Česlavas Milošas. Lietuvio širdis lenkų poeto krūtinėje

Lietuvos ir Lenkijos teikimu Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) 2011-us metus paskelbė Tarptautiniais Česlavo Milošo metais. Poeto, rašytojo, literatūros mokslininko ir visuomenės veikėjo, Nobelio premijos laureato Česlavo MILOŠO (Czesław Miłosz, 1911 06 30 – 2004 08 14) šimtosios gimimo metinės bus minimos pasauliniu mastu, bet vargu ar kur sukels tokį skambų aidą, širdžių atgarsį kaip Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai visiškai suprantama. Lenkams ir visam pasauliui – tai didis rašytojas, pavojų draskomame pasaulyje ieškojęs atsakymų į daugeliui žmonių aktualius klausimus. Mums tai dar ir kūrėjas, kurio krūtinėje plakė lietuvio širdis, nors lūpos poetinį ir tiesos žodį ištardavo lenkiškai. Be to, tai lig šiol vienintelis iš Lietuvos kilęs literatas, apdovanotas Nobelio premija.

Prieš šimtą metų gimė pačiame Lietuvos viduryje, Kėdainių krašte, Šeteniuose ant Nevėžio kranto, ir be šių geografinių vardų neįmanoma įsivaizduoti Česlavo Milošo biografijos. Kaip ir be daugiakalbio Vilniaus su siauromis jo senamiesčio gatvėmis, Aušros vartų ir senosios Alma mater. Įvairiakalbėje, skirtingų religijų ir kultūrų Lietuvoje jis matė ne vien žmones skiriančias sienas, bet sugebėjo įžvelgti kartais tegu ir sunkiau pastebimus, bet labai svarbius dalykus. Pirmiausia – žmones jungiančius saitus. Gyveno lūžio epochoje, į nebūtį nueinančios lenkakalbės lietuviškos bajoriškos kultūros aplinkoje, save vadino paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu. Lietuviškos tematikos kūryboje Č. Milošas perteikė nueinančios į praeitį bajoriškosios Lietuvos dramą, užčiuopė ir gimstančios etninės lietuvių tautos naujus bruožus. Dramatiški pokyčiai gyvenime ir tautos savimonėje kėlė dramatiškas įtampas santykiuose tarp lietuvių ir lenkų, taip pat ir toje pačioje tautoje tarp lenkakalbių ir lietuviškai kalbančiųjų. Pasaulis keitėsi greičiau nei dalies tautos savimonė.

Žodžiu, yra ką aptarti. Tuo labiau, kad „Mokslo Lietuvos“ pašnekovai – Lenkijos instituto Vilniuje direktorė humanitarinių mokslų daktarė Małgorzata KASNER (Malgožata Kasnez), 2005 m. Kalbos („Felicijos“) premijos laureatė, ir Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto direktorius humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas KVIETKAUSKAS. Rengdamasis su prof. Viktorija Daujotyte rašyti knygą apie Česlavą Milošą, M. Kvietkauskas turėjo progos padirbėti šio rašytojo archyve Jeilio universitete (JAV), Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekoje.

Ką Česlavas Milošas reiškia lenkui

Mokslo. Lietuva. Lietuva ir Lenkija šiemet drauge išsirengė į ilgą ir platų Česlavo Milošo kelią. Kiek esame pasirengę šiam susitikimui, pasitikdami Česlavo Milošo šimtąsias gimimo metines? Kokie vaizdiniai ir asociacijos kyla lenkui ir lietuviui, kai išgirsta šią Lietuvoje gimusio ir lenkiškai rašiusio poeto ir rašytojo pavardę?

Małgorzata Kasner. Kai Lenkijoje sakoma Czesław Miłosz, tai iškart tarsi nušvinta šviesos spindulys: Lenkijos visuomenėje gerai žinoma, kad tai labai svarbi figūra, Nobelio premijos laureatas, lenkas. Tai pirmas įspūdis, papildomos erdvės lyg ir nereikalaujanti asociacija, nes pavardė iškart atpažįstama. Mes nežinome, ar tie žmonės yra ką nors skaitę iš Česlavo Milošo kūrybos, ką suprato ir kaip giliai įsisąmonino kūrybą ir šios asmenybės labai savitą šios asmenybės patirtį. Panašiai yra su kompozitoriumi Frederiku Šopenu: užtenka ištarti Chopin ir kiekvienas Lenkijos gyventojas suvokia, kad tai labai žymus lenkas ir pasaulinio masto kūrėjas.

Lenkijos mokyklose edukacinė Č. Milošo vieta yra labai svarbi kaip vieno reikšmingiausių XX a. lenkų rašytojų. Šia prasme Č. Milošo vieta lenkų visuomenės mąstysenoje labai aiški, išsamesnių komentarų lyg ir nereikalaujanti. Tačiau kas iš viso to išplaukia, ką reiškia? Susimąstyti verčia jau pirmas pokalbyje užduotas klausimas. Juk galima atsakyti paprastai: Milošo kūryba įtraukta į Lenkijos vidurinių mokyklų programas, tad jau gimnazijose su ja susipažįstama, o gilinantis susiduriama su labai turtinga asmenybe. Tačiau visko iškart mokinys negali suvokti ir aprėpti, tad šis literatūrinis ir istorinis naratyvas yra pakankamai komplikuotas.

Lenkų literatūros vadovėliuose rašoma, kad Česlavas Milošas kilęs iš Lietuvos, gimė Šeteniuose, Kėdainių krašte. Tačiau ką šios geografinės sąvokos reiškia dabartinės Lenkijos mokiniui? Lygiai tiek pat reikštų, kiek pasakymas, kad gimęs Prahoje ar Budapešte. Trūksta gilesnės, asmenine patirtimi pajaustos, išgyventos informacijos: kodėl ta Lietuva rašytojo gyvenime tokia svarbi, kokia tuo metu buvo geografinė erdvė, kas per šalis? Lenkiškai ir lietuviškai mąstysenai tai išties labai svarbu, ir labai nelengva dabartiniam mokiniui išaiškinti, kas slypi už tų geografinių sąvokų. Dėl to dabartinis Č. Milošo buvimas Lenkijoje ir lenkų kultūroje tuojau pat reikalauja papildomų klausimų: kokia iš tikro yra šio kūrėjo vieta lenkų kultūroje, kiek iš tikrųjų mes žinome apie šią asmenybę ir kiek ji mums šiandien svarbi?

Visos edukacinės programos yra geras dalykas, nes padeda priartinti kūrėją, net jei jo nebėra tarp gyvųjų. Tačiau kartais kūrėjo mastas, autoritetas yra toks didelis, kad kai kuriuos žmones gali net gąsdinti. Štai kodėl labai svarbu, kad Tarptautiniai Česlavo Milošo metai šį kūrėją priartintų ir prie tų žmonių, kurie nėra jo kūrybos žinovai. Taip, Milošo pavardė iškart atpažįstama, bet ką ji reiškia kiekvienam atskiram žmogui, kokį asmeninį santykį užmezga su šio kūrėjo kūryba? Neabejotinai yra tokių visuomenės narių, kurie pasakys: „Miłosz ? Ne, aš jo nesuprantu, kodėl taip rašo ir kam rašo? Jeigu jis lenkas, tai kodėl toks kosmopolitas?“ Kitiems patinka Milošo kūryba, bet erzina, kad jis tiek daug rašo apie religiją ar kitus dalykus, kurie toli gražu ne kiekvienam atrodo aktualūs.

Visada, kai susitinkame su didele asmenybe, neturėtume siekti ją uždaryti į narvelį, į rašomojo stalo stalčių – to niekada nepavyks padaryti. Mums svarbu suvokti ir kitiems perteikti, kad šis didis kūrėjas, pasaulinio masto rašytojas, yra ta asmenybė, apie kurią vienaip ar kitaip sukosi ir visi kiti to meto žymiausi kūrėjai. Vadinasi, jis nėra svarbus vien Lenkijai ir lenkiškumui, jo kūryba yra gerokai gilesnė ir platesnio masto.

Todėl Tarptautiniai Č. Milošo metai nėra ir neturi būti tik vidinis Lenkijos reikalas, būtinai turi skambėti ir lietuviškasis kūrėjo gyvenimo ir kūrybos kontekstas. Esu labai dėkinga, kad Lietuvos valstybė deramai parėmė apsisprendimą 2011-us metus paskelbti Tarptautiniais Č. Milošo metais.

ML. Tikriausiai pritarsite, kad būtų neteisinga apsiriboti vien lenkiška ir lietuviška kultūros erdve, kai kalbama apie tokio masto kūrėją ir asmenybę. Č. Milošas gerai žinomas Prancūzijoje ir JAV, kur praleido daug gyvenimo metų, parašė žymiausius kūrinius.

M. Kasner. Išties tai neturėtų būti vien tik lenkiškas ir lietuviškas kontekstas, nes Č. Milošas – tai kūrėjas, kurio šaknys yra lenkiškos ir lietuviškos, bet jo mintys, idėjos darė labai didelę įtaką visai Vidurio Europai bei Amerikai. Be Č. Milošo įžvalgų, idėjų ir šiandien negali apsieiti joks reikšmingesnis kūrėjas. Č. Milošas buvo ir išlieka viena svarbiausių asmenybių epochos kultūroje. Štai kokį dvasinį turtą mes turime, visų pirma lietuviai ir lenkai. Tai turtas ir jėga, kuri gali mums padėti daryti daug gerų kultūros darbų.

Išėjęs už nacionalinio tradicinio suvokimo ribų

Mindaugas Kvietkauskas. Prisijungdamas prie to, ką sakė Małgorzata apie Česlavo Milošo reikšmę lenkų visuomenei, pamėginsiu apibūdinti, ką jis reiškia Lietuvos visuomenei. Pradėsiu nuo to, kas mūsų visuomenėse sutampa. Man atrodo, kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje Milošas atstovauja tokiai tapatybei, kuri nėra apibrėžta siauru nacionaliniu tradiciniu suvokimu. Tai žmogus, kalbantis apie sudėtingesnę tapatybę – tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek kiekvienos valstybės, kur esama daug kultūrinių pradų. Č. Milošas kalba ir apie Europos tapatybę, apskritai platesnį savęs suvokimą, peržengia siauresnės nacionalinės savivokos rėmus. Šiuo požiūriu Milošas yra labai aktualus Lietuvos ir Lenkijos dialogui.

ML. Ar peržengdamas nacionalistinio savęs suvokimo rėmus Milošas vienodai suvokiamas lietuvių ir lenkų? Ar nėra skirtumo?

M. Kvietkauskas. Milošas atstovauja daugiakalbei Abiejų Tautų Respublikos kultūrai, todėl lietuviams jis labai svarbus. Jis save suvokė, tiesa, tai buvo jau po Antrojo pasaulinio karo, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos tęsėją. Prisipažino, kad jam artimiausi iš tarpukario Lietuvos būtų „krajovcai“, atstovaujantys istorinės Lietuvos ir Gudijos gyventojams. Milošas daug kartų yra pabrėžęs, jog būtų gerai jautęsis, jeigu Lietuvos ir Lenkijos santykiai po Pirmojo pasaulinio karo būtų išspręsti kitaip.

ML. Išties labai opus klausimas, todėl kartais svarbu net intonacija, kaip tai pasakoma. Ką reiškia „išspręsti kitaip“? Lietuvos Respublika su sostine Vilniumi?

M. Kvietkauskas. Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą jis įsivaizdavo kaip daugiatautę valstybę, gal net su tam tikromis autonomijomis Šveicarijos pavyzdžiu. Aišku, Vilnius privalėjo būti tokios valstybės sostinė, vienijanti kelias jos tautas. Tokiu atveju, prisipažino Milošas, jis būtų galėjęs būti Lietuvos lenkų poetas. Tai jam būtų buvęs natūralus sprendimas, bet, deja, reali istorija tokio sprendimo nedavė. Lietuviškos ir lenkiškos tapatybės išsiskyrė ir labai aštriu konfliktu. Tarpukariu apie Lietuvos lenkiškąją kultūrą ir tapatumą nebuvo kalbama, iš Lietuvos mokyklos programų buvo išimta Adomo Mickevičiaus kūryba. Dabar ji sugrįžta. Tai štai Č. Milošas pasisakė už plačiau suvoktą lietuviškumą.

ML. Ne už Jono Basanavičiaus modelio lietuviškumą?

M. Kvietkauskas. Gan komplikuota būtų tiksliai apibūdinti. Aš pasakyčiau, kad ne etnocentrinį Vinco Kudirkos lietuviškumą, nes Basanavičiaus lietuviškumo suvokimas buvo gal kiek platesnis. Tačiau štai kas įdomu: pačiam Milošui labai svarbus buvo būtent Kudirka. Tai turėtų būti įdomu tiek lietuviams, tiek lenkams – Milošo dėmesys lietuvių literatūrai, lietuvių klasikai. Rengdami naujas publikacijas, su prof. Viktorija Daujotyte rašydami monografiją apie Č. Milošą, iš jo archyvų išsiaiškinome, kad jis ne tik skaitė Kudirką, bet ir į lenkų kalbą išvertė „Tautišką giesmę“. Padarė išties labai įdomų vertimą. Ir štai kas intriguoja. Ten, kur Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“ kalbama apie lietuvių tautą, tautinius idealus, Milošas į lenkišką vertimą įdeda tarsi bajoriškos Lietuvos akcentus. Kudirkos žodžiai „Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi“ vertime virsta: „Niech światło i prawda będzie dla nas godłem“ („Ir šviesa, ir tiesa tegul bus mūsų herbas“). Tai labiau su bajoriškąja LDK susijusi prasmė. Pasirodysiančioje Č. Milošui skirtoje monografijoje apie tai bus nemažai kalbama.

ML. Ar tai sąmoningas Milošo siekis? Gal tokiu būdu prasiveržė jo bajoriškoji prigimtis?

M. Kvietkauskas. Manau, kad tai sąmoningas apsisprendimas. Iš tėvų ir prosenių paveldėjęs bajoriškąją LDK pilietiškumo sampratą Č. Milošas tą niuansą įdėjo net į V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ vertimą. Gerai žinoma ir dažnai cituojama Milošo mintis, kad moderni lietuvių tauta atėjo iš filologijos, labai susijusi su kalbiniu pagrindu. Tačiau jis kalbėjo, kad buvo galimas ir kitoks lietuviškumas, išaugantis iš pilietinės buvusių bajorų tapatybės. Tų dviejų tapatybių dermės istorija neleido sukurti, ir XX a. lieka atskirų asmenybių tradicija. Milošui labai svarbūs buvo tokie lenkiškai lietuviškos tradicijos atstovai kaip Mykolas Römeris, Mykolas Biržiška, „krajovcai“, kai kurie profesoriai iš Stepono Batoro universiteto, pavyzdžiui, Stanislovas Svianievičius (Stanisław Swianiewicz, 1899–1997). Lenkakalbiai Lietuvos patriotai Milošui atrodė tinkamas pasirinkimas.

Č. Milošo lenkiškai lietuviškas tapatumas

ML. Kudirkos etninis tautiškumas, toks ryškus „Tautiškoje giesmėje“, Milošo vertime papildomas, net pakeičiamas pilietinio tautiškumo samprata. Ar ne per didelę interpretacijos laisvę sau leido vertėjas?

M. Kvietkauskas. Manau, kad tai sąmoningas poeto siekis, bent jau sprendžiant iš rankraščio susidaro įspūdis, kad vertimas darytas labai kruopščiai. Yra daug variantų, braukymų, atitikmenų ieškojimų. Vertimas darytas 1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kodėl Milošas ėmėsi versti „Tautišką giesmę“ į lenkų kalbą? Matyt, todėl, kad Lietuvos lenkai galėtų tą giesmę giedoti ir tekstas būtų priimtinas, todėl ieškoma atitikmenų šiuolaikinei lenkiškai tapatybei.

M. Kasner. Veikiausiai Milošas galvojo ir apie Lenkijoje gyvenančius lenkus, jam atrodė svarbu, kad lenkai žinotų artimos kaimyninės valstybės himną.

M. Kvietkauskas. O kartu jis ieško Lietuvos ir Lenkijos valstybės tradicijos bendrumo ženklų.

ML. Bajoriškoji pilietiškumo samprata yra tas bendras ženklas tiek modernių laikų lietuviams, tiek lenkams?

M. Kvietkauskas. Milošas yra asmenybė, padedanti mums suvokti, ką Abiejų Tautų Respublika reiškė Lietuvos ir Lenkijos žmonėms. Tai buvo didžiulė, milžinišką regioną aprėpusi, galingos kultūros valstybė.

M. Kasner. Man labai patiko, ką Mindaugas pasakė apie lenkiškai lietuvišką tapatumą. Nemažai daliai Lietuvos ir Lenkijos piliečių būtent tokio tapatumo samprata buvo labai artima. Tai labai svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros tradicijos dalis. Jeigu pavyktų parodyti, kad Milošas gali tapti raktu į tokio tapatumo erdvės suvokimą, tai būtų ir tam tikras Tarptautinių Č. Milošo metų laimėjimas.

Daliai lietuvių nekyla abejonių, kad lenkakalbė Lietuvos kultūra taip pat yra Lietuvos turtas. Ten, kur tos atminties ir savimonės nėra, Č. Milošas galėtų būti puikus pagalbininkas. Manau, kad esama labai daug bendrų gyvenimo erdvių, kuriose gali slypėti mūsų tautiškumas. Nėra paprasta pasverti, ko Milošas turėjo daugiau – lenkiškumo ar lietuviškumo. Milošas rinkosi tą tapatumo suvokimą, kuris labiausiai atitiko jo paties dvasią – žodyje ir gyvenimo realybėje. Tad ir versdamas „Tautišką giesmę“ į ją žvelgė kaip į Lietuvos valstybiškumo ženklą, ir tai jam buvo svarbu.

ML. Vis dėlto Č. Milošui buvo labiau būdingas LDK bajoriškojo pilietiškumo suvokimas, būdingas „krajovcams“, o ne Karūnos pilietiškumo samprata?

M. Kvietkauskas. Kalbėčiau apie specifinę pilietiškumo atmainą – seną LDK bajoriškąjį pilietiškumą, bet Milošas taip pat priklauso modernios Lenkijos kultūrai. Manau, kad LDK tradicija tiesiog yra tiltas tarp moderniosios Lietuvos ir Lenkijos. Lietuviams ir lenkams svarbu suvokti, kad jie tą bendrą paveldą turi ir į jį gali atsiremti. Lietuviai ligi šiol jaučia didelę įtampą, bandydami atsakyti į klausimą, ką mums reiškia LDK, kiek ji sava, o gal svetima su visais praeities bajorų demokratijos idealais.

M. Kasner. Kai įsivaizduojama, kad LDK – tai pirmiausia karaliai ir didieji kunigaikščiai, tai dingsta realūs žmonės, visuomenės supratimas, ir ta istorija atrodo tokia tolima ir ne visai suprantama. Tačiau, laimei, yra tokių žmonių, kaip Č. Milošas, kurie savyje nešiojo tos tradicijos suvokimą ir mums padeda ją giliau suprasti.

Gręžtis atgal ar eiti pirmyn?

ML. Suprasti – taip, bet ar mėginimas grįžti į tradiciją, kuria gyveno Č. Milošas, XXI amžiuje nebūtų grįžimas atgal, t. y. laikus iki modernios tautos susiformavimo, iš etninės tautos atgal į bajoriškos pilietinės visuomenės būvį? Sunku laukti integracijos, įvykus dezintegracijai.

M. Kasner. Nemanau, kad žodžiai dezintegracija ir integracija šiuo atveju tinkamiausi. Pasaulyje yra valstybių, kurių visuomenė tautine prasme vienalytė. Taip susiklostė Lenkijos istorija. Valstybėje įsitvirtino lenkiškumo tradicija, nors niekas nenuneigs, kad Lenkijoje su stipria savo krašto savimone gyvena mozūrai, sileziečiai, kašubai, kalnėnai ir kt. Visi jie prisideda prie įvairialypio lenkiškumo tradicijos gyvavimo. Nuo „Solidarumo“ laikų regionų savimonė tapo stipresnė, atsitiesė nuo socializmo laikų, kai regionalizmas slopintas, kai tiesiog buvo sunku suvokti, kokia skirtinga ir spalvinga yra Lenkija. Socializmas niveliavo atskirus Lenkijos kraštus, į Lenkiją buvo siekiama žvelgti kaip į vientisą Piastų dinastijos suformuotą istorinį darinį.

Lietuvos situacija, man regis, yra kiek kitokia būtent dėl savosios istorinės tradicijos, skirtingos nuo Lenkijos. Visiškai neturiu mintyje grįžimo į buvusius ir į praeitį nugrimzdusius laikus – jokiu būdu. Pasakysiu, kaip aš save suvokčiau, jeigu nuolat gyvenčiau Lietuvoje. Man atrodo, kad remčiausi ne vien tik lietuvių kalbos tradicija, bet ir šios žemės kaip gyvenamosios vietos tradicija.

ML. Šiuo metu Lenkijoje vykstančių procesų akivaizdoje lenkiškasis tapatumas stiprėja ar silpsta?

M. Kasner. Man atrodo, stiprėja. Dabartinės Lenkijos kraštų savitume vietos pakanka ne vien Piastų lenkiškumo sampratai, bet gerokai platesniam, kuriame be lenkiškų buvo lietuvių, vokiečių, čekų ir kitų įtakų. Visų jų visuma ir suformavo lenkiškumą, kuriuo taip didžiuojasi lenkai. Žmonės, kad ir kur gyventų, nori jaustis saugiai ir jaukiai. Štai kodėl Vroclave gyvendamas lenkas turėtų siekti įsijausti į šio miesto ir krašto savitumą, labai svarbu jį pažinti. Tą patį galėčiau pasakyti apie Mozūrijos ar Baltijos pajūrio savitumą. Vokiečių kalbos ir kultūros tradicija nėra mano prigimtinė tradicija, bet jei gyvenčiau Gdanske, būtinai turėčiau domėtis, pavyzdžiui, šiame mieste (tada Dancigas) gimusiu ir gyvenusiu filosofu Artūru Šopenhaueriu (Arthur Schopenhauer). Tai nereiškia, kad Šopenhauerį turime stengtis paversti lenku – to nepavyks ir to visiškai nereikia, bet Šopenhaueris tam tikra prasme tampa ir mano tradicijos dalimi.

Kalbame apie regionalizmą, t. y. „krajovcų“ tradiciją, kuriai prielankumą jautė Č. Milošas. Savo tapatumą galima kurti ir gilintis taip pat ir laikantis „krajovcų“ nuostatų, jokių prieštaravimų ar grįžimo į nesugrąžinamus laikus nematau. Kuo stipriau ir giliau žmogus susisieja su savo gyvenamąja žeme, tuo turtingesniu tampa.

M. Kvietkauskas. Prisimenu paskutinį Č. Milošo vizitą į Vilnių 2000-ųjų metų spalį su Nobelio premijos laureatais Vislava Šimborska (Wisława Szymborska) ir Giunteriu Grasu (Günter Grass), kai Vilniuje Liejyklos gatvėje buvo atidengta atminimo lenta Josifui Brodskiui. Vilniaus Rotušėje Milošas kalbėjo apie tai, kaip lietuviai, jo manymu, jaučiasi Vilniaus mieste, kuris sukurtas juk ne vien lietuvių, bet ir daugelio kitų tautybių žmonių – lenkų, vokiečių, rusinų, žydų ir t. t. Kaip jie visi galėtų atrasti savo santykį su šiuo miestu? Pasak Č. Milošo, gali būti paviršutiniškas bandymas sulietuvinti Vilnių, bet daug gilesnis ir išmintingesnis žingsnis būtų, jeigu jauni žmonės lietuvių kalba imtųsi parašyti kokio nors XVI a. Vilniaus pirklio biografiją. Tas pirklys galėjo kalbėti senąja rusinų ar gudų kalba, tikriausiai ir vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis kaip mes šiandien. Labai svarbu įsijausti į tai, kas buvo praeityje. Nors mes esame jau kitos kultūros atstovai, bet būtinai turėtume rasti ryšį su buvusios kultūros atstovais, įsijausti į tą kultūrą. Jeigu to ryšio nerandi ar išvis neieškai, tai save labai apriboji ir nuskurdini. Tą patį būtų galima pasakyti apie šiuolaikinių lietuvių santykį su praėjusių amžių lietuvybe.

Č. Milošas puikiausiai suvokė, kad LDK bajoriškoji tradicija – jau praeitis, istorija, kuri jokia forma negali būti atgaivinta, bet išlieka jo savastimi kaip asmens atmintis. Labai svarbu tą kultūrą pažinti su visu tuo, kas ten yra. Milošas norėjo, kad tas LDK pilietiškumas virstų mūsų laikų intelektiniu turiniu. Turi būti laisvas santykis su praeitimi, tradicija, laisvas siekis ją pažinti. Pilietinis tapatumas turi virsti šiuolaikinės sąmonės turiniu, laisvu noru kritiškai mąstyti, nieko nesigėdinant ir neatmetant.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nevėžio vingiai ties Šeteniais, Česlavo Milošo kūryboje virtę Isos slėniu, šį pavasarį pasitiks Tarptautiniu Česlavo Milošo metų konferencijos dalyvius ir svečius

Poetas, rašytojas, publicistas Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas

1996 m., minint Česlavo Milošo 95-ąsias gimimo metines, Vytauto Didžiojo universitete ir Šeteniuose vykusios tarptautinės konferencijos dalyviai

Česlavo Milošo šimtajam gimtadieniui išvysime prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės (su Mindaugu Kvietkausku) parašytą poetui skirtą monografiją