MOKSLASplius.lt

Kodėl nerastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

Daug pastangų išeikvota ieškant svarbiausio moderniosios Lietuvos valstybės dokumento – Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) originalo, patirta nesėkmių ir didelių nusivylimų. Ligi šiol spaudoje publikuotos skirtingos šio Akto faksimilės, nėra net Akto originalą patvirtinančios kopijos. Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis kiekvienas smalsesnis tyrinėtojas ar kultūrininkas griebsis net menkiausio šiaudo, jeigu tik jis gali padėti. Ta prasme nereikėtų pro ausis praleisti ir to, ką teigia ponia Alma Gudonytė, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė.

Alma Gudonytė yra Šlapelių giminaitė, o jei laikytumės seno papročio, tai pripažintume Marijos ir Jurgio Šlapelių giminystę su pačiu daktaru Jonu Basanavičiumi. Mat J. Basanavičius buvo Gražutės Šlapelytės-Sirutienės krikštatėvis. Jai sukako 97-eri metai. G. Šlapelytė-Sirutienė yra Marijos Šlapelienės turto paveldėtoja, o Alma Gudonytė – Marijos Šlapelienės testamento vykdytoja. Dėl to, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A. Gudonytė siekė, kad Marijos ir Jurgio Šlapelių namai (Pilies g. 40) būtų namas-muziejus. Jos iniciatyva 1991 m. rugsėjo 25 d. buvo priimtas Vilniaus miesto Tarybos sprendimas Dėl Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus įsteigimo. Kultūros skyriaus įsakymu (1991 m. spalio 14 d.) Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktore paskirta Alma Gudonytė. Gražutė Šlapelytė-Sirutienė 1996 m. susigrąžino teisėtai jai priklausantį tėvų namą ir jį įrengtą padovanojo Vilniaus miestui. Ligi šiol muziejus jaučia svarią G. Šlapelytės-Sirutienės finansinę ir kitokią paramą, ji padovanojo visas M. Šlapelienės bute esančias muziejines vertybes, daug šeimos dokumentų, daiktų ir knygų. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė Alma Gudonytė Signatarų namuose pasakoja, kodėl nerastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

Vadinasi, iš A. Gudonytės lūpų galime patirti tai, ką daug dešimtmečių išsaugojo G. Šlapelytės-Sirutienės, taip pat jos mamos Marijos Šlapelienės atmintis. Tokią laimingą progą turėjome vasario 15-ąją, kai Signatarų namuose Vasario 16-osios klubas minėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir daktaro Jono Basanavičiaus 80-ąsias mirties metines. Manome esant reikalinga A. Gudonytės mintis pagarsinti plačiau.

Kadangi buvo minimos Tautos patriarcho mirties 80-osios metinės, A. Gudonytė paskelbė, ką tikriausiai toli gražu ne visi žino. Pasirodo, daktaro Jono Basanavičiaus kapo vietą Vilniaus Rasų kapinėse parinko Emilija Vileišienė (1861–1935) ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880–1977). Vieta išties labai vykusi. Kapą Tautos patriarchui Vilniaus lietuviai supylė ne kastuvais, bet rankomis. Daugiausia tai buvo Vilniaus lietuvių jaunimo ir skautų rankomis atliktas darbas.

A. Gudonytė tai žino iš pačios Marijos Šlapelienės, su kuria po vienu stogu kartu gyveno 27 metus. Jos bute apsigyveno 1950 m., kai atvažiavo studijuoti į Vilnių lituanistikos. Galima tik džiaugtis Almos smalsumu ir noru sužinoti kuo daugiau iš daugelio svarbių kultūrinių įvykių dalyvės Marijos Šlapelienės. Vilniečiai ją pažinojo kaip didelę visuomenininkę, garsaus pirmojo lietuviško knygyno kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu (1876–1941) steigėją 1906 metais. Prisimindavo ir kaip labai gražią jaunystėje merginą. Juk ji neatsitiktinai buvo pakviesta tapti Birutės vaidmens atlikėja to paties pavadinimo Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio operoje, kuri pirmą kartą buvo pastatyta 1906 m. lapkričio 6 dieną. Šlapelių knygyne, kuris veikė 40 metų, ir jo savininkų namuose daug dešimtmečių telkėsi Vilniaus lietuvių gyvenimas.

Smalsioji Alma Gudonytė domėjosi ir tuo, kaip Lietuvoje 1918 m. buvo paskelbta Nepriklausomybė, kaip vilniečiai gyveno Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Vilnių buvo užėmusi kaizerinės Vokietijos kariuomenė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Jurgis Šlapelis tarnavo carinėje kariuomenėje kaip karo gydytojas. Studijuodamas mediciną Maskvoje ir būdamas kariniu gydytoju jau karo metais J. Šlapelis žmonai rašomuose laiškuose patarinėjo, kaip tvarkyti knygyno reikalus. J. Šlapelis knygyną tvarkė labai profesionaliai: analizavo fondus, pardavimo ir įsigijimo eigą, buhalterinius reikalus. Todėl knygynas ir išliko, nors vilniečiams buvo labai sunkus metas. M. Šlapelienė ir jos vaikai tada labai artimai bendravo su J. Basanavičiumi, mat, pagal seną paprotį, mirus vienam iš tėvų, vaikų auklėjimo rūpestį perimdavo krikšto tėvai, jie ir buvo laikomi tėvais. Štai todėl Šlapelių giminaičiu ir laikomas dr. Jonas Basanavičius.

A. Gudonytei įstrigo M. Šlapelienės prisiminimai apie Vilniuje siautusį didelį badą Pirmojo pasaulinio karo metais. Kone kas valandą Vilniaus gatvėse mirdavo žmogus, todėl per miestą važiuodavo arkliu kinkytas važis ar vežėčios, mirusieji būdavo surenkami ir laidojami.

1917–1918 m. žiema buvo labai atšiauri, trūko malkų, žmonės šalo. Lietuvos Tarybos nariai buvo pasirengę skelbti Lietuvos nepriklausomybę, tačiau bijojo, kad okupacinė vokiečių valdžia gali sutrukdyti. Todėl Tarybos nariams teko mėtyti pėdas. Vienoje vietoje buvo paskelbiamas susirinkimas, paskui susitikimo vieta staiga pakeičiama. Pagaliau buvo sutarta susitikti Petro Klimo namuose Pilies gatvėje, kur tuo metu buvo įsikūręs Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centrinio komiteto darbo biuras. Nors ši draugija buvo tik šelpimo organizacija, bet karo metais virto ir politinio gyvenimo centru, vėliau jos gaunamomis lėšomis finansuota ir Lietuvos Tarybos veikla.