Permainų vėjuose (3)
Pabaiga. Pradžia Nr. 3
Vasario 1-ąją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete užbaigtas pirmasis reformos etapas, nelaukta net rugsėjo 1-osios, t. y. datos, kai turėtų būti pradėta šalies aukštojo mokslo reforma. Kalbindami Filologijos fakulteto paskirtąjį dekaną doc. dr. Antaną Smetoną, tikimės skaitytojus iš pirmų lūpų supažindinti su darbais, kurie artimiausiu metu numatyti fakultete. Kovo 2 d. VU Filologijos fakultete vyks dekano rinkimai. Iki šiol A. Smetona – vienintelis kandidatas į šias pareigas. Pralenkė Prezidentą Pradėtąja reforma lenkiate Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų ir šalies politines partijas, kurie aukštojo mokslo reformą žada nuo rugsėjo 1 d.
Kai mokslo ir studijų reformos imasi politikai, man tai truputį panašu į priešrinkiminius šurmulius. Ir štai kodėl. Norint reformuoti aukštąjį mokslą, būtina peržiūrėti studijų programas – tai universiteto gyvenimo pagrindas. Reformuodami programas, reformuosimės ir patys. Galime viską aplink pertvarkyti, bet jeigu programos išliks tos pačios, jokios reformos čia nebus. Štai kodėl man kelia šypseną politikų mėginimai reformuoti aukštąjį mokslą. Studijų programas reformuoti gali ne politikai, bet tik patys universiteto dėstytojai. Iš tiesų politikai gali pakeisti finansavimo tvarką (kuri šiandien siaubinga), reguliuoti priėmimą, bet ar tai aukštojo mokslo pertvarka? Skirkime vadybą, valstybės švietimo politiką nuo studijų reformos. Tai susiję, bet tai nėra tas pats. Akademinė bendruomenė apskritai į šį šurmulį neįtraukta.
Kai bandau dėlioti fakulteto ateities vizijas, labai dažnai pamąstau, ar kaip tik aukštesnės instancijos netrukdys keisti studijų procesą, nes šiaip tokios reformos išeitų už dabar apibrėžtų ribų. Pavyzdžiui, Studijų kokybės vertinimo centras mėgina diktuoti studijų programų formą, visoms studijų kryptims parašyti reglamentai. Rimta reforma pažeistų tuos reglamentus – kiek mus toleruos, kol kas neaišku. Beje, įdomu tai, kad filologijai reglamento dar nėra. Tai reiškia, kad ši sritis nėra taip jau ligi galo aiškus dalykas. Iš Europos universitetų principus gal ir galime paimti, bet to maža. Svarbu atsižvelgti į rinkos dalykus (ką ruošiam ir kam) ir gal pamatyti visai kitaip tas programas.
Šešeriopa kaina Praėjusiais metais spaudos konferencijoje su Vilniaus universiteto ir Filologijos fakulteto vadovais kalbėta, kad kai kurių specialybių rengimas pernelyg brangus, tiesiog ne pagal kišenę fakultetui. Mintyje turėta retos kalbos, kur studentų nedaug, o dėstytojai su jais vis viena turi dirbti.
Visiškai teisingai, ta mūsų studijų programų neaprėpiama įvairovė prie to ir veda. Antai studijų reikalų prodekanė pateikė galutinį programų ir jų variantų skaičių – 72. Manau, kad tokios įvairovės nepakeltų ne tik filologų, bet ir nemenko banko biudžetas. Kiek reikia kas metai paruošti baltistų? Čia kalbu ne apie humanitarinį išsilavinimą, o apie mokslinį darbą: kiek reikia naujų mokslininkų? Lietuvių kalbos institutas kasmet priims po vieną, gal du (ir dar klausimas, ar kasmet). Šalies leidyklos dar vieną ar du priimtų. Ir savo fakultete vieną pasiliktume. Viskas. O kad grupė normaliai funkcionuotų, pagal nustatytas finansavimo normas turi būti mažiausiai 12 studentų. 2006 m. mūsų baltistų magistrantūrą baigė 2 studentai! Vadinasi jų parengimas buvo šešiskart brangesnis nei leidžia normos. Beje, ne tik nustatytos normos čia kalčiausios. Kai ateina pirmakursis, aš juk negaliu nuspręsti – tas bus mokslininkas ir su juo dirbsiu, o šitų man nereikia, tegu eina vadybos studijuoti. Specialistui, mokslininkui parengti reikalinga tam tikra kritinė masė, iš kurios išauga vienetai. O kiti gavę išsilavinimą turi neprapulti rinkoje. Arba serbų filologijos programa – šeši studentai. Pagal normas priklausytų 0,8 dėstytojo, turime vieną, o reikėtų bent trijų. Ką tai reiškia? Pirma, lėšos švaistomos kitų programų sąskaita. Antra, kelia rimtų abejonių rengiamų specialistų kokybė. Žodžiu, fakultetas nuėjo platyn, o ne gilyn. Nesakau, kad negalėtume sudaryti stiprių retų filologijų dėstytojų komandų. Galėtume, bet tam neturime pinigų. Tad ir nėra ko šokti aukščiau bambos. Retoms filologijoms, negausioms studijų programoms reikalingas tikslinis valstybės užsakymas. Nėra – ir neturime to daryti, nes kitaip žlugdome pagrindines filologijas, iš kurių gyvename, kurias privalome išlaikyti, kad ir kokia būtų valstybės politika (pavyzdžiui, lietuvių, baltų filologijas). 
Kokią išeitį siūlote?
Išeičių reikia ieškoti. Deja, dažnai susiduriame su paprasčiausia inercija: kaip dešimtis metų ligi šiol buvo, taip ir toliau tebūnie. Iš dalies sutinku, kad taip mąstyti kai kada gal ir reikėtų, nes, pavyzdžiui, klasikinei filologijai jau du tūkstančiai metų ir vargu ar čia ką labai pakeisi. Tačiau kai ką keisti savo fakultete vis dėlto privalome.
Štai imkime kad ir tą pačią magistrantūrą, kurioje mūsų fakultete kartais studijuoja 2 studentai kurse. Kaip pasiekti, kad grupėje būtų 12–15 studentų – tik tada nebus nuostolinga juos ruošti, pateisinsime dėstytojų etatus. Paprastai magistrantūroje studijuojama viena iš dviejų filologijos krypčių – kalbotyra arba literatūrologija. Jeigu kalbotyra yra mokslas, tai šio mokslo bendrieji metodologiniai principai visur turėtų būti tie patys – Prancūzijoje, Anglijoje ar Vokietijoje. Jei pamėginsime formuluoti kokius nors „tautinius“ metodologinius principus, man atrodo, sėkmingai pasuksime nuo mokslo tikėjimo link. Jeigu taip, tai kas mums trukdo sujungti visus magistro kalbotyros specialybės studentus į vieną grupę? Anglų kalbotyra, baltų kalbotyra, lietuvių kalbotyra, prancūzų kalbotyra (į pastarąją stoja irgi po 1–2 studentus, todėl jų apskritai priimti negalėtume), rusų kalbotyra – visus šių specialybių magistrantus surenkame į vieną kursą ir suformuojame normalaus dydžio grupes. Padarę bent pusę bendrųjų kursų, privalomų visiems kalbotyros specialybės studentams, toliau galėtume mažyčiais pogrupiais imtis specialiojo rengimo pagal skirtingas filologijas.
Neįžvelgiu čia ypatingos naujovės: fizikai, matematikai taip dirbo jau prieš daugelį metų, kai kuriuos bendruosius kursus klausydavo drauge didžiosiose auditorijose. Man regis, taip panaudojama ir Medicinos fakulteto didžioji auditorija.
Aišku, kad čia nieko naujo. Bet kai studijavau, daug daugiau klausydavomės bendrų paskaitų, pavyzdžiui, lituanistai su anglistais – dabar, deja, tai labai sumažėjo, ypač magistrantūroje. Tačiau kai pradedu šnekėti su konkrečių programų vykdytojais, man sakoma: ne, mums to ar ano nereikia, bet reikia ko kito. Mums labai svarbūs ir nepakeičiami specialieji dalykai, todėl bendrųjų nėra kur sukišti, ir apskritai, ar jų reikia. Kam anglistui lietuvių literatūra, o lituanistui lotynų kalba – gal aš nepakankamai išmanau ne savo programos specifiką. Gal ir neišmanau, bet tada apninka abejonės, kuo mes užsiimame: mokslu ar tikėjimu?
