Permainų vėjuose (3)

Apskritai, į beribes ir besaikes naujoves žiūriu gana skeptiškai. Manau, neturime specialiai kurti naujovių, nėra reikalo išradinėti dviračių. Reikia dairytis aplinkui atmerktomis akimis ir atvira širdimi, stebėti kas vyksta kituose universitetuose ir pasinaudoti jų gerąja patirtimi, aišku, prieš tai įvertinę, kaip ji gali prigyti arba mutuoti vietos sąlygomis. Beje, tai tinka ir viso mokslo reformai: jei išradinėsime dviračius arba aklai perimsime mūsų sąlygoms visiškai netinkamą patirtį – bus šnipštas.

Kartais ir mados veikia

Žinote, kažin, ar tai pagrindinė euforijos priežastis. Euforija nuo stebuklo – nepriklausomybės atgavimo. O visokie ideologiniai pančiai, Vakarų universitetai, ambasados ar gali kelti kokias euforijas. Nereikia pamiršti, iš kokio sovietmečio etapo atėję dabartiniai pusamžiai (esantys profesinės brandos zenite) filologai. Jie juk neprisimena per prievartą pirštų pseudomokslinių Maro teorijų, literatūros profesorių išvijimo, plenumų nutarimų ir pan. Pagrindinės filologų pajėgos šiandien yra iš besibaigiančios Brežnevo epochos, gorbačiovinės perestroikos – puikiai prisimename, kas tai buvo. Truputis dvasinės opozicijos, konformizmo, norintiems prieinami Vakarų autoriai, visai neblogas materialus būvis. Inteligentas – visada opozicijoje valdžiai. Gera buvo opozicijoje prie Brežnevo, o dabar staiga paaiškėjo, kad reikia būti opozicijoje savai valdžiai. Ideologiniai pančiai buvo, bet kaip į juos pažiūrėsi. Kalbotyroje – grynas formalizmas: vieną kitą įžangoje reikalingą citatą įkišai ir ramu – toliau rašai kaip tau atrodo. Literatūroje gal ir baisesni buvo, bet kiek jie savi nusistatyti, o kiek iš viršaus primesti – didelis klausimas (kur to meto „literatūra iš stalčių“?). Manote, kad šiandien ideologinių pančių nėra? Pamėginkite kokia jautria tema (gėjų, nacių ar teroristų) turėti savo nuomonę, besiskiriančią nuo oficialiosios linijos! Pats save pagaunu svarstantį, ar tarp jautrių temų paminėti žydus ar ne. Ar tai ne pančiai? Žodžiu, visiškai be pagrindo filologo būsenos kaitos schema: tada – blogai, vėliau – gerai, dabar – vėl blogai. Pasaulis įvairus, spalvotas, ir visada gali būti visaip ir dėl įvairių priežasčių.

Grįžkime prie Filologijos fakulteto. Man atrodo, kad universitete apskritai susikūrė tokia ramybės oazė kunkuliuojančios rinkos vandenyne. Statutas lyg ir kitokį būvį įtvirtina – kiekvienas turėtume kovoti dėl konkursinės vietos, laimėti arba pralaimėti (jei atsiras geresnis pretendentas), nebijoti atsidurti už universiteto ribų, pasitempti, pasisemti patirties ir vėl sugrįžti, konkuruoti su kolegomis iš kitų universitetų ir institutų. Deja, taip nėra – beveik visi konkursai vienas į vieną vietą (tai fikcija), užtikrinta (nors ir nepelninga) darbo vieta iki pensijos, ramus kilimas karjeros laipteliais nuo asistento iki profesoriaus, darbo kontrolė minimali. Visa tai šiandien griūva, todėl priblėso žvilgsniai, atsirado diskomforto būsena. Manau, praeis, konkurencinė būsena yra natūrali. Antai, viena nelaimėjusi konkurso ir atleista dėstytoja metė man kaltinimą – sunaikinau prieraišumą prie universiteto. Svarstau, o gal tai pagyrimas? Ar neprisimename dar nesenų laikų pagyrų: „išdirbo vienoje darbo vietoje 40 metų!“ Tai kaip suprasti darbuotojų mobilumo skatinimą? Arba kita dėstytoja, irgi atleista: tikrai žinau, kad pažįstami pasiūlė kitą dėstytojo darbo vietą, bet ji atsisakė. Jei ne fakultete, tai niekur! – taip reikia suprasti. Man atrodo, kad tai nenormalu. Gal tas užsisėdėjimas ir prisirišimas prie darbo vietos kaip tik ir yra sovietmečio dvasinis reliktas. Kita medalio pusė – sugrįžta mokslo daktarai iš užsienių. Kaip puiku, priimkime, kurkime jiems darbo vietas! Tai irgi perdėta – yra konkursai, tegu lygiomis teisėmis konkuruoja dėl esamų darbo vietų su esamais dėstytojais. Aišku, kad tokiomis sąlygomis pradėti gyventi labai sunku ir neįprasta. Bet aš to sieksiu, o universitetas nuo to tik laimės.

Žodžiu, pakilimas, sveikas blizgesys į filologų akis dar sugrįš, tik reikia nusipurtyti snaudulį, įsileisti gaivesnio vėjo ir prie to priprasti. O naujų specialybių kūrimas arba senų glaudinimas yra natūrali kasdienio mūsų darbo dalis, kuri turėtų labai palengvėti su jau minėta moduline sistema. Jei ją įsivesime, kas studentui trukdys pasirinkti šalutinį ar gretutinį studijų modulį? Dabar yra kelios gretinamos specialybės: lietuvių filologija ir užsienio kalba (čekų, vokiečių, slovėnų, italų). Iš principo su šiomis programomis ir yra prieita prie modulių – lietuvių filologiją galima laikyti pagrindiniu moduliu, o užsienio kalbą šalutiniu. Išklausius pagrindinį, niekas netrukdo rinktis ir šalutinį, pavyzdžiui, čekų kalbos, visuomenės ir literatūros modulį. Tik dabar studento laisvė rinktis yra varžoma, nes tik viena lituanistų grupelė, kuri įstojo būtent į tą specialybę, gali studijuoti čekų kalbą. O galėtų studijuoti visi to norintys studentai. Juk niekas netrukdo kad ir Prancūzų kultūros centrui pasiūlyti modulį Prancūzų kalba, literatūra ir visuomenė. Niekas netrukdo studentui išvažiuoti į Sorboną ir ten studijuoti pagal šį modulį. Studentas bus visai kito lygio specialistas, gaus tai, ko nori. Taigi ne siauriname, bet plečiame esamas galimybes.

Aišku, tuojau kils ekonominis klausimas: ką daryti su moduliu, kuris nebus pasirinktas 2 metus iš eilės? Pavyzdžiui, modulis Rusų kalba, kultūra, visuomenė.

Abejotina, kad nebūtų pasirinkta, nes rusakalbių Lietuvoje ne tiek jau maža.

Dėl rusų kalbos gal abejoti ir nereikėtų, nevykęs pavyzdys. Imkime, pavyzdžiui, modulį Ukrainiečių kalba, kultūra ir visuomenė. Suprantama, kad geopolitine prasme Ukraina mums nepaprastai svarbi, bet tokį studijų modulį šiandien sunkiai įsivaizduoju. Veikia daug subjektyvių veiksnių: populiarumas, reklama, patrauklumas ir t. t. Taigi – porą metų niekas nesirenka modulio. Sprendimas aiškus: jei dėstytojas dirba ir kituose moduliuose, tai dirba ir toliau, bet jei dirba tik su šiuo – paslaugų atsisakymas.

Vadinasi problemų kamuolys be galo didelis ir sunkiai išvejamas. Jas spręsti sunku – už kiekvieno pajudinimo, pokyčio, reformavimo slypi gyvi žmonės –mokslininkai, pedagogai. Tai didžiulė atsakomybė ir labai įdomi profesinė veikla. Bepigu organizaciją reformuoti turint maišą pinigų. Fakultetas ne Alytaus tekstilė – niekas gelbėjimosi maišo nemes. Todėl reforma vyks su labai daug nežinomųjų ir apribojimų – labai nepaslankūs ir griežti darbo įstatymai, pinigų apibrėžtas ir nepakankamas kiekis, įsipareigojimai studentams (nenutrauksi pradėtos programos) ir milžiniška sparta kintantis aplinkinis pasaulis, prie kurio reikia derintis. Bet aš tikiu fakulteto (pabrėžiu – ne savo, o fakulteto) sėkme. Vienas lauke ne karys – tik visa bendruomene įveiksime mums kilusius išmėginimus.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas