MOKSLASplius.lt

Kur ir kaip tarti priebalsį „l“

Valerija Vaitkevičiūtė


1969 m., vadovaujant K. Ulvydui, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Žodyno sektoriuje, kur aš ėjau vyr. moks. bendr. pareigas, buvo apsvarstytas mano darbo „Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas“ rankraštis. Be K. Ulvydo ir manęs, svarstyme dalyvavo doc. P. Bernadišienė, dr. A. Kučinskaitė ir V. Ambrazas. Niekam nekilo abejonių dėl mano pateiktų tarptautinių žodžių su priebalsiu l tarimo normų priebalsių samplaikoje. Tik V. Ambrazas man primygtinai sakydavo, kad A. Pupkis dėl tarptautinių žodžių l tarimo yra kitos nuomonės.

„Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas“ buvo įtrauktas į leidyklos „Mokslas“ planus. Bet, atleidus mane iš instituto1, žodynas iš leidyklos planų buvo išbrauktas. Jo ir kitų darbų rank­raščių man neatidavė. Darbą rašiau iš naujo ir išleidau savo lėšomis tik 2001 m.

1979 m. A. Girdenis ir A. Pupkis ne kalbiniame žurnale „Kultūros barai“ Nr. 2, p. 49–50 (atsakomasis red. B.  Savukynas) išspausdino straipsnelį „Dėl vienos tarties normos“. Autoriai jame reikalauja tarptautiniuose žodžiuose, svetimuose vietovardžiuose, pavardėse ir varduose, kuriuose l eina prieš kietąjį priebalsį, o po jo – užpakalinės eilės balsis a, o, u, būtinai tarti kietąjį l, pvz.: pulsas, impulsas, devalvacija, alfa, ultra, valsas, komsomolskaja, folksvagenas, Kelnas, Lvovas, Buchenvaldas, Kavalska, Adolfas, Arnoldas, Silva, Alma, Olga ir t. t. Beje, šio konformistinio straipsnelio A. Girdenis į savo tritomį neįtraukė.

Pasirodžius straipsneliui, mėginta šią „tarties normą“ įdiegti teatruose, radijuje ir televizijoje. Mėginimas patyrė didžiulį fiasko – sukilo visi aktoriai, diktoriai ir kt.
1980 m. leidykla „Mokslas“ išleido A. Pupkio darbą „Kalbos kultūros pagrindai“. Recenzentai – A. Kučinskaitė, dalyvavusi mano „Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas“ svarstyme 1969 m., ir doc. A. Ružė.

„Lietuvių kalbos enciklopedijoje“, 1999, A. Sabaliauskas, pateikęs netikslias J. Kazlausko, V. Ivanovo, V. Vaitkevičiūtės biografijas, neparašė visos tiesos ir apie A. Pupkį; 575 p. rašo: „1962–1965 Leningrado un-to aspirantas (...). Disertacija – „Priebalsių junginiai dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“. A. Pupkis buvo Leningrado universiteto Fonetikos katedros aspirantas ir parašė tokią disertaciją, kurioje pateikta priebalsių tarties „kodifikacijos teorija“ sudrebino visą kated­ros profesūrą. A. Pupkio disertacijos Fonetikos katedra ginti nepriėmė. Jam buvo pasiūlyta ją ginti Vilniaus universitete, jei ten tokią iš viso ginti leis.

A. Pupkis darbe „Kalbos kultūros pagrindai“, 75 p. rašo: „Šiandien jau niekas neabejoja, kad kalbą galima reguliuoti. (...) Mūsų šalyje, kaip ir daug kur kitur pasaulyje, įgyvendinamas Markso ir Engelso numatymas: „Savaime suprantama, ateis metas, kai individai ims pilnutinai kontroliuoti ir šį giminės produktą“ (t. y. kalbą. – A.  P.)2. Dabar visi esame tos nuomonės, kad visuomenė pajėgi aktyviai kištis į kalbų raidą ir paveikti net jų struktūrą (M. Isajevas)3. Kaip tai galima daryti, rodo lingvistinė politika.
Laikydami lingvistinės politikos terminą gana plačios apimties, pačią lingvistinę politiką galėtume vadinti valstybinių, politinių, visuomeninių instancijų taikomų priemonių sistemą kalbai reguliuoti.

O 76 p. jis rašo: „1.3. Kiekviena lingvistinė politika gali būti nukreipta dviem kryptim: daryti įtaką kalbos funkcionavimui ir veikti jos struktūrą“. 77 p. A. Pupkis rašo: „Struktūrą daugiausia paveikti gali kodifikacija4. Nuo jos iš esmės priklauso ir vertinimas tų naujų elementų, kurie atsiranda dėl ekstralingvistinių faktorių poveikio“.
Susirentęs savo idėjai nepajudinamus politinius pamatus, A. Pupkis 93 p. teigia: „Bendrinei kalbai daug aktualesnė yra kietųjų ir minkštųjų priebalsių asimiliacija. Pagal kodifikuotas normas bendrinėje kalboje ne žodžių sandūroje tebevartotini vienos kalbamosios kokybės priebalsiai (arba tik kieti, arba tik minkšti).

3.3. Lietuviškuose žodžiuose nenorminių variantų retai tepasitaiko (nebent sudurtiniuose žodžiuose, pvz., Vilkpėdė ( = Vil’kpėdė ir kt.), jų daugiau turi tarptautiniai žodžiai. Tariame kietuosius žodžiuose kultūra, filmas, paltas (bet fil’me, fil’tre, pal’tinis), pulsas, Valdas5, Evaldas, Romualdas ir pan., minkštuosius algebra, buhalteris, Alžyras ir kt. Kodifikuotos normos reikia laikytis griežtai. Mėginimas teisinti neasimiliacinį tarimą vestų prie daugelio bendrinės fonetikos kitimų, suktų fonetinę sistemą tokia kryptimi, kuriai ji funkciškai nėra nei pribrendusi, nei pateisinama“ (išretinta mano. – V. V.).
Neapsiėjo A. Pupkis ir be liaupsių: „Lenininė nacionalinė politika nuosek­liai įgyvendinta daugiatautėje Tarybų Sąjungoje. Mūsų šalyje (išretinta mano. – V. V.) po Spalio revoliucijos daugelis tautybių, anksčiau neturėjusių rašto, sudarė savo raidyną, sukūrė bendrines kalbas ir jomis leidžia periodinę spaudą, kuria grožinę literatūrą“, 75 p. Čia verta A. Pupkiui priminti, kad, pvz., Azerbaidžane nuo IX a. m. e. iki 1923 m. vartoti arabų rašmenys, 1923–1939 – lotynų, 1939–1991 – rusų, nuo 1991 m. – vėl lotynų. Nesunku numanyti, kokią žalą padarė azerbaidžaniečių kalbai toks rašmenų kaitaliojimas.
Nepamiršo A. Pupkis ir partijos nuopelnų: „Nacionalinių kalbų klestėjimą lemia Komunistų partijos dėmesys ir valstybinė pažiūra į visų kalbų mokslo ir kultūros ugdymą“ 76 p.

1985 m. leidykla „Mokslas“ išleido V. Vitkausko sudarytą leidinėlį „Lietuvių kalbos tarties žodynas“, daugeliu atžvilgių neišlaikantį kritikos. Žodyną recenzavo filol. m. dr. A. Girdenis ir dr. A. Pakerys.
Straipsnelio „Dėl vienos tarties normos“ autoriams A. Girdeniui ir A. Pupkiui, taip pat „Kalbos kultūros pagrindai“ autoriui A. Pupkiui, nustačiusiam visiškai vartosenos neatitinkančią l tarimo priebalsių samplaikoje normą, V. Vitkauskas duoklę atidavė tik iš dalies, bet iš esmės sujaukė tradicinę l tartį minėtoje pozicijoje. Žodyno pratarmėje (p. 6) V. Vitkauskas, norėdamas įsiteikti ir vieniems, ir kitiems, rašo: „... žodyno vartotojų pastabos ir kitos nuomonės padės tobulinti šį darbą, valyti iš jo netikslumus ar bendrinei kalbai sunkiai įgydomas čia pateiktų atskirų žodžių normas“ (išretinta mano. – V. V.; turimas galvoje l tarimas, neparemtas vartosena)“. O įvade (p. 7–8) V. Vitkauskas rašo: „Pagal dabar susiklosčiusią padėtį žodyne tą priebalsį (l priebalsių samplaikoje. – V. V.) siūloma tarti taip: a) su kietuoju priebalsiu tų žodžių, kurių toks tarimas yra tvirtai įėjęs į vartoseną: albumas6, asfaltas, kultūra, paltas, rezultatas ir kt.; b) ten, kur svyruojama, kur įvairiuose mūsų kalbotyros veikaluose buvo kodifikuotas mikštasis l prieš kietąjį priebalsį, yra pateikti du variantai (kalbantysis nevaržomas kokiu primygtinu reikalavimu tuojau pat mesti vartoti ilgai buvusią kodifikuotą formą ar žodį; pasirenkamas kiekvienam priimtinesnis variantas): kultas||kul’tas, pulsas||pul’sas, palpacija||pal’pacija ir kt.; c) tam tikri specialūs terminai, beveik sutartinai visų vartojami vienaip, yra pateikiami su įprastu minkštuoju priebalsiu: al’tas, kontral’tas, val’sas ir dar vienas kitas“.

V. Vitkausko pastangos įtikti minėtoje pozicijoje ir l’ minkštojo, ir l kietojo tarimo šalininkams, neatsižvelgiant į šimtametę vartosenos tradiciją, sukėlė pasipiktinimą ir vienų, ir kitų7.
1986 m. leidykla „Mokslas“ išleido A. Pakerio darbą „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“, kuriame autorius stengiasi užlyginti prarają, atsivėrusią tarp „kodifikacijos“ šalininkų A. Girdenio ir A. Pupkio ir bent jau iš dalies atsižvelgusio į vartoseną V. Vitkausko, remdamasis ne realia vartosena, o nepagrįstomis ateities vizijomis. A. Pakerys 269 p. rašo: „Kietuosius ir minkštuosius priebalsius deriname ne tik lietuviškuose, bet ir svetimos kilmės žodžiuose. Pavyzdžiui, žodžių al’gebra, buhal’teris, Al’žyras [l’] yra minkštasis, nes eina prieš kitus minkštuosius priebalsius, o žodžiuose filmas, kultūra, kolba, balkonas priebalsis [l] kietasis, nes stovi prieš kietuosius priebalsius. Tačiau turime ir tokių skolinių, kuriuose ne visi bendrinės kalbos vartotojai linkę suvienodinti gretimus kietuosius ir minkštuosius priebalsius. Sakysim, gana dažnai minkštasis [l’] prieš kietuosius priebalsius tariamas šiuose žodžiuose: polka, valsas, altas, asfaltas, pulsas, sulfatas, volframas, F. Engelsas, Lvovas ir kt.

Viename kitame svetimos kilmės žodyje prieš minkštuosius priebalsius kartais tariamas ne tik mikštasis [l’], bet ir kietasis [l], pvz.: Dž. Ol’dridžas, Oldridžas (anglų rašytojas)“8.
Kalbos kultūros, 1987, Nr. 53, p. 44–57 Redakcinė kolegija (K. Ulvydas (ats. redaktorius), V. Ambrazas, V. Drotvinas, K. Gaivenis, P. Kniūkšta, J. Pikčilingis, A. Pupkis) išspausdino diskusinį straipsnį Tarties ir kirčiavimo diskusijos A. Pupkis, B. Stundžia Žvilgsnis į tarties žodyną kodifikacijos ir vartosenos požiūriu, kuriame A. Pupkis ir B. Stundžia piktinasi V. Vitkausko Lietuvių kalbos tarties žodynas, 1985, leidimu. Be kita ko, ypač todėl, kad V. Vitkauskas nesilaiko jų išsigalvotos priebalsio l tarimo politizuotos kodifikacijos. Autoriai p. 49– 50 rašo: „Nustatant ir aptariant tarties normas, nieku būdu negalima išleisti iš akių nacionalinės mūsų tarties specifikos: bendrinė lietuvių kalbos tartis yra dar labai jauna, o tarties normų kodifikacija visą laiką ėjo pirma negu tų normų diegimo praktika, todėl remtis vartosena čia itin pavojinga, kad ir kokia autoritetinga ji būtų“ (išretinta mano. – V. V.). Toliau, p. 52, priekaištauja V. Vitkauskui: „Šalia sisteminio vakarietiškojo tarimo su l kietuoju (asfaltas, analfabetas, falšas, filmas, filtras, paltas ir kt.) pateikta nemaža variantiško (kultas||kul’tas, pulsas||pul’sas, pultas||pul’tas, pal’pacija||palpacija – pastarieji žodžiai įvade atvirkščia tvarka) ir net vien nesistemiško tarimo atvejų (al’tas, kontral’tas, sal’do ir kt.). Įvade sakoma, kad antruoju atveju „kalbantysis nevaržomas kokiu primygtiniu reikalavimu tuojau pat mesti vartoti ilgai buvusią kodifikuotą formą ar žodį; pasirenkamas kiekvienam priimtinesnis variantas“ (p. 7), tad leidžiama varijuoti tarp dviejų sistemų. Kokiu pagrindu keičiama toji ilgai buvusi kodifikuota norma, nei žodyne, nei kur kitur autorius nėra nė žodžiu užsiminęs. Toji norma buvo reglamentuota daugelyje darbų, bet ypač svarių argumentų dėl kalbamojo garso tarimo pateikta straipsnyje, išspausdintame 1979 m.9 Jų niekas iki šiol nėra mėginęs viešai neigti.

Čia autoriui meškos paslaugą bus padariusi nesukultūrintoji vartosena, kur kodifikuotos normos iš viso nebuvo mokyta. Rėmimasis ne bendrinės kalbos vakarietiškąja sistema, o atskirų visuomenės sluoksnių net profesinių grupių vartosena bendrinėje kalboje leidžia funkcionuoti iš karto dviem sistemoms, o variantų gausa verčia kiekvienu atveju žiūrėti į žodyną, o ne automatiškai išvesti sisteminius dėsningumus. Be to, nereikia užmiršti, kad šitokiu būdu, atveriamos durys į tikrinių (net ir lietuviškų!) žodžių tarties variantiškumą“.
Šio diskursinio straipsnio gale „Kalbos kultūros“ Redakcinė kolegija (p. 58) prirašė pastabų įvairiais klausimais, kur, be kitų, teigia: „Redakcinės kolegijos dauguma taip pat nemano, kad galima kalbėti apie vakarietiškąją ir nevakarietiškąją literatūrinės kalbos sistemą. Ir tarties srityje negalima ignoruoti pačios literatūrinės kalbos sistemos ir realiosios vartosenos. Dėl to manome, kad beprasmiška drausti minkštai tarti tam tikrų tarptautinių žodžių priebalsį l, einantį prieš kietuosius priebalsius (pul’tas, kul’tas, pul’sas...)“.

Šiame pačiame Kalbos kultūros numeryje išspausdintas ir mano straipsnis Žodžių ir normos variantų atranka tarties žodyne (p. 58–62). Pacituosiu pora savo pastabų: „Tarptautinė fonetinė transkripcija, – kaip rašo „Słownik wymowy polskiej“ (Warszawa-Kraków, 1977), – dabar jau yra tokia įprasta, kad kitokia darosi net kenksminga“. „Lietuvių kalbos tarties žodynas“ parašytas konservatyvia transkripcija, kuri daugelio specialybių atstovams nesuprantama“ (p. 61).
Ir dėl l: „Jau ilgokai diskutuojama dėl l tarimo tarptautiniuose žodžiuose prieš kietuosius priebalsius (ir kietojo, ir minkštojo l šalininkai remiasi kalbos kodifikacija; jeigu kodifikacija tikrai būtų rimta atrama, tai su ja nė vienos pusės šalininkai negalėtų daryti, ką nori). Ir „Lietuvių kalbos tarties žodyne“ šis klausimas neišspręstas. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad sudarytojui svarbiausia neužkliūti nei kietojo, nei minkštojo l šalininkams. Vienų žodžių jis pirma duoda kietąjį variantą, paskui minkštąjį, pvz.: pulsacija||pul’sacija; pulsas||pul’sas; pultas||pul’tas, valcuoti||val’cuoti; kitų atvirkščiai – pirma minkštąjį, paskui kietąjį, pvz.: pal’pacija||palpacija, pal’puoti||palpuoti ir t. t. Kodėl medicinos terminų – pulsacija ir palpacija, kilusių iš lotynų kalbos pulsatio ir palpatio, tarties variantų seka yra priešinga?“ (p. 62).

A. Girdenis ir A. Pupkis bei iš dalies jiems pritariantys V. Vitkauskas ir A. Pakerys neturi galvoje tarptautinių žodžių, įvairių mokslų terminų, svetimų vietovardžių, pavardžių ir vardų visumos, o tik pešioja po žodį iš visos sudėtingos sistemos ir teikia jų priebalsio l tarimo rekomendacijas, ramstydami priebalsio l tarimo „kodifikacijos idėją“, pritempdami prie abejotinos vertės „nemirtingų“ klasikų K. Markso ir F. Engelso teiginio.

Beje, ne tik minėti autoriai, bet ir recenzentai elgiasi neprincipingai – vienodai gerai vertina iš esmės prieštaringus darbus. Pavyzdžiui, A. Kučinskaitė dalyvavo mano darbo „Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas“ svarstyme, pritarė jo teiginiams ir taip pat teigiamai vertina A. Pupkio darbą „Kalbos kultūros pagrindai“, kurio teiginiai iš esmės prieštarauja manajam. A. Girdenis, kartu su A. Pup­kiu parašęs straipsnelį „Dėl vienos tarties normos“, jo netraukia į savo tritomį, lyg ir išsižadėdamas teiginio dėl priebalsio l tarimo. Šio straipsnio nėra ir „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“, 1999, lizde Pup­kis A. (autorius A. Sabaliauskas), nors visuomenė jau daugiau kaip 30 metų verčiama tarti l taip, kaip Lietuvoje jo niekur netaria. Toliau – A. Girdenis kartu su A. Pakeriu recenzuoja V. Vitkausko leidinėlį „Lietuvių kalbos tarties žodynas“, 1985, o A. Pakerio leidinį „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“, 1986, recenzuoja A. Girdenis su A. Pupkiu. Visiems jiems vartosenos tradicijos nė motais. Autoriai net nepastebi, kad V. Vitkauskui žodyje asfaltas l kietas, o A. Pakeriui – minkštas; A. Pup­kiui žodžio paltas l kietas. Autorius nutyli, kad tarmės ginasi nuo kietojo l šiame žodyje įterpdamas e – paletas – Lietuvių kalbos tarmės, 1970, p. 467.

Jau pamiršta, kad mes esame romėnų kultūros atstovai, kad daugelis tarptautinių žodžių, vardų, pavardžių, vietovardžių į lietuvių kalbą atėjo iš kitų kalbų per lotynų kalbą, kurios l visose pozicijose tariamas tik minkštai (nors lotynų kalbos alfabetui pagrindą davė graikų kalbos alfabetas, žr. „Słownik terminologii języko­znawczej“, 1968, p. 222.
Lotynų kalba rašyti vadinamieji diplomatiniai laiškai – „Gedimino laiškai LDK į Vakarų Europą“ (Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminae, 1322–1324), išliko 6 laiškai iš 8-nių; „Vytauto, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, laiškų kodeksas“ (Codex epistolaris Vitoldi, magni ducis Lithuaniae, 1376–1430), „Medininkų, arba Žemaičių, vyskupijos kodeksas“ (Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, 1416–1609).

Mūsiškiai tarties normintojai neteikia reikšmės faktui, kad Jėzuitų įkurtoje Vilniaus akademijoje ir universitete (Alma academia et universitas Vilnensis societatis Jesu) 1579 m. apie 200 metų (t. y. iki 1773 m.; tais metais buvo panaikintas Jėzuitų ordinas) visi dalykai buvo dėstomi lotynų kalba, rašomi traktatai, moksliniai darbai. Pvz., 1618 m. lotynų kalba išleista teologijos dr. Martyno Smigleckio, dėsčiusio Vilniaus universitete 1586–1599 m., knyga „Logika“ (2 t.), kurioje gvildenama tomistinė filosofija. Albertas Diblinskis 1639 m. pateikė lotyniškai tezes pirmajai Lietuvos astronomijos knygai „Astronomijos šimtinė“ (Centuria astronomia) ir, jas apgynęs, 1640 m. įgijo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį. Kazimiero Semenavičiaus (Simonavičiaus) 1650 m. Amsterdame buvo išleistas veikalas „Didysis artilerijos menas“ (Artis magnae artilleriae, 1 d. lot.), išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, lenkų kalbas. Steponas Laurynas Bizijas (Bizio), 1781–1787 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete dėstęs anatomiją ir fiziologiją, 1770 m. skrodė žmogaus lavoną ir visa aprašė; parašė darbų apie osteologiją, miologiją, nervų ligas ir apie kaltūną.
1586 m. Vilniaus universitete įsteigtoje spaustuvėje iki 1773 m. išleisti maždaug 2 549 leidiniai, daugiausia lotynų kalba – 1 354 leidiniai.

Įvairių mokslų darbai, rašyti lotynų kalba, kuri, kaip minėta, turi tik minkštąjį l’, davė pagrindą tų mokslų terminijai ir lietuvių kalboje išlaikant minkštąjį l’. Daug tų terminų pateikta V. Vaitkevičiūtės leidinyje „Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas“, 2001, bei leidiniuose „Tarptautinių žodžių žodynas“, 2001, 2004, 2007. Juose pažymėtas l’ minkštojo tarimas, atsižvelgiant į senas vartosenos tradicijas.

Šovė A. Pupkis pro šikšnelę ir tvirtindamas, kad nenorminis yra sudurtinio žodžio Vilkpėdė tarimas su kietuoju l ir taiso Vil’kpėdė – „Kalbos kultūros pagrindai“, 1980, p. 93. O A. Pakerys teigia: „Propaguodami kurį nors lietuviškų sudurtinių žodžių (…) tarimo būdą, negalėtume kategoriškai nuneigti ir kito varianto, pvz.: šal’tmėtė, šaltmėtė – „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“, 1986, p. 271, ir bendrinės kalbos sudurtinių žodžių priebalsių junginius geriausia tarti pagal bendruosius palatalizacijos dėsnius, pvz.: mol’žemis, bal’tmiškis, šal’t’mėtė, nors kai kurie kalbininkai mano, jog toje sandūroje gali būti išlaikomi ir kietieji priebalsiai, plg.: baltas – baltmiškis, šaltas – šaltmėtė – „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“, 2003, p. 182. V. Vaitkevičiūtė „Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas“, 2001, p. 258 pirmuoju pateikia variantą su kietuoju l, pagal pirmojo dėmens kietąjį priebalsį l savarankiškame žodyje: baltmilčiai ar bal’t’m’ilčiai, baltmiškis ar bal’t’m’iškis, plg. baltas. 
Kadangi Simonas Daukantas leidinio „Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas“ (parengtas 1850–1856, išleistas 1993–1996), t. I, p. 86, šio tipo sudurtinius žodžius pateikia tik su kietuoju l – baltliepsnis, baltžirgis, baltvejdis, baltpienis (plg. baltas), tai reikėtų atsižvelgti į vartosenos senumą (maždaug prieš 160 metų) ir juos tarti tik su kietuoju l, nes variantų gausa apsunkina žodyną. Be to, šiuo atveju variantas su minkštuoju l’ nelabai pagrįstas.

Dėl politizuotos kodifikacijos diktoriai, laidų vedėjai ir kiti verčiami tarti liberal’centristai (=liberalcentristai), plg. liberalas) social’demokratas (=socialdemokratas), plg. socialas, rus. coциал-демократ-Русское литературное произношение и ударение, 1959, p. 557; social’iberalas (=sociall’beralas) – kai susiduria l ir l’ arba l’ ir l, tai nė vienas neiškrinta, plg. kisiel’lazdis – kisielius.
Vardams didelį vaidmenį suvaidino krikščionybė, kuri pirmiausia plito tarp žydų, graikų ir romėnų, todėl pirmieji vardai buvo hebrajiški, graikiški ir lotyniški, o vėliau per lotynų kalbą – germaniški, slaviški, skandinaviški ir kt., žr. „Lietuvių vardų kilmės žodynas“, 2009, p. 24.

1387 m. Lietuvai apsikrikštijus, per bažnyčią, kur visos apeigos atliekamos lotynų kalba, krikštavardžiai pasiekdavo visus visuomenės sluoksnius, pradedant didikais ir baigiant valstiečiais. O daugelis skambėdavo taip, kaip tariami bažnyčioje per krikštą. „Lietuvių vardų kilmės žodyne“, 2009, p. 23, teigiama: „Turėdami Lietuvoje šešių šimtų metų tradiciją, daugelis gerokai aplietuvinti, krikštavardžiai yra tvirtai įaugę į mūsų vardyną ir kultūros istoriją, vieni dažniau, kiti rečiau tebevartojami“.
Słowniki imion, 1975, pateikiami 23-jų krikščioniškų tautų vardai. Lizdinis vardas yra lenkų, po jo – pažyma lac. ir vardas lotyniškai, o žemiau eilės tvarka numeriai kalbų, kurios turi tą vardą, šalia numerio parašytą originalo kalba. Lietuvių kalba žymima 10-tu numeriu.

Pirmiausia pateikiame aplietuvintus krikštavardžius, kuriuos tariame su kietuoju l, o skliausteliuose, kaip žodyne, rašomas lotyniškasis vardo variantas: Aldona (Aldona), Anzelmas (Anselmus), Baltazaras (Balthassar, Baltassar), Baltramiejus (Bartholomeus), Batilda (Bathildis), Hilda (Hilda), Klotilda (Clotildis), Matilda (Mathildis), Stela (Stella), Grasilda (Graseldis) ir kt.

Kaip jau spėjome įsitikinti, remiantis šimtmečių vartosenos tradicijomis, ir prieš kietuosius priebalsius, po kurių eina užpakalinės eilės balsis, gali būti tariamas l’ minkštasis. Su minkštuoju l’ tariami šie vardai: Adol’fas (Adolphus), Al’fonsas (Alfonsus), Arnol’das (Arnoldus), Bertol’das (Bertholdus), Esmeral’da (Esmeralda), Eval’das (Ewaldus), Geral’das (Geraldus), Harol’das (Haraldus), Leopol’das (Leopoldus), Ol’ga (Olga), Osval’das (Oswaldus), Reginal’das (Reginaldus), Romual’das (Romualdus), Rudol’fas (Rudolphus, Rodolphus, Radulphus), Silvija Sil’va, (Silvia), Teobal’das (Theobaldus), Ubal’das (Ubaldus), Val’burga (Walburga), Vilhel’ma (Wilhelmina), Vil’ma Vol’fas (lupus), Vol’fgangas (Wolfgangus), Al’ma (maitinanti) ir kt.

Ir pavardžių, vietovardžių, firmų, automobilių pavadinimų priebalsį l reikia tarti pagal originalo kalbą, pvz.: Engel’sas (ne Engelsas, vok. Engels), Kolridžas (ne Kol’ridžas, angl. raš. Coleridge), Kal’manas (ne Kalmanas, vengr. komp. Kálmán), Koval’ska (ne Kovalska, lenk. Kowalska), Henkel’(ne Henkel), Merkel’ (ne Merkel, vok. Merkel), Oldridžas (ne Ol’dridžas, JAV akt. Aldridge), Galkinas (ne Gal’kinas, rus.akt. Γалкин); Kolčesteris (ne Kol’česteris, D. Brit. miestas Colchester), Buchenval’das (ne Buchenvaldas, nac. konc. stov. Buchenwald), Komsomol’skoje (ne Komsomolskoje, Ukr. miestas Комсмольское), Zal’cburgas (ne Zalcburgas, o Aust. miestas Salzburg), Kel’nas (ne Kelnas, vok. miestas Kőln), L’vovas (ne Lvovas, Ukr. miestas Львов), Vil’no (ne Vilno).

Fol’ksvagen (ne Volksvagen ir ne folksvagen, vok. Volkswagen – tautos vežimas), Fyl’mann (ne Fylmann, vok. firma Fielmann); Opel’ (ne Opel), Mistral’ (ne Mistral), al’fa (ne alfa – „Латинско-русский словарь“ alpha (греч.) альфа), incul’to (ne inculto, sk. inkul’to). Taip pat muzikos terminas bel’canto (ne bel canto, sk. bel’ kanto, it. gražus dainavimas).  

Prašom nepasiduoti prievartai, kaip nepasidavė Jūsų kolegos. Gero žodžio verti neteršiantys kalbos šie laidų vedėjai, diktoriai, pranešėjai: L. Kudinova, R. Žilinskaitė, V. Jakovlevas, G. Jankauskienė, P. Šironas, J. Kuodytė, A. Ramoškaitė, M. Petrulienė, D. Siurblytė, O. Vasiliauskas, G. Mataitis, V. Radzevičius, I. Šimukauskienė, I. Nariūnaitė, I. Stankūnaitė, V. Urbienė, I. Birulienė, D. Lileikis, J. Bareikis, M. Andrijauskas, I. Anckaitytė, V. Dumbliauskas, K. Jackūnaitė. Stenkimės, tobulėti yra kur.   



1 Atleista buvau dėl sovietiniam režimui nusikalstamos mano tėvo Antano Vaitkevičiaus, s. Jurgio, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio,
biografijos. Archyvo dokumentuose ašoma: „... žygiuose ir mūšiuose dalyvavo prieš bolševikus ties Daugpiliu 1919 met. ir prieš lenkus ties Augustavu
1920 met. (...)“. Mane Įskundė apie ano tėvą žinojęs moksladraugis, su kuriuo baigėme Marijampolės gimnazijas:
jis – berniukų, aš – mergaičių. Iš nstituto buvau atleista 1970 m. liepos 27 d. Įsakymas Nr. 270-AK. Atleidimo pagrindas – Direktoriaus pristatymas (dokumentus turiu).

2 Marksas K. ir Engelsas F. okiečių ideologija. – V., 1974, p. 333.

3 Aš jo niekur, jokiuose šaltiniuose neradau.

4 Kodifikacija (1) ling. pavyzdinių albos normų nustatymas ir sisteminimas. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, p. 319.

5 Lietuvių vardų kilmės žodynas, 009, p. 320, duoda Valdas (2) liet.; trumpinys iš adv. su -vald-: Taũtvaldas, Vìsvaldas ir kt. O trumpinys iš Valdemãras, Voldemãras (2) germ., kaip ir
p. 128 trumpinys iš Èvaldas (1) germ. – áldas (1). Autorius nenurodo, kurį turi galvoje.

6 Dėl techninių priežasčių fonetinės transkripcijos ir kirčio žymėjimo atsisakome. Žymime tik minkštojo l’tarimą ir kartais kietojo l.

7 Antrąjį „Lietuvių kalbos tarties odynas“ leidimą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 2001. Iš esmės jis nesiskiria nuo 1985 m. leidimo.

8 1995 m. leidyklos „Žara“ išleistas -asis pataisytas ir papildytas leidimas (dėl l tarimo žr. p. 224–245), kaip ir trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas,
kurį išleido leidykla „Enciklopedija“ 003 (dėl l tarimo žr. p. 185) reiškiama ta pati nuomonė, kaip ir 1986 m. leidime.

9 Girdenis A., Pupkis A. Dėl ienos tarties normos // Kultūros barai, 1979, Nr. 2. p. 49–50.