Kaziuko mugės širdis plazda Marilės dainose (2)

Pabaiga, pradžia 2010 m. Nr. 20

2009 m. rugpjūtį Vilniuje vyko pirmasis pasaulyje „vilniukų“ suvažiavimas. „Vilniukai“ – tai Vilnijos ir Vilniaus miesto lenkai, kurie tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų čia gyveno, o po Antrojo pasaulinio karo vieni savo noru, kiti priverstinai „savo noru“ turėjo palikti įprastas gyvenimo vietas ir išvyko gyventi į Lenkiją. Papildė išeivių iš gimtų vietų sąrašus, kurie po dviejų pasaulinių karų daugybei šeimų tapo ne vien geografinės gyvenamosios vietos pokyčio, bet dažnai ir likiminės dramos liudytojais.

Prie „vilniukų“ suvažiavimo buvo priderintas ir Radavičių bei Rodovičių iš Lietuvos bei Lenkijos giminės suvažiavimas, vykęs 2009 m. rugpjūčio 13 d. Jo metu Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčioje iškilmingai buvo pašventintas šios giminės atstovų lėšomis atstatytas medinis, XVIII a. II p. Šv. Didako altorius su vienu angeliuku. Antras angeliukas (kuris šios giminės rūpesčiu buvo atkurtas ir 2010 m. rugpjūčio 20 d. iškilmingai padovanotas bažnyčiai) paslaptingai dingo po šios bažnyčios uždarymo 1949 m. 

Šis projektas buvo skirtas Lietuvos 1000-mečiui bei Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino 800-mečiui paminėti. Projekto koordinatorius Lietuvoje buvo pats šios idėjos autorius istorijos mokytojas Žilvinas Radavičius, o Lenkijoje – Janas Rodovičius (Jan Rodowicz), dosniausia rėmėja –Marylė Rodowič (Maryla Rodowicz). Tai tos pačios giminės atstovai, kurie sugebėjo geriems darbams suburti ir uždegti šios daugiau nei 500 metų gyvuojančios herbo „Rudnica“ (šis herbas puošia vieną iš trijų Žilvino Radavičiaus iniciatyva Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 2005 m. liepos 06 d. tai pačiai bažnyčiai įteiktų vitražų) bajorų giminės palikuonis, savo giminės šaknimis susijusius su buvusia Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kurios buvusios teritorijos įvairūs kraštai po įvairių istorijos perturbacijų įgijo įvairius pavadinimus, save laikantiems lenkais tapo „kresais“, o istorijoje išlieka kaip subyrėjusios LDK žemės. Mūsų išliks tiek, kiek jausimės už savo istorinę savimonę ir praeitį atsakingi. UNESCO paskelbtais Tarptautiniais Česlavo Milošo metais apie visa tai mąstyti, prisiminti tiesiog būtina, nes praeitis atgyja tik tada, kai apie ją susimąstome, kai ji tampa reikalinga ir aktuali mūsų gyvenimui.

Pirmas koncertas Vilniuje taip ir neįvyko

Pirmą kartą Vilniuje Marilė Rodovič turėjo koncertuoti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Lenkijoje plevėsavusias Solidarumo vėliavas teko nukabinti, kai generolas Vojcechas Jeruzelskis (Wojciech Jaruzelski) įvedė karinę padėtį šalyje. Vilniuje numatytas Marilės Rodovič koncertas neįvyko, buvo perkeltas į Kauną. Bijota, kad lenkiško Solidarumo sėkla gali rasti puikią dirvą ir sudygti Lietuvoje. Vilnius tuometei valdžiai atrodė kaip tokiam lenkiškam užkratui palanki vieta, o Kaunas tegu ir su „laikinosios sostinės“ ambicijomis, bet mažiau pažeidžiamas.

Visi skeldintys, byrantys ir nuo istorinės arenos nueinantys režimai paprastai daro tas pačias klaidas, kurios pasirodo besančios lemtingos tiems patiems režimams. Apsisprendimas į Kauną perkelti Marilės Rodovič koncertą nė kiek nesumažino dainininkės populiarumo, o juo labiau nesumenkino Solidarumo laisvės idėjų patrauklumo tarp Lietuvos žmonių. Vilniečiai visomis tuo metu įmanomomis transporto priemonėmis patraukė į Kauną (tiek lengvųjų automobilių, kiek dabar, Lietuvoje dar nebuvo). Nuo dainų ir laisvės idėjų alsavimo įsiaudrinęs jaunimas iškėlė baltai raudonas vėliavas ir sveikino Lenkijos Solidarumą, solidarizavosi su lenkų tautos laisvės siekiu. Daug darbo turėjo milicija, visa tai tik dar labiau kaitino ir taip įelektrintą atmosferą. Marilė buvo kone paskandinta gėlėse. Galima sakyti faktiškai tai buvo demonstracija prieš visiems seniai įkyrėjusį ir bet kokį autoritetą praradusį sovietinį režimą. Milicija ir saugumo tarnybos bijojo, kad nepasikartotų 1972 m. gegužės 14-osios įvykiai, kai protestuodamas prieš santvarką su šūkiu lupose „Laisvę Lietuvai!“ susidegino Romas Kalanta, o jo laidotuvės virto milžiniška protesto prieš režimą demonstracija. Marilės Rodovič atliekamo hito „Kolorowe jarmarki“ („Spalvingieji jomarkėliai“) įkaitinta publika, valdžios manymu, galėjo tapti nevaldoma, o tada labai netoli ir iki Solidarumo ir – kas žino – gal ir Lietuvos trispalvių vėliavų pliūpsnio.

Gėlės ant maršalo širdies

Vilniuje Marilei tą kartą koncertuoti taip ir neteko, visai neplanuotai turėjo laisvą dieną. Į jai ir publikai pademonstruotą prievartą dainininkė nutarė atsakyti savaip. Paprašė iš Kauno atvežti gėles, kurias jai įteikė dėkingi koncerto žiūrovai ir klausytojai. Visomis tomis gėlėmis paprašė papuošti Vilniaus Rasų kapinėse kapą, kuriame palaidota Juzefo Pilsudskio širdis. Tai irgi tam tikro pobūdžio demonstracija, nors galima įžvelgti ir su šeima susijusį akcentą: vaikystėje Marilės mama Nina Krasucka dirbo J. Pilsudskio dvare Pikeliškėse darbininke, vėliau su šeima persikėlusi į Vilnių, čia išgyveno gražiausius jaunystės metus – giedojo Šv. Dvasios bažnyčios chore, sportavo, Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio bernardinų bažnyčioje priėmė Pirmąją komuniją, ištekėjo už teisės ir gamtos mokslų magistro laipsnį apsigynusio, Vilniaus universiteto darbuotojo Viktoro Rodovičiaus (Wiktor Rodowicz), kurio tėvas Vladislovas (Wladyslaw Rodowicz) buvo farmacininkas. Jis kartu su broliu – Janu (Jan Rodowicz) dirbo grasiojoje „Gulbės vaistinėje“. Gan pasiturinčiai gyvenusiam Janui Rodovičiui be kitos nuosavybės priklausė Vilniaus apylinkėse buvęs „Kovalki“ („Kowalki“) dvarelis. Jo šeima – žmona Eugenija (Eugenia Rodowicz), dukra ir sūnumi Pavelu (Paweł Rodowicz) gyveno nuosavame name Vilniuje, Rasų g., netoli nuo J. Pilsudskio kapo.
Marilę gastrolėse „globojusi“ KGB pulkininkė jai pasakė: „Marile, aš tau nepatariu tokių dalykų daryti. Juk aš privalau apie visą tai išdėstyti raporte savo vadovybei“.

Marilė tai pulkininkei priekaištų neturi, kadangi ji buvo padorus žmogus: vykdė tarnybines pareigas, bet nepersistengė, nedarė daugiau, negu iš jos reikalauta. Važiavo į Rasas kartu su Marile, bet jokių kliūčių nedarė. Gėlės buvo padėtos ant Pilsudskio kapo, kaip to ir norėjo Marilė.
Ir „vilniukų“ suvažiavimo Vilniuje dienomis dėdama gėles ant J. Pilsudskio kapo, kuriame palaidota maršalo širdis, Marilė mąstė apie tai, kaip pasikeitė laikai. Daugybę gėlių lenkai padėjo ant jo kapo, nors niekas iš oficialių Lietuvos vadovų nedalyvavo.

Kur tik tų „vilniukų“ neišvysi

Ką Marilei reiškia „vilniuko“ sąvoka? Jai pati tikroji ir tipiškiausia „vilniukė“ buvo jos močiutė. Tiesi, atlapaširdė, bet kartu griežta ir nenuolanki. Kai pas jos dukrą ateidavo močiutei nepatinkanti jos draugė, senoji ponia demonstratyviai atsisėsdavo taip, kad nebendrautų su atėjusiąja. Buvo labai principinga ir nenuolaidi.
Marilė tvirtina, kad Vilniuje jaučiasi jaukiai, nes augo kartu su pasakojimais apie Vilnių, girdėjo ir pati mokėjo dainų apie Viliją ir Vilnių. Ne paslaptis jai buvo ir vilnietiška virtuvė, kurios būtina dalis pilvui skirtos „bombos“ – cepelinai. Arba koldūnai, kuriuose būtinai daug mairūno ir kuriuos ypatingai gamindavo močiutė. Sunkus, bet labai sotus maistas. Prie tokio meniu tinka ir baltosios taurelė. Bent taip aiškindavo Marilės močiutė, kuri buvo labai gyvybinga, linksma ir sąmojinga.

O su „vilniukais“ dainininkei tekdavo susitikti gastrolių ir kelionių metu. Marilės sūnus Jendrekas (Jęndrek Dužynski) kelerius metus studijavo Čikagoje, kur jai teko jį aplankyti. Kartą Marilė su vyru Andžejumi (Andrzej Dužynski) laukė lifto ir labai skubėjo, o čia privažiavo neįgaliojo vežimėlyje vyriškis. Padorumas reikalautų praleisti neįgalųjį, bet juk abu labai skuba, tad gal tas vyriškis vežimėlyje gali ir palaukti? Kol samprotavo, liftas atvažiavo, vietos pakako ir vežimėlio keleiviui. Pasirodo, moka lenkiškai, jo tėvai buvo kilę iš Vilniaus. Užsimezgė pašnekesys. Profesorius Arnoldas Kleinas, – prisistatė, – dermatologijos ir plastinių operacijų chirurgas, klinikos Los Andžele savininkas. Štai apyrankė, kurią jam padovanojusi plastinę operaciją dariusi Elizabet Teilor. Visos Amerikos garsenybės jo klinikoje atlieka plastines operacijas, tarp kitų Barbra Streisand, daug kartų ir Maiklas Džeksonas, kuriam pageidaujamą delikačią nosytę kaip sykis Arnoldas Kleinas ir buvo sukūręs. Pakvietė ir Marilę Rodovič į savo kliniką operuotis.

Ir išlipę iš lifto kalbėjosi gerą valandą. Marilė su vyru net pamiršo, kad labai skubėjo. Po kelių dienų, kai jau buvo grįžę į Lenkiją, pasigirdo telefono skambutis ir Arnoldo Kleino klinikos tarnautoja lenkiškai paprašė Marilės atsiųsti savo įdainuotų dainų – profesorius norėtų susipažinti. Tad gal tas jos dainas teko išgirsti ir Maiklui Džeksonui, kuris buvo artimuose santykiuose su A. Kleinu?
Kai netikėtai mirė Maiklas Džeksonas, per laidotuves televizija parodė ir trumpą interviu su daktaru Arnoldu Kleinu. Jis pasakė, kad Maiklo Džeksono priglaustieji vaikai buvo tikriausiai paties A. Kleino vaikai. Tad gal tuose vaikuose išties esama ir vilnietiško ar „vilniukų“ kraujo? Kas žino, kur tuos „vilniukus“ po įvairias pasvietes likimas išbarstė.

Grožiui visai nereikia didybės

Šį kartą Marilė į „vilniukų“ suvažiavimą atvažiavo su savo vyru ir sūnumi. Norėjo, kad jie pajaustų Vilniaus išskirtinį grožį. Sūnus ir sako: „Tačiau Vilniuje nėra tokios įspūdingos išsiskiriančios architektūros kaip Londone ar Miunchene…“ Ką į tai Marilė? Žinoma, sunki, monumentali vokiečių miestų architektūra daro įspūdį, taip pati ir Didžioji Britanija visada didžiavosi savo imperišku užmoju – architektūroje visa tai atsispindi. O Vilniaus stiprybė ir grožis visai kitoks, tai italų architektūros poveikio pasekmė – šviesus, lengvas ir grakštus miestas, kuris ryškiai išsiskiria iš kitų Europos miestų. Visai nebūtina turėti išskirtinio užmojo pastatų, kad miestą būtų galima pavadinti įspūdingu. Grožiui visai nebūtina didybė. Taip Marilė diskutuoja su savo sūnumi, kuriam mamos „vilniukiškas“ kraujas, atrodo, didelio įspūdžio nedaro, nes jam tokie dalykai neatrodo reikšmingi. O mamai – priešingai, nes ji persisunkusi „vilniukiška jausena ir mąstysena.

Kiek vadinamoji lenkiškų „kresų“ žmonių jausena, regioninis savitumas atsispindi Marilės atliekamose dainose? Po koncertų klausytojai dažnai klausia, iš kur ta jėga ir stiprybė jos dainuojamose dainose. Iš kur? Aišku, iš čia, iš šių vietų, kur jos šaknys. Trumpas ir aiškus atsakymas.

Brangiausios iš gamtos gautos dovanos

Panašiai Marilės klausia, ką ji daro su savo veido oda, kad tokia lygi ir jokių plastinių operacijų nereikalaujanti. Išties daktaro Arnoldo Kleino paslaugų ligi šiol jai nebuvo prireikę. Sveiką ir gražią veido odą, kaip ir charakterio bruožus taip pat jaučiasi paveldėjus iš šio krašto. Tai mūsų regiono žmonėms pačios gamtos ir klimato skirtosios dovanos, pagaliau veikia ir giminės genai. Gyvenamoji vieta apsprendžia žmonių tipą, temperamentą. Žmogaus prisirišimas prie vienų ar kitų vertybių, grožio ir muzikos suvokimas juk labai priklaus nuo kultūrinės ir gyvenamosios aplinkos. Kai kam gal tai nėra pirmos svarbos dalykas, bet Marilei yra, ji jaučia savo protėvių šaknis savyje, persisunkusi jų kadais patirtais ir išgyventais jausmais, kurie juk niekur nedingsta, jei nuo mažens įsiurbti. Visai galimas dalykas, kad tai atsispindi ir Marilės dainuojamose dainose. Jos pagauna, užburia klausytoją ta emocinių išgyvenimų jėga, kurią sunku būtų paaiškinti vien talentingu atlikimu ar gerai pasirinktu repertuaru. Iš paprastos dainos gali trykšti sunkiai apibūdinama didesnė jėga, negu užkoduota muzikinių penklinių gaidose ir tekste. Gal tai pačios žemės galių reiškimasis per atlikėją, toks jaudinantis ir pagaunantis įvairių tautų klausytojus, nepriklausomai nuo įsitikinimų ar gyvenimo nuostatų. Stebėtina meno jėga, o menininkui juk neatsitiktinai priskiriamas mediumo, savotiško tarpininko vaidmuo tarp racionaliųjų ir iracionaliųjų gyvenimo pradų.

Marilė tvirtina labiau susijusi su slavų, o ne Vakarų kultūra. Jos repertuare daug lenkams, rusams, baltarusiams būdingų ir mėgiamų dainų. Neslepia labai mėgstanti ir amerikiečių muziką, daug tos muzikos klausosi ir nemažai iš jos kūrėjų pasimokanti. Vis dėlto savita jaučiasi tik atlikdama sau būdingą repertuarą, kuris atskleidžia labiau Rytų europiečiams būdingą temperamentą. Dainuoja kaip jaučia, o jausenos juk nepasirinksi, nes tai kilmės vietos duotybė. Taip tvirtina Marilė, pripažindama, kad jos dainas geriausiai supranta ir priima Rytų Europos kraštų klausytojai.

Buvusioje Sovietų Sąjungoje Marilė Rodovič buvo labai mėgiama ir populiari dainininkė, mielai kviečiama gastroliuoti, nes jos koncertai surinkdavo pilnas žiūrovų sales. 1984 m. buvo išleista jos bendrai su rusų atlikėjais įrašyta plokštelė. Apskritai lenkų, bulgarų estrada tuo metu buvo labai mėgiama Sąjungoje, nes toliau į Vakarus estrados mėgėjų akys nelabai ir siekė – buvo uždraustas rojaus vaisius.
Buvo metas, kai Marilė patyrė ką reiškia būti „ant bangos“, kas yra nemeluota klausytojų meilė. Maskvos centrinė televizija Marilę dažnai kviesdavosi įvairioms laidoms, ji buvo būtina svarbiausių šalyje vykusių koncertų dalyvė. 1987 m. apie ją buvo susukta televizijos laida. Įdomu, kad būtent Vilniuje valandos trukmės filmas apie jos kilmės šaknis, atliekamas dainas ir buvo sukurtas.

Kalbant apie šaknis verta priminti, kad Marilė rado daug bendro ir su kitu žymiu lenkų dainininku Česlavu Niemanu (Czesław Niemen). Jis kilęs iš Gardino apylinkių, taigi ne „vilniukas“, bet taip pat iš „kresų“. Būtent su šiuo dainininku Marilės kūrybiniai saitai buvo glaudesni negu su atlikėjais iš Lenkijos regionų. Matyt, veikė „kresų“ žmonėms būdingas tarpusavio supratimas, panaši jausena ir estetinis skonis. Teko Č. Niemanui Rodovičių namuose skanauti ir vilnietiškų koldūnų.

Teko laužti konservatyvaus skonio ledus

Būtų labai keista, jeigu „vilniukams“ ir, apskritai, vilniečiams nebūtų įdomu sužinoti apie Marilės ir rusų estrados primadonos Alos Pugačiovos santykius. Susipažino Sopote, tarptautiniame dainų festivalyje. A. Pugačiova dainavo Vsio mogut koroli (Karaliai viską gali) ir iškovojo svarbiausią festivalio apdovanojimą, o Marilė ir Helena Vondračkova iš tuometės Čekoslovakijos buvo prieš tai vykusių Sopoto festivalių laureatės. Vakare vyko banketas, Marilė ir Helena atėjo pasipuošusios iškilmingomis juodomis sukniomis. A. Pugačiovai kažkodėl nebuvo pranešta, kad bus banketas ir ji atėjo tiesiai kaip stovi iš repeticijų salės. Jautėsi nejaukiai, kad neatrodo taip, kaip derėtų. Tai buvo pirma Marilės pažintis su Rusijos estrados „žvaigžde“.

Marilei koncertuojant Maskvoje Ala Pugačiova ją pasikvietė į savo namus vakarienei, vėliau dar kelis kartus jai teko buvoti tuose namuose. A. Pugačiova prisipažino Marilei, kad ši jai padėjo nutiesti kelią į tarybinei estradai visiškai naują laikyseną ir elgseną scenoje, drabužių dėvėseną. Juk kokie tai buvo laikai. Kai Marilė pradėjo koncertuoti Rusijos miestuose, tai gatvėje dėvėjo tuos pačius drabužius kaip ir Lenkijoje – kelnes su spurgais ir kutais. Tačiau aplinka buvo kita nei Lenkijoje. Rusės moterys spjaudė jai po kojomis – kokia čia imperialistinė beždžionė atvažiavo? Į Lenkijos kultūros ministeriją ateidavo laiškai iš Tarybų Sąjungos, kuriuose pasipiktinę piliečiai reikalavo tokios artistės į komunizmo statytojų šalį daugiau nesiųsti, nes jos išvaizda ir elgesio manieros kapitalistinės. O jai akompanavę muzikantai ne geresni, nes turėjo pasikabinę ant krūtinių kryželius. Marilė buvo kviečiama į Lenkijos kultūros ministeriją ir turėjo pasirašyti, kad skaitė tuos laiškus ir padarys išvadas.

Nežiūrint į tam tikros dalies oficialių asmenų reakciją, dauguma į Marilės koncertus ateidavusių žiūrovų jos dainas priimdavo ne tik šiltai, bet entuziastingai. Matyt, su panašiomis, jeigu ne dar didesnėmis problemomis susidurdavo ir Ala Pugačiova. Kai Marilė Rusijos publiką po truputį pratino prie Vakarų „žvaigždėms“ būdingo scenos įvaizdžio, lengviau pasidarė ir Alai Pugačiovai, kuri juk buvo ne mažiau egzotiško skonio ir elgsenos scenoje moteris.

Ne visi sumanymai išsipildo

2009 metų rugpjūtį Sopoto dainos festivalyje televizijos organizuotame koncerte buvo atliekamos Č. Niemano dainos, koncerte dalyvavo ir Marilė. Ji labai norėjo, kad jai akompanuotų jos gitaristas, bet televizija pasakė griežtą ne visiems savitų norų turintiems atlikėjams: akompanuos orkestras ir jokių gitaristų nebus. Apie tai Marilė parašė savo interneto tinklalapyje. Vienas jos fanas iš Rusijos parašė tokį komentarą: „Tu neturi Lenkijoje išsikovojusi tokios pozicijos kaip Ala Pugačiova Rusijoje. Jeigu ji pareikštų, kad jai akompanuos gitaristas, o televizija pasipriešintų, tai šiandien jau nebūtų tokios televizijos…“

Marilei buvo kilusi mintis surengti bendrą Alos Pugačiovos, Helenos Vondračkovos ir jos, Marilės Rodovič, bendrą koncertą, kuriam kai kas buvo prisegęs „trijų panterų“ ar panašų pavadinimą. Gaila, bet niekas iš prodiuserių šiuo pasiūlymu kažkodėl nesusidomėjo. Bandyta trijulę išplėsti iki ketveriukės, pritraukiant ir dar vieną labai garsią „žvaigždę“. Bet ir šis projektas tolesnės eigos neįgijo. Apie tai vienos oficialios vakarienės metu Marilė Rodovič buvo užsiminusi net Vladimirui Putinui. Šis pervėrė Marilę lediniu žvilgsniu ir nieko neatsakė.
Apskritai Marilė turi daugybę kūrybinių sumanymų, idėjų bado nejaučia. Kalbėdama apie turėjusį vykti vilniukų suvažiavimo programoje numatytą Vilniaus Rotušės aikštėje jos koncertą su Skamp grupe, Marilė prisipažino nieko pernelyg entuziastingo iš koncerto nesitikinti. Jai atrodė, kad į koncertą turėtų ateiti labiau subrendę klausytojai, nes jauni jos paprasčiausiai nepažįsta, negirdėję. Lenkijoje kitaip: į jos koncertus ateina visų kartų klausytojai, net ir su mažais vaikais.

Jie taip pat labai svarbūs jos koncertuose, nes kuria taip reikalingą ypatingą atmosferą – šėlioja, reikalauja kartoti, aikštę pripildo judėjimo ir gyvybės. Vyresni klausytojai kitaip išgyvena jos atliekamas dainas. Todėl nesitikėjo tokio koncerto kaip Lenkijoje, kur susirenka 20–30 tūkst. klausytojų. Lietuvoje viskas turėtų būti santūriau, o dainuosianti publikai tai, ko ji pageidaus. Ar Marilė pakeitė savo nuomonę po koncerto, sunku pasakyti, bet į jos ir „skempų“ koncertą kaip tik susirinko daugiausia jauna ir labai entuziastinga publika.

Vilniaus Kaziuko mugės nusipelno įprasminimo dainoje

Gal „vilniukų“ suvažiavimas paskatins Marilę sukurti naują dainą, pavyzdžiui, skirtą Vilniui, o gal „vilniukų“ suvažiavimams. Panašiai kaip Kolorowe jarmarki gal pavyks sukurti dainą Kaziukowe jarmarki, skirtą kadaise garsioms ir šiais laikais taip pat tebevykstantiems Kaziuko kermošiams ar mugėms Vilniuje. Būtent taip populiarųjį šlagerį vieną kartą koncerto metu Vilniuje Marilė ir sudainavo, vietoj kolorowe jarmarki ištardama Kaziukowe jarmarki. Mat spontaniškai iš močiutės pasakojimų jos atmintyje išliko kadais garsėjusių Kaziuko mugių vaizdai.

Marilė žinojo, kad Šv. Kazimiero kermošiai XIX a. Vilniuje buvo rengiami Katedros aikštėje, bet pastačius paminklą Jekaterinai II valdžios parėdymu kermošiai buvo perkelti į Lukiškių aikštę. Būdavo metų, kai iš Rytų Lietuvos ir Vakarų Gudijos į tuos kermošius suvažiuodavo daugiau kaip 20 tūkst. vežimų su namudinėmis prekėmis. Tris ir net keturias dienas tęstavosi tie garsūs toli už Vilnijos ribų garsėję kermošiai. Žymiausias tų kermošių papuošalas – Vilnijos verbos, teikiančios šioms mugėms ypatingo savitumo ir ypač žavinčios Vilniaus svečius.

Marilė dainavo apie tai, ko labiausiai gailėjosi, iš gyvenimo išėjusio kažko labai artimo, į praeitį negrįžtamai nugrimzdusio kaip ir jos močiūtės pasakojimai. Gal nelabai žinojo, kad ir šiais laikais tos mugės tebėra gyvos, ne vien mirusi tradicija, bet ir šiandien žmonių mėgiamos, sutraukia daugybę lankytojų. Tiesa, pokario metais Kaziuko muges leista rengti tik nuo aštunto dešimtmečio pabaigos, iškėlus jas kuo toliau iš miesto centro – į Kalvarijų turgavietę. Dabar kasmet per Šv. Kazimiero gimtadienį kovo 4 dieną Vilniaus senamiestis pražysta pirmuoju pavasario pranašu – spalvingomis verbomis. Tai Kaziuko mugių vizitinė kortelė, tradicijos gyvybingumo ženklas. Dabartinėse mugėse pagrindinės prekės jau ne garsieji Vilniaus riestainiais, ne sentikių tradiciniai meduoliai ir ne seliavos iš Naručio ežero dabartinėje Gudijoje. Tačiau verbos kaip ir seniau išlieka būtinas šių savitų mugių puošinys, ir jeigu Marilė ryžtųsi kurti kažką panašaus į Kaziukowe jarmarki, Vilnijos verboms toje dainoje turėtų atsirasti deramos vietos.

Marilė išgarsino dainą „Kolorowe jarmarki“

Dainą „Kolorowe jarmarki“  parašė dainų kūrėjas ir dainininkas iš Balstogės Janušas Laskovskis (Janusz Laskowski), dainuodavęs per muges ir turguose. Jau buvo pradėjęs leisti savo dainų plokšteles ir buvo labai populiarus žmonėse, bet koncertų organizatoriai, radijas ir televizija į jį dar nebuvo atkreipę dėmesio. 1977 m. J. Laskovskis atvyko į lenkų dainos festivalį Opolėje, jo atliktoji autorinė daina Spalvotieji jomarkėliai žiūrovų buvo priimti nepaprastai entuziastingai, fanai tiesiog pašėlo, taip juos užbūrė pagavi melodija. Kitaip vertino griežta žiuri – nerimtai dainai balų neskyrė, įvertino nuliu.

Praėjus dviems mėnesiams Marilei (kuri jau buvo žinoma nuo 1962 m. kaip puiki vokalistė ir artistė, nes dalyvavo daugybėje konkursų ir festivalių, pelnė apdovanojimus, filmavosi kino filmuose) buvo pasiūlyta Lenkijai atstovauti Sopoto festivalyje. Tada jai ir šovė mintis paprašyti Laskovskio, kad leistų sudainuoti jo dainą. Buvo sumaniusi ištisą šlagerį lydintį anturažą, aišku jomarkinį. Ant peties papūga, scenoje skraido balandžiai, maivosi mimas.

Marilės atlikta daina turėjo nepaprastą pasisekimą, tarsi seniai laukta ir pagaliau išsipildžiusi svajonė. Ir ne tik žiūrovams patiko, bet ir žiuri jai skyrė pirmą vietą Sopoto festivalyje, o Marilė Rodovič iškart dar labiau išpopuliarėjo ne tik Lenkijoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Gastrolių ir koncertų pasiūlymų pasipylė tarsi iš gausybės rago, sunku būtų net svarbiausius atsiminti. Daina bemat virto labai populiariu šlageriu, ir šiandien ji išlieka tokių Rusijos estrados „žvaigždžių“ kaip Valerijaus Leontjevo, Aleksandro Malinino ir daugelio kitų repertuaruose. Dainuoja ją ir Lietuvos dainininkai.

Ką Marilė Rodovič mano apie šiandieninę Lenkijos estradinę muziką? Lenkijoje labai daug talentingų atlikėjų, bet komercinės radijo stotys lenkų muzikos negroja, savų daininkų nepropaguoja. Grojama tik Vakarų, daugiausia amerikietiška muzika.Nuskamba ir geros muzikos, bet dažnai grojama bet kokia, bemintė ir besielė, tik ne lenkiška muziką. Tad geri dainininkai neturi kaip prasimušti, nes tiems, nuo kurių priklauso, neįdomūs.

Į televiziją prasimušti beveik neįmanoma, nes telestudijos liovėsi kurti muzikines laidas. Dabar kuriamas šou: dainininkas privalo mokėti šokti, krėsti juokus, stovėti ant galvos, žodžiu, turėti charizmos, tik tada gali tikti šou. Su tikra muzika ir daina tai maža ką turi bendro. Į prarają riedančios kultūros agonija. Ne, žodžio agonija Marilė neištarė, tai mes pridėjome savo trigrašį. Jeigu apie savosios kultūros puoselėjimą, ugdymą, plėtojimą nėra kalbos, jeigu Lenkijoje tik 9 proc. iš visos skambančios muzikos skirta lenkiškai muzikai, tai ką galima pasakyti apie šalies muzikinę ateitį? Ar ne tą patį vaizdą turime Lietuvoje?

Gediminas Zemlickas

Dainininkė Marilė Rodovič Vilniuje buvo dviejų įvykių – Radavičių giminės ir „vilniukų“ suvažiavimo – dalyvė; greta – Žilvinas Radavičius ir pranciškonų kunigas Algirdas Malakauskis OFM

Pranciškaus Asyžiečio Bernardinų bažnyčioje šventinant atkurtąjį Šv. Didako altorių grigališkojo choralo giesmes atliko Bernardinų bažnyčios choras

Marilė Rodovič susitikimo su vilniečiais ir „vilniukų“ suvažiavimo dalyviais metu; greta žurnalistas Walenty Wojnilo (Valentas Voinilo), laidos „Vilniaus albumas“ (per L+TV) vedėjas, portalo ir laidos „Wilnoteka“ redaktorius

Vilniukų“ suvažiavimo metu buvo eksponuojami tarpukario Vilnijos kraštui ir „vilniukų“ pokario likimui būdingi eksponatai

Petro Veselovskio antkapis Vilniaus Bernardinų bažnyčioje