Česlavas Milošas. Lietuvio širdis lenkų poeto krūtinėje (3)
Pabaiga, pradžia Nr. 3
Lietuvos ir Lenkijos teikimu Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) 2011-us metus paskelbė Tarptautiniais Česlavo Milošo metais. Poeto, rašytojo, literatūros mokslininko ir visuomenės veikėjo, Nobelio premijos laureato Česlavo MILOŠO (Czesław Miłosz, 1911 06 30 – 2004 08 14) šimtosios gimimo metinės minimos pasauliniu mastu.
Savotiška literatūrine ir kūrybine Č. Milošui skirta švente tapo tradicinė Tarptautinė Vilniaus knygų mugė, vasario 17–20 d. vykusi „Litexpo“ rūmuose. Pirmąsias tris mugės dienas Č. Milošui buvo skirta net po kelis renginius, kuriuose dalyvavo iš JAV atvykęs profesorius Tomas Venclova, daug ir artimai bendravęs su Č. Milošu. Iš Krokuvos atvyko prof. Aleksandras Fiutas (Aleksander Fiut), „Znak“ leidyklos direktorius Ježis Ilgas (Jerzy Illgas), buvusi poeto sekretorė, dabar jo butą Krokuvoje prižiūrinti Agnieška Kosinska (Agnieszka Kosińska). Svečiai dalyvavo Č. Milošo kūrybos aptarimuose, knygų pristatymuose, diskusijose, ir tie renginiai tikrai neprailgo.
Apie Česlavo Milošo kūrybą kalbamės su Lenkijos instituto Vilniuje direktore humanitarinių mokslų daktare Małgorzata KASNER (Malgožata Kasner) ir Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto direktoriumi humanitarinių mokslų daktaru Mindaugu KVIETKAUSKU.
Ieškojo kelio prie savo gentainių lietuvių
ML. Milošas tvirtino, kad jo vaizduotę suformavo lietuviškas kaimas, Vilniaus apylinkių miškai ir vandenys. Yra ir priešingo judėjimo pavyzdys: perskaitę jo autobiografinį romaną „Isos slėnis“ (1955 m.) nejučia į Kėdainių kraštą pradedame žvelgti tarsi klasiko akimis. Ir ne vien į Šetenius, Šventbrastį, kur palaidoti Č. Milošo seneliai iš motinos pusės, bet ir daugelį kitų vietų. Per Milošą tarsi atrandame save. Ir ne tik, kadangi atrandame savo tautoje vykstantį labai svarbų procesą – nuo istorinės arenos į praeitį grimstančios bajoriškosios Lietuvos apraiškas ir užgimstančios etninės Lietuvos, modernios lietuvių tautos pirmuosius daigus. Daugybė panašių lūžių Europoje vyko kituose kraštuose, o romane „Isos slėnis“ tai parodyta etninės Lietuvos centre – Kėdainių žemėje. Dramatiškas tautoje vykęs virsmas rašytojo talento dėka Lietuvos realijas pavertė pasaulinės literatūros realybe. Tauta nestovi vietoje, kaip ir tautos kalba, o žmonės tėra tik žaislas Likimo rankose? Bent jau Milošas šią istorijos dramą kai kuriuose savo kūriniuose perteikia.
M. Kvietkauskas. Kuo tai svarbu? Labai lokali patirtis, bet Milošo rankose ji virsta šiuolaikiniu intelektualiniu turtu, už kurį suteikiama Nobelio premija. Kas yra provincija, Kėdainių kraštas pasaulio ar Europos mastu? Taškelis žemėlapyje. Milošas mums teikia pasitikėjimo, kad ir vietinė patirtis gali skambėti tarptautiniu mastu. Bet tam reikia nepaprastai sodraus, intensyvaus vidinio kūrėjo gyvenimo. Milošas savo prigimtį, gyvenimo patirtį paverčia labai aukštos prabos literatūrine kūryba.
Mes buvome įsitikinę, kad mūsų kalba, tautiškumas turi neabejotiną pagrindą – lietuvišką kaimą. Tai vieta, kur gyva kalba, tarmės, kur gali grįžti į namus. Bet mūsų dienomis šio švento pagrindo nebelieka. Ką su šiuo paveldu daryti šiuolaikiniame pasaulyje? Labai sunkūs klausimai, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo, bet Milošas ir čia gali mums padėti.
ML. Padėti savyje atrasti tapatumą – tai svarbu ne vien atskiriems individams, bet ir tautai. 1980 m., kai Č. Milošui buvo teikiama Nobelio literatūrinė premija, Tomas Venclova pasakė, kad lietuviams Č. Milošas svarbesnis už Adomą Mickevičių. Galima suabejoti, nežiūrint labai gražaus Milošo sureikšminimo mums, lietuviams. Tačiau jeigu A. Mickevičiaus „Gražina“, „Konradas Valenrodas“, jo sonetai ir kiti kūriniai per Vilniaus radiją skambėdavo bent jau kiek save pamename, tai Č. Milošas į mūsų savimonę atėjo tik po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Tokia realybė, kurią Justinas Marcinkevičius apibūdino šiais žodžiais: „Neįmanoma iki galo įvertinti Adomo Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau – lietuvių mentalitetui, tautiniam charakteriui. Iki šiol nėra prozininko ir poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek Mickevičius“. Gal jaunajai kartai Milošo kūryba užims Mickevičiaus vietą, bet tikriausiai ne mano kartos lietuviams. Romantiškos dvasios kūrėju lietuviams buvo ir lieka Mickevičius, kuriuo buvo persunkta lietuviškoji kultūra, labai gerai atitikusi lietuvio dvasią. O ar bus persunkta Milošu?
M. Kasner. Ir Mickevičius, ir Milošas kiekvienas turi savo vietą literatūroje ir kultūroje. Iš mano apžvalgos taško vertinant, A. Mickevičiaus kūryba – jau užbaigtas etapas. Romantinė tradicija labai ilgai veikė lenkų literatūrą, įvairius kultūros reiškinius, bet labai abejoju, ar ši tradicija dar gali sugrįžti. Romantizmas, neoromantizmas, paskui kova su romantizmu – tai jau uždaryta erdvė, priešakyje su šios tradicijos lenkų literatūroje pradininku A. Mickevičiumi.
Moderni Č. Milošo kūrybinė erdvė vis dar įtakoja pasaulį ir ateityje turėtų įtakoti. Atsiprašau, jeigu ką įžeisiu iš „Mokslo Lietuvos“ skaitytojų A. Mickevičiaus gerbėjų, bet bijau, kad A. Mickevičiaus tradicija ir idėjos jau negrįžtama praeitis. Tiesa, Milošas taip pat sėmėsi iš Mickevičiaus, daug ką perėmė iš jo kaip modernių laikų kūrėjas. Milošas – nauja literatūrinė formulė, ir tai mums svarbu. Tai visai nereiškia, kad aš negerbiu A. Mickevičiaus, ypač jo „Vėlinių“ trečiosios dalies. Ta poemos vieta, kur mūsų filomatai iš Vilniaus vežami į tremtį, yra aukščiausio patriotiškumo išraiška.
ML. Tuo labiau, kad „Vėlinių“ siužetas plėtojasi vos ne čia pat, kur dabar diskutuojame. Pro langą matyti Rotušės aikštė, kur taip pat rutuliojosi poemos veiksmas, kaip ir netoliese esančiame Bazilijonų vienuolyne, cariniais laikais paverstame kalėjimu.
M. Kasner. Visa tai labai svarbu, bet Milošo formulė ar ne sunkesnę užduotį mums kelia? Iš A. Mickevičiaus jis perėmė laisvės siekį, viduje būdamas laisvas žmogus aplinkybėse, kuriose sunku buvo išlikti laisvam. Milošas ugdo mus išlikti laisviems viduje. Turime pasirinkimą, bet tas pasirinkimas gali būti ir labai skausmingas.
ML. Abu šie poetai ugdė žmoguje laisvę, buvo laisvės šaukliai.
M. Kasner. Taip, bet ugdė skirtingai. Lenkas be A. Mickevičiaus poezijos sunkiai įsivaizduojamas, taip pat ir Milošas išaugo tam tikra prasme iš A. Mickevičiaus tradicijos. Bet tai kita idėjinė erdvė. Laisvė ir joje slypinti jėga siejasi ir su atsakomybe. Štai dėl ko Milošas kartais mums gali atrodyti toks kartus. Jis puikiai supranta, kad pasirinkimas gali būti labai skausmingas. Sąmoningai rinkdamasis gyvenimo kelią, turi jausti atsakomybę ir būti ištikimas savo vertybėms. Milošas nesako, kad jis gyvena pagal Dešimt Dievo įsakymų, savąją pilietiškumo sampratą, bet skaitydami jo kūrinius labai gerai suvokiame, kokios svarbiausios Milošo vertybės. Jis labai norėjo rasti kelią prie savo brolių, prie sau giminingų lietuvių, nors to gal ir nebuvo politiškai suplanavęs.
Arba štai 1978 m. parašytas Č. Milošo ir T. Venclovos dialogas Vilniaus tema – „Dialogas apie Vilnių“ (Dwugłos o Wilnie). Išspausdintas „Kultūros“ žurnale, kurį leido Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc), vėliau išspausdintas ir „Metmenyse“. Man atrodo, kad šis dialogas apie Vilnių tiek lenkams, tiek lietuviams turi milžiniškos reikšmės. Diskutuoja skirtingų kartų poetai, Milošas pasakoja apie savo prieškarinį Vilnių, lenkiškai žydišką erdvę. Kartu Milošas rašo apie savo draugus, bičiulius lietuvius, baltarusius kūrėjus su kuriais šiame mieste susitikdavo, bendraudavo. Klaipėdoje gimęs T. Venclova prisipažįsta: iš pradžių jis visiškai nesupratęs šito miesto, to pokarinio Vilniaus, ir tik vėliau jam pavyko perprasti šio miesto dvasią.
Kai mūzoms teko gūžtis
ML. Jums yra tekę tyrinėti pirmuosius Č. Milošo poezijos vertimus į lietuvių kalbą.
M. Kasner. Kai rašiau disertaciją apie lietuvių poetą Juozą Adomavičių-Kėkštą, susidūriau ir su Kėkšto į lietuvių kalbą išverstais Milošo eilėraščiais. Po Antrojo pasaulinio karo emigracijoje, o tiksliau Buenos Airėse, Argentinoje, 1952 m. Kėkštas išleido Milošo eilėraščių rinkinį „Epochos sąmoningumo poezija“. Apskritai tai buvo pirmas Č. Milošo eilėraščių rinkinys lietuvių kalba. Tie poetai bendravo, kartu dirbo prieš šio rinkinio. Supratau, kad priėjau prie kažko man labai svarbaus, pamačiau, kad lietuvių ir lenkų poetų keliai nėra taip jau smarkiai atskirti. Vieni ir kiti turi savų interesų ir savų erdvių, bet esama ir priartėjimo momentų. Tai kas, kad kitas žmogus kalba savąja kalba apie jam svarbius dalykus, bet vieni kitus juk galime suprasti. Yra tam tikras, pasakysiu romantiškai – dvasios šauksmas, kai suvokiu, kad mes suprantame vienas kitą, atpažįstame per tą patį konotacijų lauką. Net jei ir nemokėčiau lietuviškai, vis vien galėčiau lietuvį suprasti. Tai ta erdvė, kurioje mes turime tam tikrus tarpusavio supratimo pagrindus, kurie mus suartina. Aišku, visada galima tą bendrumą paneigti, pasakyti, kad tai mums nėra svarbu, bet man atrodo, kad tai mus giliai rišantis saitas. Manau, kad ir Milošo asmenybės ir kūrybos milžiniška stiprybė, kurią pavadinčiau net žemaitiška, ėjo iš tų saitų buvimo ir jų suvokimo.
ML. Kaip Jūs suvokėte tą Milošo žemaitiškumą?
M. Kasner. Kai pirmą kartą pamačiau profesorių Č. Milošą, jis man pasirodė labai rūstus, gal net atšiaurus. Tai buvo 2000 m., kai Milošas paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje. Atkreipiau dėmesį į poetą kaip išsiskiriantį fiziognominį tipą, pasakyčiau, kad net jūsiškį tipą – lietuvišką ar žemaitišką. Tai irgi yra labai įdomu.
Emigracijos kontekstas, apie kurį dabar prisiminiau, taip pat nusipelno tyrinėtojų dėmesio. Pasirodžius J. Adomavičiaus-Kėkšto išverstam Č. Milošo eilėraščių rinkiniui „Epochos sąmoningumo poezija“, lietuviškoje emigracijoje kilo diskusija. Toli gražu ne visi lietuviai buvo patenkinti Kėkšto darbu. Kai kurie net ir žinomi lietuvių išeivijos veikėjai klausė: „Miłosz? Kam mums reikia tos lenkų poezijos?“. Kiti priekaištavo Kėkštui, kad šis rašo Miłosz, girdi, tegul rašo lietuviškai – Milošas.
ML. Veikiausiai ne Milošo poezija ir net ne jo asmenybė čia buvo kuo nors dėta: prasiveržė istorinės skriaudos, o tada mūzoms tenka tik gūžtis.
M. Kasner. Tai buvo tam tikros stiprių tautinių pažiūrų išeivijos dalies reakcija, bet tik tam tikros dalies. Tiek Kėkštas, tiek kiti lietuvių literatai visai kitaip vertino santykius su lenkų poetais. Gilindamasi į tos diskusijos esmę išvydau daug daugiau, negu tikėjausi pamatyti. Kartais labai keistai persipina bendra mūsų tautų istorija, lankstą padariusi vėl ir vėl sugrįžta, bet mūsų tautų istorijos artumas lietuvių išeivijai buvo gerai suvokiamas. Man nekyla abejonių, kad šia prasme Česlavas Milošas yra labai lietuviškas ir išties labai didi asmenybė.
Č. Milošas kaip jungiamoji grandis
ML. Mielosios Malgožatos pradėtoji potemė apie Č. Milošo įtaką lietuvių išeivijai yra labai įdomi ir svarbi, tad gerbiamasis Mindaugas čia tikrai turės ne tik ką pridurti, bet ir gerokai papildyti.
M. Kvietkauskas. Č. Milošas 1960 m. iš Prancūzijos persikėlė į JAV, 7-ame dešimtmetyje dirbo Berklio universitete (Kalifornija), kur dėstė slavų literatūrą. Mieliau būtų dėstęs lenkų literatūrą, kalbėjęs apie Adomą Mickevičių ir jo kūrybą, bet apie Mickevičių ten niekas nežinojo ir nelabai veržėsi žinoti. Vis dėlto, per F. Dostojevskiui ir kitiems rusų rašytojams skirtas paskaitas Milošas studentams kalbėjo ir apie Mickevičių, lenkų literatūrą, po to apie savo Šetenius ir t. t. Jis prisipažino negalįs viso to išsižadėti, nors niekam tai neatrodė svarbu, bet jis to nesigėdijo, nes tai jo, poeto, prigimtyje.
Č. Milošas labai stengėsi, kad ryšiai tarp lietuvių ir lenkų emigracijos nenutrūktų, kad jie būtų gyvybingi ir stiprėtų. Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo dar ganėtinai skirtingos erdvės. Ką Milošas galėjo jungti, tą jis darė – ta veikla buvo koordinuojama dalyvaujant Milošui.
Kai J. Adomavičius-Kėkštas vertė Milošo eilėraščius, tai taip pat buvo tam tikras mėginimas Ježio Giedrojco, lietuviškai Jurgio Giedraičio, Paryžiuje leistą „Kultūros“ žurnalą sujungti su lietuviškąja aplinka, iš pradžių su Amerikos lietuvių literatūros žurnalu „Literatūros lankai“, nereguliariai ėjusiu 1952–1959 m. Buenos Airėse, o paskui su „Santara-Šviesa“. Prisimintinas labai gražus Milošo veiklos vienas iš pavyzdžių 1979 metais, kai poetas iš Paryžiaus nuvažiuoja į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą JAV su J. Giedrojco idėja: lietuviams ir lenkams 1979 m. reikia drauge paminėti Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Tai turįs būti bendras minėjimas, JAV turėtų susitikti lietuviai ir lenkai – Vilniaus universiteto auklėtiniai. Tokią viziją turėjo Ježis Giedrojcas ir Česlavas Milošas. Deja, ta vizija negalėjo būti įgyvendinta.
ML. Kokios priežastys sutrukdė realizuoti tokią puikią idėją?
M. Kvietkauskas. Man sunku atsakyti, kas sutrukdė, nes šiai idėjai karštai pritarė ir Vytautas Kavolis. Galiausiai tie minėjimai vyko atskirai. Los Andžele vyko lietuvių surengtas Vilniaus universiteto 400-osioms įkūrimo metinėms skirtas minėjimas, jame dalyvavo Č. Milošas kartu su Marija Gimbutiene ir Tomu Venclova. Jie bandė imtis žingsnių, kad lietuviškoje išeivijoje kurtųsi kai kas naujo, atsirastų kita lietuvių ir lenkų bendravimo kokybė.
ML. Ar galėtume sakyti, kad lietuvių išeivijai trūko tokio masto plačiai mąstančių asmenybių kaip Jurgis Giedraitis, Česlavas Milošas?
M. Kvietkauskas. Asmenybių buvo, ir tie kontaktai per Milošą ir kitus buvo mezgami, bet pernelyg skirtingos buvo mūsų tautų istorinės atmintys. Konservatyvioji tiek lietuvių, tiek ir lenkų išeivija nulėmė, kad į pirmą planą būtų keliami skirtumai, o ne mūsų tautas vienijantys veiksniai. Tik dabar tuos dalykus pradedame jungti, suvokti, mažinti tautas atskiriančias priežastis.
ML. Kai JAV lenkai Vašingtone, Lafayette parke statė paminklą Tadui Kosciuškai, o Niujorko Centriniame parke paminklą Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai, ar lietuviai dalyvavo, ar buvo kviečiami į atidengimo iškilmes?
M. Kasner. Man būtų sunku į šį klausimą atsakyti, nes neteko domėtis. Mums net sunku įsivaizduoti iš savo gimtų vietų išvarytos išeivijos nuoskaudas ir nuostatas. Tai dabar turime sąlygas apie visa tai kalbėti gana ramiai ir be abipusių priekaištų už kadaise padarytas ar nepadarytas istorines klaidas. Mes turime daug pasirinkimų, o tada pasirinkimai buvo tik du: pabėgti ir taip išlikti arba pasirinkti neaiškų likimą sovietų užimtoje gimtojoje šalyje. Tėvynę palikusiems žmonėms tai jau savaime buvo didžiulė fizinė ir moralinė trauma. Nepamirškime, kaip romantine patriotine idėja buvo ugdomos ištisos lietuvių ir lenkų kartos. Tai buvo ta karta, kuri 1944 m. Lenkijoje paaukojo savo gyvybes Varšuvos sukilime. Jiems svarbiausia vertybė buvo Lenkija ir laisvė, ir už šias vertybes buvo galima atiduoti gyvenimą.
ML. Kaip kad pokario metais Lietuvos partizanai atidavė savo gyvybes už laisvos nepriklausomos Lietuvos idėją.
M. Kasner. Tautinės garbės reikalas tiek lenkams, tiek lietuviams buvo didžiausia vertybė, dėl kurios nebaisu žūti, nepamynus savo ir savo tautos garbės. Tarpukaryje išugdyti lietuviai žuvo miškuose ir nekėlė sau klausimo, ar verta tokį tragišką likimą rinktis. Buvo puikių lietuvių poetų, kaip kad Bronius Krivickas, kuris rašė ir apie savo abejones, bet iš kovos nepasitraukė, nors ir žinojo, kad pralaimės. Taip pat partizanas Juozas Lukša-Daumantas, grįžęs iš užsienio ir žuvęs dėl Lietuvos laisvės. Tokia mūsų lemtis – taip turi būti. Tą labai gerai suvokė ir lietuviai, ir lenkai patriotai. Pasitraukusieji į Vakarus jautė, kad savo tautiečius ir valstybę paliko likimo valiai, ir tai nebuvo lengva našta. Naujoje geografinėje erdvėje jiems reikėjo įsikurti, įsitvirtinti naujame gyvenime. Retai kuris kalbėjo anglų kalba, nes tėvynėje dauguma buvo mokęsi vokiečių kalbos.
Būtent J. Giedrojco ir Č. Milošo aplinka, prisidėjus ir T. Venclovai, pirmoji pradėjo skelbti, kad reikia ieškoti naujos bendradarbiavimo erdvės, skirtingos negu buvo formuojama tarpukariu.
Tik laisvė garantuoja lygiavertį dialogą
ML. Kaip tas naujas bendradarbiavimo idėjas priėmė lenkų išeivija?
M. Kasner. Labai sunkiai, nė kiek ne lengviau negu lietuviai išeiviai. Gyvenantys uždaroje erdvėje, priversti kasdienybėje kovoti už būvį, fizinį išlikimą, siekdami išsaugoti save, visų pirma kaip lenkus – sunku buvo rasti vietos tai naujų tarpusavio santykių erdvei. Bet bandymų buvo. Ne masiškų, bet buvo susitikimų, bendradarbiavimo paieškų, ir tai buvo svarbu.
M. Kvietkauskas. Naują impulsą tos naujos erdvės paieškoms suteikė mūsų šalių atgautoji nepriklausomybė. Laisvė garantuoja atvirą ir lygiavertį dialogą. Laisva Lietuva ir Lenkija – tai ta erdvė, kurioje tam dialogui gali būti vietos. Tai išsamaus nagrinėjimo objektas.
ML. Klausimas pabaigai – kokius naujus Č. Milošo kūrybos ir visuomeninės veiklos aspektus mums atvers šie Tarptautiniai Česlavo Milošo metai? Pagaliau tos paieškos turėtų mums padėti ir naujosios Europos paieškose, savo europietiškumo paieškose. Reikia pažadinti mumyse tai, ką į genus įrašė istorija, protėvių darbai, bet ilgainiui buvo gerokai primiršta. 
M. Kasner. Man atrodo neabejotinai svarbu ir prasminga parodyti, kad europietiškumas ir pasaulietiškumas nieko iš manęs neatima kaip iš lenkės – mano lenkiškumo dėl to nesumažėja. Jaučiuosi tik turtingesnė. Manau, Mindaugas tą patį galėtų pasakyti apie savo lietuviškumą. Milošas savyje nešė tą praturtinančią lietuviškumo tradiciją, kuri yra atpažįstama ir suvokiama daugelio lenkų.
M. Kvietkauskas. Išties, Milošas mus veda į pasaulį nieko nereikalaudamas prarasti. Jis rado tą formulę. Bandant susivokti, ką su mumis daro šiuolaikinė civilizacija, Milošas padeda mums tapti sąmoningesniais. Kai apie Milošą diskutuojame kaip Lietuvos ir Lenkijos rašytoją, jungiantį mūsų tradicijas, ir kaip labai kritišką intelektualą, mums labai svarbu įsisąmoninti jo paliktą pasaulio civilizacijos diagnozę ir modelį kuriant netechninę civilizaciją – juk daug kas gali būti ir kitaip. Kitoks santykis su gamta, religinėmis idėjomis, ekologiniu sąmoningumu. Milošui visa tai labai svarbu. Jis teigia, kad technologinė civilizacija gali ir turi vystytis kitaip, turi atsirasti kitoks santykis su aplinka. Ar ne panašiai yra su lietuviškomis ir lenkiškomis tradicijomis: mes negalime jų nurašyti, nors laikas atrodo labai nepalankus, visuomenės nuomonė gal taip pat nepalanki, bet atsisakydami viso to mes save labai apribotume. Milošo kūryboje telpa visas pasaulis, tad ir jį patį mums svarbu suvokti kaip atskirą ir labai turtingą kūrybos ir veiklos pasaulį.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Česlavas Milošas
Šventybrasčio ąžuolai vis dar mena Česlavą Milošą
Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos autorių esė rinkinio „Laiko pameistrys“ apie Česlovą Milošą ir Oskarą Milašių pristatyme: Lietuvos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas, Jeilio universiteto (JAV) prof. Tomas Venclova ir Lenkijos instituto direktorė Małgorzata Kasner
Ježis Ilgas ir Malgožata Kasner susidomėję „Mokslo Lietuvos“ publikacija, skirta Česlavui Milošui
Tarptautiniame Vilniaus knygų mugės 2011 diskusijų klubo renginyje „Mūsų Milošas: poeto asmenybė“ diskutuoja Tomas Venclova, Agnieška Kosinska, Mindaugas Kvietkauskas, Ježis Ilgas ir Aleksandras Fiutas
Akimirka tarp Česlavui Milošui skirtų renginių: Knygų instituto Krokuvoje atstovas Tomasz Pindel, Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Barbara Orszewska , „Znak“ leidyklos direktorius Ježis Ilgas, Lenkijos instituto direktorė dr. Małgorzata Kasner, antrame plane – poetas Eugenijus Ališanka ir prof. Aleksandras Fiutas
Czesławo Miłoszo knygos „Poezijos liudijimas. Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“ pristatyme: prof. Viktorija Daujotytė, dr. Małgorzata Kasner, dr. Vytautas Kvietkauskas ir dr. Brigita Speičytė
Daug asmeninių kontaktų su Česlavu Milošu turėjo Ježis Ilgas ir Agnieška Kosinska
