Jablonskio pėdsakais ir šalia jų

Arnoldo Piročkino 80-mečiui

Vitas Labutis
Aldona Paulauskienė

2010 m. humanitarai minėjo iškilaus lietuvių kalbininko Jono Jablonskio 150 metų jubiliejų. Šia proga buvo organizuojamos konferencijos ir kitokio pobūdžio renginiai. Keliuose renginiuose pranešimus skaitė ir kalbėjo didelę savo gyvenimo dalį išsamioms Jablonskio daugiašakės veiklos studijoms paskyręs Arnoldas Piročkinas. Jis ne tik dalyvavo Jablonskio minėjimuose, bet ir paskelbė net septynis straipsnius periodikoje („Mokslo Lietuvoje“, „Moksle ir gyvenime“, „Metuose“ ir kt.). Išsamūs studijų pobūdžio straipsniai kartais netilpdavo į vieną numerį ir buvo spausdinami su tęsiniais.

Ką skaitytojai gali sužinoti iš šių straipsnių? Esame įsitikinę, kad labai stipriais argumentais A. Piročkino paneigtas tradicinis Būgos kaip mokslininko priešinimas su Jablonskiu kaip praktiku. Jokios kalbos praktikos be tyrinėjimų, mokslo, istorijos, tarmių pažinimo nė būti negali. Atskleisti Jablonskio ryšiai su žymiausiais to meto lyginamosios istorinės gramatikos specialistais, kurių mokslo darbams labai svarbi buvo ir lietuvių kalba. Skaitydami A. Piročkino straipsnį „Metuose“ apie Jablonskio rūpinimąsi literatūra (2010 m., Nr. 12), jaučiama ypatinga padėka Jablonskiui, kad turime Žemaitę. Povilas Višinskis paskatino ją rašyti, bet jeigu Jablonskis nebūtų pasirūpinęs jos pirmojo apsakymo pasirodymu spaudoje, vargu ar Žemaitė būtų pasiryžusi tęsti savo kūrybinį darbą.

„Mokslo Lietuvoje“ (2010 m., Nr. 22; 2011 m., Nr. 1–2) išspausdintas straipsnis „Erškėčiuotu keliu lydėjo kalbą į lietuvių mokyklą“ rodo, kaip nelengva buvo, tik panaikinus spaudos draudimą, dar carinės Rusijos priespaudos metais dėti pamatus lietuvių mokykloms, ir koks čia buvo reikšmingas Jablonskio vaidmuo. Jablonskiui švietimo reikalai rūpėjo visą gyvenimą.

Šių dienų A. Piročkino darbuose matyti ir „Jablonskio pėdsakais“, ir „šalia jų“. O kas „šalia jų“? Štai 2010 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus universitete buvo organizuojama istorikų konferencija „Yčai – XX amžiaus Lietuvos istorinės asmenybės“. Šioje konferencijoje vienas iš pagrindinių pranešimų – Arnoldo Piročkino: „Broliai Yčai – įžymieji Lietuvos reformatų atstovai“. Jubiliatas yra ir šiuo metu vykstančios lietuvių kalbos ugdymo programos aktyvus svarstymų dalyvis.

Curriculum vitae geriausiai parašytų pats autorius, o visos svarbesnės jo gyvenimo datos, darbai, jų įvertinimas, laipsnių bei mokslo vardų suteikimo datos nesunkiai randamos enciklopedijose. Pravartu susipažinti ir su A. Piročkino darbų rodykle, prasidedančia jo paties parašytu įvadu (Arnoldas Pročkinas. Bibliografijos rodyklė. Vilniaus universitetas, 2007).

Straipsnį pradėjome nuo naujausių A. Piročkino darbų, bet laikas atsigręžti į jų pradžią ir prabilti apie tiriamąjį žvilgsnį į giliai lietuvių kalbos, kultūros ir visuomenės gyvenime įspaustus Jono Jablonskio pėdsakus ir į tai, kas ištyrinėta šalia jų, kokius pėdsakus humanitariniuose moksluose ir lietuvių kultūroje yra įspaudęs pats A. Piročkinas.

1955 m., vadovaujant tada dar jaunam dėstytojui, bet jau mokslų kandidatui (daktaro) Jonui Palioniui (dabar profesorius, habilituotas daktaras), A. Piročkinas parašė ir sėkmingai apgynė diplominį darbą tema „1922 m. Jablonskio lietuvių kalbos gramatika“. Baigusiam universitetą A. Piročkinui keletą metų teko mokytojauti – dirbti Puvočiuose (Varėnos rajone) ir Gaurėje (Tauragės rajone).

1960 m., kai atsirado vieta Vilniaus universiteto aspirantūroje, diplominio darbo vadovas J. Palionis prisiminė gabų savo mokinį ir pakvietė jį stoti į aspirantūrą.

A. Piročkinas buvo kūrybingas mokytojas ir matė, kad ne visada mokslas duoda atsakymus į mokymo praktikos klausimus, kad yra nemažai sudėtinio sakinio problemų. Joms spręsti ir paskyrė aspirantūros metus: mokslinėje spaudoje paskelbė straipsnių apie sudėtinius sujungiamuosius sakinius. 1964 m. kaip mokomąją priemonę studentams išleido savo sintaksės studijų dalį „Priduriamosios konstrukcijos dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“, o 1965 m. apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją sintaksės tema.

Po aspirantūros A. Piročkinas liko dirbti Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje. Atėjo laikas rinktis tolesnį mokslininko kelią. Pasirinko labai gerai apgalvojęs.

Puikiai pažindamas lietuvių kalbos mokslo ir jos mokymo situaciją ir matydamas, kad niekas be jo daugiau nesiims Jablonskio gyvenimo, jo darbų analizės, tokios reikšmingos, norint suvokti visą lietuvių tautos išgyventą sudėtingą istorijos tarpsnį, A. Piročkinas atsidėjo tam nelengvam darbui, davusiam labai reikšmingų rezultatų. Pedagogo ir tyrėjo darbas buvo puikiai suderintas: 1970 metais buvo išleistas „Jono Jablonskio seminaras“ (čia suformuluotomis temomis lituanistai rašė seminaro ir kursinius darbus), tais pačiais metais pasirodė „Jono Jablonskio leksiniai taisymai“, 1976 m. – „Jono Jablonskio gramatiniai taisymai“, o dar vėliau (1986) – leksiniai ir gramatiniai Jono Jablonskio taisymai sudėti į vieną knygą „Jono Jablonskio kalbos taisymai“. Išvardytas A. Piročkino knygas leido „Šviesos“ leidykla ir padarė jas prieinamas ne tik aukštųjų mokyklų dėstytojams ir studentams, bet ir vidurinių mokyklų mokytojams, mokiniams ir visiems, kurie domėjosi lietuvių kalbos kultūra. 1980 m. leidykla „Šviesa“ specialiai vidurinėms mokykloms išleido mokyklai parengtą knygelę „Jonas Jablonskis“.

Platūs A. Piročkino užmojai nuodugniai tirti Jablonskio gyvenimą ir veiklą ėmė ryškėti, kai pasirodė archyvine medžiaga paremti du jo straipsniai: „Jono Jablonskio bylos medžiaga“ („Kalbotyra“, 1971) ir „Pratarmė. Dokumentai: Jono Jablonskio gimimo metrikai“ („Mūsų kalba“, 1974), iš kurių skaitytojai sužinojo, kad Jablonskio gimtasis kaimas ne Kubiliai, o Kubilėliai, ir buvome informuoti apie Jablonskio gyvenimą ir veiklą Latvijoje („Kalbotyra“, 1974). 1975 m. A. Piročkinas rašė apie Jablonskio požiūrį į kalbos stilius. 1977 m. drauge su A. Girdeniu parašė straipsnį apie Jablonskį kaip dialektologą.

Apibendrinamojo pobūdžio darbų nereikėjo ilgai laukti. Pamečiui išleistos dvi monografijos: „Prie bendrinės kalbos ištakų: J. Jablonskio gyvenimas ir darbai 1860–1904 m.“ (Vilnius, „Mokslas“, 1977) ir „Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ (Vilnius, „Mokslas“, 1978). Mokslo žmonės jas sutiko kaip labai reikšmingas, sulaukta daug teigiamų recenzijų, o 1979 m. buvo įvertintos Lietuvos valstybine premija. Vėliau iš A. Piročkino publikacijų apie Jablonskio įnašą į lietuvių kalbotyrą buvo suformuluota tema „Jonas Jablonskis ir jo darbų reikšmė lietuvių bendrinės kalbos raidai“ ir 1987 m. sėkmingai apginta daktaro (habilitacinė) disertacija.

Apytiksliai galima nurodyti, jog A. Piročkinas apie Jablonskį yra paskelbęs apie 50 publikacijų, iš jų – 11 atskirų leidinių.

Po antrosios disertacijos gynimo A. Piročkinas vienu metu dirbo įvairius darbus. Pirmiausia galima paminėti kalbos kultūros sritį. Įvairiais kalbos kultūros klausimais paskelbė daugybę straipsnių „Mūsų kalboje“, „Gimtojoje kalboje“, „Gimtajame žodyje“, „Kultūros baruose“, „Pergalėje“, „Kalba Vilnius“ ir kitur. Dėstė kalbos kultūros kursą universitete. Parengė ir išleido dvi mokomąsias priemones: „Teisininkų kalbos kultūra“ (1980) ir „Administracinės kalbos kultūra“ (1990).

43 metus dirbęs pedagogo darbą (iš jų 38 – Vilniaus universitete) A. Piročkinas paskelbė keletą kalbos metodikos darbų: kartu su Zita Alauniene „Atpasakojimų“ rinkinį vidurinėms mokykloms (1977), mokslo darbų rašymo metodikos studentai mokėsi iš jo patarimų „Jaunajam lituanistui“ (1990), reikšmingi leidiniai – „Lietuvių kalbos pamokos“ (1992), „Mokomės lietuvių kalbos: aukštesnio kurso vadovėlis“ (1995).

A. Piročkinas savarankiškai mokėsi čekų kalbos, nuolat sekė jų spaudą, skaitė laikraščius ir žurnalus, domėjosi čekų kultūra ir literatūra, išsirūpino stažuotę tuometinėje Čekoslovakijoje. Į jį stažuotę traukė kalbotyros, konkrečiai lituanistikos, tikslai. Tačiau iš ten jis parsivežė ir kai ką daugiau: sustiprinęs čekų kalbos mokėjimą, parašė vadovėlį „Čekų kalba“ (1973) ir pradėjo ją dėstyti Vilniaus universitete slavistams, į paskaitas įsileisdamas ne tik studentus, bet ir dėstytojus, norinčius šiek tiek pramokti čekų kalbos. 2004 m. A. Piročkinas išleido „Čekų-lietuvių, lietuvių-čekų žodyną“. Rašė straipsnius apie čekų kalbininkus ir kultūros darbuotojus, apie lietuviškuosius motyvus J. Zejerio kūryboje. Šis straipsnis 1973 m. išspausdintas čekų kalba (su santrauka prancūzų kalba) Brno universiteto filosofijos fakulteto darbų rinkinyje, skirtame literatūros mokslams. Lietuvoje buvo išspausdintas straipsnis „Žvilgsnis į čekų kalbos kultūros barus“ („Mūsų kalba“, 1978, Nr. 1). 1980 m. „Literatūroje ir mene“ (XII mėn. 6 d.) rasime jautrų A. Piročkino straipsnį apie lietuvių bičiulį, Prahos Karlo universiteto profesorių dr. Radegastą Paroleką. Lietuvos ir Čekijos draugijos žurnale „Pasaulis“ 1995 m. A. Piročkinas parašė straipsnį „Lietuvos šviesuomenės ryšiai su Vaclovu Hanka“. Ir tai dar ne viskas.

A. Piročkino dėmesį traukė ne tik kalbotyra, žymių žmonių, visuomenės veikėjų darbai, bet ir jų gyventas laikas, aplinka, tautos istorija. Kartu su istoriku A. Šidlausku parašė knygą „Mokslas senajame Vilniaus universitete“ (1984). A. Piročkinas yra rašęs apie spaudos draudimą Lietuvoje, recenzavęs šia tema Vytauto Merkio parašytas knygas, įvertinęs Meilės Lukšienės monografiją, skirtą demokratinio ugdymo raidai Lietuvoje, aptaręs Ingės Lukšaitės studiją „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“. Jis yra dviejų „Vilniaus universiteto istorijos“ tomų vienas iš redaktorių. Bibliografinės rodyklės, išleistos 2007 m., skyrelyje „Redagavimas“ yra devynios pozicijos (šimtus puslapių turinčios knygos).

Arnoldo Piročkino gimtinė Jurbarko rajono Pašvenčio kaimas, esantis netoli buvusios Klaipėdos krašto ribos. Kaip pats kalbininkas yra rašęs: jam likimas lėmė 1937–1949 m. mokytis trijose pradinėse mokyklose ir trijose gimnazijose. Paskutinė buvo Šilutės gimnazija. Koks brangus jam buvęs gimtasis kraštas rodė A. Piročkino sudaryta ir redaguota stambi studija Jurbarkas: istorijos puslapiai (1996).

Studija „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai: biografinė apybraiža“ (1995) atspindi ne tik Adomo Mickevičiaus biografijos faktus, bet ir jo visuomenines pažiūras, pažangaus jaunimo aktyvią veiklą slaptoje filomatų draugijoje Vilniaus universitete ir, žinoma, istorines to judėjimo aplinkybes. Ši A. Piročkino knyga sulaukė daugybės atsiliepimų, tarp jų ir lenkų kalba. 1999 m. lietuvių ir lenkų kalbomis išleista knyga „Adomas Mickevičius Lietuvoje“. Tai albumas, kuriam dalį teksto parašė ir ikonografinę medžiagą surinko A. Piročkinas. Be to, apie įžymų Lenkijos ir Lietuvos poetą Adomą Mickevičių A. Piročkinas paskelbė nemažai atskirų straipsnių.

Nenorėdami per daug išsiplėsti paminėsime tik kai kuriuos įžymiuosius mūsų raštijos žmones, paliestus A. Piročkino plunksnos: Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Merkelis Petkevičius, Kristijonas Donelaitis, Motiejus Valančius, Liudvikas Jucevičius, Vincas Kudirka ir kt. Nepamirštas ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas, ne kartą papildyta Jono Basanavičiaus biografija.

Publikuoti įžymių asmenybių laiškai, praturtinantys mūsų kultūrinį palikimą, iš A. Piročkino pareikalavo nelengvo ir kruopštaus darbo. 1985 m. A. Piročkinas sudarė ir išvertė laiškus, parašė įvadą ir paaiškinimus stambiai knygai „Jono Jablonskio laiškai“. 1991 m. išleista antroji reikšminga Jablonskio straipsnių ir laiškų knyga. Šie leidiniai atskleidžia Jablonskio santykius su ano meto žymiais kalbininkais ir visuomenės veikėjais (F. Fortunatovu, A. Šachmatovu, E. Volteriu ir kt.). Ypač stebina faktas, kad Jablonskis, dar būdamas Maskvos universiteto studentas, rusų periodikoje drąsiai polemizavo dėl lietuviams draudžiamos lotyniškosios abėcėlės, rašė istorikų, mitologų darbų recenzijas.

Be čia minimų Jablonskio laiškų, A. Piročkinas spaudai parengė A. Baranausko laišką Klemensui Kairiui, P. Avižonio – Povilui Višinskiui, J. Šliūpo – Filipui Fartunatovui, F. Sosiūro ir Prūsijos veikėjų laiškus – čekų kalbininkui Josefui Zubatui ir kt.

XXI a. pirmajame dešimtmetyje A. Piročkinui tenka griebtis aštrios publicisto plunksnos vadinamųjų vakarietininkų įžiebtai kovai dėl tikrinių svetimvardžių rašybos. Jis drąsiai gina labai stipriais mokslo argumentais paremtą Vinco Urbučio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006, 2007), įvairiuose leidiniuose paskelbia daugiau nei 20 straipsnių, aktyviai dalyvauja daugelyje šiam konfliktui skirtų renginių. Tiems, kurie dar vis skelbiasi negirdėję argumentų, kad reikia svetimus vardus lietuvinti, galime patarti bent perskaityti A. Piročkino rašytą skyrių knygoje „Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas“ arba dviejuose „Mokslo Lietuvos“ numeriuose skelbtą jo straipsnį „Ko pritrūko Vinco Urbučio knygos oponentams?“ (2007).

Mažai kas žino, kad A. Piročkinas dirbo ir vertėju. Daugiausia vertė iš čekų kalbos, bet vieną knygą – ir iš vokiečių kalbos. Tarp jo vertimų yra ne tik straipsnių, bet ir gana stambių romanų, pavyzdžiui, J. Aloiso „Prieš visus“ (1988), dviem leidimais lietuvių kalba pasirodžiusi E. Štorcho knyga „Mamutų medžiotojai“ (1971, 2007), iš vokiečių kalbos išversta A. Velmo „Dručkis“ (1966). Nepamiršti ir pasakų skaitytojai. Jiems išversta V. Martyneko knyga „Gyvačių karaliaus dovana: čekų pasakos“ (1985).

Apgailestaujame, kad negalėsime aprėpti visų A. Piročkino darbų, pakilti į tą aukštumą, nuo kurios toli ir plačiai matyti. Belieka pasakyti savo kolegos ir mielo bičiulio Arnoldo A. Piročkino gimimo datą – tai 1931 metų vasario 25 diena, pasveikinti ir palinkėti sveikatos, kuri sutrukdė ilgiau užtrukti universiteto auditorijose, bet tausojama leido dar daug ir gražiai pasidarbuoti lietuvių kalbos ir tautos labui. Norėtume atkreipti leidybos galią turinčių instancijų dėmesį į būtinybę iš naujo išleisti Jono Jablonskio „Raštus“ ir Arnoldo Piročkino straipsnių, pabirusių įvairiausio pobūdžio periodikoje ir kolektyviniuose darbuose, rinkinį.

Šie du leidiniai verti pasirodyti dabar, XXI amžiaus pradžioje.