Tautiniais drabužiais puošia Lietuvą
Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje Židinys užbaigtas prieš metus pradėtas projektas Tautinių drabužių audimas pagal XIX–XX a. I p. rinkinius. Pažymint Lietuvos tekstilės patriarcho 100-ąsias gimimo metines, paramą projektui skyrė Lietuvių tautodailės institutas išeivijoje. Dabar tai projektas, nes projektų laikais gyvename, o kalbant paprasta tautos kalba viskas atrodo lyg ir nesudėtinga: pagal senuosius lietuvių tautinių drabužių pavyzdžius reikėjo sukurti ir išausti du kostiumus – žemaitišką ir aukštaitišką. Tai ne viskas, nes projekto esmėje glūdėjo gilesnė mintis, gal net svarbiausia: to darbo turėjo imtis dvi austi nemokančios merginos. Vadinasi, per metus turėjo įsisavinti audimo amato ir meno paslaptis. Taigi kilo tam tikra intriga: ar atsiras šiais skubos laikais merginų, norinčių aukoti brangų laiką savo močiučių užsiėmimui – audimo įmantrybėms, kai gyvenimas siūlo tiek daug įvairiausių pagundų ir galimybių? Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Antanas ir Anastazija Tamošaičiai Žemės ūkio rūmuose Kaune be kitų tradicinių amatų ir europietiškų naujovių mokė ir audimo meno paslapčių. Vadinasi, taip pat „vykdė projektą“, nors tokios sąvokos tada niekas nevartojo. Tarpukaryje buvo daug norinčių išmokti audimo meno paslapčių, bet ar šiam užsiėmimui norės skirti laiko dabartinės lietuvaitės?
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė Rasuolė Dindaitė ir Vilniaus pedagoginio universitete pradinių klasių mokytojos specialybę įgijusi Violeta Gudaitė buvo tos lietuvaitės, kurios panoro šio pasiūlymo imtis. Klausantis projekto vadovės Ramutės Raciūtės, tai nėra paprastas dalykas – sukurti tautinių drabužių kostiumą. Štai kad ir aukštaitės tautinių drabužių komplektą sudaro sijonas, prijuostė, liemenė, marškiniai, nuometas, tautinė juosta ir apatinis sijonas – mažiausiai septyni elementai.
Buvo kur pasireikšti merginų kūrybiškumui. Kol atsisėdo prie audimo staklių, teko gerokai pasidomėti Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus fonduose saugomais tautiniais drabužiais. Ramutė Raciūtė neslepia siekusi, kad merginos pačios rinktųsi joms labiausiai patikusių drabužių elementus ir jų derinius. Siekta kuo didesnio autentiškumo, nors mūsų laikais tai nėra lengva. Net ir Antanui Tamošaičiui mokantis Kauno meno mokykloje, o vėliau tapus Žemės ūkio rūmuose Namų pramonės skyriaus vedėju, autentiškumo tautiniuose drabužiuose jau buvo išlikę toli gražu ne per daugiausia, todėl jo reikėjo ieškoti, puoselėti, autentiškumo siekį perduoti jaunajai kartai. Antai aukštaičių moterų liemenės, – tvirtina Ramutė, – jau buvo siuvamos daugiausia iš pirktinių medžiagų, o A. Tamošaitis tautiniame kostiume pripažino tik austus audinius. Dabartiniai Anastazijos ir Antano Tamošaičių pasekėjai Vilniuje stengėsi eiti savo patrono nužymėtu keliu: rado tinkamą modelį ir audė audeklą „pagal Tamošaitį“. Ieškojo spalvos, kuri tiktų prie pasirinkto sijono modelio.
Ramutei su mokinėmis, atrodo, labai pasisekė. Merginos kruopščiai padirbėjo muziejų fonduose, taigi labai gerai žinojo, ko nori. Joms patiko austi, tad kaip toje dainoje – tarsi ir vargo nebuvo. Netgi tokį nuobodoką darbą – nuometo darymą, Violeta Gudaitė atlikdavo su daina, ir tai visai ne tuščias prasimanymas, nes dirbant staklėmis labai svarbu pajusti darbo ritmą. Tada ir klaidų mažiau, lyg ir savaime sekasi.
Su tokiu darbu nesusipažinusiam šių eilučių autoriui kyla daugybė klausimų. Kad ir toks: jeigu merginos siekė autentiškumo, vadinasi, mėgino atkurti, pakartoti tautos kurtų tautinių drabužių elementus. O jeigu taip, tai kur čia kūryba? Gal jai ir nelieka vietos, nes viskas ištirpsta amate?
Pačios audėjos ir jų vadovė laikosi kitos nuomonės: kūrybai daugiausia erdvės, ko gero, buvo muziejuose, kai iš daugybės autentiškų drabužių pavyzdžių teko rinktis sau priimtiniausią variantą. Rasuolė Dindaitė rinkosi žemaitės kostiumo elementus bei mėgino iš jų išgauti savitai atrodantį ir kartu autentišką derinį, Violetai Gudaitei labiau prie širdies buvo aukštaitiški motyvai.
Metai netruko prabėgti, šių metų sausį galerijoje Židinys vyko merginų išaustų tautinių drabužių pristatymas. Pagal projekto sąlygas merginos galerijai išaudė po tautinį drabužių kostiumą, o lygiai po tokį patį komplektą gavo teisę pasigaminti ir sau – kaip kompensaciją už triūsą ir pastangas. Kartu įgijo svarbiausia – audėjų darbo įgūdžių. Pasak projekto vadovės Ramutės Raciūtės, merginos išmoko beveik visas audimo technikas, tad dabar jau savarankiškai gali austi visus tautinio kostiumo elementus. Jeigu užsakymų bus, tuo ir norėtų užsiimti, nes joms šis užsiėmimas patrauklus, širdžiai mielas.
Ar galėtų šio amato, kartu ir meno, mokyti kitus? Prieš atsakydama į šį klausimą Ramutė ilgokai susimąsto. Reikėtų ilgesnės tokio darbo praktikos, nes audimas vis dėlto yra gana sudėtingas užsiėmimas. Audimo technikų esama pakankamai išmoningų. Šiame projekte audimui daugiausia naudotos keturios nytys, tik aukštaitės prijuostei austi – šešios. O gali būti ir aštuonianytis audimas. Visai kitokia audimo struktūra, kitaip krenta audeklas.
Svarbiausia norint audimo paslaptį įminti – didelis noras ir kantrybė. Regis, su tuo sutinka ir mokytoja, ir jos mokinės.
Kas toliau? Pasak galerijos Židinys vedėjos Laimutės Lukoševičienės, ir toliau bus audžiami tautiniai drabužiai pagal senuosius pavyzdžius, taigi bus tęsiamos Anastazijos ir Antano Tamošaičių puoselėtos tradicijos. Žinoma, daug kas priklausys nuo konkrečių užsakovų skonio, supratimo ir pageidavimų. Tikriausiai pavyks sulaukti ir naujų projektų. O siekis aiškus: tautiniais drabužiais puošti Lietuvą.
Ką apie visa tai mano profesionalai? Šį klausimą uždavėme dailėtyrininkei Lijanai Šatavičiūtei-Natalevičienei, kuri atsako štai kaip: profesionalams tautodailės autentiški dalykai gali teikti kūrybinių impulsų. Kompozicijos dėstytojams liaudies menas yra nuolatinis studijų objektas, jau nekalbant apie Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedrą, kuri be ryšio su tradiciniais audiniais tikriausiai nelabai įsivaizduoja savo kūrybinę veiklą. Lyg ir nueinantys į praeitį dalykai, tačiau domėjimasis jais neslūgsta. Net priešingai: vis labiau domimasi audimu pagal autentiškus pavyzdžius. Jei taip, tai galima kalbėti ir apie šio meno gaivinimo poreikį, nes jis teikia jėgų ir kūrybinio įkvėpimo dabarties menininkams. Gerai, kad atsiranda šio amato tęsėjų, ko siekia ir Lietuvių tautodailės institutas šiuo savo projektu.
Gediminas Zemlickas
