MOKSLASplius.lt

Ant balto žirgo per pasaulio politijas

 Prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila

 



Tokia mintis dingteli perskaičius Zenono Norkaus monografiją „Nepasiskelbusioji imperija“*. Filosofas ir sociologas gerokai kitaip, nei įprasta istoriografijoje, vertina senąją Lietuvos valstybę: LDK traktuoja kaip imperiją, atlikusią hegemono vaidmenį tuometinės vidurio Europos pariby. Užvaldytos Aukso ordos „nuteriotos“ rusinų žemės, dėl ekspansijos į Rytus gebėjo ir galėjo priešintis Ordinui. Ambicingai siekta lotyniškosios krikščionybės ir Šv. Romos imperijos pripažinimo, bandyta garbingai derėtis su Romos popiežiais, siūliusiais lietuviams apsikrikštyti.

Jeigu iki šiol istorikai tik kėlė prielaidą, kad Lietuvos didvalstybė, o ypač Vytautui Didžiajam valdant, buvo arti imperijos (A. Bumblauskas ir kiti), tai lyginamosios politinės sociologijos atstovas Z. Norkus žengia naujus ir drąsius žingsnius: jau Mindaugo suvienyta Lietuva atitiko esminius imperijos požymius, o valstybės branda (gali būti lygiaverte kitoms imperijoms) pasiekta Gedimino ir Algirdo karinės monarchijos laikais. Lyginamosios imperiologinės istoriografijos tyrimai, kuriais plačiai disponuoja monografijos autorius, leidžia rasti gausybę argumentų tokių teiginių patvirtinimui ir lietuvių istoriografijoje įsigalėjusių teiginių argumentavimui ar jų (vėlgi argumentuotam) paneigimui. Tokią analizę autorius atlieka neįkyriai, pagarbiai ir įtikinamai. Knygos tonas, kaip dera solidžiam mokslininkui, ramus. Įkarštis rodomas ne „sąskaitų“ su kai kuriais autoriais suvedinėjimui, o imperiologinių tyrimų naujovėms, kurios dar nebuvo susilaukusios lietuvių tyrėjų dėmesio.

Daug ką naujo, regis Lietuvoje pirmas, atvertęs užsienio imperiologinės istoriografijos tomus, siūlo šios monografijos autorius: skaitytojui „pasivaikščioti“ per pasaulyje egzistavusias imperijas, išsiaiškinti jų kiltį, panagrinėti panašumus ir skirtumus, hegemonijos trukmę, kitų valstybių pripažinimo (ar ir nepripažinimo) pasekmes... Imperiologiniame kontekste senoji Lietuvos valstybė aptariama ieškant atsakymo, kuo ji buvo savita ir kaip atitiko (ar vėlgi- neatitiko) imperijoms taikomus kriterijus pagal to meto pažangą. LDK valstybingumui „matuoti“ vis pritaikomi pagrindiniai imperijos požymiai.

Su įkvėpimu autorius ieško senosios Lietuvos valstybės, čia pasaulio istorijoje iškylančios, čia vėl pradingstančios, ieško jos didybės laikų. Netenka abejoti, kad šį sociologą stipriai veikia dabarties Lietuvos valstybingumo realijos, vis tie ramybės neduodantys klausimai, į kuriuos tiesiog sunku ar net neįmanoma atsakyti. Tai kodėl gi dabartyje mums, lietuviams, turėjusiems garbingą savo valstybės praeitį, taip sunkiai sekasi kurti savo politinę bendruomeninę organizaciją? O gal senoji valstybė jokio poveikio dabartiniam valstybingumui nedaro? Tad kuriam galui senovėje tos didybės ieškoti ...

Labai jau lietuviams būdinga save praeityje, o ne dabartyje atrasti (?).Todėl būta daugybės valstybės didybės ieškojimų: romantiškai nusiteikusių aušrininkų, Vytauto Didžiojo garbintojų (kaip 1930 m.), rašytojų ir grafomanų, istorikų profesionalų ir istorijos mylėtojų. Tikrai yra iš ko semtis stiprybės. Kaip ir mokytis iš klaidų. Tiesiogiai šios knygos autorius su skaitytoju tokiais klausimais nediskutuoja. Į čia keliamus klausimus ir abejones atsakoma tarsi netiesiogiai – polemizuojant su kitų valstybių istoriografais ir imperiologais, kurie LDK labiau mato tik Lietuvos vardą, o ne lietuvių tautą.. Monografijos užmojis solidus. Daug kas jau aiškinto peraiškinama, o interpretuoto perinterpretuojama: didvalstybės statusas, hegemoninė politika,valdovų santykiai, politijos pripažinimas / nepripažinimas, dinastinės vedybos. Išlieka tai, kas svarbiausia – didinga Lietuvos valstybė, kuo ši politija (LDK) buvo ir kuo ji nebuvo.

Didvalstybės iškilimo metais LDK buvo viena didžiausių valstybių Europoje, bet nuo jos, nuo lotyniškosios krikščionybės atsilikusi. Šį teiginį tenka traktuoti naujai: Lietuvos valstybė nebuvo vien ta, kuri Europos kultūros požiūriu buvo atsilikusi (be dvasinės aureolės), bet ir senbuves krikščioniškąsias imperijas kai kuo, o ypač tolerancija, lenkusi. „Europos istorijos“(leid. 1996 m.) autorius Norman Davies, lietuvius vadindamas folklorinės kultūros tauta, valdoma pagonių elito, vis tik nenutyli išskirtinio fakto – nuo pagromų Šv. Romos imperijoje pabėgę ar iš jos išvaryti žydai rado prieglobstį Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Ir anksčiau (Gedimino laikais) Lietuvoje buvo gerbiami kitų tikėjimų žmonės. Įdomu pastebėti: Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona LDK su patosu vadino imperija, o Prezidentas Valdas Adamkus vis pabrėžęs aukštą toleranciją.

Z. Norkaus knygoje „Nepasiskelbusioji imperija“ nepavyko aptikti, kad tiesiogiai būtų rašoma apie LDK kaip tolerancijos politiją, bet tokios politinės ir religinės pakantos faktų ir jų interpretacijos monografijoje tikrai iki valios.

Lietuvos politija, siekianti suverenumo ir tiesioginės hegemonijos, pristatoma kaip aksominė didvalstybė (dažnas istoriografų apibūdinimas). Rusinai užvaldyti ne tiek karine jėga, kiek stačiatikiams patrauklia taktika: sena tvarka kunigaikštijoje negriaunama, o naujoji neįvedama. Rusinų žemių arba Riurikaičių dinastinių valdų (jas autorius vadina ne sostais,o stalais- aut.) pajungimas lietuvių valstybei – bene plačiausiai ir įtikinamiausiai monografijoje gvildenama tema (be rusinų užvaldytų žemių, be tų Riurikaičių „stalų“ tai Lietuvos valstybė nebūtų tapusi imperija). Tad išsprendus plačios teritorinės ekspansijos uždavinį (tarsi pritaikius jėgos sverto principą), teko spręsti kitus – tarpolitinės sistemos, metropolijos dominavimo, dinastinių vedybų, periferijos valdymo – uždavinius.

Z. Norkus teigia, kad jei imperija – stipri ir suvereni politija, tai ji tame pačiame regione ir toje pačioje epochoje turi atitikti bent tris (iš keturių) ar visus keturis būdingus požymius: (1) vykdyti plačią teritorinę ekspansiją; (2) būti arba siekti būti hegemonu tarpolitinėje sistemoje; (3) būti etniškai ar kultūriškai heterogeniška ir turėti politiškai dominuojančią etnokultūrinę mažumą; (4) teritorija turi būti dalijama į dominuojančią metropoliją ir jai pajungtą periferiją (p. 11) .

Tokie, Z. Norkaus suformuluoti, elitinės imperijos požymiai, tarsi išeities pozicija ir prieiga nagrinėti LDK valstybingumą kaip būdingą imperijos atvejį, leidžiantį pritaikyti metodologines hermeneutikos strategijas. Apeliacija į šaltinius ir atskiras jų vietas (netgi sakinius ir paskirus žodžius) teikia daugybę prasmės niuansų, kuriuos Z. Norkus kaip puikus analitikas suseka. Pasirinkdamas tokį kelią, autorius imasi naujai „perskaityti“ senosios Lietuvos istoriją arba istoriografijoje interpretuotus fenomenus, juos perinterpretuoti arba peraiškinti. Tam pasitarnauja analogijos ir lyginimai, nelaukti perėjimai nuo žinomo prie bandymo naujai sužinoti ir tokiu būdu atliepti į dabartinės Lietuvos valstybės socialines, o ypač geopolitines realijas. Atsisakydamas chronologiškai nuoseklaus LDK istorijos naratyvo ir tokios istorijos sisteminio faktų (įvykinės tėkmės) pristatymo, sociologas pirmiausia atidus tokioms idėjoms, kurios riša praeitį ir dabartį: ką moksle gali imperijų kliometrija, lyginamoji politinė sociologija, imperijų tipologinės rastys, tarpusavyje konkuruojančių alternatyvių koncepcijų tikrinimas, sąvokų „stalas“, „politija“, „imperija“, „imperializmas“ artikuliacijos, palyginimų simetrija ir asimetrija. Pristatydamas tokias idėjas metodologinių strategijų kontekste, Z. Norkus teigiamai atsako į esminį klausimą: taip, senoji Lietuvos valstybė tapo imperija. O jau po to rutuliojama tolimesnė knygos intriga: kada gi senoji Lietuva tapo imperija? kokia imperija ji buvo? kuo (ir kada) LDK imperija tapo ir į ką ji virto?

Išskirtinis šio tyrėjo bruožas – entuziastingai reiškiamas poleminis įkarštis, liečiąs Lietuvos valstybės atsiradimą. Kada gi įgyjame teisę kalbėti apie Lietuvos valstybę? Kai istoriniuose šaltiniuose randame ją taip įvardytą? Bet šaltiniai taip įvardija jau brandų valstybingumą – karaliaus Mindaugo Lietuvą. Tai kas gi buvo po to, kai po Mindaugo nužudymo (1263 m.) valdė Treniota, Vaišvilkas, Švarnas, Traidenis? Ir nė vienas iš jų nebuvo vainikuotas karaliumi. Kaip valdovai save titulavo, nežinome (p. 55). Todėl istoriografijos klišė – Mindaugo karūnacija reiškė Lietuvos valstybės atsiradimą – turėtų būti konceptualiai pakeista į „Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Vakarų krikščioniškoje tarptautinėje visuomenėje“ (p. 55). Beje, jau A. Bumblausko senosios Lietuvos istorijoje (2005 m.) vyravusio požiūrio buvo atsisakyta: Europa jau 1009 m. atrado Lietuvą (karalius Netimeras suprato krikščionybės prasmę ir galėjo su misionieriais diskutuoti teologijos klausimais). Savo ruožtu, vėliau vokiečių kronininkas 1245-1246 m. Mindaugą pavadino „aukščiausiuoju karaliumi“.

Z. Norkus ieško dar ko kito – Lietuvos valstybės kaip imperijos pradžios, konceptualaus problemos sprendimo. Imperijos atsiradimą lemia jau minėti keturi (ar iš jų bent trys) požymiai. Tenka manyti, kad valstybės teritorija – vienas svarbiausių imperijos požymių. Valstybės plotą galima išmatuoti taikant modernų estų imperiologo R. Taageperos kliometrijos metodą (sakysim, kokia vieta Mindaugo suvienytai Lietuvai tenka tokioje skalėje – tarp aukščiausios ir žemiausios pakopų). Pasinaudodamas šio tyrėjo metodika ir kartu tikslindamas jo teiginius, skirtus LDK, Z. Norkus išmatuoja Lietuvos žemėlapiuose (pateiktuose A. Šapokos, E. Gudavičiaus, Z. Kiaupos knygose) pavaizduotą valstybės plotą. Randa maksimalų Mindaugo valstybės plotą (1263 m.) buvus 175 000 arba 183 000 km2. Patikslinami ne tik geopolitiko Kazio Pakšto atlikti Lietuvos valstybės teritorijos matavimai, bet ir parodoma senosios Lietuvos valstybės ploto kaita 1250-1755 m. (imperijos atsiradimas Mindaugo laikais, branda po 1350 m. iki Liublino unijos (1569 m.) ir po to laipsniškai sekęs ilgas žlugimo periodas (iki 1795 m.). Visi tie santykiniai imperijos dydžiai, jų išmatavimas – savotiškas didelių profesionalų žaidimas. Todėl manau, už juos svarbesnės teorinės refleksijos lygmens įžvalgos. Lietuvos valstybė greitai iškilo ir palyginus ilgai jos tvermė buvo šviesi. „Imperija nebuvo meteoras“, – autorius diskutuoja su istoriografais (Z. Ivinskiu ir kt.). Tik stepių klajoklių imperijos buvo lyg meteorai (p. 318). Teigdamas, kad LDK buvo imperija maitvanagė (istorikų E. Gudavičiaus, A. Bumblausko metafora), vėlgi perfrazuodamas šių istorikų tezes (lietuviai kariauninkai kaip tie šakalai ėjo stepių tigro pėdsakais), Z. Norkus savaip (imperiologijos kontekste) pagrindžia LDK ekspansinį gyvybingumą: valstybė plėtėsi rusinų sąskaita dėl pranašesnės vidinės sąrangos. Tik tokio teiginio įrodymui vis pristinga istoriografijoje fiksuotų argumentų. Kaip ir jau fiksuotų teiginių perinterpretavimo, o ypač LDK kaip aksominės imperijos, valdovų žygių, derybų eigos ir pasekmių, dinastinių vedybų...2010 m. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Zenono Norkaus monografija „Nepasiskelbusioji imperija“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, autorius teikia autografus

LDK gyvavo (valstybė išliko ir dargi plėtėsi) sėkmingų ginamųjų ir puolamųjų (ekspansinių) karų sąskaita. Du šimtus metų karas su Ordinu (su trumpomis paliaubomis ir taikos laikotarpiais) ir tiek pat metų trukęs karas su Aukso orda, Maskvos didžiąja kunigaikštija ir kitomis slavų politijomis vieningai Lietuvos valstybei leido išlikti dėl sėkmės veiksnių – išmintingų derybų, išvystyto ūkio ir karo lauke įrodytos tvermės. Z. Norkui labiausiai imponuoja Algirdo valdymas – tai brandžiausi LDK kaip imperijos metai: sėkmingai atremtos Ordino ekspedicijos (Kęstučio nuopelnas), surengti trys tūkstančio kilometrų kelio puolamieji žygiai į Maskvą. Algirdas, nors ir neįveikęs mūro siena aptverto Kremliaus, bet ietį į jo sieną tai įrėmęs. Be karinės monarchijos valstybės hegemonijos pabrėžimo įrodyti, kad LDK buvo imperija – tiesiog neįmanoma. Beje, įvykinės istorijos tradicija tokiam įrodymui teikia daugiausia naratyvų ir intriguojančių faktų.

Lietuvos valstybės žydėjimo laikai praėjo, kai Ordinas, kaip ir krikščioniškoji Europa, po siautusio maro atsigavo ir pradėjo pulti LDK branduolį (metropoliją). Tenka manyti, kad LDK aukso amžiaus nustatymas, valdymo dinastija, submonarcho statusas, politinės tautos ir potautės interpretacija – klausimai, kurių sprendimas dėl akivaizdžių abejonių ir ateityje dar pareikalaus naujų argumentų ir interpretacinių verdiktų. Koks bebūtų išradingas imperiologinės istoriografijos autorius, o ypač platus jo teorinis akiratis, tie keturi, jau pristatyti imperijos požymiai monografijoje vis tik netolygiai įrodyti (dėl istoriografijos teikiamų faktų stokos?). Autorius plačiai pagrindžia, kad LDK buvo etniškai ir kultūriškai heterogeniška valstybė. Antroji to požymio dalis – LDK turėjo politiškai dominuojančią etnokultūrinę mažumą. Kaip lietuvių tauta dalyvavo šioje politijoje, belieka tik spėlioti. Valstybėje dominavę lietuviai neturėjo savo rašto, net valdovo domene ir rūmų aplinkoje dažniausiai girdėta kitų tautų šneka. Tai iš tiesų sunkus (baltos dėmės) klausimas, paliekantis erdvę politinį dominavimą valstybėje savintis baltgudžiams ar kitiems rusinų palikuonims.

Iki šiol įvykinės istoriografijos tradicija moksle tokia stipri ir sugestyvi, kad etnokultūros ar kitokia istorija, nors tokių jau daug parašyta, nejučia paliekama nuošaly. Per LDK valdovų didybę lietuvių tauta, anot užsienio istoriografų (Pficnerio, Davies), „gyvuoja blyškiu pavidalu“. Skaitant knygą „Nepasiskelbusioji imperija“, vis dingteli mintis apie autoriaus galimą idėjų tęstinumo prasme ryšį su Vydūnu ar Šalkauskiu. Kaip ir praleista polemikos galimybė su Z. Zinkevičiaus knyga „Lietuvių tautos kilmė“ (2005 m.), o ypač rašant apie žemaičius (Z. Norkaus kita paradigma – Žemaitija). Kaip istoriografams mestą iššūkį galima laikyti trečio monografijos skyriaus 4-tą poskyrį „LDK metropolija ir periferijos“ (p. 262-277). Iš tiesų, būtų sunku nurodyti kokius nors literatūros šaltinius Lietuvos valstybės teritorinei sandarai nagrinėti. Jų nerasdamas (ar maža ką rasdamas), Z. Norkus imperija vadina tą valstybę, kurios politinė teritorinė organizacija atitinka jei ne idealią imperiją (kaip Senovės Romos ar Šv. Romos), tai bent dėl to tyrėjams (imperiologams) nekeliančią abejonių (kaip Kijevo Rusia ar Bizantijos imperija). Mat Lietuvos – Rusios (kiti rašo – Lietuvos-Rusijos valstybė ?) turėjo aiškų federacinį ar konfederacinį pobūdį: netgi tarp lietuvių-žemaičių ir ypač lietuvių-lenkų. Ir dar: LDK Aukso ordai mokėjo duoklę (Vytautas Didysis tai daryti atsisakė). Kaip ir kokiu būdu ją mokėjo... Keblus klausimas, vėlgi, dėl metropolijos ir periferijų santykio. Kur gi ta metropolija buvo? Monografijoje su plačiu užmoju į tokį klausimą siekiama atsakyti. Cituodamas rusų istoriką M. Liubavskį, Z. Norkus primena, kad LDK sudarė 10 žemių, o periferiją 8 žemės: Žemaitija, Palenkė, Polockas, Vitebskas, Volynė, Podolė, Kijevas ir Smolenskas (labiausiai ietis būtų galima laužyti dėl Žemaitijos: priklausė ji metropolijai ar periferijai?). Mat iki 1409 m. Žemaitija, galima sakyti, LDK nepriklausė. Dar kitais, atskirais politiniais vienetais buvo dalinės kunigaikštijos – mažos valstybės valstybėje, vaivados, vietininkai ir tijūnai. Įsteigti teismai įvedinėjo tvarką – reikalavo mokesčių ir prievolių. O pavaldumas net ir tų 8 žemių LDK valdovui turėjęs „vietinį pobūdį“ (vadinasi, vietiniai bajorai, ne tik lietuviai, bet ir rusinai, išsaugodavo savo politinį atskirumą), kaip ir Žemaitijoje – buvo jų seniūno ir kunigaikščio vietininkų administruojamos žemės. Nors Liubavskio argumentams galima būtų rasti kontraargumentų, rodančių „savų žmonių“ nušalinimą ir iškėlimą vietininkų srityse. Matyt, valdovo atsisakymas skirti vietininkus ar leidimas patiems išsirinkti valsčių teisėjus ir seniūnus – tai išskirtinė privilegija rusinams (tokių privilegijų kelis kartus daugiau turėjo lietuviai bajorai negu rusinai). Pagaliau tik Lietuvos žemės kunigaikščiai (dar vėliau ponai) rinko didįjį kunigaikštį. Visi jie buvo iš valdančiosios dinastijos – gediminaičiai, jogailaičiai (užbaigiant Žygimantui Augustui) ar kitų Europos dinastijų atstovai. Tuomet taip buvo suprastas socialinės tvarkos principas valstybėje. Ir vis tik periferijų žemės (sritys) buvo valstybės branduolio (metropolijos, pirmiausia Vilniaus ir Trakų vaivadijų) aneksai (nelygiateisiai sudėtinės valstybės nariai). Nuo 1441-1442 m. funkcionuojanti Žemaitijos seniūnija (jau ne Žemaičiai, o Žemaitija!) buvo ne aneksas, o labiau valstybės branduoliui priklausanti teritorija, nors turėjusi mažiau teisių. Kaip ir ne tik branduolio vaivadijose, bet ir periferijų žemėse dominavusios lietuviškos kilmės giminės – Goštautai, Astikai, Radvilos, Kęsgailos, Sakai, Zaberezinskiai. Tik nuo XV a. pabaigos į „centro grupuotę“ įsiterpė išeiviai iš rusiniškos periferijos.

Taigi imperiologija išvystoma istoriografijos ( E.Gudavičiaus, A. Bumblausko, Z. Kiaupos ir jų kolegų tyrėjų) dėka. Ką nors šioje srityje savarankiškai ištirti ir visiškai naujai teigti, sunkiai pavyksta ar tiesiog nepavyksta (nebent atversti dar istoriografų neatverstas imperiologų monografijas ir pateikti jų autorių samprotavimus). Dar akivaizdesnis tokios minties įrodymas – kelių, vedusių iš metropolijos į periferijas, tinklo (kaip ryšių-pašto) nusakymas. Regis, „Būtovės slėpinių“ vedėjai jų konkretybę bus užfiksavę daugiau negu imperiologinės istoriografijos autoriai. Žodžiu, filosofui ar sociologui apmąstyti geriau pavyksta tuos klausimus, kurie istoriografų išsamiai išnagrinėti. Beje,drąsiai galima teigti: lietuvių istoriografija (plačiąja prasme – istorija, archeologija, etnografija, kultūros istorija ir t.t.) tapo plačiai išvystyta ir savaip kviečiančia (netgi provokuojančia) kitų mokslo sričių atstovus aktyviai dalyvauti teoriniuose diskursuose. Jau pakankamai daug ištirta, išaiškinta, kad galima būtų interdiscipliniškai nagrinėti ir apibendrinti (kitų tautų atstovų bandymas savintis lietuvių istorinius nuopelnus. Dar ir ideologinę bei geopolitinę polemiką provokuoja). Tokioje polemikoje gali dalyvauti drąsūs ir ryžtingi mokslo vyrai, kurių kohortai priklauso ir Zenonas Norkus.

Tad Z. Norkaus knygą „ Nepasiskelbusioji imperija“ tenka vertinti kaip puikų bandymą grąžinti Lietuvos mokslui (pirmiausia socialiniams mokslams) racionalųjį mąstymą: į jo aptingusius teorinės refleksijos produktus „įsodinti daigą“ (Vydūno žodis), kuris turėtų ateity augti ir šakotis. Jau dabar tikrai verta teigti: Z. Norkaus knyga „Nepasiskelbusioji imperija“ – gražiai subrandintas imperiologinės istoriografijos vaisius.

Tarsi užsėdęs ant balto žirgo, šios knygos autorius šuoliuoja per pasaulio erdvę, plačiu ir skvarbiu žvilgsniu aprėpdamas pirmines politijas ir vėliau atsiradusius tarppolitinius darinius, kuriems priklausiusi ir Lietuvos valstybė (LDK). Praeityje ieškoma ne tik tautinio pasididžiavimo ir skaitytojo savijautos gerinimo. Sociologo užmojis kur kas universalesnio pobūdžio: lietuvių istoriografijos akiratyje – nauji keliai, kuriais žengiant ar važiuojant tikrai galima dar konceptualiau mąstyti, vis atnaujinti teorinę refleksiją.

 


 

* Norkus Z. Nepasiskelbusioji imperija,– Vilnius: Aidai, 2009. P. 473.

 


 

Nuotraukoje:

2010 m. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Zenono Norkaus monografija „Nepasiskelbusioji imperija“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, autorius teikia autografus