Dėl kvalifikacinių reikalavimų (mokslo laipsniai ir atestacija)
Reikia skubiai grąžinti teisę dviems universitetams organizuoti bendrą doktorantūrą. Daug gabiausių mūsų protų prarandama dėl studentų ir doktorantų mobilumo bei mūsų sistemos ydų. Pasaulyje trūksta energingų ir gerai parengtų jaunų žmonių, todėl tokius daug kas mėgina persivilioti pas save, tiesa, nemąstydami apie būsimą mokslininko karjerą. Dažniausiai tie mokslo centrai sutiktų dalyvauti rengiant šį jauną mokslininką, kartu pasinaudodami ir mūsų laboratorijų bazės galimybėmis. Tačiau dabartinis doktorantūros reglamentas draudžia dviems universitetams rengti doktorantus, nors universitetui ir institutui tai leidžiama. Iš ankstesnės patirties (iki 2002 m.) turime puikių pavyzdžių, kaip mokslininkus rengė Lietuvos ir Prancūzijos bei kitų šalių universitetai.
Dėl antrojo mokslo
laipsnio
Reikėtų pripažinti, kad žmogui būdinga siekti gerovės ir gintis nuo konkurentų (bei su jais kovoti). Perkėlę šią tezę į mokslo sritį galėtume teigti, kad mokslinės veiklos variklis – kuo daugiau laiptelių, kuriais būtų galima užlipti. Suprantama, kad kiekvienas laiptelis susijęs su mokslininko darbo pripažinimu ir įvertinimu darbo užmokesčio pavidalu, o vertinimo sistema turi būti pagrįsta objektyviais rodikliais. Čia prasideda ir baigiasi visos tebesitęsiančios diskusijos. Dabartinis politinis sprendimas išplėsti pareigybės atlyginimų „šakutes“ nėra pakankamas, nes jos, esant nuostatai, kad atlyginimas už darbą yra neviešinamas, sukuria galimybes neskaidriems veiksmams. Antrojo mokslinio laipsnio egzistavimas yra pateisinamas, jei tas laipsnis suteikiamas už objektyviai, t. y. viešai įvardytus mokslinius ir mokslinius organizacinius (gebėjimą veiksmingai vadovauti tyrėjų komandai) nuopelnus. Taigi atlyginimas turėtų augti dėl dviejų veiksnių: pirmas yra susijęs su ankstesniais nuopelnais, antras priklauso nuo nusistatyto laikotarpio, pavyzdžiui, paskutinės kadencijos, darbo rezultatų. Būtų ir įvairių priedų bei priemokų už paskutiniųjų ar esamųjų metų darbus bei pareigas. Panašiai yra dabar, tik kritikos sulaukia turintieji dabartinį habilituoto daktaro laipsnį bei habilitacijos procedūros tvarka ir reikalavimai.
Jei būtų priimtos anksčiau pasiūlytos mokslo rezultatų ir publikacijų kokybės vertinimo nuostatos, įtraukiančios pranešimus tarptautinį pripažinimą turinčiuose mokslo centruose bei konferencijose ir aiškias bendraautorystės taisykles, tada tie, kurie iš tikrųjų siekia objektyvių mokslo vertinimo veiksmų bei mokslininko nuopelnų pripažinimo, turėtų sutikti, kad jau žengti reikšmingi žingsniai gerėjimo link. Žinoma, tobulumui ribų nėra.
Antrojo mokslinio laipsnio reikalingumą neigiantys oponentai tvirtina, kad jis yra kliūtis mokslininkams, kurie dirba produktyviai ir siekia greičiau tapti profesoriais. Pavyzdys – JAV, kurioje yra vienas mokslinis laipsnis. Skelbiama, kad ten siekiamą poziciją galima užimti vien tenkinant konkursinius pareigybės reikalavimus. Mano nuomone, bet koks noras lygiuotis į JAV yra ydingas, nes tai, kas gali būti įgyvendinta supervalstybėje, neįmanoma mažoje, vos ant kojų stovinčioje valstybėje. Net pačios galingiausios Europos valstybės negali sukurti patrauklesnių darbo sąlygų negu yra JAV, kur veiklūs jauni ar jau sukaupę patirties mokslininkai konkuruoja dėl teisės įgyvendinti savo idėjas terpėje, kurioje yra išspręstos infrastruktūros ir taikomojo mokslo rezultatų diegimo problemos. Tvirtinimas, kad reikalavimas parašyti keliolika puslapių apie savo nuveiktus darbus atskleidžiant indėlį į savosios mokslo šakos plėtotę stabdys mokslinę karjerą Lietuvoje, yra juokingas, tačiau tampa rimtu stabdžiu tiems, kurių indėlis bendrose mokslinėse publikacijose yra sunkiai įžvelgiamas (juk konkursuose ir atestacijose pakanka pateikti publikacijų sąrašą – nėra gilinamasi į tai, ar reikšmingas pretendento indėlis į šias publikacijas).
Galbūt įsiklausius į habilituoto daktaro suteikimo ir habilitacijos procedūros ydas, kurias pripažįsta antrojo laipsnio šalininkai bei jų oponentai, vertėtų pasiryžti mokslo laipsnių vardų ir su jais susijusio turinio reformai? Tada pirmasis mokslo laipsnis, suteiktas sėkmingai baigusiems doktorantūrą, būtų vadinamas atitinkančiu pasaulines tradicijas vardu – PhD (filosofijos daktaras). Antrasis laipsnis galėtų būti vadinamas, jei vadovautumėmės danų pavyzdžiu – dr. (daktaras), o jei britų bei mūsų pačių praeitimi – dr. sc. (mokslų daktaras). Tai sukeltų šiokią tokią painiavą mūsų vidaus pasaulyje, tačiau taptume aiškesni Europai ir pasauliui. Laikas greitai bėga, ir visos painiavos išnyksta.
Kad ir kaip ten būtų, tačiau dėl susidariusios padėties, susijusios su Lietuvos Konstitucinio Teismo įstatymu, t. y. sustabdytais dokumentais, kuriais nustatomi minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai ir habilitacijos tvarka, dabar pats laikas rimtai susirūpinti mokslininko karjeros rodiklių aiškumu bei pagrįstumu. Jei nepakeisime dabartinės sistemos, tai galiojantys reikalavimai ir etinės normos, leidžiančios jų nesilaikyti, sėkmingai prikurs tiek „daktarų“ ir „profesorių“, kad daugumai jų tiks žiniasklaidos ir jos skaitytojų išsakomi priekaištai dėl šiuos laipsnius turinčių ir pareigas einančių asmenų nekompetencijos.
