„Grynasis“ istorijos mokslas talkininkauja vokietininkams
Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, kai Versalio sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir galėjo būti perduotas Lietuvai, reiškiančiai į jį taip pat istorines-etnografines pretenzijas, vokiečių sluoksniai, stengdamiesi jas paneigti ir įrodyti, jog Vokietija esanti tikroji istorinė šių plotų paveldėtoja, davė „socialinį užsakymą“ mokslininkams įrodyti lietuvius į šią sritį atvykus jau istoriniais laikais valdant kryžiuočiams. Šitą užsakymą sąmoningai ar intuityviai ėmėsi vykdyti sutuoktiniai Gertrud ir Hansas Mortenzenai (Mortensen). Ponia G. Mortenzen 1921 m. Karaliaučiaus universitete apgynė habilitacinį darbą Pastabos tautybių ir kolonizacijos reikalais Prūsų Lietuvoje (Beitraege zu den Nationalitaeten und Siedlugsverhaeltnissen von Pr. Litauen), kuris 1927 m. Berlyne išleistas atskira knyga. 1922 m. Hansas Mortenzenas paskelbė žurnale Zeitschrift der Gesellschaft fuer Erdkunde zu Berlin straipsnį Tautinė riba tarp senosios Prūsijos ir Lietuvos. Čia jie išdėstė savo teorijos pradmenis, kuriuos paskui plėtojo vėlesniuose rašiniuose. Jiems pritarė ir ne vienas vokiečių istorikas.
Kas sudaro jų teorijos esmę? Labai glaustai galėtumėme ją nusakyti taip: nadruviai ir skalviai buvę prūsų gentys, bet per lietuvių kovas su kryžiuočiais jų kraštas ištuštėjęs, virtęs dykra. Tik vėliau, po 1422 m. Melno sutarties, palikusios kryžiuočiams ir dešinįjį Nemuno krantą, dabar mūsų vadinamą Klaipėdos kraštu, per Šešupę į dykrą ėmęsi keltis iš Didžiosios Lietuvos lietuviai – kolonizuoti Skalvą ir Nadruvą. Tas pats vykę ir Klaipėdos krašto šiaurinėje dalyje, kur apie Klaipėdą ir Palangą gyvenę kuršiai: čia infiltravęsi žemaičiai, sakykim, „nutautino“ kuršių likučius ir pavertė šią sritį žemaičių gyvenamu plotu. Kryžiuočiai mielai priimdavo atvykėlius lietuvių kolonistus.
Ši teorija rodėsi pagrįsta ir kuriems ne kuriems lietuvių mokslininkams, pavyzdžiui, kalbininkui Antanui Saliui, istorikui Zenonui Ivinskiui, taip pat lietuvių kilmės kalbininkui Jurgiui Geruliui. Ją paneigti mėgino tuo laiku jauni istorikai Povilas Pakarklis ir Vincas Vileišis. Deja, jų prieštaravimai neįtikino teorijos šalininkų. Tuo labiau jie nepasiekė Klaipėdos krašto „klaipėdiškių“, aklai klausiusių vokiečių balsų.
Išsamiausiai Mortenzenų ir juos palaikančių mokslininkų tezė, kad lietuviai nesą autochtonai Mažojoje Lietuvoje, t. y. ir Klaipėdos krašte, išnagrinėta tikro Klaipėdos krašto sūnaus Martyno Gelžinio knygoje Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva (Vilnius, 1996). Didelę dalį šios knygos, išleistos jau po autoriaus mirties (mirė 1990 m. spalio 14 d. JAV), sudaro jo straipsniai Mažlietuviai yra Klaipėdos srities autochtonai (1963 m. laikraštyje Naujienos) ir net per 45 numerius tame pačiame laikraštyje 1971 m. spausdinta studija Klaipėda ordino valdžioje nuo 1252 iki 1525 m. Ir kiti skyriai – tai periodikoje publikuoti straipsniai. Gaila, kad nei tokia knyga, nei ją sudarantys straipsniai nepasirodė tarpukario metais. Autoriaus, žinoma, tuo kaltinti negalima…
M. Gelžinio knyga beveik visa skirta sutuoktinių Mortenzenų ir jų adeptų teorijos analizei ir kritikai. Tai rodo knygos II dalies trijų skyrių pavadinimai: I. Gertrūda Mortensen ir Mažoji Lietuva (p. 161–210), II. G ir H. Mortensenų nebaigtas veikalas apie Mažąją Lietuvą (p. 211–285) ir III. Prof. Hanso Mortenseno laiškas Vydūnui (p. 286–311). Iš ketvirtosios dalies trijų skyrių du taip pat skiriami autoriaus ginamam teiginiui – Mažosios Lietuvos lietuviai yra senbuviai: I. Kaip po karo Goettingene buvo perrašyta Mažosios Lietuvos istorija (p. 391–416) ir II. Ar gali prof. dr. Zenonas Ivinskis parašyti bešališką Mažosios Lietuvos istoriją? (p. 417–438). Vien šie skyriai sudaro net 165 puslapius teksto. Tad vargu ar įmanoma perpasakoti visus tuos svarstymus ir argumentus, kuriais lietuvininkas istorikas griauna Mortenzenų teoriją. Tuo labiau ar verta tai daryti, jei knyga kiekvienam žmogui, kuris domisi problema, nesunkiai pasiekiama.
Bus daugiau
Paveikslėlyje: Lietuvių ir prūsų genčių riba pagal vokiečių istoriką Maksą Tepeną (Töppen) (1858 m.) ir vokiečių baltistą Adalbertą Becenbergerį (Bezzenberger) (1882 m.)
