„Grynasis“ istorijos mokslas talkininkauja vokietininkams

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Klaipėdos lietuvininkų susiskaidymas ir didelės jų dalies pabrėžtinas atsiribojimas nuo lietuvių buvo labai paranki aplinkybė Klaipėdos krašto vokietininkams. Antra nepaprastai juos skatinanti ir drąsinanti aplinkybė buvo visapusiška ir veiksminga Vokietijos parama. Tiesa, Vokietijos vyriausybė Lietuvos atžvilgiu kurį laiką dėjosi geranoriška ir net palanki. Be jos neoficialaus pritarimo vargu ar Lietuva būtų rizikavusi organizuoti 1923 m. sausio akciją. Korektiškos buvo 1925 m. vasario 10 d. ir 1928 m. sausio 29 d. pasirašytos abiejų valstybių sutartys.

Kiek vėliau atsirado ir neoficialioji politika. Ją vykdė Klaipėdoje įkurtas Vokietijos konsulatas, tiesiogiai bendravęs su visokiomis revanšistinėmis Klaipėdos krašto organizacijomis. Konsulatas jas rėmė patarimais, nurodymais ir lėšomis. Antai konsulato tarpininkavimu 1931 m. gruodžio 17 d. Berlyne įvyko Vokietijos vyriausybės atstovų derybos su Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku Otu Biotcheriu (Otto Boettcher) ir dar dviem nariais dėl gyvulių ir žemės ūkio produktų eksporto. Tuo buvo pažeista Lietuvos Respublikos konstitucija ir Klaipėdos krašto statutas. Į šį pažeidimą ryžtingai reagavo krašto gubernatorius Antanas Merkys. Po teikimo Seimeliui atleisti nusikaltusį pirmininką, kai šis teikimas liko neįvykdytas, gubernatorius savo aktu jį atleido iš pareigų. Pirmininkas buvo dar suimtas. Seimelis, gavęs Vokietijos vyriausybės pritarimą, kad gubernatorius viršijęs įgaliojimus, kreipėsi į tarptautinį Hagos tribunolą. Vokietijos vyriausybė čia darė tam tikrų diplomatinių žygių. Tačiau byla buvo pralaimėta. Vis dėlto šiuos Vokietijos vyriausybės žygius dar galima laikyti neišėjusiais iš padorumo ribų.

Visai kita padėtis susiklostė, kai 1933 m. sausio 30 d. Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, o kitais metais ėmė eiti ir prezidento pareigas. Tada Vokietijos politika pasidarė atvirai priešiška Lietuvai, tokia agresyvi, jog analogiškų pavyzdžių pasaulio istorijoje rastume ne tiek daug. Tačiau apie abiejų Vokietijų – ir vadinamosios Veimaro respublikos, ir hitlerinės – politiką Lietuvos atžvilgiu būtų ilga kalba. Šį kartą pakalbėkime apie vieną „mokslinį“ puolimą prieš istorines Lietuvos teises į Klaipėdos kraštą ir apskritai Mažąją Lietuvą. Tas puolimas kilo Vokietijoje ir buvo remiamas įvairių Vokietijos organizacijų bei spaudos.

Iki Pirmojo pasaulinio karo vokiečių mokslininkams nekėlė abejonių, jog Vokietijos valdomuose Mažosios Lietuvos plotuose, Nemuno žemupyje, nuo seno gyventa lietuvių, jog lietuviai – autochtonai. Ryškiausias tokios nuomonės atstovas ir kūrėjas buvo žymus vokiečių kalbininkas baltistas ir archeologas, kilnios dvasios žmogus Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922). Jo simpatijas lietuvių tautai rodo bostoniškėje Lietuvių enciklopedijoje (t. II, p. 460) pacituoti keli sakiniai, pasakyti, t. y. parašyti, atsakyme lietuviams, kai jis šventė 1921 m. savo 70 metų sukaktį: „Aš priėjau lietuvių kalbą, studijuodamas lyginamąją kalbotyrą. Mano siekimas buvo ištirti ryšį tarp Lietuvos ir Vokietijos. Ir to siekinio siekdamas, aš turėjau laimės susidraugauti su daugeliu lietuvių. Savo ilgų metų mokslinį darbą bedirbdamas, pamilau lietuvių kalbą ir išmokau Lietuvos žmones visoj visumoj aukštai gerbti. Lietuvių tauta dabar yra pradžioj savo plėtojimosi. Aš linkiu, kad ji plėtotųsi sėkmingai ir laimingai.“ Prieš mirtį, kad padėtų jaunam Lietuvos mokslui, jis už menkus pinigus pardavė Švietimo ministerijai savo turtingą lituanistikos biblioteką, kuri vėliau įsiliejo į Kauno universiteto bibliotekos fondus. Anksti, dar 1874 m. pradėjęs publikuoti savo darbus apie baltų kalbas, mokslininkas visai natūraliai priėjo prie prūsų ir lietuvių kalbų bei genčių ribų problemos. Šios problemos sprendimas buvo paskelbtas 1882 ir 1883 m. žurnale Altpreussische Monatschrift. Kaip jis atskyrė prūsų ir lietuvių gyvenamas sritis? Kadangi vietovardžiai yra palyginti pastovūs praeities liudininkai (jie daugmaž išlieka net keičiantis tautoms ir kalboms), A. Becenbergeris tam reikalui parinko sudurtinius žodžius, kurių antroji dalis turi arba -apes, -kaimis ir -garbis (tai prūsiški vardai), arba -upė, -kiemas(-is) ir -kalnas(-is) – lietuviški vardai. Pavyzdžiui, Galdapė yra prūsiškas žodis (prūsų galdo – gelda, apė – upė), Galtgarbiai (vietovardis yra kilęs iš pr. asmenvardžio Golte ir pr. garbis – kalnas). Tuo tarpu Juodupė (vok. Jodupp) ar Pilkalnis rodo lietuvių kalbą. Kiek kebliau spręsti apie vietovardžius, kurie baigiasi antrojoje dalyje dėmeniu -kaimis: su tokiu sandu turime ir lietuviškų žodžių (plg. Naukaimis, Skaistakaimis). Bet kalbininkai moka atskirti, kur yra prūsiškas -kaimis, o kur – lietuviškas. Pagal šiuos vietovardžius A. Becenbergeris išvedė tokią prūsus ir lietuvius skiriančią ribą: nuo Kuršių marių prie Labguvos pagal Deimės upę iki Priegliaus, paskui Alnos upe iki jos intako Ašvinės, nuo Unguros aukštupio iki Dūbininkų (žr. žem.). Vadinasi, nuo šios linijos į rytus ir šiaurę gyveno lietuvių gentys – nadruviai ir skalviai, o į vakarus ir pietus – prūsų gentys. Tokiam skyrimui pritarė ir kiti XIX a. pabaigos ir XX a. pirmojo dvidešimtmečio vokiečių istorikai, etnografai ir kalbininkai.