti. Nusiskutęs išpūtė iš mašinėlės barzdaplaukius ir klausia Sabaliausko: „Klausyk, kodėl tu tos mašinėlės neišsivalai?“ Šis išvis pirmą kartą išgirdo, kad mašinėlę reikia valyti – tikras filologas. Ulvydas kaip labai tvarkingas ir kruopštus žmogus jam išaiškino skutimosi mašinėlės paslaptis. Dabar, kai į rankas paima skutimosi mašinėlę, Sabaliauskas visada prisimena savo šefą ir jo naudingus gyvenimiškus pamokymus.

Puošeivos

K. Ulvydas ir Jonas Kruopas labai mėgdavo puoštis, tačiau to paties rezultato siekė skirtingais būdais. Kruopas dėvėdavo drabužius iš brangios medžiagos, o ant Ulvydo figūros labai gražiai gulėdavo ir iš paprastesnės medžiagos pasiūtas kostiumas. Jam viskas derėjo, buvo labai išvaizdus ir visiems krito į akį, ypač moterims. Paprastai nešiojo pilką švarką, gal net poprastį, Sabaliauskas nukreipė akis į savąjį – ar tik ir šis nebus iš tų pačių laikų. Tik ant Ulvydo pečių net ir toks švarkas atrodė kaip prabangus drabužis, mat ne jį, bet jis puošė drapanas. Tokius pačius, kaip Sabaliausko švarkas, Ulvydas net du buvo nusipirkęs. Pirmiausia fakultete įsigijo filosofas Eugenijus Meškauskas, kuris 1947–1956 m. Vilniaus universitete buvo Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, paskui trejus metus universiteto prorektorius mokslo reikalams. Dėstomai filosofijai ir visam universitetui grąžino lietuvišką veidą, tad teisėtai laikomas filosofijos renesanso Vilniaus universitete „tėvu“. Kadangi „Lietuvos Sokratas“ padarė daug gerų darbų, tai turėjo išgerti ir savąją cikutos taurę: kartu su rektoriumi Juozu Bulavu „už politinio pobūdžio klaidas“ abu 1959 m. buvo atleisti iš pareigų. Už gerus darbus kartais tenka brangiai mokėti, gal šis pastebėjimas paguos nusivylusiuosius. Tačiau grįžkime prie švarko, be kurio bent jau šiame kontekste E. Meškausko nebūtume prisiminę. Kadangi dekanas nusipirko švarką, Ulvydas taip pat progai pasitaikius pasimatavo, jam patiko, tai du tokius nusipirko.

Kaip praktiškas žmogus toje nuolatinio deficito santvarkoje gerą daiktą Ulvydas pirkdavo ne po vieną. Literatūros tyrinėtojui Kostui Doveikai (Lietuvių kalbos ir literatūros institute dirbo 1946–1989 m.) didelį įspūdį padarė Ulvydo įsigytieji tuo metu labai vertinti ir ne kiekvienam prieinami kiniški parkeriai – deficitas. Pasak Doveikos, Ulvydas jų turėjo gal net šešis – rado būdą kaip jų daugiau įsigyti. Doveika bemat paskaičiavo, kad Ulvydui tų parkerių turėtų užtekti 120 metų. Šis kiek pagalvojęs pasakė: tiek ilgai nereikės.

Dėl tų kiniškų parkerių gausos tarp klausytojų salėje kilo šioks toks šurmuliukas, todėl į auditoriją jautriai reaguojantis Sabaliauskas kiek paabejojęs nusileido ir apsistojo ties kuklesniu skaičiumi – du kiniškus parkerius Ulvydas tai tikrai turėjo. Tos abejonės prisiminimuose kartais daug įtaigesnės už tikslų žinojimą – pavyzdys, kaip ryški asmenybė laikui bėgant apauga vaizduotės padariniais, savotiškai mitologizuojama. Klausytojai tampa labai savotiško vyksmo liudininkais, nuostabaus perėjimo į kitą substanciją dalyviais – prisiminimuose gyva asmenybė su visais neįmantriais, gal net paprastučiais savo kasdienio gyvenimo įvykiais pradeda įgauti visai kitą prasmę, tarsi prie jos būtų nepastebimai prisilietusi nematoma amžinybės ranka. Nuostabus pojūtis.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas