MOKSLASplius.lt

Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai – 20: istorija, problemos

Aleksandas Guobys



 

Lietuvos atgimimo metu Sąjūdis paliko ryškius pėdsakus visose mūsų gyvenimo srityse, taip pat ir teatro. Atsimenu, dar 1989 m. įvykęs Lietuvos teatro sąjungos suvažiavimas labai ryškiai išsakė savo poziciją. Nors tuometinis jos pirmininkas R. Adomaitis maldavo susirinkusių delegatų neatsiskirti nuo Rusijos sąjunginės teatro draugijos, nes iš ten Lietuvai plaukianti įvairiapusiška parama ir globa, delegatai nepakluso pirmininko prašymui ir vienbalsiai balsavo už laisvą, nepriklausomą Lietuvos teatro sąjungą. Tai didelė garbė Lietuvos teatrų pasiuntiniams! Lietuvos teatro sąjungos teatrologų-muzikologų skyriaus vadovas

Nors oficialiai sąjunga ir atsiskyrė nuo Rusijos, o per suvažiavimą buvo pakeistas pirmininkas, tačiau jos struktūroje ilgai nesimatė jokių pokyčių. Teatrologų sekcija vegetavo, Menotyros centras Istorijos institute ir toliau ignoravo žinomų teatro istorikų V. Maknio, J. Šaltenio, J. Blekaičio, B. Vaškelio ir kt. darbus ir jų plačią kultūrinę veiklą, ignoravo ne jų klano jaunų teatrologų kūrybinius sumanymus, visuose teatrologiniuose leidiniuose tebežiojėjo spragos ir duobės, o, pvz., lietuvių enciklopedijose tebevyravo buvusiai okupacinei valdžiai ištikimų konsultantų rekomendacijos, dėl kurių liko dešimtys nepažymėtų Lietuvos teatro kūrėjų.

Matydami okupacinės epochos sergėtojų dualizmą, kai vieną kalba, o kitą daro, 1991 m. lapkričio 11 d. susirinko teatro mokslininkų, pedagogų, režisierių, aktorių būrys: V. Maknys, J. Lankutis, A. Samulionis, A. Adomaitytė, A. Savickaitė, V. Limantas, H. Kurauskas, F. Jakšys, P. Bielskis, S. Nosevičiūtė, E. Kaulakytė, L. Ciunis ir kt., kurie įkūrė naują nepriklausomą organizaciją – Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugiją (sutrumpintai LTITD, pirmininku išrinktas A. Guobys), kuri nuo pirmųjų dienų buvo pasiryžusi tęsti V. Kudirkos 1888 m. pradėtą „Lietuvos draugijos“ veiklą lietuviško teatro srityje.

Pirmas žingsnis – sugrąžinti įžymių žmonių vardus, jų darbų palikimą į mokslo ir kultūros istorijos pasaulį. Ypač tų, kurių kūrybinė veikla sovietmečiu buvo nuolat žlugdoma, niekinama, ištrinama iš istorijos. Jau vien pavarčius Visuomeninių organizacijų archyvo (buvusios komunistų partijos) kai kuriuos fondus (Nr. 1771, 7763 ir kt.), surandame pluoštą dokumentų, kuriuose daugelis pokario scenos menininkų įvardijami „šiukšlėmis“: J. Šaltenis, V. Maknys, J. Kanopka, S. Čaikauskas, V. Kancleris, V. Limantas, A. Kupstas, B. Lukošius, A. Kučingis, J. Indra, A. Sutkus, A. Leimontaitė, S. Valančiūnaitė, J. Stanulis, K. Inčiūra, V. Steponavičius ir kt., nekalbant apie tuos, kurie baigiantis karui pasitraukė į Vakarus.Lietuvos nepriklausomybės teatro 20-mečiui skirtoje konferencijoje teatrologijos magistrė Salomėja Burneikaitė, dramaturgas Marius Šidlauskas ir VDU doktorantė Jūratė Grigaitienė

Prikelti minėtų žmonių kūrybą į lietuvių teatro istoriją teko ilgai ir kantriai, nes senoji sovietinė gvardija, likusi senuosiuose postuose, pirmiausia Kultūros instituto menotyros sektoriuje, sugalvodavo įvairiausių trukdžių.
Pradėjome nuo specialių konferencijų, į kurias kviesdavome labai platų mokslininkų, teatro pedagogų, scenos praktikų, bendradarbių ratą. Norėčiau paminėti konferenciją, skirtą teatro istorikui, kritikui, dramaturgui Jurgiui Arnui Šalteniui atminti. Konferencijos metu, kuri vyko pilnutėlėje Lietuvos kultūros ministerijos baltojoje salėje, pranešimus skaitė 10 prelegentų, kurie plačiai apžvelgė sovietinės okupacijos lūžių metą, J. Šaltenio žurnalų „Menas“ ir „Teatras“ – leidėjo ir autoriaus – problemiškumo aspektus, kino kritiko, publicisto bei dramaturgo kūrybos analizę, jo parašyto „Lietuvos teatras 1889–1949“ rankraščio, tebedūlijančio Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, istoriją. Konferencijos medžiaga yra atspausdinta atskirame leidinyje, taip pat dalis jos yra paskelbta žurnale „Lietuvos scena“ (2008, Nr. 4/13, p. 43–48 ir 2009, Nr. 1/14, p. 38–48).

Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos valdyba apgailestauja, kad dabartiniu metu Lietuvos tyrimų ir kultūros instituto teatrologų rašomoje teatro istorijoje J. Šaltenis vis dar yra nereikalingas. Gal dėl to, kad jis vokiečių okupacijos metais savo straipsniuose smerkė rusų okupaciją? Tikime, kad teatro mokslo žmonės, anksčiau ar vėliau, suras šį žmogų ir sugrąžins į mūsų teatro istoriją jo reikšmingus darbus, nes tai buvo ryškiai švytėjusi žvaigždė mūsų teatro ir kino padangėje.

Reikėjo 20-ties metų, kad LTIT Draugija apsaugotų kitą įžymų teatro istoriką Vytautą Maknį, kuriam padėjo susigrąžinti sovietų atimtus mokslo laipsnius ir, pagal galimybes, apginti jo parašytus ir atspausdintus (tegu ir sovietų cenzūros išniekintus) lietuvių teatro istorijos tomus. Didžiausias mūsų pasiekimas – V. Maknio Raštų išleidimas1, prie kurių aktyviai prisidėjo profesoriai P. Bielskis, P. Česnulevičiūtė, B. Vaškelis, V. Vitkauskas, taip pat teatrologės V. Janeliauskienė, E. Kaulakytė, kurie savo dora ir entuziazmu vainikavo V. Maknio darbų vietą ir svarbą mūsų nepriklausomos valstybės kultūroje.
Tai pirmieji ir kol kas vieninteliai Lietuvoje teatro istoriko raštai! Manome, kad jie turėtų tapti lietuviškos teatrologijos pagrindu, nes juose yra aprėpti svarbiausi kriterijai ir temos, kuriais galima remtis arba diskutuoti tyrinėjimuose. Raštų išleidimą rėmė tuo metu Seimo pirmininkas Č. Juršėnas, Seimo narys J. Dautartas, Kultūros ministras R. Vilkaitis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas A. Matulionis ir Teatro istorijos ir tradicijų draugijos valdyba.
Apie režisierių arba artistą sovietmečiu buvo kalbama apsiribojant daugiausia tik sukurto spektaklio arba vaidmens rėmais. O apie žmogų, jo charakterį, būdo savybes buvo vengiama kalbėti. Neduok Dieve, dar išryškės kokie nors ne sovietiniai, buržuaziniai artisto būdo bruožai, skirtingas nuo valdžios kūrėjo požiūris į gyvenimą, o gal dar išlįs kokie nors iškreiptos moralės požymiai? Koks valdžios klanas, toks turėjo būti ir teatro kūrėjas! Tačiau, ar iš tikrųjų buvo tik toks kūrėjas?

Šiais Nepriklausomybės metais Draugija aktyviai svarstė, kaip istorijai pateikti dažnai sovietinės valdžios niekinamų Lietuvos teatro menininkų svarbiausius pasiekimus, kaip objektyviai ir visapusiškai, vadovaujantis istorizmo principais, atskleisti tas vertybes, kurias teatro menininkai yra sukūrę Lietuvos žiūrovui ir istorijai.
Štai, pavyzdžiui, Antanas Sutkus, Tautos teatro ir teatro mokyklos įkūrėjas. Iki Nepriklausomybės laikų vis dar tebebuvo kažkokia mistinė asmenybė. Patyliukais žmonės kalbėjo, kad jo gyslose – mėlynas kraujas, nors į Sibirą ir nebuvo ištremtas. O ką jis darė be „Vilkolakio“ teatro, Valstybės teatre, Klaipėdoje, Vilniuje, „Dainos“ draugijoje, Maskvos teatrų koridoriuose, B. Sruogos seminare?... Iš kur tie satyros pradai jo kūryboje? Pagaliau, veikla teatro mokyklose, jo mokinių darbai ir žygiai?...

Arba štai Juozas Rudzinskas. Dievo apdovanotas dideliu artisto talentu – XX a. viduryje jo vadovaujamas Akademinis dramos teatras švytėjo genialiais pastatymais, režisieriais, artistų šlovės valandomis. Tuo tarpu sovietiniai teatro kritikai teatro istorijon vis rašė vieną ir tą patį – nuskurdusi mintis, sustabarėję teatro formos... Tokiu būdu naikino ne tik režisieriaus kūrybą, bet ir teatro instituciją, turinčią ilgalaikę perspektyvą.
O teatro mokyklos? Visą sovietmetį Menotyros centro teatrologiniuose rašiniuose geriausiu atveju buvo apsiribojama tik jų pavadinimais: Valstybės teatro vaidybos mokykla, Tautos teatro mokykla ir pan. Tačiau daugiau apie jas nė žodžio. Jos tarsi neturėjo nei mokymo programų, nei aukštos kvalifikacijos dėstytojų, nei žymiausių režisierių, universiteto profesorių, rašytojų, kompozitorių, scenografų... Užtai Maskvos arba Leningrado teatro mokyklos – ohoho!

O apie Lietuvos Muzikos ir teatro teatrinę mokyklą buvo nutylima arba retkarčiais Menotyros centro teatrologai pareikšdavo kritinę nuomonę. Ypatingai apie profesorės I. Vaišytės pedagoginį darbą. LTITD valdyba surengė specialią konferenciją, skirtą apsvarstyti Lietuvos aukštojo teatrinio mokslo padėtį, jo pasiekimus, problemas ir konkrečiai I. Vaišytės įnašą rengiant ir auklėjant aukštos kvalifikacijos teatro aktorius ir režisierius. Į konferenciją buvo pakviestas platus būrys mokslininkų, pedagogų, aktorių ir režisierių, ir įsitikinome, kad ji lietuvė, nuo Ventos pakraščių, kad tai viena iš labiausiai išsilavinusių menininkių, mokslininkių ir pedagogių, kuri baigusi net dvi aspirantūras (režisūros ir psichologijos), kad tai yra Vilniaus dramos teatro studijos, Vilniaus Pedagoginio instituto auklėtinė, Šiaulių dramos teatro artistė ir tik po to – Maskvos aukštųjų mokyklų studentė, doktorantė. Tačiau apie jos darbus spauda tylėjo. Menotyros centro teatrologai retkarčiais prabildavo, pamėtėdami į spaudą kokią nors kritinę recenziją Vaišytės studentų darbams įvertinti. O juk žymesnės teatro pedagogės Lietuva iki šiol neturi! Jei klanas ir suteikia kokiam nors pedagogui daugiau nuopelnų nei I. Vaišytei, tai tik įrodo, kokia neapykanta buvo ir tebėra vykdoma talentingiausiems.

Turėdama galvoje labai prieštaringai rengiamą Lietuvos teatro istoriją, Draugija be konferencijų, skirtų teatro istorikams J. Šalteniui ir V. Makniui, pasitelkusi scenos veteranus, mokslo žmones, istorikus, menotyrininkus, režisierius, aktorius, Nepriklausomybės metais surengė daugiau nei 20 konferencijų, kuriose buvo aptariama mūsų teatro menininkų gyvenimo ir kūrybos savitumai, jų nuopelnai kultūros istorijoje. Pavyko sukaupti daug medžiagos apie minėtus I. Vaišytę, J. Siparį, J. Rudzinską, A. Sutkų, B. Lukošių, R. Juknevičių, H. Kurauską, J. Lankutį, B. Vaškelį, S. Nosevičiūtę, J. Stanulį, G. Gojaną, K. Juršį, K. Tumkevičių, S. Pilką, I. Naujokienę, P. Vosyliūtę, V. Jurkūną, V. Kanclerį, H. Vancevičių, J. Miltinį, J. Kavaliauską, G. Karką ir kt.

Svarstant ir analizuojant minėtas asmenybes, Draugija palietė ir tokias temas, kaip nutautinimo Lietuvos teatruose politika, tautinio identiteto praradimo priežastys, lietuvių teatrinės pedagogikos vystymosi keliai, lietuvių teatro šaltinių leidybos klausimai ir t. t.
Draugija kartu su Lietuvos teatro, muzikos ir kino (LTMK) muziejumi buvo inicijavusi tarptautinių renginių pradžią. Vienas iš tokių – konferencija Vokietijos mieste Wetslare, kurios tema – „Vokiečių dramaturgų ir Šekspyro kūrinių pastatymai Lietuvos teatrų scenose“. Konferencijos dalyvius ir muziejaus organizuotą parodą labai šiltai priėmė ne tik šeimininkai, bet ir įvairių Europos šalių diskusijose dalyvavę mokslo ir meno žmonės. Deja, tas bendradarbiavimas nutrūko, nes neparėmė Kultūros ministerija (tuo metu ministrė R. Žakaitienė).

Draugija ne kartą kėlė teatro istorijos rengimo klausimus. Menotyros sektoriaus leidžiama produkcija netenkino nei Draugijos tarybos, nei daugelio skaitytojų dėl iškreiptos teatro istorijos periodizacijos, aktorių ir režisierių atrankos ir vertinimo kriterijų. Todėl neatsitiktinai iškilo teatrologijos specialistų rengimo klausimai. Muzikos ir teatro akademijoje veikianti teatrologijos katedra buvo ir tebėra pakankamai uždara organizacija. Teatrinė visuomenė nėra susipažinusi nei su šio darinio mokymo programa, nei su jo tikslais ir svarbiausiais uždaviniais, susijusiais su nepriklausomos valstybės diktuojamais principais. Tuo tarpu Lietuvos nepriklausomybei kasdien vis plačiau aprėpiant tautinio identiteto problemų ratą, Draugijos valdyba savo vienu iš svarbiausių uždavinių tuomet laikė peržiūrėti sovietmečio laikų teatrologijos palikimą ir atitinkamai įvertinti to meto publikacijas ir pačią istoriją. Todėl buvo nuspręsta atkurti B. Sruogos, V. Mickevičiaus-Krėvės, V. Mykolaičio-Putino 1940 m. organizuotą Teatrologijos katedrą Vytauto Didžiojo universitete. Atitinkamą katedrą buvo nuspręsta prašyti įkurti Klaipėdoje. Šioms tautinėms mokykloms buvo keliamas svarbiausias uždavinys: atsisakyti siauro sovietinio mokymo modelio, taikyti Europos ir pasaulio analogiškų universitetinių mokyklų mokymo programas2.

Šiuo metu jau galime džiaugtis šių katedrų auklėtiniais, kurie kasdien vis atsakingiau įsilieja į teatrinės kūrybos procesą. Daugelis jų – aukštųjų mokyklų pedagogai, įvairių konferencijų organizatoriai ir dalyviai, spektaklių recenzentai, knygų autoriai, įvairiausių Lietuvos ir tarptautinių teatrinių konferencijų bei įvairių komisijų nariai ir vadovai.Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusioje konferencijoje Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis įteikia garbės diplomą žurnalo „Lietuvos scena“ redaktorei-sudarytojai Jūratei Grigaitienei
Sovietiniais metais ir net pirmaisiais nepriklausomybės metais lietuvių teatrologijoje dominavo Lietuvos teatro sąjungoje veikusi teatrologų sekcija. Tačiau po 1990 m. kai kurie jos nariai, pasimėtę to meto lozungais apie aktyvią veiklą sąjūdyje, greitai pamiršo, kad reikia ne tik garsiai šaukti, bet ir iš esmės keisti veiklos programą. Deja, toje Teatro sąjungos teatrologų sekcijoje jokių tautinių nei kitokių pokyčių nebuvo. „Aktyviai besireiškiančių teatrologų dauguma“, kaip jie tuomet save buvo įvardiję, ne tik žlugdė sekcijos veiklą, bet priešingai – Lietuvos teatro sąjungos pirmininkui A. Matulioniui jie įteikė ultimatumą dėl to, kad pirmininkas neleidžia tai grupelei užvaldyti teatrinės spaudos3, nesudaro besąlygiškos teisės vadovauti teatro procesui. Tai buvo sovietinių aktyvistų maištas! Kai nepavyko sutriuškinti nei užsispyrusio vadovo, nei Sąjungos valdybos, „aktyviai besireiškianti dauguma“ Teatro sąjungoje pamažu iširo ir išsibarstė...

2004 m. Lietuvos teatro sąjungos pirmininko A. Matulionio iniciatyva LTIT Draugija buvo pakviesta bendradarbiauti įkuriant naują teatrologų-muzikologų skyrių, kuriame šiuo metu aktyviai bendradarbiauja 35 nariai.
Šio skyriaus vienas iš pirmųjų uždavinių buvo – įkurti savarankišką žurnalą „Lietuvos scena“, kuriame būtų nuolat spausdinama medžiaga apie visus Lietuvos teatro pasiekimus, taip pat apie kai kuriuos pasaulio teatrinius įvykius ir t. t. Į šio žurnalo redkolegiją buvo pakviesta 11 teatrologų, aktorių, muzikologų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, kurie aktyviai bendradarbiauja žurnalo parengimo ir leidybos procese (žurnalo įkūrimo iniciatorius ir redkolegijos pirmininkas – Aleksandras Guobys).

Šiandien galime pasidžiaugti, kad iki šiol jau išspausdinome 21 numerį, kuriuose buvo patalpinta virš kelių šimtų įvairaus pobūdžio ir apimties straipsnių, studijų, teatro darbuotojų portretų, istorinių apybraižų, mokslinių pastebėjimų, recenzijų, scenos pedagogikos tyrinėjimų, dialogų ir kt.
Ne kartą ir ne vienoje konferencijoje (1999, 2002, 2006, 2008 m.) buvo keliamas Teatrologijos mokslo centro pertvarkymo klausimas. Deja, mūsų pasiūlymams vadovaujančios institucijos iki šiol tebėra kurčios. Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijos, pagaliau Seimo atitinkami komitetai vis dar, matyt, tebėra patenkinti esama padėtimi. Tyli. Mes suprantame, kad ministrai dažnai keičiami, gal nespėja įsigilinti, ką veikia ir kur veikia ta mūsų teatrologija, tačiau nežiūrint į tai, jau laikas būtų susiklosčiusią situaciją keisti. Šiandien mes turime daugiau nei 40 teatrologijos magistrų, baigusių lietuviškas mokyklas. Dabartiniame Lietuvos teatro sąjungos teatrologijos skyriuje be magistrų yra 11 mokslo daktarų ir 4 doktorantai, studijuojantys įvairiuose Lietuvos universitetuose. Tačiau nė vienas iš jų nėra kviečiamas bendradarbiauti su Kultūros tyrimų instituto teatrologijos centru. Visiškai taip pat, kaip ir sovietiniais metais. Jie tebetęsia sovietinės teatrologijos tradicijas, ignoruoja tautinės svarbos renginius (pvz., Lietuviško teatro šimtmečio minėjimą, kurį vainikavo visos Lietuvos susibūrimas ant Medvėgalio kalno, 1999 m.), daugelio jaunų mokslininkų kūrybą, organizuoja įvairius klaninius skundus, recenzijas. Tai vis tie patys I. Aleksaitė, A. Girdzijauskaitė, M. Petuchauskas, I. Veisaitė ir jiems paklūstančios A. Marcinkevičiūtė, R. Vasinauskaitė ir kt. Jau vien tie jų skundai ir iškreipti įvairių teatrinių reiškinių savanaudiški vertinimai lietuvių teatro istorijos naujuosiuose tomuose, taip pat lietuvių visuotinėje enciklopedijoje formuojama medžiaga visais atžvilgiais yra nesuderinami su teatrinės etikos ir teatrologinės specialybės reikalavimais4.

Kaip pavyzdį norėčiau priminti ne seną jų „sielvartavimą“ dėl nacionalinio dramos teatro vadovo skyrimo. Raštas pasirašytas direktoriaus rinkimų išvakarėse. Visus skundus, „recenzijas“, pasityčiojimus jie visuomet šitaip pateikia – iš vakaro, kad apdrabstytas žmogus nespėtų atsipeikėti. Šį kartą tą jų rašinį rašytoja V. Jasukaitytė įvertino šitaip: „Teatralais pasivadinusių asmenų kreipimasis į Respublikos prezidentę ir Kultūros ministrą yra dar vienas šešėlyje stovinčio klano bandymas, pasinaudojant juodoje politikoje nesusigaudančiais asmenimis, atlaisvinti vietą klano interesams ir atstovams Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdvėje. šio „pasipiktinimo“ tikslas pats pragmatiškiausias – užimti puikiai sutvarkytą ir pritaikytą, sėkmingai veikiančią valstybės finansuojamą struktūrą savo tikslams, kurių vienas – įtakos visuomenei darymas“ (Atskiroji nuomonė, 2010 m. spalio 21 d.). Tam klanui, kaip juos įvardijo rašytoja, negalioja jokios valstybinės struktūros, bet kokios kitų nuomonės ir vertinimo kriterijai.
Kai J. Vaitkus draskė nacionalinį dramos teatrą (tada – akademinį), tie patys teatralais pasivadinę asmenys tylėjo. Matyt, jiems buvo smagu, kad atsirado žmogus, remiamas Kultūros ministerijos (ministras D. Kuolys), griauna susiformavusias kilnias lietuviško meno tradicijas, griauna teatro repertuarą, šaukusį į Lietuvos nepriklausomybę : „Mindaugas“, „Katedra“, „Kazimieras Sapiega“, „Milžino paunksmė“, „Mažvydas“, šalina iš teatro 32 talentingiausius artistus, o patį pastatą verčia arklidėmis5. Tuomet tik viena LTIT draugija ir keletas žurnalistų viešai pasisakė prieš tokį įžūlų savivaliavimą nepriklausomoje Lietuvoje. Beje, tas „arklides“ atstatyti užtruko net 16 metų! Tačiau išvarytų artistų kūrybinė dvasia vis dar tebeieško kelių...

Šioje vietoje norėčiau priminti skaitytojams, kad šiuo metu iš 35 teatro sąjungos teatrologijos narių nė vienas nėra parašęs žmogų žeminančio, niekinančio, įžeidžiančio rašto. Jie rimtai tiria tautos meninio mąstymo genetinį kodą, dorai analizuoja gyvąjį mūsų teatrą, jo formas, turinį, istoriją, teatro menininko kūrybos ištakas, vadovaudamiesi pagarbos ir orumo kriterijais. Tai didelė pagarba jiems!
Susirinkę į konferenciją, skirtą pažymėti Lietuvos teatro 20-čiui, dar kartą kreipėmės į Lietuvos Seimą, Kultūros ir Švietimo ministerijas dėl naujo tautinio Lietuvos menotyros centro suformavimo, įtraukiant į jo veiklą aukštųjų mokyklų teatrologines katedras, jaunuosius mokslų daktarus ir magistrus, kurie yra ruošiami pagal pasaulinio teatrologijos mokslo programą.

Iš naujojo menotyros centro lauktume ne Lietuvos teatro istorijos išbarstytų laikotarpių perrašinėjimo, bet svarbiausia – visiškai naujos, vientisai parašytos prakilnių Lietuvos mokslininkų istorijos, aprėpiančios Lietuvos teatro raidą nuo seniausių laikų iki šiandienos.
Žvilgtelėkime į šiuo metu Kultūros tyrimų instituto leidžiamą lietuvių teatro istoriją.
Dar sovietiniais metais Istorijos instituto teatrologai buvo išleidę dvi knygas: „Lietuvių tarybinis teatras. 1940–1956“ (ats. red. J. Gaudrimas, V., 1979) ir „Lietuvių tarybinis dramos teatras. 1957–1970“ (ats. red. A.Gaižutis, 1987). Abi knygos atitiko griežtus sovietinės periodizacijos reikalavimus: pirmoji knyga skelbė įsigalėjusio socializmo Lietuvoje pergalę, antroji – jau viena koja buvimą komunizme...
Dar 1999 m. mokslinėje konferencijoje „Lietuvos teatro žygis“ buvo konstatuota, kad „jau atėjo metas atsisakyti tų pseudoakademinių leidinių, kuriuose įnirtingai buvo bandoma įtvirtinti mūsų istorijoje ir mūsų sąmonėje melo, pataikavimo ir pasimetimo apologetiką“.

Panašaus pobūdžio knygų sovietiniais metais buvo prirašę ir literatai, ir istorikai, ir dailėtyrininkai, ir muzikai. Tačiau per šiuos 20 nepriklausomybės metų jie peržiūrėjo parašytus tomus, parengė ir išleido visai naujas, istorinę tikrovę atitinkančias, studijas.
O ką veikė teatrologai, persikėlę į Kultūros tyrimų institutą (vadovė – I. Aleksaitė). Jie toliau lipdė sovietiniais metais sujauktų laikotarpių Lietuvos teatro istoriją. Pirmajam tomui paskiriami 1929–1935 metai. Skaitytojas, pasak knygos autorių, turi suprasti, kad tuomet Lietuvoje prasidėjo teatrinis gyvenimas! Antrajam tomui skiriamas laikotarpis – 1935–1940 m. O po to peršokami net 30 metų ir rašomas trečiasis tomas – 1970–1980 m. Ketvirtajam tomui skiriami 1980 – 1990  metai. Sovietinių metų kaip nebūta. Nebuvo nei to baisaus įniršio, vykdžiusio senojo lietuviško pasaulio griovimą, nei to teroro, nei tos kruvinos prievartos mašinos, kurios „ratai traiškydami ritosi taip laisvai, kad sunku buvo skirti, kas yra budelis, o kas – auka“6.

Susidaro įspūdis, kad šitie 4 tomai, apgaubę sovietiniais metais išleistų teatro istorijos knygų turinį, spinduliuoja jų idėjas iki šiol, kartas nuo karto nekaltai cituojant minėtų knygų „auksines“ šviesaus rytojaus mintis...
Mokslo centrą, mūsų manymu, reiktų atkurti B. Sruogos pradėtame teatro mokslinės veiklos židinyje – Vytauto Didžiojo universitete, kuriame šiuo metu dirba šeši teatrinio mokslo daktarai, mokosi būrys jaunų būsimų teatrologijos magistrų ir daktarų. Šis mokslo centras galėtų išplėtoti savo veiklą, į pagalbą pasikviesdamas kitų aukštųjų mokyklų teatrologinių katedrų darbuotojus (iki šiol to nebuvo), visuomeninių organizacijų atstovus, aprėptų Lietuvos specializuotų muziejų bei archyvų veiklą, suformuotų vieningą šaltinių komplektavimo ir panaudojimo modelį. Toks centras, vadovaudamasis Lietuvos teatro ištakomis ir istorija, galėtų aktyviai ir dorai vystyti viešą tautišką darbą, aprėpdamas visus teatro likimu suinteresuotus žmones. Valstybė, sugrąžindama teatrologijos mokslo centrą į universiteto lygmenį, išspręstų svarbiausius šios dienos uždavinius:

1) Galutinai atsisakytų Kultūros institute niekam nepavaldžios ir teatro istorija nesidominančios administracijos, kaip ryškaus sovietinio relikto ir ten įsišaknijusių svetimų tradicijų;
2) Patvirtintų naujųjų teatrologijos mokslinių-istorinių darbų akademinį lygmenį.

 

 


1 V. Maknys. Raštai. Du tomai (sudarė
ir parengė A. Guobys), V., 2009.

 

2 1996 m. Vytauto Didžiojo universitete Teatrologijos katedros atkūrimo iniciatoriai buvo Draugijos valdyba ir rektorius B. Vaškelis. Klaipėdos universitete
teatrologijos magistrantūra buvo įkurta 1997 m. Vadovas – P. Bielskis.

3 Atviras laiškas teatro sąjungos pirmininkui ir valdybai, „Literatūra ir menas“, 1998.02.21. Pasirašo: I. Aleksaitė, D. Judelevičius, I. Veisaitė, E. Jansonas ir kt.

4 Žr.: P. Bielskis. Pramanai ir subjektyvizmas veržiasi į teatrologijos mokslą. „Lietuvos scena“, 2009, Nr. 4/17, p. 45–50).

5 R. Andrašiūnaitė. Teatro mirtis iš patologiškos meilės, „Tiesa“, 1993.03.26.

6 Byla – 1959 – 161, t. 4, V., 1989, p. 274.

 

 


Nuotraukose:

 

Lietuvos nepriklausomybės teatro 20-mečiui skirtoje konferencijoje teatrologijos magistrė Salomėja Burneikaitė, dramaturgas Marius Šidlauskas ir VDU doktorantė Jūratė Grigaitienė

Lietuvos teatro sąjungos teatrologų-muzikologų skyriaus vadovas

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusioje konferencijoje Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis įteikia garbės diplomą žurnalo „Lietuvos scena“ redaktorei-sudarytojai Jūratei Grigaitienei