Kodėl nerastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
P. Klimas sugebėjo parūpinti malkų, pakūrė krosnį, tad kambaryje, kuriam buvo lemta įeiti į Lietuvos istoriją, 1918 m. vasario 16-ąją buvo šilta. Taigi Petro Klimo parūpinta šiluma pasitiko slapta į šį butą besirenkančius Lietuvos Tarybos narius. Dabar tai Pilies g. 26 – Signatarų namai, vieta, kur 1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Tai gerai žinoma ir plačiai aprašyta istorija, todėl ties ja ilgiau neapsistosime. Pasakysime tik tiek, kad išvakarėse suderintą Lietuvos Tarybos nutarimą perskaitė dr. Jonas Basanavičius kaip amžiumi vyriausias Tarybos narys. Už Nutarimą balsavo visi 20 Tarybos narių ir abėcėlės tvarka pasirašė. Mums šiuo atveju svarbu, ką iš įvairių asmenų apie tuos tautai reikšmingus įvykius žino Alma Gudonytė, ir tai, kas kartais įvairiai traktuojama.
Kai nesėkmingos Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo paieškos kelia tyrinėtojų aistras ir baigia įvaryti tautai kone kompleksą, kad nepasiseka rasti svarbiausio Nepriklausomybės atkūrimo dokumento, A. Gudonytė remiasi Marijos Šlapelienės jai papasakotais prisiminimais.
Kaip jau sakėme, Pirmojo pasaulinio karo metais M. Šlapelienė kone kasdien susitikdavo su J. Basanavičiumi, kuris jai tuos įvykius nušvietė štai kaip.
Viskas buvo daroma greitosiomis, bijant, kad vokiečiai nesutrukdytų. Svarbiausia buvo parašyti Lietuvos Tarybos Pareiškimo tekstą, kurį sukūrė Jonas Vileišis kaip tarptautinės teisės žinovas.
Šiuo Pareiškimu Lietuvos Taryba kreipėsi į Vokietijos, Rusijos ir kitų valstybių vyriausybes, pranešdama apie Lietuvos valstybės atkūrimą. A. Gudonytė apgailestauja, kad neišklausinėjo M. Šlapelienės, kas sėdėjo prie spausdinimo mašinėlės rašant ir taisant tekstą. M. Šlapelienė daug tyrinėtojams reikšmingų smulkmenų ir svarbių dalykų savo pačios ausimis girdėjo iš paties J. Basanavičiaus lūpų. Prisimena jį sakant, kad pirmiausia tekstas buvo rašomas lietuviškai ir taisomas, tuojau pat buvo verčiamas į vokiečių ir rusų kalbas. Lietuvos Tarybos nariai pasirašinėjo tuos trimis kalbomis parašytus tekstus. Pirmasis pasirašė dr. Jonas Basanavičius.
Kai visi Lietuvos Tarybos nariai tekstą pasirašė, jis buvo perduotas Martynui Kuktai, lietuviškos spaustuvės savininkui, Vilniaus žinių dienraščio spaudėjui. Buvo skubama kuo greičiau išspausdinti. Skubotumas buvo visai pamatuotas, o M. Kukta žinojo, su kuo turi reikalą. Mat Lietuvoje veikusi vokiečių karo cenzūra neleido viešai skelbti Lietuvos Tarybos priimto Nepriklausomybės Akto. Lietuvos aido 22-asis numeris su Nepriklausomybės Akto tekstu buvo surinktas M. Kuktos spaustuvėje ir turėjo pasirodyti vasario 19 d., antradienio naktį. 300 laikraščio egzempliorių M. Kukta slapta spėjo išnešti. Po poros valandų spaustuvėje vokiečiai padarė kratą, visą laikraščio tiražą, kuris buvo datuotas 1918 m. vasario 19 d., konfiskavo, išbarstė surinktą laikraščio šriftą, spaustuvę uždarė ir užantspaudavo. Lietuvoje buvo platinami M. Kuktos išsinešti Lietuvos aido egzemplioriai arba laikraščio iškarpos.
Tame pačiame Lietuvos Tarybos posėdyje, kur buvo priimtas ir pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, buvo išrinkta delegacija ir Antanui Smetonai įteiktas vokiečių kalba parašytas Nepriklausomybės Aktas su Lietuvos Tarybos narių parašais. A. Smetonos vadovaujama delegacija turėjo tą pačią dieną išvykti į Vokietiją ir įteikti valdžiai dokumentą.
Į Rusiją Lietuvos Nepriklausomybės Aktas nebuvo siunčiamas, nes buvo baimintasi pasekmių.
Lietuvos Tarybai ir jos nariams svarbiausia buvo kuo greičiau paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą su Tarybos narių parašais – kad žinotų visa Lietuva ir pasaulis.
Štai tokius dalykus papasakojo Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė Alma Gudonytė minint daktaro Jono Basanavičiaus mirties 80-ąsias metines Signatarų namuose Vasario 16-osios išvakarėse.
Gediminas Zemlickas
Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų vedėjos Meilės Peikštenienės teigimu, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du priimto nutarimo egzempliorius: originalą, skirtą šiam įvykiui reprezentuoti, ir dublikatą, darbinį dokumentą, atsidūrusį Lietuvos Tarybos kanceliarijos bylose. Originalas buvo atiduotas saugoti Jonui Basanavičiui. Tai daugiau niekas jo ir nematė. Dublikatas iki Lietuvos okupacijos 1940 m. buvo saugomas Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos archyve Kaune. Paskui dingo ir jo pėdsakai.
Nuotraukoje: Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė Alma Gudonytė Signatarų namuose pasakoja, kodėl nerastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
