MOKSLASplius.lt

Jonas Kuprionis – miškininkas iš Dievo malonės

 2010 m. vasarą pasirodė antroji žymiam miškininkui profesoriui Jonui Kuprioniui (1901 08 03–1982 07 08) skirta knyga „Jonas Kuprionis miškininkas“1. 2006 m. išspausdinta knyga „Jonas Kuprionis skautas“2. Abiejų knygų sudarytojas pedagogas Jonas Bagdonas, J. Kuprionio sūnėnas, labai daug kruopštaus darbo ir širdies atiduodantis savo dėdės veiklos garsinimui.

Išties yra ką propaguoti, nes J. Kuprionis yra iš tų įvairiapusių asmenybių, kuria Lietuva gali didžiuotis. Tačiau tam, pirmiausia, reikia pažinti jo darbus ir veiklą. Mokslininkas, vienas iš Lietuvos miškininkų sąjungos įkūrimo iniciatorių, pirmasis žurnalo „Mūsų girios“ redaktorius ir beveik 80 straipsnių autorius, Lietuvos miškų atželdintojas, Dotnuvos žemės ūkio akademijos ir Vilniaus universiteto docentas, universiteto specialiosios miškininkystės katedros vedėjas, vienas iš Lietuvos skautijos kūrėjų ir vadovų. Tai vis Lietuvoje Jono Kuprionio palikti giliai įspausti pėdsakai. Jo energijos neatvėsino net išeivio duona. 1944 m. su šeima pasitraukęs į Vakarus dirbo miškų tarnyboje Grace (Austrija), Hanau lietuvių pabėgėlių stovykloje Vokietijoje miškininkų kursuose dėstė specialiąją miškininkystę. 1946 m. su šeima persikėlęs į Čikagą, JAV, dirbo fizinį darbą skerdykloje, vėliau įsidarbino parkų sodininku. Turtingoji Amerika nelabai pasitikėjo Europos mokslininkų kvalifikacijomis, tuo labiau, kad turėjo iš ko rinktis.

J. Kuprionis ryžosi iš naujo pradėti studijas, įstojo į Mičigano universitetą, 1950 m. įgijo miškų mokslų magistro laipsnį. Dirbo medelyno vedėju Dalase (Teksaso valstija), džiunglių plotą pavertęs dekoratyvinių medelių medelynu. 1952–1971 m. buvo Luizianos politechnikos instituto profesoriumi, dėstė bendrąją ir praktinę miškininkystę ir miškų želdinimą. Vykdė įvairius mokslinius tyrimus, buvo įgijęs didelį autoritetą tarp kolegų ir kitų sričių mokslininkų kaip tikras miškininkystės reikalų žinovas. 1978 m. Vilniaus universiteto kvietimu apsilankė Lietuvoje, susipažino su tėvynėje dirbančių miškininkų pasiekimais, džiaugėsi jų darbais ir siekiais atželdinti Lietuvos miškus, tvarkyti juos taikant šiuolaikinius mokslinius pagrindus.

Visus šiuos išvardytus ir nepaminėtus Jono Kuprionio gyvenimo įvykius galima rasti naujoje knygoje. Pirmasis jos pristatymas vyko 2010 m. liepos 23 d. Anykščių miškų urėdijoje. Liepos 22–25 d. Anykščiuose vyko miesto šventė ir VI Pasaulio anykštėnų suvažiavimas „Su Šventąja širdy“, o knygos „Jonas Kuprionis miškininkas“ pristatymas buvo įtrauktas į renginių programą. Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojas Jonas Bagdonas, generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Leonardas Kairiūkštis, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas doc. dr. Edmundas Bartkevičius, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, LR Seimo narys Vytautas Galvonas, anykštėnas rašytojas Vygantas Račkaitis, miškininkai ir svečiai.

Anykštėnai kaip niekas kitas gerbia Jono Kuprionio atminimą, kuo teko įsitikinti 2001 m. minint profesoriaus 100-ąsias gimimo metines. 1991 m. minint jo 90-ąsias gimimo metines Anykščių šilelyje buvo atidengtas J. Kuprioniui skirtas koplytstulpis, kurio autorius tautodailininkas Aloyzas Urbšys.

Kalbiname knygos „Jonas Kuprionis miškininkas“ sudarytoją Joną BAGDONĄ. Visą gyvenimą mokinius mokęs matematikos, daug metų (1974–1991 m.) vadovavęs Trakų 2-ajai vidurinei mokyklai, kuriai 1990 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas (nuo 1995 m. mokyklai suteiktas pirmosios humanitarinės gimnazijos klasės statusas).

 

Motinoms ir sesėms skirta knygaJonas Kuprionis su miškininko uniforma, kurią retai dėvėjo


Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Jonai, sudarydamas ir išleisdamas žymiam miškininkui, žurnalistui ir visuomenės veikėjui profesoriui Jonui Kuprioniui skirtą jau antrą knygą atlikote savotišką kūrybinį žygdarbį. Tokių knygų galėtų pavydėti bet kuris miškininkas ir mokslininkas. Kaip Jūs pats trumpai galėtumėte apibūdinti J. Kuprionio vietą miškininkystės moksle ir praktiniuose miškų tvarkybos darbuose?

Jonas Bagdonas. Pirmiausia, dėkoju už tokį malonų mano pastangų įvertinimą. J. Kuprionio asmenybė išties išskirtinė ir visai ne dėl to, kad mano dėdė, su kuriuo mane sieja vaikystės ir jaunystės ryšiai. Turiu už ką savo dėdę gerbti ir mylėti, bet yra ir daugybė jo padarytų darbų, kurie jam padėjo tapti tuo Kuprioniu, už kurį jį gerbia ne vien Lietuvos miškininkai, bet ir kitų veiklos sričių žmonės. Apie tai rašau ir naujoje knygoje, kurią skiriu savo Motinai Teklei Kuprionytei, Jono Kuprionio seseriai, visoms motinoms bei sesėms, padėjusioms savo vaikams ar broliams tapti iškiliomis asmenybėmis.

Taip jau nutiko, kad mano mamai Teklei beveik vienai teko dirbti 15 hektarų šeimos ūkyje su nusenusiais tėvukais Kiaušų kaime, dabartiniame Anykščių rajone. Jonas buvo jauniausias keturių vaikų Petro ir Marijonos Kuprionių šeimoje. Būsimojo profesoriaus „darbinė veikla“ prasidėjo tris vasaras piemenaujant tėvų ūkyje.

1915 metais Jonas Kuprionis pradėjo mokytis pirmosios lietuviškos gimnazijos pradinėje mokykloje Vilniuje*. Pirmojo pasaulinio karo metais pasikinkiusi arklį Teklė Kuprionytė iš Anykščių savo broliui Jonui maistą veždavo net į Vilnių. Mano motinai teko patirti nemažai vargo, nes tai buvo pavojingos kelionės. Maistą iš gyventojų atiminėjo vokiečių kareiviai, tad mamai reikėjo didelės drąsos ir pasiryžimo. Jeigu ne ji, dar nežinia ar Jonui Kuprioniui būtų pavykę mokslai Vilniuje.

ML. Ko gero, vienas sunkiausių periodų jo gyvenime? Žinome, kad Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiams draudžiant laisvąją prekybą ir visas maisto atsargas gabenant savo kariuomenei ar į Vokietiją, 1917 m. Vilniuje siautė baisus badas, mieste buvo išgaudyti ir suvalgyti kone visi šunys ir katės, o varguoliai valgė žiurkes.

J. Bagdonas. Sunkių išbandymų dėdės gyvenime buvo ne vienas. Pasisekė, kad turėjo puikią seserį, o
Antrojo pasaulinio karo metais (1944 m.) J. Kuprioniui pasitraukus į Vokietiją jam labai padėjo kita sesuo Marija, su šeima gyvenusi JAV, 1946 m. ji išrūpino leidimą atvykti broliui Jonui su šeima. Bet apie tai kalbėsime vėliau. Akademikas, miškininkystės profesorius Leonardas Kairiūkštis su prof. J. Kuprioniu bendravęs JAV ir čia, Lietuvoje, organizavęs jo lankymąsi Lietuvoje, smagiai jaučiasi tarp nuolatinio iškiliųjų anykštėnų renginių palydovo Anykščių etnografinio ansamblio „Valaukis“dainininkių. Antroje eilėje iš kairės Anykščių krašto mylėtojas rašytojas Vygandas Račkaitis su savo žmona rašytoja Milda Telksnyte

 

Iš pirmojo Lietuvos skautų dvyliktuko


J. Bagdonas. Vilniuje J. Kuprionis baigė pradžios mokyklą prie Vilniaus gimnazijos, 1917 m. įstojo į gimnaziją, bet lenkams okupavus Vilnių tęsė mokslus Panevėžio gimnazijoje. Būtina pasakyti, kad mokydamasis Vilniuje viename ateitininkų susibūrime 1918 m. J. Kuprionis išgirdo iš Rusijos grįžusį Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą (1903–1992) pasakojant apie skautus. Po paskaitos 10 Vilniaus lietuvių gimnazijos berniukų, tarp jų J. Kuprionis, ir dvi mergaitės susibūrė į skiltį. Tą patį vakarą įvyko pirmoji sueiga, o 1918 m. lapkričio 1 d. gimnazijos salėje tuometinės Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabartinis Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampas) įvyko pirmoji Vilniaus lietuvių skaučių ir skautų draugovės sueiga. Gruodžio mėnesį iš skaučių buvo sudaryta Birutės, iš skautų – Vytauto draugovė. Taigi J. Kuprionis buvo iš to pirmojo Lietuvos skautų dvyliktuko.

Mokslus tęsęs Panevėžyje J. Kuprionis gretai tapo skautų draugovininku, skautus iš kelių draugovių subūrė į tuntą. J. Kuprionis pradėjo rašyti į „Skautų aidą“ ir kitus skautų laikraščius. Šis užsiėmimas virs tikra aistra, kuri vėliau išvedė J. Kuprionį ir į žurnalistiką. Gimnazijoje rašė apie skautų meilę gamtai, kvietė ją globoti. Meilė gamtai atėjo iš tėvo Petro Kuprionio, kuris yra ir mano senelis. Jis buvo didelis medžių, miško ir gamtos mėgėjas, apsodino medžiais sodybą, palaukes, pasodino sodą, turėjo bityną. Petro Kuprionio meilę medžiams, gamtai paveldėjo ir sūnus Jonas, tai atsispindėjo ir jo veikloje, kuomet Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ėmėsi kurti bičių ūkį ir kitų darbų.

Tačiau pernelyg užbėgome į priekį. Panevėžio gimnazijoje J. Kuprionis turėjo puikius mokytojus – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir daug kitų. Panevėžyje jis susipažino ir su miškininkais, kurių šiame mieste jau būta ne vieno. Mat 1921 m. šiame mieste buvo įsteigti šešių mėnesių trukmės miškininkystės kursai, vėliau paversti dvimete miškų mokykla. Ji veikė iki 1926 m., parengė 230 pirmųjų lietuviškosios mokyklos miškininkų, kurie buvo labai reikalingi Pirmojo pasaulinio karo nualintai ir nepriklausomos valstybės kelią pasirinkusiai Lietuvai.

ML. Ar galima teigti, kad Panevėžio miškininkystės kursai, vėliau paversti dvimete miškų mokykla, paveikė gimnaziją baigusį J. Kuprionį rinktis būtent miškininko profesiją?

J. Bagdonas. Sunku būtų paneigti. 1924 m. baigęs Panevėžio gimnaziją J. Kuprionis pradėjo studijuoti miškininkystę Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Tais metais buvo įkurta akademija su Agronomijos ir Miškininkystės skyriais. Rektorius Povilas Matulionis ir prorektorius Antanas Rukuiža buvo miškininkai, abu baigę Petrapilio miškų institutą. Studijuodamas mėgstamą dalyką J. Kuprionis įgijo didelį autoritetą, kasmet buvo renkamas kurso seniūnu ir studentų ekonominės draugijos komiteto nariu. Aktyviai reiškėsi skautijos veikloje. Organizavo ne vien Panevėžio, bet ir Kėdainių skautų tuntus, jiems ir vadovavo. Kodėl J. Kuprionis skautų judėjimą ėmėsi plėsti Kėdainiuose? Todėl, kad tai buvo itin sulenkėjęs kraštas. Studentai pradėjo organizuoti jaunimo gegužines, vakarones, kitus renginius, būrė jaunimą į skautus. Nuo 1928 m. tapo Kauno skautų tunto vadovu. Vadovavo Lietuvos skautų delegacijoms pasauliniuose sąskrydžiuose Danijoje (1924 m.), Anglijoje (1929 m.). Buvo išrinktas Lietuvos skautų sąjungos vyriausiuoju skautininku (1930 m.). Per skautijos veiklą J. Kuprionis išmoko veržlumo, ko vėliau mokė ir kitus. Apie tai išsamiai rašoma knygoje „Jonas Kuprionis skautas“.Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas įteikia knygą Anykščių rajono merui Sigučiui Obelevičiui

 

Miškų departamente veržlaus niekas nelaukė


ML. Kaip klostėsi J. Kuprionio profesinis gyvenimas baigus Dotnuvos akademiją?

J. Bagdonas. Dotnuvos žemės ūkio akademiją baigė 1928 m. įgydamas miškininko specialybę. Man sunku pasakyti, dėl kieno protekcijos, bet J. Kuprionis buvo nukreiptas darbui į Miškų departamentą Kaune. Padavė pareiškimą, bet keturis mėnesius reikalai nejudėjo iš vietos. Departamentui vadovavo tipiškas rusiškosios biurokratijos atstovas surusėjęs žemaičių bajoras Stasys Vaicekauskis, kuris neskubėjo pasirašyti Kuprionio pareiškimo ir priimti į darbą. Tada šis kreipėsi į Žemės ūkio ministrą Joną Praną Aleksą. Ministras paėmė į nagą Vaicekauskį, šis J. Kuprionio įdarbinimo daugiau neatidėliojo, bet dantį ant jo griežė. Kuprionis tapo labiausiai Vaicekauskio nemėgstamu ir net nekenčiamu darbuotoju.

Negeriau buvo ir kitiems akademiją baigusiems absolventams. Miškų departamente dirbo daugiausia mažesnio išsilavinimo darbuotojai, kurie darė įvairias kliūtis akademiją baigusiems jauniems miškininkams, siekiantiems pokyčių sustabarėjusioje veikloje. Nejausdami vadovybės palaikymo ir trokšdami permainų jaunieji ryžosi įkurti Lietuvos miškininkų sąjungą su savo žurnalu. J. Kuprionis buvo vienas iš Lietuvos miškininkų sąjungos steigimo 1929 m. organizatorių, tais pačiais metais buvo pradėtas leisti ir Lietuvos miškininkų žurnalas „Mūsų girios“ (jo leidybai J. Kuprionis vadovaus iki 1940 m.). Dirbdamas Miškų departamente J. Kuprionis rūpinosi miškų atželdinimu, organizuodavo mokinių ir jaunimo talkas, žodžiu, rankas sudėjęs nesėdėjo, bet visa ši veikla jam nepelnė departamento direktoriaus palankumo. Priešingai – kuo daugiau pavaldinys stengėsi, tuo mažiau jo pastangos patiko direktoriui. Jam nepatiko ir J. Kuprionio redaguojamas žurnalas „Mūsų girios“.

ML. Iš laiko nuotolio matyti, kad J. Kuprionis buvo labai aktyvus ir tam metui šiuolaikiškai mąstantis darbuotojas. Akivaizdžiai turėjo organizacinių gabumų. Miškų departamente bemat susidūrė su rutina ir nenoru palaikyti jo iniciatyvų. Iš kur pats J. Kuprionis sėmėsi gan novatoriškų tam metui idėjų – steigti Miškininkų sąjungą, leisti žurnalą „Mūsų girios“? Toliaregiškas sumanymas, nes ir šiandien veikia Lietuvos miškininkų sąjunga, išeina žurnalas „Mūsų girios“.

J. Bagdonas. Man regis, kad aktyvumo, novatoriškumo jis įgijo būtent skautų organizacijoje. Vienas svarbiausių jos veikimo principų – organizuoti, siekti naujovių, uždegti ir kitus. Iš savo tėvų modernių veikimo būdų tikrai negalėjo išmokti, nes jie buvo žemdirbiai, katalikų tikėjimo valstietiškos psichologijos žmonės. Ir pats J. Kuprionis, kalbėdamas apie partijas, pripažino, kad jam artimiausia yra krikščioniškos valstietiškos pakraipos partijų ideologija.

J. Kuprionis taip pat buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos narys, bet didesnės iniciatyvos toje organizacijoje nerodė. Gal įtakos turėjo ir tai, kad jis buvo patyręs kojos traumą: mokantis Vilniuje jam buvo skutamas kojos kaulas, skausmai ir vėlesniais laikais atsinaujindavo. Todėl Kuprionis buvo atleistas nuo kūno kultūros pratybų ir karinės tarnybos. Darbinėje veikloje tie skausmai jam didesnių nepatogumų nekėlė, studijų metais atliko visus praktikos darbus, nemažai keliavo, taip pat ir su Lietuvos miškų „tėvu“, Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi prof. Povilu Matulioniu, kurio 150-ąsias gimimo metines minėjome 2010 metais.

 

Permainų vėjai Miškų departamente


ML. Grįžkime prie J. Kuprionio profesinės veiklos. Jei atmintis nemeluoja, jis Miškų departamente, kur vadovybės nebuvo palaikomas, ilgai neužsibuvo.

J. Bagdonas. Užsibuvo dvejus metus. 1931 m. J. Kuprionis buvo perkeltas į Aukštosios Panemunės miškų urėdiją urėdo pavaduotojo pareigoms. Jo gyvenamasis namas buvo A. Panemunės šile, kur aptvertame kieme gyveno vilkas ir laputė. Tie miško gyventojai buvo J. Kuprionio globotiniai, džiaugsmo teikę ir lankytojams. Prie urėdijos buvo gražus pušynas – mėgstama kauniečių poilsio vieta. Sekmadieniais kauniečiai traukdavo poilsiauti į A. Panemunės pušyną, o J. Kuprionis užsimojo šilą paversti kultūringo poilsio parku. Suprojektavo ir suformavo vingiuotas alėjas, pavadindamas Lakštingalų, Gegučių, Briedžių ir kitais vardais, apsodino eglaitėmis, padarė pasivaikščiojimų takus. 1934 m. buvo paskirtas Dzūkų miškų urėdu Alytuje, kur taip pat pasižymėjo kaip labai veiklus ir visuomeniškas miškininkas.

1936 m. permainos įvyko ir Miškų departamente. Vietoj atstatydinto S. Vaicekauskio direktoriumi paskirtas moderniau mąstantis prof. Antanas Rukuiža (1887–1973). Minėjome jį buvus pirmuoju Dotnuvos žemės ūkio akademijos prorektoriumi, bet priėmus sprendimą nuo 1928 m. nutraukti miškininkų rengimą Dotnuvoje, A. Rukuiža 1927–1936 m. dirbo Dzūkų miškų urėdu ir Alytaus aukštesniosios miškininkystės mokyklos direktoriumi. Nieko nuostabaus, kad tapęs Miškų departamento direktoriumi tuojau pat suformavo naują departamento centrą ir pasikvietė J. Kuprionį miškų ūkio skyriaus referento pareigoms užimti. Prasidėjo naujos veiklos etapas.

J. Kuprionio pastangomis buvo įsteigtas Miškų Atželdinimo fondas, į kurį kasmet įplaukdavo 3 proc. pajamų už parduotą miško medžiagą. Atželdinimo darbus buvo galima iš anksto planuoti. Buvo galima steigti daigynus, medelynus, rūpintis sėklomis, jaunų ąžuoliukų sodinimu ir naujų medžių veislių įvedimu į tradicinius miškus, taip pat seniau Lietuvos miškuose augusių maumedžių sugrąžinimu į mūsų girias.

ML. Ar galima pasakyti, kad A. Rukuižos vadovaujamame Miškų departamente J. Kuprionis įgyvendino savo, kaip miškininko, svajones?

J. Bagdonas. Su A. Rukuiža J. Kuprionis taip pat turėjo nedidelį konfliktą. Mat jis labai norėjo įsteigti eglaičių medelyną, iš kurio kasmet būtų parūpinama kalėdinių eglaičių. J. Kuprionis labiau mėgo mišką atželdinti, o ne kirsti. A. Rukuiža dėl man nežinomų priežasčių priešinosi eglaičių medelyno sodinimui ir nulėmė jo kaip direktoriaus žodis. Tačiau vėliau apie Rukuižą Kuprionio atsiliepimai buvo kuo šilčiausi. Apskritai, jei apie ką prastai atsiliepdavo, tai tik apie Vaicekauskį.

J. Kuprioniui dirbant departamente pavyko ištirti Lietuvos pušies sėklinių metų periodiškumą, o tai svarbu kirtimus vykdant po sėklinių metų, kai sėklos išbarstytos ir miškas savaime atželia. Kitas jo nuopelnas – miško kelių ir tiltų pagerinimo darbai. J. Kuprionis rūpinosi, kad būtų skirta daugiau lėšų per miškus einančių kelių pagerinimui. Atlikus tyrimus išsiaiškinta, kad dauguma miškuose statomų tiltų galėtų būti cementiniai, kurie pigesni už medinius, ilgalaikiai ir nereikalauja dažno remonto.

 

Akademinės veiklos takais


J. Bagdonas. Po 10 metų pertraukos, 1938 m., Dotnuvos žemės ūkio akademijoje buvo atkurtas Miškininkystės skyrius. Minėtame akademijos skyriuje 1940 m. J. Kuprionis buvo paskirtas eiti docento pareigas. Pagal tradiciją naujas docentas akademijos mokomajam personalui ir studentams turėjo skaityti įžanginę paskaitą, kurioje buvo reikalaujama pateikti naujų, klausytojams negirdėtų žinių. J. Kuprionis kalbėjo apie Lietuvos pušies sėklingumą, savo pranešimą paįvairindamas diagramomis ir lentelėmis. Tai buvo aukšto mokslinio lygio paskaita, teikianti viltį, kad Dotnuvos žemės ūkio universitetas greitu laiku įgis gerą profesorių.

ML. Būtent ši viltis nepasitvirtino, nes tų pačių 1940-ųjų metų rudenį Miškininkystės skyrius iš Dotnuvos buvo perkeltas į Vilnių. Kaip toliau atgautoje Lietuvos sostinėje klostėsi akademinė J. Kuprionio veikla?

J. Bagdonas. Kartu su Miškininkystės skyriumi į Vilnių persikėlė ir doc. J. Kuprionis. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, bolševikams apleidus Lietuvą J. Kuprionis kurį laiką vadovavo Miškų ūkio komisariatui Vilniuje. 1941 m. rudenį Miškininkystės skyriui tapus Vilniaus universiteto Gamtos-Matematikos fakulteto padaliniu, vėliau atskiru Miškų fakultetu, J. Kuprionis buvo paskirtas specialios miškininkystės katedros vedėju. Jis dėstė ir Vilniaus aukštesniojoje miškų mokykloje. Pastaroji buvo atkelta iš Alytaus, tai ta pati Alytaus aukštesnioji miškininkystės mokykla, kuriai vadovavo, kaip atsimename, A. Rukuiža. Sovietiniais metais ji tapo Vilniaus miškininkystės technikumu.

Vilniaus universitete J. Kuprionis ėmėsi organizuoti mokomąjį medelyną, kuris kasmet didėjo. Studentai jame atlikdavo praktinius darbus, mokėsi steigti daigynus ir sodinti medelynus. J. Kuprionio įrengtoje laboratorijoje buvo tiriamas miško sėklų daigumas, kokybė ir atsparumas. Buvo pradėti ir maumedžio atkūrimo Lietuvos miškuose tyrimo darbai. Deja, 1943 m. kovo 17 d. naciams uždarius Vilniaus universitetą visi šie sėkmingai pradėtieji darbai nutrūko.

ML. Vėl naujas tarpsnis J. Kuprionio profesinėje biografijoje?

J. Bagdonas. Štai tada Kuprionis grįžo į gimtąjį kraštą, Anykščius, kur jis tapo Utenos miškų urėdu.

ML. Būtent apie jo ryšį su gimtuoju Anykščių kraštu ir knietėjo paklausti. Būdamas įvairaus lygmens skautų vadas J. Kuprionis rūpinosi Panevėžio ir Kėdainių skautais, vadovavo ir Kauno skautų tuntui, o kaip su gimtuoju Anykščių kraštu? Apskritai, koks buvo jo ryšys su Anykščiais?

J. Bagdonas. Tai būtų gan plati šio mūsų pašnekesio potemė – J. Kuprionis ir Anykščiai. Daug dėmesio jis skyrė Anykščių šileliui, jo idėja buvo šilelį paversti Tautos parku. Tam siekiui įgyvendinti buvo parengti reikalingi planai, bet karo metais visa tai paversti kūnu nepavyko. Paprasčiausiai pritrūko laiko.J. Kuprionio sūnėnas matematikas Jonas Bagdonas Anykščių urėdijoje dalinasi mintimis apie tai, kaip jam sekėsi sudarinėti knygą „Jonas Kuprionis miškininkas“

 

Kaip Anykščiai vos nevirto Burgundija


J. Bagdonas. Sudarinėdamas knygą stengiausi ją praturtinti retesnėmis nuotraukomis, kurios padėtų išryškinti labai įvairius J. Kuprionio veiklos aspektus, gyvenimo įvykius, ryšius su įdomiomis asmenybėmis. Įdėjau ir vieną labai „nerimtą“ nuotrauką – studentų bendrabučio Dotnuvoje šiokiadienių scenelę. Keturi studentai, kambario draugai, talžo vienas kitą pagalvėmis. Tarp jų ir būsimos įžymybės – Jonas Kuprionis ir Balys Karazija. Štai dėl pastarojo ta nuotrauka ir atsirado knygoje, labai norėjau priminti šią, tokią svarbią Anykščiams ir Lietuvai asmenybę, apie kurią sovietiniais metais buvo nutylima.

Žemaitis Balys Karazija (1897–1985) kaip ir J. Kuprionis tais pačiais metais (1924–1928) studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, rengėsi tapti agronomu, o gyveno viename bendrabučio kambaryje su J. Kuprioniu. 1926 m. trisdešimtmetis B. Karazija atvyko į Anykščius ir sumojo, kad iš vietos obuolių, uogų ir vaisių galima gaminti vyną. Mat ligi tol Lietuvoje vynas nebuvo gaminamas, jį importuodavo iš užsienio. Kadangi buvo brangus, tai tautoje nebuvo paplitęs gėrimas. Karazija užraugė pirmuosius obuolių vyno litrus ir susilaukė nepaprasto pasisekimo: anykštėnai tą vyną išragavo nespėjus net subręsti. Ar tarp ragautojų buvo ir jo kambario draugas J. Kuprionis – sunku pasakyti.

Visai nelauktai didelis Karazijos vyno pasisekimas nuteikė jį plėsti gamybą. Anykščių vynas nuolat pelnydavo Kauno žemės ūkio pramonės parodų medalius ir tai B. Karaziją paskatino savo vyną eksponuoti 1938 m. tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Vynas „Birutė“ gavo pagrindinį prizą, o „Senasis vynas“ ir „Banga“ – aukso medalius. B. Karazija tapo pirmu pripažintu Lietuvos vyndariu, o Anykščiai įgijo lietuviško vyno sostinės vardą, spaudoje buvo vadinama lietuviškąja Burgundija.

Įdomi asmenybė: pats Karazija nei rūkė, nei vyną mėgo. Taip pat ir didesnių kompanijų privengdavo, dažniau jį galima buvo pamatyti su laikraščiu rankose. B. Karazija buvo didžiausias Anykščių darbdavys: iš pradžių įdarbino 12–14 darbininkų, 1939 m. jų dirbo apie 40, sezono metu apie 75 darbininkai. Aktyviai dalyvavo 1935 m. Anykščiuose kuriant Lietuvių verslininkų sąjungos skyrių, jam ir vadovavo, iš gaunamo pelno rėmė Lietuvos kariuomenę. Su žmona ir trimis vaikais (viena dukrytė mirė būdama vienų metų) gyveno mūrinio sandėlio antrame aukšte dviejų kambarių bute, apstatytame kukliais baldais. Vėliau Anykščių šilelio pakraštyje prie Šventosios pastatė vasarnamį, kur mėgdavo leisti vasaras.

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, B. Karazija su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1943 m. grįžo į Anykščius ir mėgino tvarkyti savo vaisvynių dirbtuvės reikalus, bet 1944 m. vasarą priartėjus sovietų kariuomenei B. Karazija visiems laikams pasitraukė į JAV, gyveno Čikagoje. Mirė 1985 m. ir palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinėse. Jo vaisvynių dirbtuvės vietoje Anykščiuose išaugo „Anykščių vyno“ gamykla, bet sovietiniais metais B. Karazija niekur nebuvo minimas. 2007 m. anykštėnai B. Karazijos vardu Anykščiuose pavadino gatvę, o ant pastato sienos Vilniaus gatvėje 5, kur pagamintas pirmasis vynas, įrengta B. Karazijos atminimo lenta. Tai viena iš J. Kuprionio aplinkos asmenybių, kurio negalima nepaminėti net ir šio mūsų pašnekesio metu.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 


1 Jonas Kuprionis miškininkas. Sudarytojas Jonas Bagdonas. – Vilnius: AB „Spauda“, 2010. – 476 p.
2 Jonas Kuprionis skautas. Sudarytojas Jonas Bagdonas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijosleidykla.

 

 


Nuotraukose:

 

Jonas Kuprionis su miškininko uniforma, kurią retai dėvėjo

Akademikas, miškininkystės profesorius Leonardas Kairiūkštis su prof. J. Kuprioniu bendravęs JAV ir čia, Lietuvoje, organizavęs jo lankymąsi Lietuvoje, smagiai jaučiasi tarp nuolatinio iškiliųjų anykštėnų renginių palydovo Anykščių etnografinio ansamblio „Valaukis“dainininkių. Antroje eilėje iš kairės Anykščių krašto mylėtojas rašytojas Vygandas Račkaitis su savo žmona rašytoja Milda Telksnyte

Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas įteikia knygą Anykščių rajono merui Sigučiui Obelevičiui

J. Kuprionio sūnėnas matematikas Jonas Bagdonas Anykščių urėdijoje dalinasi mintimis apie tai, kaip jam sekėsi sudarinėti knygą „Jonas Kuprionis miškininkas“