MOKSLASplius.lt

Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda

Ši diskusija, Mokslo Lietuvos redakcijoje surengta Vasario 16-osios išvakarėse, skirta Vilnijos reikalams, šio regiono integracijai į bendrą valstybės kūną, vadinasi, valstybingumo stiprinimo ir pilietinės visuomenės ugdymo problematikai. Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas steigėjas ir pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius. Visi diskusijos dalyviai gaus galimybę pasisakyti, net jeigu ir ne iš karto. Jeigu ne šiame, tai kitame laikraščio numeryje su jų mintimis skaitytojus supažindinsime. Vasario 16-osios išvakarėse „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje buvo surengta diskusija, skirta Vilnijos reikalams

Ryšys su iškiliuoju istoriku

Mokslo Lietuva. Pirmiausia diskusijos dalyvius noriu pasveikinti su Lietuvos valstybės atkūrimo diena – Vasario 16-ąja. Dingstį šiam mūsų susitikimui ir diskusijai davė alytiškis Gintautas Šapoka, kurį su „Mokslo Lietuvos“ redakcija susisiekti paskatino mūsų ištikimas skaitytojas žurnalo „Lietuva ir Čekija“ leidėjas Algis Mikša. Todėl G. Šapokai pirmiausia ir suteiksime žodį, paklausdami: koks Jūsų ryšys su mūsų iškiliuoju istoriku Adolfu Šapoka?

Gintautas Šapoka. Esu istoriko Adolfo Šapokos giminaitis – pusbrolio sūnus. Mano tėtė Juozas Šapoka kilęs iš Antakalnių kaimo Utenos apskrityje, kuris yra šalia Adolfo Šapokos gimtavietės – Grybelių kaimo. Jie kartu mokėsi Utenos vidurinėje mokykloje ir Panevėžio gimnazijoje, gyveno viename kambaryje. Adolfas buvo mano tėtės vestuvėse pabrolys ir mano sesers Vidos Marijos Šapokaitės-Čigriejienės krikštatėvis. Mano tėvas susirašinėjo su Adolfu Šapoka šiam pasitraukus į Vakarus, gyvenant JAV. Adolfas tėvui laiškus rašė Grybo slapyvardžiu.

Mano kita profesija – baigiau žemės ūkio ekonomikos mokslus, dirbau ekonomistu, o paskutiniuosius 15 metų ūkininkavau. Dabar esu pensininkas.

Su Vilnija mane sieja tam tikra šeimos tradicija. Tėtė buvo Vilniaus vadavimo sąjungos narys, Alytaus skyriaus pirmininkas. Jis labai domėjosi vadinamojo Vilniaus krašto reikalais, taigi šį susidomėjimą iš jo paveldėjau. Kone visą gyvenimą renku iš spaudos medžiagą apie šį mane dominantį kraštą, daug metų prenumeruoju Seinuose leidžiamą Aušrą, kurią beveik visą turiu; taip pat visus Vorutos numerius. Sūnų paskatinau studijuoti istorijos mokslus, kuriuos šiemet baigs.

2006 m. išleidau dvi knygeles: vieną apie giminės medį, antrą – istoriko Adolfo Šapokos 100-mečiui – jo darbų bibliografiją, kurią išleido Punsko Aušros leidykla. Gyvendamas kaime savo bibliotekoje ir iš turimų šaltinių suradau 405 A. Šapokos publikacijas. Atvežiau surinktą Bibliografiją suredaguoti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kur dar 6 vienetus bibliotekos bibliografai atrado. Taigi iš viso Istoriko Adolfo Šapokos bibliografijoj, kurią išleidome kartu su sūnumi, yra 411 pozicijų. Gaila, bet išeivijoje parašytų istoriko straipsnių į šią bibliografiją pateko tik vienas kitas.

Jaudina Vilnijos reikalai

M. L. Kokie rūpesčiai paskatino ieškoti ryšio su „Mokslo Lietuvos“ redakcija?

G. Šapoka. Dažnai lankausi Vilniaus bibliotekose. Kartą atsitiktinai pavarčiau Šalčininkų rajono laikraštį Наш край (Mūsų kraštas, 2006 10 17, Nr. 34), kuris leidžiamas ir lietuvių kalba. Mane sujaudino maža žinutė: 2006 m. spalio 17 dieną Šalčininkų kultūros centre atidaroma arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui (Jałbrzykowski, 1876–1955) skirta paroda. Parodą pristato Šalčininkų kultūros centras ir Lietuvos lenkų sąjunga, bendradarbiaujant su Lenkijos tautos atminties instituto Balstogės skyriumi.

Mane ši žinia labai sujaudino, parašiau straipsnį Ar reikia tokios parodos?, kurį išspausdino XXI amžius (2007 01 12, Nr. 4). Savaitraštis pridūrė savo prierašą, kad Vilniaus krašto lenkintojas savaip pagal to meto aplinkybes suprato ganytojišką veiklą, tad nusipelno atleidimo ir t. t. Parašiau laišką Vilniaus vyskupui Juozui Tunaičiui. Laiške išdėsčiau, kad tokios parodos Vilnijoje ir toliau tik kiršina žmones. Vyskupo atsakymo pagrindinė mintis: reikia pasimelsti už Vilniaus kraštą. Tos parodos Vilniaus vyskupija, girdi, nerengė ir ką čia begalime padaryti.

Paroda, taip pat ir aukšto Bažnyčios hierarcho atsakymas, mane labai sujaudino. Išsiplėtė Vilnijos krašto švietimo tinklas, tenkinantis bent jau pusę žmonių, su kuriais tenka bendrauti. Krašte daug lietuviškai besimokančiųjų, o vyskupas laiške atsako, kad vaikai, girdi, nelanko bažnyčiose lietuviškų pamaldų. Vadinasi, nesugebame pasiekti, kad lietuviškai besimokantieji savo parapijos bažnyčioje galėtų melstis lietuviškai.

Su draugu sudėjome po 300 litų, kad XXI amžius išspausdintų mūsų kvietimą dalyvauti moksliniame konkurse, parašydami rašinį Lietuvių kalbos kelias į mano parapijos bažnyčią. Norime, kad patys mokiniai parašytų, kaip vystosi lietuvių kalbos kelias į bažnyčią ir kas tam trukdo.M. L. Kas Jus, gerbiamas pone Gintautai, ir tikriausiai daugelį kitų lietuvių sujaudino, kai Šalčininkuose buvo atidaryta paroda arkivyskupui R. Jalbžykovskiui? Juk nenorime pasakyti, kad esame nusistatę prieš bet kokias kultūrines lenkų tautinės mažumos iniciatyvas?

G. Šapoka. R. Jalbžykovskis pagarsėjo kaip aršus Vilniaus vyskupijos gyventojų lenkintojas. Turiu iš spaudos surinkęs, perduodu ir Mokslo Lietuvos redakcijai medžiagą, kaip R. Jalbžykovskiui 1926 m. tapus Vilniaus arkivyskupu buvo varžomos lietuvių katalikų teisės, į bažnyčias neįleidžiamos lietuviškos pamaldos, naikinami lietuviški užrašai bažnyčiose. Kunigai, kurie bandė laikyti lietuviškas pamaldas, buvo persekiojami, apie 40 lietuvių kunigų buvo perkelti į nelietuviškas, nutautėjusias gudiškas arba lenkiškas parapijas.Buvo toks tautiškai nusiteikęs lietuvis kunigas Ignotas Šoparas, jis 1930 m. palaidotas Perlojoje. Kai vienas ankstesnių Jalbžykovskio pirmtakų I. Šoparą, kaip ir daugelį kitų lietuvių kunigų, ištrėmė į gudišką parapiją, Šoparas Korespondencijoje iš Gelčino, parašė: Taigi broliai kunigai lietuviai, kuriems lemta apsigyventi Gardino gubernijoje ir kitose, beveik jau visiškai ištautintose mūsų pirmtakūnų-pranokėjų parapijose, plačios, garbios ir garsios Vilniaus vyskupijos, nemurmėkime ir neburnokime ant mūsų likimo, bet, nenupuldami dvasioje ir nenuleisdami rankų, dirbkime visomis jėgomis tautiškoje pakraipoje, keldami ir žadindami visus mūsų brolius…

Iki 1933 m. vyskupas R. Jalbžykovskis panaikino apeigas lietuvių kalba 18 bažnyčių. Jis pasiekė, kad Vilniaus kurijoje, kapituloje, dvasiniame tribunole neliktų nė vieno lietuvio. Lietuviai kunigai buvo baudžiami už lietuviškus įrašus bažnytinėse knygose. Klebonas Kristupas Čibiras sumokėjo 300 zlotų baudą tik už tai, kad savo pavardę metrikuose parašė Čibiras, o ne Czybir. 1937 m. panašiai buvo nubausta 11 lietuvių kunigų. Kai 1939 m. Raudonoji armija įžengė į Vilnių, R. Jalbžykovskis su visa kunigų svita pasitiko raudonarmiečius, skambėjo visų bažnyčių varpai. Kai tų pačių metų spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, niekas iš lenkų kunigų jų nepasitiko, net uždraudė skambinti varpais. 1939–1940 m. lietuviams buvo neleidžiama turėti Vilniuje daugiau bažnyčių, kuriose pamaldos vyktų lietuvių kalba.Kazimieras Garšva. Pirmiausia mes turime siekti objektyvumo. Dėl R. Jalbžykovskio parodos neprieštaraučiau, jeigu šią asmenybę parodytų ne vien iš gerosios pusės, o būtų atskleistos ir lietuviams padarytos skriaudos. Tuomet vargu ar kas labai tokiai parodai priešintųsi. Tačiau ta paroda vienpusiška ir čia visa blogybė.

Nutautintą kraštą atlietuvinti – pagarbos vertas darbas

M. L. Gal visa tai senų laikų prisiminimai, todėl net ir aukštieji Bažnyčios hierarchai nenori aitrinti istorijos žaizdų?

G. Šapoka. Faktai rodo veikiau ką kita. Kai pačioje XX a. pabaigoje Seinų lietuviai atėjo prašyti lietuviškų pamaldų, štai ką išgirdo iš Seinų bažnyčios klebono lūpų. Tie jo žodžiai išspausdinti 1991 m. lenkiškame laikraštyje Po prostu, į lietuvių kalbą buvo išversti ir perspausdinti Aušroje. Štai kunigo žodžiai: Greičiau man plaukai išaugs ant delno, negu Seinų bazilikoje bus lietuviškos mišios. Nelaimėjo Erodas, nelaimėjo Hitleris, nelaimėsite ir jūs, jūsų Dievo Motina – tai kumelė. Taip kunigas pasakė apie lietuvišką Vytį.M. L. Kunigas I. Šoparas kvietė lietuvių kunigus ir parapijiečius telktis, kovoti už savo tautines teises. Lygiai tą pačią teisę burtis į tautinę veiklą turi Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje gyvenantys ir kitų tautybių, taip pat lenkų tautybės gyventojai. Kur gerbiamieji diskusijos dalyviai matote skirtumą tarp šių pateiktųjų situacijų?

Zigmas Zinkevičius. Pagrindinis skirtumas tas, kad visa Vilniaus ir Vilnijos žemė nuo amžių buvo lietuviška. Tuo nė trupučio neabejoja ir Lenkijos mokslininkai, kaip neabejojama ir visame pasaulyje. Pagaliau ši mūsų krašto dalis nuo seno buvo Lietuvos valstybingumo centras su sostine Vilniumi. Jeigu taip, tai nutautintą kraštą atlietuvinti yra visokeriopos pagarbos vertas darbas. Tačiau kai kurie vietiniai lenkų politikieriai ir toliau nori tęsti šio krašto lenkinimo darbą. Iš to ir kyla principinis skirtumas vertinant čia perteiktas situacijas.