Dėl mokslininko misijos

Reikalinga diskusija, kalbant apie dar nuo sovietų laikų egzistuojančius mokslo institutus, dirbančius kryptyse, kuriose funkcionuoja ne aukščiausias technologijas naudojantis verslo sektorius. Po išsamios sektoriaus ir kitų šalių patirties analizės galimi du tokių institutų reformos keliai: pirmas, jie integruojami į atitinkamus universitetus arba pertvarkomi į panašius centrus, funkcionuojančius kaip, pavyzdžiui, Technologijos instituto atveju. Tačiau pirmiausia turi būti įvertintos atitinkamo sektoriaus perspektyvos. Jei prognozuojama, kad ateityje toks sektorius plėtosis, tada turi būti sudaromos sąlygos jam vystytis pažangiausiu būdu. Taip pat reikėtų ir turimą mokslinį institutų potencialą įtraukti į verslo sektoriaus modernizavimą, užtikrinant jo inovatyvumą. Institutai turėtų nuolat teikti mokslines konsultacijas. Toks modelis svarstytinas kalbant apie žemės ūkio, miškų, maisto pramonės ir kitas panašias sritis.

Socialinė plėtra, lituanistika

Šiame straipsnyje beveik neanalizuojama humanitarinių mokslų, socialinės plėtros problematika, tačiau šiems mokslams turėtų būti taikomos panašios mokslinių tyrimų institucinio organizavimo schemos kaip ir tenkinant verslo poreikius. Reali padėtis turi būti išnagrinėta ir tada, kai mokslas turi tenkinti kitus visuomenės poreikius. Savarankiškas institutas (valstybinis ar universiteto) arba kitaip vadinamas mokslinių tyrimų centras turėtų egzistuoti, jei konkrečiai misijai vykdyti ar konkrečiam uždaviniui spręsti (kaip ir išplėtoto, mokslui imlaus verslo sektoriaus atveju) reikalingas nuolat funkcionuojantis kolektyvas, ir to negali atlikti pavieniai universitetuose dirbantys mokslininkai laisvu nuo darbo su studentais laiku. Paprastai tariant, atskira institucinė struktūra, kurios finansavimas yra apibrėžtas, reikalinga tada, kai tyrimų tematika svarbi valstybei, o tyrimų objektas reikalauja visiško kolektyvo atsidavimo mokslinei veiklai. Tokį darbą vargu ar gali atlikti universiteto dėstytojai, kuriems, aišku, svarbu palaikyti savo mokslinę kompetenciją, bet jie laisvai gali rinktis savo tyrimų tematiką.

Pabaigai

Plačiau liko neaptarta mokslinių tyrimų finansavimo problematika, kuri bent jau dabar labai susijusi su institucine mokslinių tyrimų sąranga. Šį klausimą reikia svarstyti atskirai.

Taip pat straipsnyje nedetalizuotos galimybės, atsiversiančios institutams, kurie integruosis į planuojamus kurti mokslo, studijų ir verslo centrus (slėnius). Tai irgi atskira tema.

Kviesdamas diskusijai aprašytais klausimais, vis dėlto noriu pabrėžti, kad turime nepamiršti kelių dalykų. Pirma, visiems tyrėjams turėtų būti sudarytos lygios galimybės. Antra, nepamirškime, kad konkuruojame globalioje erdvėje, todėl mūsų mokslo potencialą turime panaudoti kuo veiksmingiausiai. Tik sutelkę turimus intelektinius, materialinius išteklius pajėgsime pasiekti rezultatų, kurie leis mums parengti gerus specialistus, sėkmingai dalyvauti tarptautinėse MTEP programose ar spręsti verslo problemas. Trečia, prieš diskutuodami pamėginkime patys įvertinti, kaip abiejų tipų institucijos (universitetai, institutai) atlieka savo svarbiausią misiją. Ketvirta, ar normalu, kad tyrėjas savo algą, gaunamą dirbant pagal kelis etatus skirtingose institucijose, turi durstyti iš gabaliukų. Tikriausiai kiekvienas universiteto, instituto dėstytojas ar tyrėjas turėtų dirbti pagal savo institucijos misiją ir gauti už tai atitinkamą atlyginimą. Būtų racionaliau, jei kiekvienas tyrėjas savo dabartinį „sudurtinį“ atlyginimą gautų už darbą vienoje institucijoje.Dėkoju Gintarui, Giedriui, Sauliui ir Vytautui, kurie skaitė šiuos pamąstymus bei diskutavo šia tema.

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir technologijų departamento direktorius Albertas Žalys sveikina Lietuvos energetikos institutą su 50-mečiu