Ištikimybė mokslui ir mokslo istorijai (2)

Pabaiga, pradžia 2010 m. Nr. 19

Tęsiame pašnekesį su žymiu Latvijos mokslininku ir mokslo istoriku profesoriumi akademiku Janiu STRADINIU (Jānis Stradiņš), daugelio mokslų akademijų ir universitetų garbės arba užsienio nariu. Titulus, laipsnius ir apdovanojimus vardyti tektų pernelyg ilgai, todėl to nedarysime. Pasakysime tik tiek, kad retai kuri svarbesnė Latvijos mokslinio, kultūrinio ar visuomeninio gyvenimo iniciatyva apsieina be Janio Stradinio. Gali atrodyti, kad aplink šią asmenybę spiečiasi svarbiausi kaimyninės „braliukų“ šalies intelektinio gyvenimo įvykiai.

Bendrauti su profesoriumi J. Stradiniu labai įdomu, nors nėra labai paprasta, nes niekad nežinai, kur link pakryps pokalbis ir prie kurio kranto švartuosimės. Tokio plataus akiračio asmenybių nėra labai daug, galima tik džiaugtis, kad šis interesų laukas dažniausiai materializuojasi naujų knygų pavidalu. Kartu tenka ir apgailestauti, kad tų J. Stradinio knygų apie žymiausius Latvijos ir kitų kraštų mokslininkus ligi šiol negalime skaityti lietuvių kalba, nė viena nėra išversta ir išleista Lietuvoje.

Šis pokalbis vyko 2010 m. spalį Taline per XXIV Tarptautinę Baltijos šalių mokslo istorijos konferenciją „Historiae Scientiarum Baltica 2010“, bet J. Stradinio išsakytos mintys nepaseno. Daugelis tų minčių yra poleminio pobūdžio, gal net šiek tiek provokuojančios – šią bendravimo su profesoriumi ypatybę stengėmės išsaugoti šioje publikacijoje.

 

Būti interesų tinklo dalimi

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Jani Stradini, buvo netikėta iš Jūsų lūpų išgirsti, kad mokslas mūsų visuomenėje jau tapo marginaline veiklos sritimi, o mokslo istorija – tuo labiau. Tad visai natūrali Jūsų kolegos ir bičiulio profesoriaus Juozo Algimanto Krikštopaičio reakcija: gal išties laikas kurti marginalų akademiją?

J. Stradinis. (Juokiasi). Įdomus pasiūlymas. Tiesą sakant, pasaulyje kokių tik akademijų nesama, tad kodėl negalėtų būti ir marginalų akademija? Kalbant rimtai, vis dėlto reikia siekti, kad mokslo istorikų statusas Baltijos šalyse keistųsi, jų darbas būtų labiau pastebimas ir vertinamas. Pagaliau juk tuo tikslu ir rengiame Tarptautines Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijas „Historiae Scientiarum Baltica“, kurių jau surengta 24-ios, o Europoje veikia net ir Mokslo istorijos akademija.

ML. Šioje mokslo istorijos konferencijoje „Mokslo Lietuvos“ pokalbyje su mokslo istoriku Klodu Debru (Claude Debru) iš Paryžiaus nuskambėjo mintis, kad mokslo istorijos ateitis daugiausia priklausys ne nuo kokių nors institucijų paramos, bet nuo konkrečių mokslo autoritetų, asmenybių. Būtent asmenybės sukuria tam tikrą interesų lauką, bendrą interesų tinklą, o tai mokslo istorikams gali padėti sėkmingai reikštis ir tarptautiniu mastu.

J. Stradinis. Pasakyčiau štai kaip. Ne vienus metus esu Vokietijos gamtos mokslų akademijos „Leopoldina“ (Deutsche Akademie der Naturforscher „Leopoldina“) tikrasis narys, ši institucija tapo oficialia Vokietijos mokslų akademija. „Leopoldinoje“ atstovauju mokslo istorijos ir medicinos skyriui. Jau du metus teikiu išvadas apie naujų akademikų rinkimus, kandidatai dažniausiai būna mokslininkai iš Vokietijos, Šveicarijos, Izraelio, JAV. Anksčiau „Leopoldina“ buvo tik vokiškai kalbančių mokslininkų akademija, veikianti nuo 1652 metų. Ji aštuoneriais metais senesnė už Londono karališkąją mokslo draugiją, kuri 2010 m. paminėjo savo 350 gyvavimo metų sukaktį. „Leopoldina“ yra viena seniausių iš nuolat veikiančių mokslo akademijų, senesnė gali būti laikoma nebent Lūšių akademija (Accademia dei Lincei, vokiškai – Akademie der Luchsartigen), įkurta 1603 m. Romoje, o jos didžiausia įžymybė buvo Galileo Galilėjus. Ta akademija gyvavo tik 12 metų, tiesa, buvo atkurta XIX amžiuje.

Noriu pasakyti, kad kiek priklauso nuo manęs, stengiuosi Latvijos mokslo ir mokslo istorijos autoritetą palaikyti ir tarptautiniu mastu, gal net būti kažkiek to tinklo, apie kurį kalba Klodas Debru, dalimi.

 

Savamokslis išradėjas Valteris Capa

ML. Puoselėjate mintį parašyti antrą dalį knygos „Zinātnes un augstskolu sākotne Latvija“, dėl kurios 2010 m. tapote Baltijos Asamblėjos premijos laureatu. Supratau, kad Jums knieti plačiau išnagrinėti jaunalatvių nuopelnus moksle, pradedant nuo XIX a. vidurio. Būtų labai įdomu apie tai sužinoti daugiau.

J. Stradinis. Pirmoji tos knygos dalis iš esmės skirta Baltijos vokiečiams, kurių indėlis į Latvijos mokslo ištakas ir plėtotę buvo pakankamai reikšmingas. Antroji dalis būtų skirta daugiau raudonai-baltai spalvoms (mintyje turiu Latvijos vėliavą), t. y. latvių tautybės mokslininkams ir XIX–XX a. sandūros Baltijos vokiečiams, kurie vaisingai reiškėsi Latvijos moksle. Iš pastarųjų pirmiausia tai Vilhelmas Ostvaldas, Peteris Valdenas ir Frydrichas Canderis. Apie kiekvieną iš jų esu surinkęs labai daug medžiagos, dalį panaudojau ir šioms asmenybėms skirtoms knygoms.

Štai dabar mes kalbamės Talino technologijos universiteto patalpose, bet tai ne visai Talinas. Ši Talino miesto dalis prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vadinama Nömme. Tai buvo nedidelis miestukas, Talino priemiestis, o mokslo istorikams gali būti net ir labai įdomus, nes prieš karą čia dirbo rygietis Valteris Capa (Walter Zapp, 1905–2002). Jis buvo puikus fotoaparatų meistras, o pagarsėjo tuo, kad iš Rygos atvykęs įsidarbino šiame miestuke vienoje fotografijos studijoje pameistriu. Maždaug už poros kilometrų nuo dabartinio Talino technikos universiteto, kur kalbamės, jam ir kilo geniali mintis sukurti portatyvinį fotoaparatą „Minox“. Mažutį, delne telpantį fotoaparatuką, kuris to meto Estijoje nebuvo reikiamai įvertintas. Todėl Valteris Capa grįžo į Rygą ir pabandė savo naujove sudominti VEF gamyklos vadovus. Galų gale jam pavyko. 1936 m. buvo pagamintas pirmas pavyzdys, o patobulinus fotoaparatą, nuo 1938 m. pradėta serijinė miniatiūrinių fotoaparatų „VEF-Minox“ gamyba. Rygoje gamintas 1936–1944 m., buvo pagaminta 17 tūkst. šių fotoaparatų. Liaudyje Valterio Capos fotokamerai prigijo šnipų fotoaparato pavadinimas. Vokietijoje šie fotoaparatai gaminami ir dabar, o V. Capos įkurta bendrovė priklauso „Leica“ kompanijai.

ML. „Mokslo Lietuvoje“ esame trumpai rašę, kad Jūs Valterį Capą buvote pakvietęs į Rygą ir apdovanojote kaip pasauliui ir Latvijai nusipelniusį išradėją.

J. Stradinis. V. Capą man pavyko rasti visiškai atsitiktinai, nes buvome įsitikinę, jog jis seniai miręs. 2001 m. Tartu mieste vyko Tarptautinė Baltijos šalių mokslo istorikų konferencija, vienas pranešėjas darė pranešimą apie Valterį Capą ir jo garsųjį išradimą. Žinoma, mums tai buvo gerai žinoma pavardė, bet pranešimas sudomino ir privertė labiau pasidomėti išradėjo likimu. Paaiškėjo, kad jis gyvas, gyvena Šveicarijoje. 2001 m. rugsėjį jį pakvietėme atvykti į Rygą, įteikėme Latvijos mokslų akademijos garbės daktaro diplomą. Šio įvykio nuotrauką galima pamatyti mano aptartoje naujausioje knygoje. Įdomu, kad šis žmogus neturėjo jokio solidesnio išsilavinimo – taip susiklostė jo likimas. Įkalbėjau Rygos technikos universiteto rektorių prof. Ivarą Knetą (Ivars Knēts), kad jis V. Capai įteiktų šio instituto garbės studento matrikulą.

Apie visa tai išgirdę estai tuoj pat pasikvietė V. Capą į Taliną, kur tuometinis Estijos Respublikos prezidentas Lenartas Meris jį apdovanojo ordinu, o Estijoje jo garbei buvo išleistas pašto ženklas.

 

Latviai moka pagerbti savo žymiuosius

ML. Ar toliau tęsėsi bendravimas su išradėju V. Capa?

J. Stradinis. Grįžęs į Šveicariją V. Capa parašė nuoširdžias ir pakilias eiles, bet 2002 m. mirė sulaukęs 97-erių metų. Savo šimtąsias gimimo metines buvo planavęs sutikti Rygoje. Dabar mes Latvijoje teikiame V. Capos premiją geriausiems šalies išradėjams. Premijos rėmėjai yra Latvijos mokslų akademija, Latvijos patentų biuras ir kompanija „Minox“, kurios vadovybė įsikūrusi Šveicarijoje ir Vokietijoje. Premijos laimėtojas Latvijoje dovanų gauna „Minox“ fotoaparatą.

Mums tai brangi asmenybė, nes gimusi Rygoje ir savo idėją galutinai įgyvendino Rygos VEF gamykloje. Ne visada jam gerai sekėsi, todėl iš Rygos ir buvo priverstas išvykti į Estiją. Štai tada ir atsidūrė Talino priemiestyje, kuriame jau kaip Talino dalyje mes dabar kalbamės.

ML. Tenka atiduoti pagarbos duoklę latviams ir estams, kurie sugeba ir moka pagerbti savo žymius mokslininkus, išradėjus, net jeigu jie savo kilme nebuvo latviai ar estai. Dėl prieškaryje reikiamai neįvertinto Valterio Capos išradimo estai gražiai reabilitavosi apdovanodami išradėją ordinu ir jo garbei išleisdami pašto ženklą.

J. Stradinis. Labai svarbu, kad tai buvo Estijos valstybės apdovanojimas, Estijos valstybė išleido ir pašto ženklą. Dabar kiekvienas gali išleisti savo asmeninį pašto ženklą, pagaliau gali tokį ženklą tau padovanoti (aš taip pat turiu mano garbei išleistą pašto ženklą), bet visai kitas dalykas, kai žmogų tokiu būdu pagerbia valstybė.

ML. Kas ir kada Jūsų garbei išleido pašto ženklą?

J. Stradinis. Man 100 egzempliorių tiražu padovanotas asmeninis pašto ženklas, kuris taip pat galioja, galima jį klijuoti ant laiško. Ženklas oficialiai kotiruojamas, jo vertė – 35 santimai.

 

Latvijos mokslininkams nesaldu

ML. Koks Jūsų pirmasis įspūdis šį kartą atvykus į Taliną?

J. Stradinis. Man buvo labai įdomu į šį Talino rajoną – Nömme – atvykti, nes esu čia pirmą kartą.
Puikų įspūdį daro Talino technikos universitetas. Ši aukštoji mokykla įkurta 1936 m., kai Talino inžinerijos kolegijai buvo suteiktas universiteto statusas ir pavadinimas – Talino technikos institutas. 1938 m. institutas buvo pavadintas Talino technikos universitetu. Taigi, gerokai jaunesnis už Rygos Politechniką, įkurtą 1862 metais. Labai moderni Talino technikos universiteto architektūra. Universitete įsikūręs „Technopol“ – vienas didžiausių modernių technologijų centrų Baltijos šalyse. Čia užsimota sukurti suomių „Nokia“ analogą ir paruošti jam Estijos rinką. Taigi iš estų turime, ko pasimokyti.

Sudomino ir tai, kad estai universiteto teritorijoje stato savo žymiausių profesorių ir rektorių biustus. Daugelį iš tų mokslininkų pažinojau. Mes Rygoje taip pat pabandėme panašiai daryti, bet metalo „medžiotojai“ nugvelbė pirmuosius kūrinius, tad liovėmės tas skulptūras statyti. Estijoje vis dėlto publika kultūringesnė. Deja, tenka konstatuoti, vertinti savikritiškai.

ML. Pripažinkite, profesoriau, kad gyventi tampa vis įdomiau. Kas prieš 20 metų būtų pagalvojęs, kad galėtų būti išleistas jo asmeninis pašto ženklas ar kitas žymuo.

J. Stradinis. Iš tiesų, gyvenimas dabar teikia daugiau galimybių, bet kartu atneša ir daugiau nesėkmių bei nusivylimų.

ML. Mus vis pasiekdavo žinios, kad latviai labai skausmingai išgyvena ekonominę krizę, šalyje daug nusivylimo ir žmonių nepasitenkinimo. O kaip laikosi Latvijos mokslas?

J. Stradinis. Blogai laikosi, gal net blogiau negu bet kada anksčiau. Iš Latvijos emigruoja daug žmonių, taip pat ir mokslininkų. Skaudžiausia, kad Latviją palieka jauni žmonės – apsigynę ir dar nespėję apsiginti mokslų daktaro disertacijų. Studentai Latvijoje įgyja bakalauro ir magistro laipsnius, nes tai vis dar pigiau nei studijuojant užsienio universitetuose. Blogiausia, kad šiuos gabiausius jaunus žmones mes prarandame, nes daktarines disertacijas rašyti ir gintis jie išvyksta į užsienį. Tai ypač pasakytina apie medikus.

 

Apie nesamą ryšį tarp inovacijų ir fundamentinių mokslų

ML. Vadinasi, pasinaudojęs valstybės teikiamomis galimybėmis, jaunimas nė nemano atsilyginti savo žiniomis ir darbu.

J. Stradinis. Ką reiškia valstybės galimybėmis? Mes neturime tinkamų verslininkų, kurie sugebėtų panaudoti Latvijoje esantį potencialą, taip pat ir mokslus baigusio jaunimo galimybes. Kad ir mokslo taikomoji veikla – juk ne valstybė, bet verslo struktūros turėtų ja rūpintis, paversti gaminiu. Neseniai teko skaityti labai įdomų vieno Birmingemo (Didžioji Britanija) profesoriaus straipsnį. Jis rašo, kad nėra jokio ryšio tarp inovacijų ir fundamentinio mokslo. Ne fundamentinis mokslas kuria inovacijas, kaip kai kas vis dar klaidingai įsivaizduoja, bet kaip tik priešingai. Kai žmonių protuose, tokių kaip Edisono ar savamokslio Capos, kuriama kažkas visiškai naujo, fundamentinis mokslas reaguoja ir pradeda prie tokių inovatyvių asmenybių derintis. Štai kodėl Birmingemo profesorius išreiškė mums gal kiek drastiškai atrodančią mintį: tuščias reikalas kai kurioms šalims eikvoti lėšas ir laiką fundamentiniams mokslams. Straipsnio autorius pateikė Sovietų Sąjungos pavyzdį. Ši valstybė sukūrė labai galingą fundamentinio mokslo potencialą, bet visa tai galų gale virto muilo burbulu, kadangi tas mokslas net pačiai šiai supervalstybei nepadėjo išlikti. Tai kokią naudą tas fundamentinis mokslas galų gale davė Sovietų Sąjungai?

ML. Jūs Birmingemo profesoriaus pozicijai pritariate?

J. Stradinis. Nepritariu, nes mano turimi gyvenimo pavyzdžiai rodo ir kai ką kita. Daugybė buvusios Sovietų Sąjungos mokslininkų, taip pat ir mano sūnaus Paulo bendradarbiai, baigę Maskvos fizikos technikos institutą („Fiztech“), dirba JAV ir kitų šalių universitetuose ir kompanijose, kur labai aukštai vertinami. Pagaliau užtektų priminti tą faktą, kad 2010 metų Nobelio premija paskirta dviems „Fiztech‘o“ auklėtiniams, Rusijoje gimusiems, studijavusiems ir kurį laiką dirbusiems fizikams – Andrejui Geimui ir Konstantinui Novosiolovui už eksperimentus su dvimate medžiaga grafenu. A. Geimas gimė 1958 m. Sočyje, K. Novosiolovas 1974 m. Nižnij Tagile, abu baigė „Fiztech“. A. Geimas ten studijavo 1976–1982 m., o K. Novosiolovas baigė 1997 metais. A. Geimas buvo mano sūnaus Paulo bendrakursis „Fiztech‘e“. Dabar abu Nobelio premijos laureatai dirba Didžiojoje Britanijoje.

 

Dvi pasaulinio mokslo realijos

ML. Pasauliniame moksle tiek šių Nobelio premijos laureatų, tiek daugelio kitų iš Rusijos kilusių mokslininkų darbai yra labai gerai vertinami ir pripažinti. Deja, pati Rusija šiandien nelabai įstengia net savo talentingiausius mokslininkus aprūpinti jų kvalifikacijas atitinkančiu darbu.

J. Stradinis. Pasauliniu mastu jų darbai papildo mokslo lobyną, bet kiek naudos atneš Rusijai? Drįsčiau labai abejoti bent kiek didesne nauda šaliai, kuri tuos mokslininkus pagimdė, suteikė gerą išsilavinimą, išugdė kaip kūrėjus, bet neįstengia jų talento panaudoti. Todėl anglų profesorius ir sako, kad daug išmintingiau ir praktiškiau veikė Japonijos mokslininkai, kurie į savo šalį importavo mokslą, pirko patentus ir diegė kitose šalyse, taip pat naudojosi ir toje pačioje Sovietų Sąjungoje padarytais išradimais.

ML. Tai ką siūlo anglas? Jis nesiūlo plėtoti fundamentinio mokslo mažoms ir ne itin išsivysčiusioms šalims, kurios vis vien nesugeba pasinaudoti mokslo teikiamais rezultatais, bet kokią alternatyvą mato britas?

J. Stradinis. Jis siūlo statyti mokyklų pastatus, tiesti gerus kelius, žodžiu, lėšas investuoti į greičiau ir pastebimesnę naudą teikiančius objektus.

ML. Amžiną atilsį Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas buvo kritikuojamas, kad dėmesį ir lėšas dažnai skyrė kelių asfaltavimui, pramonei, bet mažiau – mokslui.

J. Stradinis. Tai ne absoliuti tiesa, bet ir toks požiūris, kaip matome, egzistuoja. Galima su anglu sutikti, galima rasti ir visai priešingų argumentų, bet mąstyti yra apie ką.

ML. Beje, kokiomis realijomis vadovavosi šis dabar nuo minėjimo žagsintis anglas– Didžiosios Britanijos, posovietinių šalių, o gal kitų valstybių?

J. Stradinis. Straipsnyje pasakyta: kalbant apie mokslą, turime dvi realijas – JAV ir Didžiosios Britanijos. Iš dvidešimties geriausių pasaulio universitetų visi yra JAV ir Didžiojoje Britanijoje, išskyrus vienintelį Ciūricho politechnikos institutą Šveicarijoje. Priešingas pavyzdys – Prancūzija ir Vokietija. Šiose šalyse po Antrojo pasaulinio karo laikytasi principo, kad būtent valstybė turi rūpintis mokslu, kurti naujus mokslo centrus, bet ši politika patyrė fiasco – taip teigiama straipsnyje. Daroma išvada, kad neteisinga yra ir Europos Sąjungos mokslo politika. Skirtingai nuo Prancūzijos, Vokietijos ir Europos Sąjungos, Didžiojoje Britanijoje ir JAV fundamentiniu mokslu rūpinosi, jį plėtojo tik korporacijos, firmos ir privatūs universitetai. Mažieji universitetai, kurie išlaikomi valstybės ar atskirų valstijų pinigais, straipsnio autoriaus nuomone, yra marginalūs universitetai, bent jau JAV.

ML. Kaip siūlote vertinti štai tokius „Birmingemo atradimus“*, kaip kad ir šis Jūsų pakomentuotasis? Juk tokios mintys gali įnešti geroką sumaištį į mūsų žmonių protus, nes tai, ką teigia anglas, kaip vanduo ir žemė skiriasi nuo to, ką nuolat girdime iš mūsų mokslininkų.

J. Stradinis. Kaip vertinti? Siūlau išvis nereaguoti ir net nepastebėti tokių siūlymų ir idėjų. (Juokiasi). Jeigu pradėsime tokias mintis populiarinti, tai iš savo valstybės negausime ir tų menkų lėšų, kurias ligi šiol gauname. Todėl siūlau tokias mintis nutylėti – griežčiausiu būdu nutylėti. (Dar labiau juokiasi).

ML. Suprantu, tai vanduo ant kai kurių mūsų mokslo reformatorių malūno rato.

J. Stradinis. Bet galvoti apie visa tai būtina, net jeigu ne viskas tose mintyse mums patinka.

ML. Profesoriau, esate nepataisomas optimistas, net ir kalbėdamas apie toli gražu ne visados malonius dalykus, trykštate gyvybingumu ir pavydėtinai giedra nuotaika. Kaip mums, lietuviams, pasimokyti iš Jūsų šios giedrumos?

J. Stradinis. Toli gražu ne visai norėčiau sutikti – pirmiausia dėl savo optimizmo. Vis dėlto esu tikras, kad Baltijos šalių mokslas išgyvens, išliks, nors gali atsitikti, kad tam tikrą laiko tarpą mūsų mokslas bus priverstas gyventi anabiozėje. Vėliau turėtų įgauti antrą kvėpavimą. Drįstu pateikti tokią prognozę.

 

Žvilgsnis į ateitį, kuri ne už kalnų

ML. XXV Tarptautinė Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija 2012 m. turėtų vykti Vilniuje. Lietuvos mokslo istorikai profesoriai Juozas Algimantas Krikštopaitis ir Libertas Klimka Vilniaus konferencijoje siūlo skirti dėmesį muziejams. Verta prisiminti, kad muziejai –reikšmingi mokslo istorijos tyrinėjimų ir visuomenės ugdymo būdų šaltiniai.

J. Stradinis. Labai vykęs pasiūlymas mokslo istorijos konferenciją paskirti muziejams. XXVI konferencija tikriausiai vyks Rygoje ir galėtų būti skirta Kuršo literatūros ir meno draugijos įsikūrimo 200-osioms metinėms (įsikūrė 1815 m. lapkričio 23 dieną). Ši draugija laikoma seniausia moksline draugija dabartinėje Latvijos teritorijoje, laikytina dabartinės Latvijos mokslų akademijos pirmtake. Pagal testamentą Kuršo literatūros ir meno draugijai savo turtą, biblioteką ir archyvus užrašė jūsiškis fizikochemikas iš Gedučių Teodoras Grothusas (Theodor Grotthuss).

ML. Mūsiškis? Teodoras Grothusas teisėtai galėtų priklausyti ir Lietuvai, ir Latvijai, kadangi savo moksline veikla susijęs su Kuršo literatūros ir meno draugija, Kuršo sostine Jelgava. Pagaliau juk ne kas kitas, bet profesorius Janis Stradinis pirmasis parašė šiam mokslininkui skirtą knygą.

J. Stradinis. Mes gera valia atiduodame T. Grothusą lietuviams. (Juokiasi). Svarbu, kad T. Grothuso dvasia padėtų mums laimingai sulaukti XXV ir XXVI Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijos.

Dar reikėtų atkreipti dėmesį į antrą numatomos XXVI konferencijos temą – masonų veiklą. Visi devyni Kuršo literatūros ir meno draugijos steigėjai buvo masonai. Taip pat tiktų pakalbėti apie Imanuelio Kanto filosofiją, nes Jelgavoje veikusi „Academia Petrina“ susijusi su I. Kanto broliu.

Svarbiausia, kad Latvijos teritorijoje (Estlandijoje, Lifliandijoje ir Kurše) baudžiava buvo panaikinta gerokai anksčiau negu kitose Rusijos imperijos kraštuose: Kuršo gubernijoje 1817 m., Lifliandijos (dabar Latvijos Vidžemis ir Pietų Estija) gubernijoje – 1819 m. Įdomu, kad Kuršo literatūros ir meno draugijoje buvo surengta pirmoji diskusija, kuria kalba – vokiečių ar gimtąja – reikėtų žinias pateikti latviams ir estams. Dalis diskusijos dalyvių pasisakė už vokiečių kalbą, taigi už latvių ir estų inteligentijos vokietinimą. Bet štai Listenės pastorius Karlas Frydrichas Vatsonas (Karl Friedrich Watson, 1777–1826), tas pats, kuris latvius kildino iš herulių, apgynė savo nuomonę, kad latvius reikia mokyti ir žinias jiems teikti jų gimtąja kalba. Noriu apie tai parašyti.

Tai štai jeigu pavyks laimingai parašyti antrą savo naujausios knygos tomą, joje bus daug medžiagos iš Rusijos miestų. Pačioje Latvijos teritorijoje moksline veikla užsiiminėjo tik vokiečių kilmės asmenys, o latvių tautinė inteligentija formavosi Sankt Peterburge, Maskvoje, iš dalies Kijeve, taip pat Dorpate (Tartu).

ML. Kitaip sakant, universitetiniuose Rusijos imperijos miestuose.

J. Stradinis. Būtent tuose universitetiniuose Rusijos miestuose pradėjo rastis pirmieji latvių kilmės mokslininkai, pamažu formavosi tautinis latvių mokslinis gyvenimas. To neturime pamiršti, nepriklausomai nuo politinių simpatijų ir antipatijų.

Nesu tikras, kad man pačiam pavyktų XXVI Tarptautinę Baltijos šalių mokslo istorijos konferenciją organizuoti, bet mielai pasidalinčiau idėjomis su jaunesniais mokslininkais, norinčiais užsiimti organizacine veikla.

ML. Ačiū, profesoriau, už šį pašnekesį, tikiuosi, ne paskutinį. Lengvos plunksnos rašant Jūsų naujausios knygos antrąją dalį. Tikėsimės, kad ji bus ne mažiau įspūdinga už pirmąją dalį.

 

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 

---

 

Nuotraukose:

Žymiam medikui, medicinos muziejaus kūrėjui prof. Paului Stradiniui Latvijoje išleistas pašto ženklas

XXIV Tarptautinėje Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijoje (iš dešinės) akad. prof. Janis Stradinis, prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis, prof. Libertas Klimka, antrame plane – dr. Ramūnas Kundrotas ir dr. Mudis Šalkauskas

Portatyvaus fotoaparato „Minox“ išradėjas Valteris Capa (Walter Zapp) jaunystėje ir garbingame amžiuje

Delne telpantis portatyvinis fotoaparatas 350px-Minox CLX BACK su išradėjo Valterio Capos autografu

Talino technikos universitete galima išvysti modernios architektūros statinių