MOKSLASplius.lt

Lietuvišką pasaulį kūręs savyje ir tautoje (2)


Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms

Tęsiame pašnekesį su Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadove, vyresniąja mokslo darbuotoja humanitarinių mokslų daktare Albina AUKSORIŪTE, Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms skirtos nacionalinės mokslinės konferencijos „Priešaušrio mokslas, kultūra ir švietimas“ ir išvykos po atmintinas L. Ivinskio vietas Žemaitijoje organizatore.

 

Ir lietuvių kalba galima kurti moksląPaminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnuose (skulptorius Petras Aleksandravičius, 1960 m.)


ML. Pradėtame pokalbyje sustojome ties vieta, kaip Laurynas Ivinskis kūrė lietuviškąją botanikos terminiją, kūrė naujažodžius, sudarinėjo naujadarus. Tame darbe negalėjo apeiti ir kitų šalių patyrimo. Kokie ryšiai Ivinskį siejo su Krokuva, jei šiame mieste atsidūrė net trijų jo rengtų darbų rankraščiai? Turėjo pažinčių, o gal tikėjosi mecenatų ar kokios mokslo institucijos pagalbos?

A. Auksoriūtė. „Prigimtūmenės“ rankraštyje yra įrašas „Krokuva“. Matyt, Ivinskis tikėjosi ten išspausdinti savo darbus. Niekur jo laiškuose nerandame atsakymo, kodėl būtent Krokuvoje. Rankraščių patekimo į Krokuvą aplinkybes šiek tiek paaiškina pirmojoje dalyje „Žemėmina“ įdėtas laiškas. Lenkiškai parašytas laiškas yra datuojamas 1877 m. rugsėjo 13 d. Jis skirtas Mokslų akademijos Valdybai Krokuvoje, o jį pasirašė Matematikos ir gamtos fakulteto sekretorius daktaras Kučynskis (Dr. Kuczyński). Laiške rašoma, jog pagal liepos 20 d. Matematikos ir gamtos fakulteto nutarimą fakultetui siunčiamas profesoriaus Jančevskio (Janczewski) patikėtas L. Ivinskio dviejų dalių rankraštis, pavadintas „Spis minerałów, roślin i tworów źyjących (zwierzęcych)“, parašytas lietuvių (žemaičių), lotynų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Fakulteto nuomone, šį darbą būtų naudinga įsigyti Akademijos Kalbos komisijai. Laiške tikriausiai minimas botanikas Krokuvos Jogailaičių universiteto rektorius profesorius Edvardas Francišekas Jančevskis (Edward Franciszek Janczewski, 1846–1918), kilęs iš Blinstrubiškių Žemaitijoje. L. Ivinskis šį savo darbą E. F. Jančevskiui galėjo perduoti pats, kai dar prieš 1872 m. buvo nuvykęs į botanikų suvažiavimą Varšuvoje arba persiųsti ir per kitą asmenį.

Dalyvaudamas botanikų ir daržininkų suvažiavimuose Varšuvoje ir Krokuvoje, jis susipažino su lenkų mokslininkais, o ir pats buvo neblogai žinomas lenkų mokslinėje aplinkoje, apie L. Ivinskio darbus rašė ir lenkų spauda. Jis suvokė kultūrinę aplinką kaimyninėse šalyse, siekė, kad ir Lietuva neatsiliktų nuo kitų šalių. Kurdamas terminus gimtąja kalba siekė parodyti, kad ir lietuvių kalba galima kurti mokslą.

ML. Ivinskis intensyviai susirašinėjo ir su Rusijos mokslininkais.

A. Auksoriūtė. Jis užmezgė ryšius su Rusijos geografų draugija, kurios nariu tapo 1871 metais. Kai Rusijos geografų draugija rengė ekspediciją į Lietuvą ir atsiuntė savo narį Jurijų Kuznecovą, tai jam padėti buvo pasiūlytas L. Ivinskis. Jis buvo žinomas Rusijos ir Lenkijos mokslininkų kaip uolus tyrinėtojas, su kuriuo ir bendrauta kaip su lietuvių kalbos ir gamtos mokslų dalykų žinovu. L. Ivinskis susirašinėjo su jau minėtu Rusijos geografų draugijos nariu Vasilijumi Kulinu, kalbos klausimais susirašinėjo ir su Kazanės universiteto profesoriumi A. Ugianskiu, latvių kalbininku A. Bielensteinu ir kitais to meto užsienio mokslininkais. Du L. Ivinskio rengti lietuvių-rusų kalbų ir lietuvių-lenkų-lotynų-rusų kalbų žodynų rankraščių fragmentai saugomi Rusijos geografų draugijos archyve Sankt Peterburge. Jis tikėjosi, kad tuos žodynus pavyks išleisti draugijai padedant. Kalbant apie L. Ivinskio ryšius su rusų mokslininkais, reikėtų paminėti ir tą faktą, kad 1870 m. už lietuviškų patarlių ir priežodžių rinkinį Rusijos geografų draugija L. Ivinskiui skyrė sidabro medalį.

 

Tariame Ivinskis –suprantame „Metskaitliai“


Mokslo Lietuva. Tikriausiai sutiksite, kad ištarus Laurynas Ivinskis, pirmiausia į galvą šauna žodis metskaitlis. Na, Jums gal kitaip, Jums Ivinskio pavardė gal pirmiausia siejasi su „Žolėmina“, „Žemėmina“, nes rašėte disertaciją iš Lauryno Ivinskio terminologijos darbų. Kaip bebūtų, metskaitliai ir Ivinskis tautos savimonėje įsitvirtino kažkur šalia vienas kito. Mat kokios temos imtumėmės – augalų, gyvulių ar žmonių ligų pavadinimų, botanikos, geologijos ar net astronomijos lietuviškų terminų – kelias vis vien veda į metskaitlius, nes per juos tauta su tais dalykais buvo pažindinama, pratinama pažvelgti racionaliu žvilgsniu. Kokios gerosios dvasios Ivinskiui į ausį pakuždėjo leisti lietuviškus kalendorius, kuriuos jis taip gražiai pavadino metskaitliais? Ar ligi tol lietuviai ir žemaičiai kalendoriais nesinaudojo?

Albina Auksoriūtė. Lietuviškų kalendorių Vilniuje iki L. Ivinskio „Metskaitlių“ nebuvo, jis – pradininkas. Vilniuje buvo platinami rusiški ir lenkiški kalendoriai, pastarieji dažniausiai būdavo atvežami iš Lenkijos, nors ir Vilniuje buvo išleisti keli lenkiški kalendoriai. Žinoma, kad 1842 m. L. Ivinskis iš J. Zavadskio knygyno nusipirko lenkišką A. Lisovskio „Kalendarz gospodarski“, tad greičiausiai, paskaičius šį kalendorių, L. Ivinskiui ir kilo mintis pradėti leisti lietuvišką kalendorių. L. Ivinskio lietuviškuose kalendoriuose buvo daugiau informacijos, straipsnelių ir skaitinių, nei priklausytų kalendoriui. Jis į kalendorius įtraukdavo religinius ir ūkio priedus. Ūkio dalyje buvo spausdinami straipsneliai, kuriuose duodama patarimų įvairiais gyvenimo klausimais – kaip prižiūrėti gyvulius, auginti daržoves ir javus, tvarkyti namų ūkį, virti valgį, gydyti įvairias žmonių ir gyvulių ligas ir t. t. Vėliau „Metskaitliuose“ atsirado literatūriniai priedai, kuriuose spausdinti geriausių XIX a. vidurio lietuvių rašytojų ir poetų kūriniai, taip pat kitų tautų literatūros vertimai. L. Ivinskio „Metskaitlių“ pridėjimai apie ūkiškus reikalus, populiarias mokslo žinias, spausdinami literatūros kūriniai ir kiti dalykai turėjo nepaprastai didelės svarbos tautos švietimui, akiračio plėtimui.

ML. Iš kur Ivinskis imdavo tų žinių, pavyzdžiui, astronomijos?

A. Auksoriūtė. Astronomijos žinių gaudavo iš Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos, kuri veikė ir po universiteto uždarymo 1832 metais. Tad „Metskaitliuose“ buvo aprašinėjamos Saulės sistemos planetos, pateikiama žinių apie Saulę, Marsą, Venerą, Žemę ir kitas planetas, Mėnulį, įvairius astronominius reiškinius. Žemaičiuose ir visoje Lietuvoje „Metskaitliai“ buvo mėgiami, laukiami. L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje Lietuvių kalbos institute Tomas Petreikis skaitė pranešimą apie „Metskaitlių“ platinimą, vardijo skaičius, kiek kuriais metais tų kalendorių buvo išleista. Įdomiausia, kad jų tiražas kai kuriais metais siekė net iki 8 tūkst. egzempliorių, o 1861 m. buvo išspausdintas ir antras kalendoriaus leidimas. Vadinasi, žmonėms jie buvo reikalingi.

ML. Savo metskaitlius Ivinskis kreipė į ūkininko, valstiečio, žemdirbio reikmes.

A. Auksoriūtė. Tai suprantama, nes pagrindinė lietuvių ir žemaičių gyventojų dalis gyveno juk ne miestuose, o kaimuose, vertėsi žemės ūkiu. Tai buvo mokslo žinių ir kultūros nešimas į Lietuvos kaimą. Galimas dalykas, kad iš L. Ivinskio kalendorių ne vienas kaimo žmogus ir skaityti pramoko.

ML. Kažkaip vis daugiau pabrėžiama, kad daraktoriai ir mamos prie verpimo ratelio vaikus rašto mokė iš maldaknygių. Tapo net savotišku rašto mokymosi įvaizdžiu ypač spaudos draudimo laikais.

A. Auksoriūtė. Visiškai tikėtina, kad Ivinskio kalendoriai taip pat buvo rašto mokymo priemonė. Juose buvo spausdinami eilėraščiai, didaktiniai ir humoristiniai kūrinėliai, kurie itin tiko ir vaikams skaityti, mokytis kai kurių kūrinėlių atmintinai.

Šiaulių universiteto doc. Džiuljeta Maskoliūnienė konferencijoje skaitė pranešimą apie L. Ivinskio tekstų didaktiką, kalbėjo apie kūrinius, skirtus vaikams. Ji pabrėžė, kad L. Ivinskis vertinamas ir kaip lietuvių vaikų literatūros populiarintojas, todėl ši asmenybė turėtų rasti vietą ir vaikų literatūros chrestomatijoje.Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis ir LKI Terminologijos centro vadovė Albina Auksoriūtė

L. Ivinskis Gyvulių globos draugijos paskelbtam konkursui parašė darbą „Pasauga“, kurio 1876 m. buvo išspausdintas tik vienas egzempliorius, nes caro cenzūra neleido tiražuoti. Šioje knygelėje buvo ir vaikams skirti skyreliai, kuriuose jie mokomi, kaip reikia elgtis su gyvūnais, paukščiais, vabalais ir kitais gyvais padarėliais. L. Ivinskis ugdė pagarbą žmogų supančiai gamtai, mokė žmogų su visa gyvąja gamta elgtis protingai ir jautriai. Neatsitiktinai L. Ivinskį laikome ir pirmuoju lietuviškai rašiusiu gamtos apsaugos klausimais. Suaugusiems skaitytojams skirtose publikacijose jis rašė, kaip reikia elgtis su arkliais ir kitais gyvūnais, kaip juos prižiūrėti ir saugoti, kaip mokyti vaikus dėmesingai ir atsakingai elgtis gamtoje. „Pasauga“ perspausdinta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtuose L. Ivinskio „Raštuose“, išleistuose 1995 m.

ML. Ar Ivinskio metskaitliuose randama miestiškos kultūros ir gyvensenos elementų? Ar nagrinėjama architektūra, bažnyčių menas? Lietuvos istorijos dalykai tikriausiai sunkiau prasiverždavo pro cenzūros varžtus?

A. Auksoriūtė. Miestietiškos kultūros elelmentų L. Ivinskio kalendoriuose maža, savo „Metskaitlius“ jis skyrė lietuviškai kalbančiam kaimo žmogui. Versdamas kitų šalių autorių kūrinius, L. Ivinskis kai ką sulietuvindavo ar nuo savęs pridėdavo. Pavyzdžiui, K. Šmido „Genovaitės“ vertime jis sulietuvino asmenvardžius, kai kur aiškino geografinius vardus, augalų ar grybų rūšis. Cenzūra, žinoma, kai kurias vietas išbraukydavo, ypač jeigu tai buvo Lietuvos istorijos ar kiti carinei valdžiai nepatogūs dalykai.

 

Buvo traukiamas rusinti savo tautą


ML. Kaip nutiko, kad po sukilimo, 1864 m. uždraudus lietuviškų knygų spausdinimą lotynišku raidynu, L. Ivinskis įtraukiamas į komisiją, kuri rūpinosi pritaikyti rusišką raidyną lietuviškų knygų spausdinimui?

A. Auksoriūtė. Toks faktas buvo, L. Ivinskis tris kalendorius buvo parengęs kirilica ir išspausdino. Matyt, lėmė tai, kad žmonės laukė tų kalendorių ir L. Ivinskis ieškojo būdų, kaip jų lūkesčius pateisinti. Rusų valdininkai matė, kad kalendoriai tarp lietuvių ir žemaičių buvo labai populiarūs, tad L. Ivinskį prisivilioti rusinimo politikai valdžiai atrodė labai pravartu. L. Ivinskis kaip tos komisijos narys buvo kviečiamas persikelti į Kauną, tačiau ten vykti jis neskubėjo, vietoj savęs siūlė kitus, kaip labiau tinkančius šiam darbui, o pats nurodė turįs skubių darbų. Tuo metu L. Ivinskis dirbo Joniškėlio parapinėje mokykloje, jo darbą lėmė valdžios sprendimai, tad 1864 m. rudenį caro valdžios priverstas jis išvyko į Kauną.

ML. Susivokti prireikė nemažai laiko, nes tik 1866 m. Ivinskis atsisakė tęsti darbą komisijoje.

A. Auksoriūtė. Iš minėtos komisijos L. Ivinskis pasitraukė po poros metų. Labai greitai jis įsitikino, kad kirilica netinka naudoti lietuviškų raštų leidybai, nes griauna visą ligi tol buvusią lietuvių kalbos sistemą, tai yra tautos rusinimo priemonė, jis suvokė rusinimo politikos pavojų lietuvių tautai. Dėl pasitraukimo iš komisijos jis patyrė didelių nuostolių, L. Ivinskiui nebuvo sumokėta už 1865–1867 m. sudarytus kalendorius ir kitus darbus, jam buvo sumažinta pensija.

ML. Spaustuvininkas Adomas Zavadskis su L. Ivinskiu atsiskaitydavo natūra, t. y. išspausdintais „Metskaitlių“ egzemplioriais. Bet vargu ar iš to Ivinskis būtų galėjęs verstis. Iš ko jis savo spaudiniams gaudavo lėšų?

A. Auksoriūtė. „Metskaitlių“ spausdinimas atsieidavo nepigiai, yra išlikę laiškų, kuriuose L. Ivinskis su A. Zavadskiu derino finansinius dalykus. Pirmojo kalendoriaus leidybai L. Ivinskis skolinosi pinigų iš Irenėjaus Oginskio, kurį laiką aukojo savo santaupas, būdavo ir įsiskolinęs A. Zavadskiui, tik vėliau, kai kalendoriai tapo pelningesni, leidėjas juos spausdino savo lėšomis ir L. Ivinskiui duodavo išspausdintų egzepliorių pačiam platinti. Žemaitijoje „Metskaitliai“ platinami buvo dažniausiai per Varnių knygyną.

 

Jaukintis L. Ivinskio teiktus augalų vardus


ML. Kas svarbiausia buvo Ivinskio veikloje – metskaitliai, terminijos dalykai, žodynų rengimo reikalai, o gal jo literatūrinė veikla?Konferencijos dalyviai prie Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose

A. Auksoriūtė. Didžiausias jo nuopelnas savo tautai – lietuviškų kalendorių rengimas ir spausdinimas, jie, skaitomi visoje Lietuvoje, didžiausią poveikį ir darė. Dauguma kitų Ivinskio darbų taip ir liko rankraščiuose. Jeigu tie darbai būtų buvę išspausdinti, tikriausiai daugelį augalų ir grybų šiandien vadintume L. Ivinskio sukurtais vardais. Dabar kai kuriuos L. Ivinskio sukurtus augalų vardus atgaiviname ir bandome įdiegti į vartoseną. Kai atėjau dirbti į Lietuvių kalbos institutą, man teko nemažai bendradarbiauti su Botanikos institute veikusia Botanikos žodyno komisija, joje dirbo ir botanikė dr. Ramunėlė Jankevičienė, kuri pasiūlydavo vieną ar kitą augalą pavadinti L. Ivinskio teiktu vardu iš „Prigimtūmenės“. Tad jau vienas kitas L. Ivinskio naujadaras ar naujažodis papuolė ir į 1998 m. išleistą „Botanikos vardų žodyną“. Dabar botanikos terminijos ir nomenklatūros aprobavimo darbas perkeltas į Valstybinės kalbos komisijos Terminologijos pakomisę, kur kartu su botanikais svarstome atvežtinių dekoratyvinių, medieninių, narkotinių ar kitų augalų sąrašus. Kai neturime lietuviško augalo vardo, atsiverčiu L. Ivinskio rankraštį ir pasižiūriu, ar jis nebuvo vieną ar kitą augalą tinkamu vardu pavadinęs. Jeigu buvo pavadinęs, dažniausiai naujadaro nekuriame, bet stengiamės pritaikyti Ivinskio duotąjį. Jau nemažai aprobuota augalų vardų, kurie perimti iš Ivinskio, kai kurie jau paplito vartosenoje.

Dalis Ivinskio teiktųjų augalų vardų yra aiškios darybos ir motyvacijos, kitos dalies vardų daryba nors ir aiški, bet nenuspėjama motyvacija, o kai kurių jo sukurtų naujažodžių neaiški nei daryba, nei motyvacija. Tačiau kai kurių nuo seno vartojamų ir į botanikos vardyną iš šnekamosios kalbos atėjusių augalų vardų motyvacija taip pat nėra aiški, ją sunku atsekti, tad atiduodame pagarbos duoklę Ivinskiui, ir tam konkrečiam augalui suteikiame tą vardą, kurį sukūrė ir siūlė vartoti L. Ivinskis.

ML. Ar visada lengva jaukintis L. Ivinskio teiktus augalų vardus?

A. Auksoriūtė. Toli gražu ne visada lengva. Kai pirmą kartą kai kuriuos tų vardų išgirsti, ypač kai tas vardas nemotyvuotas, neaiškios darybos, tenka pasukti galvas, ar tokį vardą teikti vartoti. Puiku, kai augalo vardo daryba aiški, jis motyvuotas, jame atsispindi vienas ar kitas augalo požymis, bet kai imame lotynišką augalo vardą ar kitą skolinį, tos motyvacijos juk taip pat nematome, nes tai svetimžodis, tad kuo blogesnis L. Ivinskio naujažodis. Pamažu įprantama ir prie Ivinskio sukurtų augalų vardų. Galima paminėti keletą jau į vartoseną įvestų L. Ivinskio augalų vardų, pvz.: alksnotis, grėsvis, mėlūnis, smuikainis, širmonis, uogminys, viršūklis, elkras, jostras, kolūnis, labūstras, liesmuo, nuolaisis, salksnas, spingras, dirktas, gairuvas, imšas, mėklainis, raivė, ringotis, skaburas, skerstenis.

ML. Kiek kvalifikuotas „Žemėminos“ ir „Žolėminos“ darbas? Kaip Ivinskio pastangas vertina mūsų dabarties botanikai, su kuriais Jums tenka nagrinėti Ivinskio naujadarus ir naujažodžius?

A. Auksoriūtė. Kaip jau minėjau, L. Ivinskis sistemiškai aprašė augaliją, nemažai vardų sukūrė pats ir lietuviškai pavadino ne tik Lietuvoje augančius, bet nemažai ir Lietuvoje neaugančių augalų, kurie ligi tol lietuviškų vardų neturėjo. Kadangi jo darbe pateiktas kiekvieno augalo lotyniškas vardas, tai identifikuoti augalą nėra sunku.

L. Ivinskio sukurti naujažodžiai ar naujadarai atgyja antram gyvenimui, po pusantro šimto metų pertraukos patenka į šiandieninę vartoseną. Gali atrodyti kaip savotiškas paradoksas, bet labai malonus.

ML. Ar dabarties botanikams Ivinskis autoritetas?

A. Auksoriūtė. L. Ivinskio darbai yra vienas iš lietuviškų augalų vardų šaltinių, kuriais naudojasi ir botanikai. Nepamirškime ir vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, kurio labai daug augalams teiktų ar iš žmonių surinktų vardų yra duota, gal net daugiau nei L. Ivinskio. J. A. Pabrėžos „Taislius augyminis“ pirmiau parašytas už Ivinskio „Prigimtūmenę“, teko šiuos du rankraščius lyginti. L. Ivinskis žinojo apie Pabrėžos darbą, bet juo nesinaudojo rašydamas „Prigimtūmenę“, kai kuriems augalams pavadinti jie teikė skirtingus vardus.

 

Išliko tautoje ir istorijoje


ML. Jeigu Ivinskis būtų žinojęs, kad jam taip ir nepavyks išleisti savo darbų, ar būtų jų ėmęsis? Tik po šimto ir daugiau metų iškilo į dienos šviesą...

A. Auksoriūtė. Aš beveik tikra, kad būtų ėmęsis. Juk dirbdamas savo darbą niekada nebuvo tikras, kad pavyks išspausdinti. Toks buvo jo gyvenamasis metas ir tokios sąlygos. Reikėjo didelio tikėjimo savo darbo prasmingumu ir nauda savo tautai, jis tuo tikėjo, todėl ir dirbo.

ML. Mūsų XIX a. intelektualo ir enciklopedininko drama. Taip iki gyvenimo pabaigos pagal nuopelnus ir nebuvo įvertintas.

A. Auksoriūtė. Ir numirė neturėdamas savo kampo, artimųjų, nes šeimos taip ir nebuvo sukūręs.Vis dėlto į tautos savimonę šis vardas įėjo, savo istorinį uždavinį L. Ivinskis atliko. Tai didžiausias įvertinimas – išlikti tautos atmintyje ir jos istorijoje.

ML. Augalai ir platus pažinimo pasaulis jam atstojo moterį, šeimą. Tokia lemtis. Gal toje savo lemtyje jis ir jautė tikrąjį pažinimo džiaugsmą ir laimę – kas žino. Mokslo ir meno žmogaus likimas, kai prioritetu tampa kitos vertybės.

A. Auksoriūtė. Ivinskis žmonių nesišalino, būdamas jau garbingo amžiaus mėgo jaunimą, mielai bendraudavo su įvairiais žmonėmis. G. Petkevičaitė-Bitė prisiminimuose rašo, kad Ivinskis mėgdavo dalyvauti dvarų pobūviuose, vakarėliuose ar net šokiuose, mėgo šokti, buvo pakankamai linksmas. Bet taip buvo paskendęs savo darbuose, kad kartais pamiršdavo ir pavalgyti, užsidirbdavo taip, kad tik pavakary atitokdavo, kad pietūs seniai praėję, tad toliau nevalgęs dirbdavo....

ML. Darbas jį šaukė labiau nei bet kas kita.

A. Auksoriūtė. „Kas kita“ į istoriją nepateko, o darbai išliko ir dabar tebėra gyvi.

ML. Puikus personažas romanui, teatro veikalui, o gal ir naujam lietuviškam filmui. To ir palinkėkime siužetų ieškantiems menininkams. O dr. Albinai Auksoriūtei dėkodamas už šį pokalbį linkiu sėkmės ne tik mokslo baruose, bet ir visų slaptingiausių svajonių išsipildymo.

L. Ivinskio Prigimtūmenės kopija (rankraštis saugomos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne)


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


 

Nuotraukose: 

Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnuose (skulptorius Petras Aleksandravičius, 1960 m.)

Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis ir LKI Terminologijos centro vadovė Albina Auksoriūtė

Konferencijos dalyviai prie Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose

L. Ivinskio Prigimtūmenės kopija (rankraštis saugomos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne)