Struktūriniai fondai: naujos galimybės ir problemos (2)

Pradžia Nr. 2

Vilniuje Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva surengtoje ir Europos Komisijos remiamoje konferencijoje Kokių sprendimų reikia, kad Lietuva Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą 2007–2013 metais panaudotų veiksmingai? buvo aptarti Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo principai ir kriterijai, prioritetai, numatyti ir siekiamos plėtros rezultatai.

Klausimai ministrams

Pirmininkaujančiojo teise Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys uždavė klausimą: ar galima iš bendro pobūdžio strategijos išskirti svarbiausias prioritetines kryptis, mat iš finansų ir ūkio ministrų pranešimų galėjo susidaryti įspūdis, jog visa strategija susiveda į siekį, „kad Lietuvai būtų geriau“? Kitaip tariant, kokiais nacionalinės svarbos projektais sieksime pagrindinių finansų ministro suformuluotų tikslų – turėti konkurencingą ūkį ir pagerinti žmonių gyvenimo lygį? Pagaliau, kaip vienas ar kitas objektas – Kauno sporto rūmai, Vilniaus stadionas – tampa nacionalinės svarbos projektais? O tapus ar jiems nebegalioja konkurenciniai reikalavimai?

Į šiuos klausimus mėgino atsakyti abu ministrai. Finansų ministras Zigmantas Balčytis priminė ES struktūrinės paramos strategijos kūrimo principus. Lietuvoje buvo įvertintos ilgalaikės valstybės strategijos, glaustame dokumente apibūdinta esama ekonominė šalies padėtis ir grėsmės, kylančios iš kaimyninių rinkų veiklos ir plėtros. Štai tame fone Lietuva ir mėgina padidinti savo konkurencingumą. Tam buvo priimtos 4 veiksmų programos (Paskutinė Seime buvo patvirtinta ES paramos programa, iš kurios dalį pinigų būtų galima panaudoti žmonių gebėjimams sukurti.) Tose programose buvo numatyta, kiek planuojama išasfaltuoti kelių, parengti aukštos kvalifikacijos darbuotojų, tarp jų ir mokslinio potencialo, kiek renovuoti mokyklų, pagaliau numatyta, ko siekiama didinant energetikos, ekonomikos veiksmingumą ir t. t.

Dėl prioritetų. Kai tebuvo 3 veiksmų programos (senasis variantas), išskirta 19 prioritetų, kiekviename plačiai aprašyta, ko bus siekiama dėl vieno ar kito prioriteto. Ten ir buvo numatytos pagrindinės sąlygos paraiškoms teikti – kad būtų tinkamos finansuoti iš ES struktūrinių lėšų.

Pagyręs Dmitrijaus Celovo pristatytą ekonometrinį modelį ministras Z. Balčytis vis dėlto pažymėjo, kad realiame gyvenime ekonomika šiek tiek skiriasi nuo matematikos. Šis mokslas grindžiamas labai tiksliomis prielaidomis ir sąlygomis, o ekonomikoje ne visi veiksniai yra prognozuojami – galioja „juodosios dėžės“ principas.

Dėl perspektyvų. Ateityje reikėtų modelyje numatyti, kiek mums pavyks pasiekti užsibrėžtų tikslų. Kas metai ar keleri turėtume rengti studijas, kaip kreipti savo ekonominę struktūrą, mokslo institucijas, verslo aplinką ir mokesčių sistemą, kol visa ekonominė struktūra reaguos į tas priežastis, su kuriomis susiduria valstybė. Pastaraisiais metais energetikos srityje vyko daug pokyčių: kyla nauji uždaviniai, naujos grėsmės, iššūkiai. Akivaizdu, kad šis sektorius pareikalaus didžiulių išteklių.

Taigi iš minėtų studijų galima pamatyti ir naujų veiksmų būtinybę, į kokias sritis teks nukreipti finansinius bei žmogiškuosius išteklius. Dėl pastarųjų ministras taip pat turėjo ką pasakyti. Ateityje parengę studijas pamatysime, į kurias sritis reikės nukreipti atitinkamai parengtų žmonių. Šiandien, kai Europoje pirmaujame pagal į aukštąsias mokyklas įstojančių abiturientų skaičių, mūsų mokymo ir studijų sistema kuria, pasak Z. Balčyčio, „bendros kvalifikacijos“ specialistus. Ateityje ūkio struktūra keisis, dalį specialistų teks perkvalifikuoti – tai brangu ir ne visada tikslinga. Tai štai visi šie klausimai ir turės būti tarpusavyje susieti. Tad ir makroekonominius skaičiavimus atliekančiam jaunimui ministras Z. Balčytis palinkėjo tyrimus daryti platesniame kontekste, nagrinėti ir socialinių veiksnių įtaką į šalyje vykstančius pokyčius. Tai neišvengiama kasdienio ekonominio gyvenimo dalis, kuri reikalauja finansinių injekcijų, gebėjimų ir toliaregiškumo. Ministras taip pat palinkėjo aktyviau populiarinti veiksmų programas, skatinti struktūrinių lėšų įsisavinimą, skatinti verslo struktūras rengti naujus projektus.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad prie Finansų ministerijos veikia darbo grupė, kurios pagrindinė paskirtis ir yra tobulinti ES pinigų įsisavinimo kontrolę. Z. Balčytis paskatino teikti šiai grupei pasiūlymus, aktyviai dalyvauti šioje veikloje. Prie ministerijos yra ir kita darbo grupė, kuri turi išnagrinėti pelno mokesčio lengvatų taikymo dalykus mokslo inovacijų srityje, pažangių technologijų įsigijimo ir kitose srityse, todėl svarbu tobulinti, gryninti šias sritis. Ministras Z. Balčytis net pasakė, kad ministerijai nereikia tiek daug pelno mokesčio, nes svarbiausia, kad tam tikra lėšų dalis tikslingai didintų visos valstybės konkurencingumą.

Ūkio ministras Vytas Navickas priminė projektus, kuriuos kaip tarpinė institucija administruoja Ūkio ministerija. Pirmoji jos prioritetinė kryptis – Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas. Šis prioritetas susijęs su technologine plėtra ir inovacijomis. Ministras pabrėžė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros svarbą šio prioriteto įgyvendinimui, todėl būtinos didesnės investicijos – valstybinio ir privataus sektoriaus – į mokslinius tyrimus, tuo labiau, kad tą įpareigoja ir Lisabonos strategija. Ūkio ministerija vizuodama projektus, taikydama ir kitas priemones kaip tik ir sieks paskatinti aktyviai dalyvauti tuose projektuose taip pat privatų verslą. Šiuo metu privataus verslo moksliniuose tyrimuose dalis sudaro vos 0,11 proc., o kai kurių Europos šalių privataus verslo indėlis į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą sudaro 3 proc., JAV – net 5 procentus. Be to, Lietuvoje darbo našumas tesudaro 41 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Keliamas uždavinys – 2013 m. pasiekti 65 proc. ES darbo našumo.

Antroji prioritetinė sritis – energetikos projektai. Čia parametrai daug aiškesni, bent jau lyginant su moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra ir inovacijomis. Energetikoje bus siekiama sumažinti nuostolius tinkluose, energijos sąnaudas konkrečiuose pastatuose, vertinant pagal išmatuojamus dydžius.

Ministras atkreipė dėmesį ir į prioritetą 3.13: Atvykstamasis ir vietos turizmas. Jau dabar aišku, kad turizmo verslas ir viešoji turizmo infrastruktūra patirs didelį spaudimą iš sporto objektų projektuotojų ir statytojų. Šios srities projektams numatyta skirti 912 mln. litų, kurie turės būti įsisavinti per šešerius metus. Vien stadiono statyba Šeškinėje, Vilniuje, pareikalaus 300 mln. litų, naujoji sporto salė Kaune – 160 mln. litų, dar pridėkime Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio sporto objektų reikmes – kiek belieka turizmo plėtrai? Katino ašaros.

Ūkio ministerijos laukia nelengva užduotis derinant tokių projektų pateikėjų ir miesto bendruomenės interesus. Ministras priminė, kad per dvejus pastaruosius metus (2004–2006 m.) turizmo projektams skirta 358 mln. litų įgyvendinti 47 projektus. Dabar laukia labai sunki užduotis – revizuoti šį prioritetą.

Ką ministras V. Navickas mano apie vadinamuosius nacionalinės svarbos objektus ir vertinimo procedūras? Nėra taip, kad objektas paskelbiamas nacionalinės svarbos, ir jam užsidega žalia šviesa visose vertinimo procedūrose. Kad ir Trakų irklavimo sporto bazė. Šis projektas surinko pakankamą balų skaičių, turi nacionalinės svarbos statusą, bet liko „už borto“. Panašiai nutiko Girstučio kultūros ir sporto centrui Kaune; jam taip pat teko vykdyti visas procedūras kaip ir visiems kitiems projektams.

Bet tada visai logiškai skamba taip ir likęs retoriniu Dariaus Kuolio klausimas: jeigu nacionalinės svarbos prioritetas suteikiamas objektui ir jis nelaimi konkurso, lieka už borto, tai ko vertas tas prioritetas?

Ar Lietuvoje trūksta
talentų

Pasak į diskusiją įsitraukusio Aleksandro Abišalos, šalyje neturime inovacijų rėmimo sistemos, yra tik pavieniai tos sistemos elementai. Nėra sistemos, todėl nėra paramos, vadinasi, ir inovacijų nėra. Ūkio ministerija pasiryžusi tokią sistemą sukurti, o struktūriniai fondai yra papildomas poveikio mechanizmas.

Tačiau išskyrus bendrus tikslus ir principus nieko konkretesnio taip ir nepavyksta išgirsti, nebent oponentų ginčus. Nuo objektinio mąstymo A. Abišala kvietė eiti link programinio. Gal iš besikuriančių technologinių platformų kils taikomųjų tyrimų technologinės nacionalinės programos, bet kol kas jos neišryškėja. Ne visai aiškūs ir mūsų šios srities prioritetai. Ūkio ministerija kaip tik ir turėtų visą procesą paskatinti, išryškinti tuos prioritetus, tada aktyviau reikšis ir verslas. Žodžiu, artėja laikas skirstyti struktūrinių fondų lėšas, o Lietuvoje vis dar nesusitariama dėl prioritetų kai kuriose veiksmų programose, ne visiems aiški ir pati veiksmų sistema. Kas tie tikrieji nacionaliniai prioritetai, kuriems lėšų skyrimas turėtų būti programinis, o ne konkursinis? Kai nuo praėjusių metų birželio pradėtas „strategijos gilinimas“, tai ligi šiol gilinamasi, o praktiškai nieko naujo nevyksta. Bent jau A. Abišala tvirtino to vyksmo ženklų nematąs. Jau nekalbant apie taisykles, kurias rengia darbo grupė. Susitarta kaip dirbsim, bet ne ką dirbsim – ir vėl tyla.