Vaclovas Aliulis ir jo darbų bibliografijos rodyklė
Vaida Juodėnienė
Bronislava Kisielienė
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių Informacijos skyrius
Vaclovas Aliulis – iškili tūkstantmečio asmenybė, kunigas, žurnalistas, visuomenininkas. 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų k., Alytaus r. Aliulių šeimoje gimė aštuntasis vaikas, krikšto metu gavęs Vaclovo vardą. Sumanus ir guvus berniukas mokėsi Varnagirių pradžios mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje. Teologijos mokslus studijavo Kauno kunigų seminarijoje, įgydamas teologijos licenciato laipsnį. 1944 m. birželio 11 d. įšventintas kunigu. Kunigavo Varėnoje, Marijampolėje, Vilniuje, Druskininkuose, Paringyje, Palūšėje, Strūnaityje, Lentvaryje, Švenčionyse, Turgeliuose ir vėl Vilniuje.
Apie savo pašaukimą tarnauti Dievui kun. Vaclovas Aliulis MIC sako: „Pasirenku vienuolišką gyvenimą šiek tiek patariamas tėvų, nors jų patarimai didesnės įtakos neturėjo... Nemažai pats supratau pasekti aukščiausiu idealu – Kristumi.“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Informacijos skyriaus darbuotojos Vaida Juodėnienė ir Bronislava Kisielienė parengė bibliografijos rodyklę „Vaclovas Aliulis“. Knyga rengiama spaudai. Bibliografijos rodyklėje surašyta ir sunumeruota 1 418 spaudinių, kurie atspindi jo mokslinės, religinės, publicistinės, visuomeninės veiklos laikotarpį nuo pirmojo straipsnio „Marijonų gimnazija“, išspausdinto 1936 m. Radišiaus slapyvardžiu, iki 2010 m. birželio 11 d. (66-erių kunigavimo metų sukaktis).
Leidinio pradžioje spausdinamas paties kunigo V. Aliulio autobiografinis straipsnis „Gyvenimo eiga“, skyriuje „Bičiulių žodžiai“ apie svarbiausias Vaclovo Aliulio gyvenimo ir veiklos sritis pasakoja straipsnių autoriai: Kęstutis Brilius ir Lionė Lapinskaitė („Teologinės įžvalgos einant kun. Vaclovo Aliulio MIC, darbų keliais“), Ingrida Gudauskaitė („Filologija, teologija ir ekvilibristika: Naujojo Testamento vertimo bei redagavimo sūkuriai“), Petras Kimbrys („Iš dovanojančio dievo dosnumo“), Marytė Kontrimaitė („Būti su savo tauta“), Edmundas Simanaitis („Kunigo Vaclovo Aliulio aura“), Zigmas Zinkevičius („Žymusis Lietuvių bažnytinės kalbos tvarkytojas“).
Bibliografijos rodyklė suskirstyta į dvi dalis: „Vaclovo Aliulio rašto darbai“ ir „Literatūra apie Vaclovą Aliulį“.
Pirmoje knygos dalyje pateikti Naujojo Testamento vertimai, liturginės knygos, kalendoriai, maldynai, psalmynai, katekizmai, straipsniai, pamokslų ir interviu tekstai, vertimai, recenzijos, redaktoriaus darbai. Surinkti studentų magistrų darbai, kuriems V. Aliulis vadovavo arba kuriuos recenzavo.
Kunigas Vaclovas Aliulis gerai išmano lietuvių kalbą, kurios terminiją pritaikė religinėje erdvėje. Nuo 1965 m. rūpinosi visa lietuviška liturgine leidyba. Kadangi buvo santūrus ir diplomatiškas, parengtus spaudai katalikiškus leidinius aptardavo su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniais, kad nenukentėtų katalikiška tekstų prasmė ir į leidinius nepatektų propaganda apie tariamą religijos laisvę. Bendraudamas su Lietuvių kalbos instituto specialistais, lietuvių kalbos žinovais, sutvarkė liturginės kalbos norminimą. V. Aliulis tapo lietuviškos terminijos religinėje kalboje rengimo pradininku. 2009 m. jam buvo įteikta Lietuvių nacionalinė kalbos premija.
Reikia paminėti jo kaip profesionalaus vertėjo darbą. Kunigas moka devynias kalbas: vokiečių, lotynų, graikų, prancūzų, lenkų, gudų, rusų, italų, anglų. Parengti knygų vertimai, straipsniai įvairiomis kalbomis pateikti skyrelyje „Vertimai“. Noras papildyti parašytus straipsnius, išreikšti savo mintis ir nuomonę, analizuoti kūrinių temas ir teikti patarimus Vaclovui Aliuliui yra įdomi veikla, o rašančiam autoriui naudinga išgirsti patarimus ir mokytis. Ši medžiaga įtraukta į skyrelį „Recenzentas“.
Įžvalgus redaktorius, talentingas žurnalistas praskynė kelią religinei literatūrai. V. Aliulis sako: „Literatūra ir religija yra du indai“. 1989 m. jis pradėjo leisti pirmąjį religinį žurnalą „Katalikų pasaulis“ ir iki 1991 m. buvo šio žurnalo vyr. redaktorius. 1990–1993 m. – „Katalikų pasaulio“ leidyklos direktorius. Įkūrė Lietuvos Biblijos draugiją. Daugybę metų buvo Liturginės komisijos pirmininku. Kunigo pastangomis dar sovietiniais laikais šviesą išvydo „Naujojo Testamento“ vertimas į lietuvių kalbą, kurį redagavo ir vertė kartu su kunigu Česlovu Kavaliausku. Daugelį straipsnių autorius pasirašinėjo slapyvardžiais: Mykolas Gulbinys, Radišius, K. V. Al., K. A. V., V. A., Marijonas Valius.
Daug dėmesio V. Aliulis skyrė vaikams ir jaunimui. Skiepijo meilę tėvams ir Bažnyčiai. Nuo 1970 m. dėstė Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Parengė nemažai mokomosios medžiagos, kuri rankraščių teisėmis, autoriui prašant, buvo įtraukta į rodyklės skyrelį „Knygos“. Vadovavo magistrų darbams, juos recenzavo – visa tai atskleista skyrelyje „Mokslinių darbų vadovas ir recenzentas“. Daugybei studentų, įvairių straipsnių autoriams padėjo lietuvių gramatinės kalbos konsultacijomis, vertimais, geru žodžiu.
V. Aliulis savo žinių lobiais dalinasi ne tik su visuomenės ir bažnyčios atstovais Lietuvoje, bet ir kitų užsienio šalių konfesijų asmenimis, Rytų krikščionimis. Dalyvauja daugelyje tarptautinių konferencijų Italijoje, Šveicarijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kt. Kadangi 1993–1999 m. buvo Marijonų vienuolijos generaliniu vikaru Romoje ir rūpinosi Romos marijonų vienuolijos bibliotekos lietuviškosios dalies puoselėjimu, 2007 m., patariant istorikei Genovaitei Gustaitei, tarpininkavo perduodant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai lituanistikos leidinius iš Romos.
Nors ir gyveno toli nuo Lietuvos, kunigas visada domėjosi šalies įvykiais, susirašinėjo su Lietuvos dvasininkais, intelektualais, draugais. Rašė straipsnius, kuriuos siuntė į lietuvišką spaudą. Rodyklėje yra skyrelis „Laiškai“, kuris suskirstytas į smulkesnius poskyrius: „Laiškai Vaclovui Aliuliui“ ir „Vaclovo Aliulio laiškai“. Daug laiškų saugoma Vaclovo Aliulio fonde (Nr. F. R.–945), esančiame Lietuvos valstybiniame archyve, tačiau jie nepublikuoti, todėl į knygą nepateko. Suregistruoti laiškai, kurie buvo publikuoti spaudoje.
1991 m. įsteigta Lietuvos žurnalistų draugija, o kunigas buvo vienas iš jos įkūrimo iniciatorių. Nuo 2002 m. – Lietuvos žurnalistų draugijos narys. Už krikščioniškos spaudos atgaivinimą ir palaikymą 2004 m. Vaclovas Aliulis apdovanotas Stasio Lozoraičio metų premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvoje (1988–1992) V. Aliulis įsitraukė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą. Buvo išrinktas Seimo tarybos nariu. Šurmuliuojant politiniam ir visuomeniniam gyvenimui, buvo sumanyta sudaryti tam tikras sąjūdininkų elgesio normas, taisykles. Buvo įkurta Etikos komisija, į kurią išrinkti: prof. Julius Juzeliūnas, mokytoja Laima Abraitytė, prof. Vytautas Kubilius, Edmundas Simanaitis, kunigas Vaclovas Aliulis.
Kunigas pasižymėjo logišku mąstymu, taupiai reiškė savo mintis, mokėjo sudėti akcentus, kylančius iš teisės aktų, įstatymų, programų. Sugebėjo neišklysti iš krikščioniškos dorovės ir visuomenės normų. Skaitant įsirėžė šie kunigo pasakyti žodžiai apie įstatymą ir Etikos komisijos darbą: „Tiesos kalbėjimas – tai pagarba žmogui. Pripažindami sau teisę į gerą vardą, turime pripažinti, gerbti kitų gerą vardą.“
Vaclovas Aliulis prisidėjo prie daugelio įstatymų rengimo: įstatymas apie sąžinės laisvę, dėl religinių bendrijų įstatymo (1994), dėl sveikatos apsaugos įstatymo, dėl švietimo įstatymo pakeitimo – apie tikybą (1996). Smerkė priimtą įstatymą dėl abortų (1990), dirbtinio apvaisinimo, dėl netradicinių religinių bendruomenių (bendrijų) teisinės būklės ir kt.
Už nuopelnus Lietuvos Sąjūdžio gretose V. Aliulis apdovanotas 1992 m. Sausio 13-osios atminimo medaliu „Už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“; 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu; 2010 m. už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę – atminimo medaliu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 20 metų.
Nuo 1989 m., kai atsikūrė Lietuvos ateitininkų federacija, iki 1992 m. Vaclovas Aliulis buvo jos dvasios vadas. Dabar priklauso Lietuvos ateitininkų federacijos Sendraugių sąjungai. Nuo 1991 m. yra Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. 2003 m. Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ suteikė V. Aliuliui Tolerancijos žmogaus titulą.
Vaclovas Aliulis ne tik geru žodžiu skatino rašyti, bet ir materialiai rėmė spaudos leidinius: „Jaunystės vizija“, „Kregždutė“, „Ateitis“, „Naujasis židinys-Aidai“. Taip pat rėmė Lietuvos Biblijos draugiją, Marijonų radijo laidas. Maždaug nuo 2004 m. už spausdintus straipsnius neėmė honoraro.
II dalis – „Literatūra apie Vaclovą Aliulį“. Čia surinkta medžiaga byloja apie šio žmogaus – kunigo – visapusišką, beatodairišką veiklą literatūros, religijos, mokslo, sveikatos, meno, žmogaus esybės ir moralės srityse. Apie tai ir rašo gerai kunigą pažįstantys ar tik bendravę su juo ir pajutę ramybę bei palaimą knygoje spausdinamų straipsnių autoriai.
Knygos pabaigoje be sutrumpinimų ir asmenvardžių rodyklės pateikta ir „Dalykinė rodyklė“. Pastaroji parengta kartu su V. Aliuliu. Šioje dalykinėje rodyklėje pateiktas nuorodų sąrašas pagal temas. Tai patogiausias būdas orientuotis kunigo Vaclovo Aliulio raštų lobynuose: ar tai būtų religinė, ar literatūrinė tema.
Parengus bibliografijos rodyklę bei pabendravus su kunigu, taip ir norisi pakartoti vieno straipsnio autoriaus žodžius: „Iš kur jis ima tos jėgos, reikalingos nuveikti dideliems darbams? O reikėjo jos tomis valandomis, kai buvo sunkūs Lietuvos bažnyčiai laikai, nuolatinis ramybės drumstimas, dažni iš parapijos į parapiją kilnojimai, priešų pastangos sunaikinti Lietuvos bažnyčią ir visą lietuvių tautą. Kunigas Vaclovas Aliulis, MIC, žinojo pagalbos šaltinį. Jis dažnai kartojo savo vienuolijos, parašytus ryto maldose, žodžius: „Tu žinai, Viešpatie, kad aš nieko negaliu be Tavęs, todėl šaukiuosi Tavęs, malonių šaltini ir neišmatuojama gėrio jūra, prašydamas suteikti pagalbos“.*
Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių bibliotekos kolektyvo ir kitų geros valios žmonių vardu sveikiname Gerbiamą Tėvą Vaclovą garbaus
90 metų jubiliejaus proga, linkime sveikatos ir geriausios kloties nelengvame darbe.
* MISIŪNAS, H. Minint kun. V. Aliulio 50-metį. Šaltinis, 1994, Nr. 4/5, p. 55–56.
Nuotraukose:
Medžiagą bibliografijos rodyklei Vilniaus Marijonų vienuolyne renka: kunigas Vaclovas Aliulis MIC, Vaida Juodelienė ir Bronislava Kisielienė
