MOKSLASplius.lt

Tautotyros gaivintojas dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje

 Lietuvos MA narys korespondentas prof. Romualdas GrigasMinint lietuvių tautotyros teoretiko filosofo Romualdo Grigo 75-ąsias gimimo metines

„Mažos tautos teturi tik vieną stiprybę, būtent, dvasios švarumą. Kada jose teisybės jausmas gyvas, budrus ir stiprus, kada jose tėvynės meilė yra skaisti ir karšta, tada ta tauta turi savyje visa, ko jai reikia gyventi viduje ir pakelti pasitaikančias sunkių išbandymų valandas“
Vydūnas

Lietuva, šimtmečiais buvusi karų ir grobikiškų žygių – tai į Rytus, tai į Vakarus kryžkelė, tik per stebuklą išlaikė savo kalbą ir etninę kultūrą. Kiekvienas okupantas ne tik žudė šviesiausius ir narsiausius tautos žmones, grobė jų turtą, naikino lietuvių kultūros paveldą, bet ir stengėsi ją nutautinti, pavergti jos protą, atimti sielą, primesti lietuviams savo kultūrą ir savo vertybių sistemas. Gal todėl Lietuva ir išugdė tokią stiprią lietuvių rezistencinę dvasią, sukūrė turtingą literatūrą, skirtą mūsų tautos išlikimo problemoms, reiškiančią didžiulį susirūpinimą dėl jos ateities.
Tautos ir jos išlikimo klausimais daug rašė mūsų filosofai Vydūnas, S. Šalkauskis, A. Maceina, J. Aleksa. V. Alantas. M. Krupavičius, J. Girnius ir kiti. Mūsų dienomis lietuvių tautotyros baruose daugiausia nuveikė prof. Romualdas Grigas, parašęs net kelias knygas, skirtas tautotyrai ir Tautos išlikimo klausimams. Tai ir „Pralaimėjęs Kainas“ (1991), ir „Tautos savigyna“ (1993), ir „Tautos likimas“ (1995), ir „ Prolegomenai. Politikui ir piliečiui“ (1997), ir „Tautinė savivoka“ (2002), ir „Savasties ieškojimas arba laiškai lietuviams“ (V.,2004). Taip pat jo iniciatyva parašytos ir redaguotos knygos „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (V., 2005), „Tautiškumas ir pilietiškumas“ (V.,2007), monografija „Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų kitimas“ (V., 2009). Visiškai neseniai pasirodė dvi naujausios jo knygos „Dienoraščio langą pravėrus“ (V., 2011) ir rubajatų knyga „Akivarų atspindžiai“ (V., 2010).
Kiekviena iš šių knygų nusipelnė atskirų išsamių recenzijų, tikriausiai, jų nemažai jau ir paskelbta. Neabejoju, kad jomis bus remiamasi, jos bus analizuojamos, rašant daktaro disertacijas ir habilitacijos darbus, kai į aktyvų mokslinį gyvenimą ateis dabartiniai aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, kai Lietuvos mokslui bus sugrąžintas jam deramas prestižas ir pagarba. O kol kas Lietuvoje, sukaustytoje materializmo ir hedonizmo, trokštančioje tik duonos ir žaidimų – nėra kam rimtais likiminiais darbais užsiimti. Su širdgėla prisimenu prof. R.Grigo žodžius, pasakytus Tautos šventėje Veliuonoje ant Ramybės piliakalnio: „Dabar nei mano, nei jūsų, profesore, darbai niekam nereikalingi… Bet vis tiek dirbkime…“. Dar daugiau: Lietuvoje tokie darbai yra pavojingi… Kosmopolitiškai nusiteikusių politikų jie yra vertinami, kaip ėjimas prieš srovę, t.y. prieš oficialiąją, siekiančią Tautą kuo greičiau nutautinti, politiką. Jų leidyba nėra finansuojama, visuomenė skatinama jų „nepastebėti“, o jų autoriai nustumiami į mokslo ir visuomenės gyvenimo pakraščius.

Po penkių dešimtmečių sovietinės okupacijos metų, kai literatūra iš Vakarų sunkiai prasiverždavo pro „geležinę uždangą“ prof. R. Grigui savo tyrinėjimuose ypač nelengva buvo atrasti objektyvius tautotyros atramos taškus. Sovietinės okupacijos metais tautos klausimai irgi buvo nagrinėjami, bet tik kaip jos niekinimo ir peikimo objektai, tautiškumą vadinant tik nacionalizmu ir net fašizmu, propaguojant „tautų draugystę“, kurioje, žinoma, svarbiausias vadas ir vėliavnešys buvo „didžioji rusų tauta“, ir internacionalumą, aukščiausiu siekiniu laikant komunistinį kosmopolitizmą, sovietinės lietuviškos lakštingalos lyriškai apdainuotos: „Apsistosim, kai raudonu žiedu / Visa žemė skaisčiai sužydės”.

Prof. Romualdui Grigui, vienam iš nedaugelio Lietuvos intelektualų pavyko išsivaduoti iš pavergto proto klampynės ir sukurti darnią šiuolaikinę lietuviškos tautotyros kryptį, kuria pagrįstai galime didžiuotis.

Romualdas Grigas gimė 1936 m. sausio 25 dieną Astelkių kaime Radviliškio rajone. 1954 m. baigė Joniškėlio (Pasvalio raj.) žemės ūkio technikumą, tais pačiais metais įstojo į Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademiją, ekonomikos specialybę. 1962-1965 m. mokėsi tos pačios akademijos aspirantūroje. 1966 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją, dirbo įvairiose su žemės ūkiu susijusiose organizacijose – Bratkuškio žemės ūkio technikumo direktoriumi, Aštriosios Kirsnos (Lazdijų raj.) parodomojo ūkio direktoriumi, Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu. Ten dirbdamas pradėjo domėtis filosofijos problemomis. 1982 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją, perėjo dirbti į Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutą, vėliau tapo Socialinių tyrimų instituto vadovu. 1988 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2003 m. jis tapo Lietuvos Mokslų akademijos nariu korespondentu, parašė apie 10 monografijų, kelis šimtus straipsnių, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, dėstė spec. kursus Vilniaus pedagoginiame universitete, Kauno Technologijos universitete, M. Romerio universitete.
Reikšmingiausia prof. R. Grigo knyga – monografija „Tautos likimas“ (1995), atnešusi jam viso pasaulio lietuvių pagarbą.
Knyga pradedama Jono Aisčio žodžiais, siejančiais dvi tautos epochas: „Mūsų tautos istorija yra tragiška. Dideles pastangas sekė didelės nesėkmės. Ir aš galvoju, argi būtų lietuvių tauta kadaise amžių glūdumoje padariusi kam nors didelę skriaudą, kurią štai daugiau nei tūkstantis metų esame tebeverčiami atlyginti…“ (Jonas Aistis).

Tarsi pratęsdamas Jono Aisčio mintį knygoje prabyla ir sovietinių lagerių kankinys, pirmasis antikomunistas teoretikas Lietuvoje arkivyskupas Mečislovas Reinys: „Miršta tik tos idėjos, už kurias niekas nemiršta“. Tautos ir valstybės atsiranda ir išnyksta…, o lietuvių tauta jau gyvuoja ir kaip idėja ir kaip jos materialusis pavidalas jau daugiau negu tūkstantis metų, gal kaip tik dėl to, kad buvo kam už jos laisvę mirti“.
Knygą „Tautos likimas“ sudaro keturios dalys: 1) Tauta civilizacijos skersvėjuose, 2) Žmogaus pasaulis ir socializacija, 3) Tautos socialinė organizacija, 4) Tautos valstybingumo orientyrai.

Pirmojoje dalyje nagrinėjamos temos: tauta socialinių epochų sankirtoje; nuo kaimiškosios bendruomenės prie urbanistinės visuomenės; agrarinė epocha; pramoninė-industrinė epocha; poindustrinė epocha; civilizacinė tuštuma; gamybos socialinės organizacijos Vakaruose evoliucija; įvadinės pastabos; „laukinio“ kapitalizmo etapas; apžvalgos apibendrinimas; suartėjimas – tautų raiškos geosocialinė sąlyga; suartėjimo prasiveržimas; politinių-ekonominių doktrinų konvergencija; mokslų konvergencija; religijų suartėjimas; mokslo ir religijos suartėjimas, tautos socialinių jėgų konvergencija; transcendentinis suartėjimas; universalizmo ideologija Ideologijų krizė ir jų kaita; universalizmo ideologijos esmė ir akivarai; mūsiškasis mentalitetas; lietuvių ir kitų tautų etnogyvybingumo bruožai; lietuviai ir rusai; lietuviai ir lenkai; lietuviai ir estai; lietuviai ir žydai.

Antrame skyriuje analizuojamos temos: žmogus socializacijos procese; bendrasis socializacijos mechanizmas; socializacijos prieštaravimai; socializacijos institutai; mokykla; neformalios grupės; Bažnyčia; tauta ir šeima; integralumo erdvė ir jos kaita; sociologinis žvilgsnis; šeimos deformacijos; moteris ir vyras šeimoje; žvilgsnis į šeimos ateitį; kintanti ar gęstanti socializacija; kartų sociologinis portretas; išeities pozicija ir kt.

Akivaizdu, kad tai nėra tautos istorija atskirais istoriniais periodais, kaip iki šiol buvo įprasta rašyti, o visai kitas žvilgsnis į tautos problemas iš dabartinių filosofijos ir sociologijos pozicijų. Tas žvilgsnis originalus, įdomus ir studijuotinas, nes daugelis knygoje minimų faktų, reiškinių ir įžvalgų daugeliu atvejų jau pasitvirtino. Manau dar ir todėl, kad iš monografijoje panaudotų 229 pasaulio literatūros šaltinių, dauguma yra išleisti paskutiniaisiais metais prieš knygos pasirodymą. Taigi naudotasi naujausiais informacijos šaltiniais. Nustebau tarp jų pamačiusi ir mano mielo bičiulio antikomunisto publicisto Viliaus Bražėno cituojamą straipsnį, publikuotą tik 1993 metais.
Tokiu pat požiūriu parašytos trečioji ir ketvirtoji monografijos dalys. Jos įdomios. Kiekvienas inteligentas turėtų perskaityti, jeigu jam rūpi jo Tautos ir Valstybės reikalai.
Paskutinėje ketvirtojoje dalyje „Tautos valstybingumo orientyrai“ – be teorinės dalies, pateikiamos ir konkrečios pilietinės savigynos rekomendacijos; pilietinės savigynos būdai ir pagrindiniai visuomeninės-politinės veiklos principai.

Pabaigos žodyje knygos autorius rašo:„..Esu įsitikinęs, kad visi mes – eiliniai piliečiai – turėtume ne tik sparčiau patys bręsti, keistis savu supratimu – tuo praplėsdami savąjį. Bet mes neturime taip lengvai, kaip iki šiol, pavesti spręsti mūsų ir mūsų vaikų, ir netgi tautos, valstybės likimo nedaugeliui žmonių, kurie linkę vadintis profesionaliais politikais. Mes visi privalome užimti mąstančio, suprantančio tikrovę ir aktyviai ją veikiančio piliečio poziciją.
Šiandien Lietuvai tai ir yra bene svarbiausia. Tuomet ir tas mus kankinantis nerimas palengva išsisklaidys, tarsi koks rugsėjo rytmečio rūkas“(Ten pat, p. 447).

Nors knyga parašyta jau senokai – šiandien ji ypač aktuali, kai naikinama nepriklausoma Lietuvos valstybė, kai ignoruojamos visos valdžios aukščiausios valdymo institucijos ir vėl grįžtama prie vienos, komunistų partijos, tik melagingai vadinančios save įvairiais vardais – LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija); LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija). Matyt, dar mūsų gyvenamuoju laikotarpiu atsiras ir naujų šios partijos pervartų ir pavadinimų, siekiant išsivalyti kraujo dėmes nuo jos munduro. Atsirado ir „vienos tiesos“ valdymo modelis, įkūrus keistą darinį – politinį biurą, ar politinę tarybą, tai nekeičia jo esmės, kuriam vadovauja „kažkada pro duris džiaugsmingai išlydėto gubernatoriaus drg. N. Mitkino įpėdinis tyliai sugrįžo per langą ar paršliaužė atgal dujotiekio vamzdžiais ir kryptingai bei sumaniai tęsia savo pirmtako darbą“ (Radžvilas V. Evoliucija ar revoliucija? // Baltijos kelias. – 2005, gruod. 11, p. 1).
Kitoje knygoje „Prolegomenai“ (įžanginiai samprotavimai) R. Grigas kalba apie didelį Nerimą, kuriuo gyvename kiekvienas dėl mūsų valstybės valdančiųjų negalios. Baiminamasi dėl Lietuvos ateities. Tačiau tai knygoje pateikta gražia literatūrine kalba, žaismingai, su daugybe pasaulio išminčių sentencijų, o politikos valdymo principai, pateikti pirmojoje monografijoje, čia papildyti – kai kurie permąstyti skaitomi lengvai, vienu prisėdimu, žavintis autoriaus rašymo stiliaus lengvumu su neslepiama atitinkama sarkazmo doze, ironija ir autoironija. Nors knygoje daroma analogiška išvada, kaip ir pirmojoje monografijoje, čia akcentai ryškesni ir kategoriškesni – kol Tauta, eiliniai Lietuvos žmonės, nesusiburs į galingą kumštį, turintį valią ir galią, kol neatsiras pusiausvyra tarp valdžios ir tautos galių, tol valdžia, kokia ji bebūtų – mus naudos, kaip baudžiauninkus, nevisaverčius ir nevispročius padarus, tik kaip medžiagą, įrankius jų pačių asmeniniams turtams didinti ir įgeidžiams tenkinti.

Trečioje R. Grigo publicistikos straipsnių, publikuotų Amerikos laikraščiuose „Dirvoje“ ir „Drauge“, knygoje „Savasties ieškojimas arba laiškai Amerikos lietuviams“ (V., 2004) dominuoja sociosofiniai pamąstymai apie Lietuvos politinę situaciją bei lietuvių tautos pagrindines išlikimo sąlygas ir problemiškumą.
Problemiška yra tai, kad dabartinė Lietuva susideda iš dviejų pamatinių struktūrų: pirmoji struktūra arba klodas – tai lietuvių etninė tauta, ją dar galėtume pavadinti istorine-kultūrine bendruomene. Antroji – politinė bendruomenė, fizinė žmonių masė, turinti pilietines teises ir taip pat susidedanti ne tik iš etninių lietuvių (jau nutautėjusių, suslavėjusių, praradusių tautinę savimonę, netgi moraliai degradavusių, bet turinčių balso teisę, idėjinių komunistų, kuriems lietuvybė – savotiškas tabu – O. V.), bet ir kitų tautinių ir etninių mažumų.

„Lietuvos valstybės gyvenime, jos politikoje pusiausvyra aiškiai yra pažeista, – rašo knygos autorius, – ir pažeista būtent istorinės-kultūrinės bendruomenės nenaudai. Toks reiškinys vertintinas kaip mūsų lietuvių tautos nelaimė, einanti ne tik iš sovietinių, bet ir žymiai ankstesnių istorinių laikų“ (Grigas R. Savasties ieškojimas. – V., 2004. – p. 213–214). Autoriui tenka tik apgailestauti, kad to nesupranta ne tik valdžios vyrai, bet ir politologai. Jie visą dėmesį sutelkę tik į politinės bendruomenės interesus – tautinių ir etninių mažumų Lietuvoje problemas: „jos valdžiai rūpi labiau negu pagrindinės, vienintelę Tėvynę čia turinčios etninės lietuvių tautos likimas“ (ten pat, p. 204).

„Istorinei-kultūrinei bendruomenei paliekamas muziejinio paveldo vaidmuo, eliminuojant etninę tautą iš bent kiek aktyvesnio dalyvavimo politiniame gyvenime. <...> Tokio susipriešinimo (Sakyčiau, ne susipriešinimo, o sąmoningo supriešinimo, einančio iš valdančiosios komunistinės daugumos. – O. V.) neišgyvena ne tik lenkai, vokiečiai ar čekai, bet ir rusai, iškentę septyniasdešimt metų trukusį bolševikinį terorą ir sovietinės ideologijos spaudimą“ (ten pat, p. 214).
Tokia apverktina etninės lietuvių tautos padėtimi dabartinėje Lietuvoje autorius siūlo susirūpinti visoms Lietuvos visuomeninėms organizacijoms ir pasaulio lietuvių bendruomenei – organizuoti Pasaulio lietuvių kongresus, pareikalauti, kad valdžios vyrai paaiškintų, kas vis dėl to yra Lietuvos valstybės suverenas – etninė, istorinė-kultūrinė lietuvių tauta ar atklydusi ir paklydusi politinė bendruomenė? Tai ir yra svarbiausia.

Mokslininkas, pasirinkęs savo mokslinių tyrinėjimų kryptimi tautą ir jos išlikimo problemas, tiriantis ir analizuojantis visus jos aspektus, nusipelno didžiausios tautos pagarbos ir dėkingumo. Kaip mėgdavo sakyti rašytojas V. Hugo: „Mokslininko žygdarbis nušviečia Tautos istoriją akinančia šviesa“.

Šių metų sausio 27 dieną Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje buvo iškilmingai paminėtos filosofo, sociologo ir tautotyrininko prof. Romualdo Grigo 75-osios gimimo metinės, pražydusios gražiausiomis rožių ir kitokių spalvingų gėlių puokštėmis bei jo žmonos solistės Zitos Grigienės ištraukomis iš operų bei dainomis (akomponavo Daiva Žitkevičienė; kankliavo Martyna Galūzaitė). Iškilmėse buvo pristatytos dvi minėtos Romualdo Grigo knygos „Dienoraščio langą pravėrus. 10 mano jaunystės metų (1956–1965)“ ir „Akivarų atspindžiai“, išleistos pastaraisiais metais. Iškilmes ir jubiliatą pagerbė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas V. Razumas bei MA skyrių vedėjai, R. Grigo kolegos ir bičiuliai. Daugelis iš jų jubiliatą lydėjo nuo pat jaunystės – studijų ir aspirantūros laikų – tapo „Dienoraščio“ herojais, prisiminė jaunystės ir akademinio gyvenimo įvykius, kuriuose dalyvavo kartu su jubiliatu.

Akademikas Algirdas Gaižutis puikiai įvertino Romualdo Grigo mokslinius nuopelnus sociologijos srityje, įvardijo jį kaip žymiausią Lietuvos sociologą. „Dienoraščio“ viršelio atlanke pateikti A. Gaižučio žodžiai: „Knygos autorius sovietiniais metais priverstinai „išmuštas“ iš agrarinės ekonomikos kelio, jau tuo laikotarpiu tapo ir sociologijos, ir vadybos mokslų Lietuvoje pirmeiviu. Vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėjo teorinius pamatus lietuvių tautos socialinės organizacijos tyrimams, gilino ir plėtė tautotyros kryptį. 1991-aisiais buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, o 2003-iaisias – nariu korespondentu. Jam suteiktas 2002 ųjų metų Lietuvos mokslo premijos laureato vardas“.

Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ taip pat gražiai paminėjo prof. Romualdo Grigo 75-ių metų jubiliejų: „Daugeliu įdomių knygų, straipsnių, paskaitų prisodrinta profesoriaus įvairiatematinė veikla. Ir moksliniai interesai labai platūs, ir didis nerimas dėl lietuvybės, tautiškumo išsaugojimo, ir širdies skausmas, kad Lietuva neišsivaikščiotų... Profesoriui neduoda ramybės, kad globalizacija neištrina, bet išryškina socialinės realybės lokališkumą, kelia kitą itin aktualų klausimą: virštautiškumo, anttautiškumo sklaidą“ (Romualdui Grigui – 75 // Mokslas ir gyvenimas. – 2011, Nr. 1, p. 31). Žurnalas pateikė ištauką iš R. Grigo knygos „Akivarų atspindžiai. Sociosofinės mintys eilėmis“ (V., 2011).

Jubiliejiniame renginyje kalbėjau apie šią knygą ir apie prof. Romualdo Grigo vaidmenį tautotyros plėtroje ir jos istorijoje.Nacionalinėje konferencijoje „Tirpstančios lietuviškos žemės: praeitis, dabartis, ateitis“ – prof. Romualdas Grigas, prof. Antanas Tyla, Gervėčių klubo prezidentas Alfonsas Augulis ir prof. Eugenijus Jovaiša (2008 m., Vilnius)
„Akivarų atspindžiai“ – tai visos Romualdo Grigo kūrybos, parašytos tautiškumo tematika, kvintensencija eilėmis: čia ir paties kūrėjo kūrybinio kelio posūkiai, ir jo knygų referatai eilėmis, ir jo mintys apie lietuvių tautos likimą ir didelis nerimas dėl jos išlikimo.
Kažkada, dar jaunystėje, pradedantis poetas V. Kukulas parašė eilėraštį apie kūrėjo kelią:
Priešaky – balti balti sparnai –
Kiekvienam. Ir kiekvienam tik savo...
Gal pavys... Gal, sakau... Žinai,
Kad kai kas ir miršta nesugavęs...
(V. Kukulas)
Kiekvienas žmogus, pasirinkęs kūrėjo kelią, turi savo svajonę, viltį, kurių siekia, kartais ir visą gyvenimą. Dažnai ta svajonė tarsi miražas – vilioja, traukia ir klaidina. Tačiau, kaip rašo literatūrologė Viktorija Daujotytė, „ir tada ji didelė jėga, verčianti griuvus atsikelti ir vėl kopti iš naujo, palaikanti žmogaus dvasią“.

Daugelis taip ir neatranda atsakymo į klausimus: kas aš esu? Kur aš einu? Kokia mano gyvenimo prasmė?
Tūkstančiai ir milijonai praplaukia savo gyvenimo upe tarp savo neišsipildžiusių svajonių krantų, už kiekvieno upės posūkio girdėdami tolimą šauksmą... Neišsipildžiusio...
Kartais ir pats nežinai, kas jis?... Tas tavo gyvenime neišsipildęs...

Man atrodo, kad toks laikotarpis buvo ir R. Grigo gyvenime. Nuo jo pirmosios knygos „Įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos“ (V., 1980, rus. k.) (Tai buvo ir jo habilitacinis darbas. – O. V.) praėjo septyneri metai iki apysakos „Medaus skonis“ (1987), devyneri – iki kitos apysakos „Degantis sniegas“ (1989) pasirodymo ir vienuolika metų iki svarbiausiojo – „Pralaimėjęs Kainas“ (1991), suvokus savo didžiąją gyvenimo ir kūrybos misiją – tarnauti savo tautai ir valstybei, tarus sau ir kitiems „Tauta buvo ir tebėra mano esybė“. Tai tarsi ir patvirtina filosofo rubajatas (Taip R. Grigas vadina savo eiles. – O. V.):
Eini... Pro obelį, pražydusią senam
sode,
Pro pusnį, supustytą
patvory.
Pro ašarą, į sausžemį
nukritusią.
Pro žvilgsnį, gęstantį šalia...
Pro gūdumą, nusėdusią
nakty...
Eini... Kažkas kažkur tave dar
šaukia...

Sunku pasakyti, ką veikė talentingas ir kūrybingumu liepsnojantis kūrėjas tais savo gyvenimo metais. Dabar jau iš laiko perspektyvos atrodo, kad ir kūrybiniu tuštymečiu filosofas nepaskendo neišsipildymų buityje, o sunkiai kasė molį ir smėlį – savo milžinkapio statybai... Norėdamas atsistoti šalia didžiųjų tautos vyrų – M. Mažvydo, K. Donelaičio, S. Daukanto, vysk. M. Valančiaus, dr. J. Basanavičiaus, dr. V. Kudirkos, Maironio, Vydūno, V. Krėvės, B. Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, V. Alanto, dr. J. Girniaus, B. Brazdžionio, J. Marcinkevičiaus.
Tai jie – tie didieji tautos vyrai penkis šimtus metų, aukštai iškėlę rankas į dangų, mums kaip Prometėjo liepsną atnešė Tautos idėją ir jos nemarumo paslaptį. Nedaug jų mūsų tauta išugdė. Tačiau kievienas jų, kaip ryškus žibintas tamsoje – pavergtoje Lietuvoje tapo epochos ženklais, įkūnijo tautos idėją ir jos viltį... Kaip ir jie, Romualdas Grigas savo knygomis, skirtomis lietuvybės analizei ir jos išlikimo vilčiai, tapo mūsų epochos – didelio džiaugsmo atgavus laisvę ir skaudžių nusivylimų ją pagrobus juodosioms mūsų amžiaus jėgoms, ženklu, kuriančiu ir lipdančiu Lietuvą, neleidžiančiu užgesti vilčiai ir jos kūrimo procesui savo parašytomis ir redaguotomis knygomis, viešais pasisakymais apie mūsų tautos ir valstybės praeitį ir ateitį.
Romualdo Grigo nueitas buities ir būties kelias nebuvo rožėmis klotas, nors knygos autorius ir suspaudė jį į 8 eilėraščio eilutes:
Audringoj jūroj blaškomas buvai
Ir netekčių skaudžių praėjęs
kelią,
Vos ne stebuklu išlikai,
Be pakirptų sparnų.
Ne protas, o širdis tau sakė, dėl ko
pasauly gyvenai
Ir ką jame praradęs suradai...

Savo knygose ir iš aukštų tribūnų – akademinių ir politinių – filosofas R. Grigas skelbia:
„Valstybės tvarumas priklauso nuo tautos tvarumo, ir atvirkščiai – paliegusi tauta „gimdo“ tokią pat paliegusią valstybę“;
„Be istorinės atminties, be tapatybės... žmogus lieka be šaknų. Jam plačiai atveriami vartai tapti mankurtu, o gal ir zombiu...„
„Tauta – tai protėvių tikėjimas, jog jų iškeltoje kovos vėliavoje yra susitikusios žuvusiųjų karžygių vėlės...“
„Tik susigrąžinusi tėvynės meilę tauta pasveiks ir žengs pirmyn...“

O jo rubajatuose ir kreipimasis į valstybės vyrus:Tirpstančių lietuviškų žemių problematiką nagrinėja (iš dešinės) kalbininkai Lietuvos MA akademikai Zigmas Zinkevičius ir Leonardas Sauka, sociologas prof. Romualdas Grigas ir „gervėtiškių“ siela Alfonsas Augulis
Konfucijus kalbėjo:
„Tas gyvas
liks dabartyje
Ir ateitį tik tas regės, kas savo
praeitį brangina...“
Valstybės vyre, ką nors apie išminčių šį
esi girdėjęs?
Ar suvoki, kokia tautos bus ateitis,
Jei nurašai šaknis?

Jei svetimas tau tapo žodžių
junginys:
„Tauta ir jos valstybė“...
Ir pedagogo, išmintingo žmogaus pamokymai Mokytojui:
Tu klausi: kokia žmogaus būties
prasmė?
Iš niekintų tiesų ieškoki.
Ieškoki aukso trupinių, kurie purvu
užkloti
Prieš laiką negalvok apie vartus, į
amžinybę atvertus...
Jei dienomis prasmingom gyvenai,
Prie jų tikrai neužsibūsi.....

Straipsnio pabaigoje pakartosiu mintį, parašytą savo knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009): „Istorija ilgus dešimtmečius Romualdui Grigui buvusi pikta pamotė, didžiulės tautinės potencijos mąstytojui leidusi tik smilkti, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Jam... nusišypsojo ir Jį įšventino į Tautos dvasios riterius, žinantį kam ir vardan ko jis mąsto, pasiaukojančiai ir kūrybingai dirba, vardan ko gyvena“ (Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. Kai Istorija, buvusi rūsti, ima ir... nusišypso. – V., 2009. – p. 180).

 



 

Nuotraukose: 

Lietuvos MA narys korespondentas prof. Romualdas Grigas

Nacionalinėje konferencijoje „Tirpstančios lietuviškos žemės: praeitis, dabartis, ateitis“ – prof. Romualdas Grigas, prof. Antanas Tyla, Gervėčių klubo prezidentas Alfonsas Augulis ir prof. Eugenijus Jovaiša (2008 m., Vilnius)

Tirpstančių lietuviškų žemių problematiką nagrinėja (iš dešinės) kalbininkai Lietuvos MA akademikai Zigmas Zinkevičius ir Leonardas Sauka, sociologas prof. Romualdas Grigas ir „gervėtiškių“ siela Alfonsas Augulis