MOKSLASplius.lt

Komunikacijų krizė globalėjančiame pasaulyje – ar nugalėsime inertiškumą!?

 

Algimantas PILIPONIS
Pasaulinės žurnalistų-esperantininkų
asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos
narys, Vilniaus technikos kolegijos
dėstytojas



 

Komunikacija, pagal J. Fiskę, yra svarbiausias veiksnys kultūrai ir pažangai egzistuoti, be jos bet kokia kultūra turėtų žlugti. Juk žmogus negali gyventi be ryšio su kitais žmonėmis, jį supančia socialine aplinka, nes komunikacija yra keitimosi informacija procesas (V. Baršauskienė), o socialinei kompetencijai ugdyti būtina komunikacinė kompetencija. Ne atsitiktinai komunikacijos terminas pripažintas vienu iš šimto svarbiausių XX-ajame amžiuje.

Apie 700-uosius m. pr. Kr. Graikijoje buvo išrastas alfabetas. Ši konceptuali technologija buvo Vakarų filosofijos bei mokslo pamatas, padėjęs įveikti takoskyrą tarp šnekamosios ir bendrinės kalbos. Alfabetinis mentalitetas lėmė kokybinę žmonių bendravimo būdo transformaciją. Po spaudos mašinos išradimo bei popieriaus gamybos technologijų sukūrimo, raidynas tapo mąstymo infrastruktūra, padedančia kaupti ir perduoti žinias. Praėjus dar 2 000 metų į vieną sistemą sujungiamos rašytinė, žodinė, garsinė ir vaizdinė žmonių komunikavimo formos. Visas šias formas žmogaus protas sujungia į naują abiejų smegenų pusrutulių, technikos prietaisų bei socialinių kontekstų sąveikos sistemą. Visas šis informacijos greitkelis visiškai keičia komunikavimo pobūdį, o pastarasis daro lemiamą įtaką kultūros formavimuisi, nes kaip rašo Postmanas, „mes matome <...> realybę <...> ne tokią kokia ji yra, o tokią, kokios yra mūsų kalbos. O mūsų kalbos – tai mūsų komunikavimo priemonės“. Technologija neapibrėžia visuomenės, ji ją veikia. Tačiau visuomenė neapibrėžia technologinių inovacijų, ji jomis pasinaudoja...

Komunikacija neapsiriboja laiškais, tekstais, gestais, televizija, telefonu, kad ir mobiliuoju, radiju, knygomis ir laikraščiais, internetu, elektroniniu paštu, palydoviniais ryšiais ir informacinėmis technologijomis. Iš gilios senovės informaciją mums perduoda ir Tasili freskos pietinės Alžyro Sacharos olose ar molyje įspausti piešinukai, liudijantys rašto pradžią. Pastarieji yra vartojami ir ligi šiol, kai reikia peržengti kalbos barjerą. Visiems ir svečioje šalyje aišku, ką reiškia figūrėlės ant tualeto durų, kelio ženklai, stovėjimo aikštelė neįgaliesiems ir dar daug kas. Atrodo, kad pati paprasčiausia bendravimo priemonė yra kalba, kuri sujungia komunikuojančius žmones bendravimui, bet ar visur ir visada? Taip yra tėvynėje ir tai tik tuo atveju, jeigu visi žino savo šalies oficialią valstybinę kalbą. Deja, čia pasitaiko ir kurioziškų atvejų – kai kurie piliečiai, dešimtmečiais gyvenę šalyje, vis dar nesusikalba valstybine kalba – ar dėl neišmintingo užsispyrėliškumo, ar tokie jau neimlūs aplinkoje nuolatos sklandančiai leksikai. Juk pradžiai užtektų propedeutiškai žinoti daiktų, veiksmų, kokybės, kiekybės, lyties, matų ir pan. kasdienės būties reikmių žodžius norima kalba ir komunikacija jau galima, o vėliau ir gramatika ima paklūsti. Tačiau jeigu tokio noro taip ir neatsiranda, asmuo sąmoningai apsunkina savo socializaciją ir pasmerkia save gyventi nuolatinėje komunikacijų su artimiausia aplinka krizėje, patirti kasdienį psichologinį stresą. Kokie komunikacijų krizės su tolimesne aplinka padariniai galime suprasti iš gyvenimiškų, sociologų vadinamame globalios tinklaveikos kaime, įvykių. Niokojantys potvyniai, taifūnai, griaunantys žemės drebėjimai, tornadai, ugnikalnių išsiveržimai, škvalai, miškų gaisrai, keltų, galingų oro lainerių, geležinkelių katastrofos, tarptautiniai konfliktai, vėl įsitvirtinantis piratavimas beveik kasdien nelieka pasaulio žiniasklaidos nepastebėti. Čia komunikacijos problemų tarsi ir nebūtų – viskas, iš visur ir beveik visada laiku sužinoma, nes pasaulio žiniasklaida naudojasi galingais pinigų srautais. Dažnai tokius įvykius seka tarptautinių organizacijų, valstybių ir net atskirų įtakingų asmenų pagalba ir kvietimas solidarizuotis šių nelaimių akivaizdoje. Moderniosios komunikacijos priemonės suteikia galimybę veikti neatidėliojant ir efektyviai. Tačiau skubant vis dar susiduriama su kalbos barjerais, dėl to kartais negrįžtamai prarandamas laikas ir galimybės pagelbėti. Štai tik pora pavyzdžių. Prieš porą dešimtmečių Saudo Arabijoje šimtai tūkstančių musulmonų, susirinkusių iš daugelio pasaulio šalių į tradicinę islamo keliaujančių maldininkų-piligrimų šventę Mekoje ir Medinoje, artėdami link švenčiausiojo savo relikto – Juodojo akmens, pakliuvo į didelę spūstį. Gelbėtojai į minią kreipęsi įvairiomis kalbomis mažai ką tegalėjo padėti, o Korano arabų kalbos jie nemokėjo. Žuvo šimtai maldininkų... Prieš keletą mėnesių jau Lietuvoje per televizijos ekranus pamatėme pranešėją, susirūpinusiu, atjautos kupinu veidu, paskelbusią apie jaunuosius čekų keliautojus, patyrusius nelaimę vidurio Lietuvoje, ir tai, kad dėl komunikacijos kalbinio barjero buvo apsunkintas pirmosios medicininės pagalbos suteikimas. Ką jau kalbėti apie gaisrininkus bei skubią pagalbą teikusius atsitiktinius pastato griūtį pastebėjusius žmones, pakeleivius. Medikai dar turi tarptautinę profesinę Lingua Latina kalbą, kuria gražiai skamba įpareigojantis posakis Medicina humanibus necessaria est (Medicina žmonijai būtina yra). Jie, palyginus, pakankamai nesunkiai gali komunikuoti tik su kolegomis iš kitų šalių, bent jau profesinės terminijos lygmeniu. O juk sunkias traumas patyrę čekai tarptautinės lotynų kalbos veikiausiai nemokėjo... Taigi šiame globalėjančio pasaulio kaime, kur beatsidurtum, labai svarbi ne tik greitoji medicinos pagalba, bet dar labiau – universali komunikacinė kalba, pagrįsta daugeliui suprantama tarptautinių žodžių leksika, kurios sąmoningai griebiamės kaip gelbėjimosi rato, atsidūrę svetimkalbėje aplinkoje ir be gimtosios nemokėdami jokios kalbos. Neabejoju, kad mūsų medikai ir jų aukščiausia pakopa – gydytojai, ypač jų jaunesnioji karta, moka ir kitų tautų kalbų: anglų, rusų, vokiečių, prancūzų... Tačiau gyvenime juk veikia ir tikimybiniai dėsniai – ar tą, ar kitą kalbą galėjo suprasti čekai. Dažnai sakome, kaip svarbu atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, kartais tai net gali nulemti žmogaus likimą. Galima tik įsivaizduoti, kaip būtų pakrypę įvykiai, kuriuos tokiais atvejais gali nulemti laikas, skirtas komunikavimui nustatant diagnozę, jeigu tuo metu klinikose Kaune ar Kėdainiuose būtų lankęsis profesorius, akademikas Jurgis Brėdikis, žymus mūsų šalies kardiochirurgas, keletą metų kaip Lietuvos ambasadorius dirbęs ir gyvenęs Prahoje. Neabejoju, kad žymus Lietuvos mokslininkas galėjo komunikuoti čekų kalba, juk ir JAV ambasados Lietuvoje pasiuntiniai šalies televizijai ir radijui ne kartą davė interviu lietuviškai, nežiūrint į tai, kad galbūt vieną ir paskutinį kartą gyvenime, kadencijai atvykę į mažytę krepšinio šalį, suprato svarbą išmokti jos kalbą, ne viename pasaulio universitete dėstomą būsimiesiems lyginamosios kalbotyros specialistams ir mokslininkams.

Kokia tikimybė, kad įvykio vietoje tuo čekams nelemtu metu būtų atsidūręs Šiaulių universiteto eksrektorius, senato pirmininkas, profesorius Aloyzas Gudavičius, stažavęsis Prahos Universitete ir čia išmokęs čekų kalbą. Žinome, kad matematikos moksle egzistuoja metodai, kai net apibrėžus kelias kintamąsias funkcijas, galima tikimybiškai įvertinti vieno ar kito įvykio galimybę. A priori, galimybė, kad kuris nors vienas iš dviejų aukščiau minimų čekų kalbą mokančių profesorių būtų atsitiktinai buvęs šalia čekus ištikusios nelaimės vietos, artėja į nykstamai mažėjantį dydį. Tam, kad tikimybė suteikti pirmąją komunikacinę pagalbą čekų kalba taptų realesnė, reiktų be atvangos didinti mokančiųjų čekų kalbą Lietuvoje skaičių. O kaip su kitomis kalbomis, reikalingomis pirminei komunikacijai kitais galimais atvejais? Ar tai reikštų, kad reikėtų išmokti visas 23 ES oficialiąsias kalbas, o globalėjimo raidoje ir dar žymiai daugiau? Ar apsimoka, ne per daug sunku, nepakeliama ir brangiai kainuoja, o gal yra kitų išeičių visiems piliečiams, o pirmiausia toms tarnyboms, kurios labiausiai susiduria su kitataučiais ir kitakalbiais? Bet apie tai kiek vėliau. Dabar apie tai, kodėl sugretinau šias dvi čekų kalbą mokančias asmenybes.

Pirmiausia, jos abi yra turėję nemenką sąlytį su čekų kalba ir kultūra, kurios viena yra pirminė antrosios raiška, kodas į aplinkinį pasaulį, ir be pirmosios supratimo visiškai neįmanomas ir antrosios suvokimas, tikras jos pažinimas. Tačiau ir ne tik tai, o tai ir yra kur kas svarbiau – pirmasis jų neabejotinai savo karjeroje aktyviai vartojo tarptautinę viduramžių moksle ir medicinoje, farmakologijoje bei katalikų bažnyčioje tebevartojamą Lingua Latina, o antrasis Šiaulių universiteto studentams filologams be kita ko dėsto interlingvistiką*, išleidęs dalyko vadovėlį, 90-ojo jubiliejinio Pasaulinio esperantininkų kongreso Vilniuje metu, vykusio 2005 m. vasarą, universiteto vedantysis profesorius, garbingos tarptautinės Tartu universiteto Aristės vardo premijos laureatas. Beje, 81-ojo pasaulinio esperanto kongreso Prahoje 1996 m. metu Lietuvos ambasadorius Čekijoje J. Brėdikis susitiko su Lietuvos esperantininkais kongreso dalyviais, tarp jų buvo ir prof. A. Gudavičius. Tačiau ieškodami sąsajų tarp šių iškilių mokslo vyrų veiklų sugrįžkime į 2006 m. Velehradą Čekijoje. Čia vyko 59-asis tarptautinės katalikų esperantininkų sąjungos(IKUE) kongresas, dalyvaujant Tarptautinės krikščionių esperantininkų lygos atstovams. Velehradas žymus tuo, kad čia 9-ajame šimtmetyje ir 10-ojo šimtmečio pradžioje, teritorijoje, apytiksliai apimančioje dabartinę Čekiją, Slovakiją, dalį Vengrijos, Austrijos ir Lenkijos, tęsėsi taip vadinama Didžiosios Moravijos imperija. Tuometėje epochoje čia gyveno daugiausia pagonys, bet jau atvykdavo misionieriai iš Vakarų. Dėl to valdantysis princas Rostislavas prašė Konstantinopolio rytietiško romėnų imperatoriaus į jo šalį pasiųsti misionierių, žinančių slavų kalbas. Taip iš Salonikų į Moraviją atvyko du išsilavinę broliai – šventieji Kirilas ir Metodijus. Jie sukūrė originalų raštą slavų kalbai, padėjo tvirtą pamatą tikybai ir kultūrai šiame Europos regione. Tačiau tai dar buvo ne viskas. Abu šventieji įvedė liaudies kalbą į bažnyčios liturgiją. Deja, nepalankios istorinės aplinkybės bei ypač žemas žmonių išsilavinimas lėmė greitą tos pilnos vilčių ir sėkmingos misijos veiklos išnykimą. Nuo 1054 m. įsigalėjo jau išimtinai tik vakarietiška Romos katalikų bažnyčios lotynų kalba. Problemą sudarė tai, kad antikinė kalba yra sunki ir kasdieniniame gyvenime nebevartojama, taigi liaudžiai nesuprantama. Todėl Čekijos archivyskupas iš Hradec Kralove, Čekijos Tarptautinės katalikų esperantininkų sąjungos globėjas Karel Otčenašek, iškilmingose kongreso atidarymui skirtose mišiose priminė, kad „lankydamasis didingoje Velehrado katedroje, Popiežius Jonas Povilas II-asis pabrėžė, kad čia daugiau nei prieš 11 šimtmečių visa Europa pradėjo kvėpuoti abiem plaučiais, kad esperantininkai nori pavesti mūsų Šventam Tėvui ir visai bažnyčiai tai, ką mes turime – tarptautinę esperanto kalbą. Turėkime mintyje, pasverkime ir įvertinkime tai, kad žydai yra paveldėję mūsų tikėjimo šaknis. Iš jų kalbos, kuri ligi šiol ir visam laikui yra kalba jų santykiams su Dievu, maldoms yra sukurta taip pat jų dabartinė modernizuota naujoji hebrajų kalba. Islamą išpažįstantys musulmonai vartoja Korano arabų kalbą, kuria jie cituoja ir nagrinėja Korano suras ir taip jie komunikuoja su Dievu. Taip pat ir jie turi bendrą kalbą – moderniąją arabų kalbą. Krikščionių kalba jau daugiau nei tūkstantį metų buvo lotynų kalba, kuri buvo ir liturginė, ir komunikacinė kalba. Nežiūrint į tai, kad viešasis švietimas paskutiniaisiais šimtmečiais nusisuko nuo jos, lotynų kalba lieka Bažnyčios kalba, maldų kalba. Krikščionys neturi panašios bendros naujosios epochos kalbos su ryšiais į šaknis, kokią turi žydai ir musulmonai. Kaip tik tai norime pasiūlyti Šventam Tėvui – esperanto kalbą, kuri savyje turi abi mūsų kultūros sroves – žydišką srovę ir graikų-lotynų srovę. Ji turi bendrus ryšius ir į žydų, ir į graikų bei romėnų kultūras.

Bus daugiau